"NĖ KELIAUDAMAS SLĖNIU TAMSIAUSIU, AŠ NEBIJOSIU"

XXVIII eilinio laiko sekmadienis, A metai

Iz 25, 6–10a /Fil 4, 12–14. 19–20 /Mt 22, 1–10. (11–14)

Šio sekmadienio eucharistinio šventimo maldose ir skaitiniuose galime įžvelgti sandorinės meilės tarp Dievo ir žmonių tikrovę, kuri, beje, atsispindi kiekvienose Mišiose. Sandorinė meilė, be abejo, apima abipusiškumą, kurį galime pastebėti Pradžios maldoje: „Tavo malonė, Viešpatie, tegul visur mus veda ir lydi, ir skatina be paliovos gera daryti“. Kunigas visų susirinkusių tikinčiųjų vardu prašo, kad Viešpats imtųsi iniciatyvos nuolat globoti žmogų, idant šis galėtų jam atsiliepti gerais darbais.

Pirmajame skaitinyje randame Dievo iniciatyvą, pateikiančią pasaulio pabaigos viziją. Viešpats per pranašą Izaiją siekia galingai paguosti ir sugrąžinti viltį į Babilono nelaisvę patekusiai tautai: „Viešpats Dievas nušluostys ašaras nuo kiekvieno veido. Jis nuims savo tautos gėdą nuo visos žemės“ (Izaijo 25, 6–10a).

Atliepiamojoje psalmėje jau aptinkame ir Dievo iniciatyvą, ir tikinčiojo atsaką. Pirmiausia psalmistas pastebi Dievo globą: „Mane Viešpats gano: man nieko nestinga. Jis mane veda, kur vešlios ganyklos žaliuoja, leidžia man atilsėti paversmy“. Tikintysis tai pastebi ir atsiliepia drąsa pakelti gyvenimo pavojus: „Nė keliaudamas slėniu tamsiausiu, aš nebijosiu, nes tu drauge būsi“. Vėl seka Dievo darbų pirmumas: „Tavoji malonė ir meilė palydi kiekvieną mano gyvenimo dieną“ ir tik po to kupinas vilties atsakas: „Aš Viešpaties būste gyvensiu per amžius ilgiausius“ (Psalmė 22, 1–6).

Antrajame skaitinyje randame nuostabią apaštalo Pauliaus laikyseną: „Aš visa galiu tame, kuris mane stiprina“. Dievas pirmiausia jį stiprina ir apaštalas atsiliepia drąsiu ir kupinu nepajudinamos vilties tikėjimu pranokti gyvenimo vargus. Tuo tarpu filipų krikščionys jau patyrė Dievo globą per Paulių ir dabar jie atsiliepia gerais darbais – paremia apaštalą financiškai: „Vis dėlto jūs gerai padarėte, bendraudami su manim varge“ (Filipiečiams 4, 12–14. 19–20).

Sandorinis meilės santykis tarp Dievo ir žmonijos itin ryškiai pasimato ir Evangelijos ištraukoje, kurioje net septynis kartus aptinkame žodį „vestuvės“. Dievas visuomet imasi iniciatyvos: „Jis išsiuntė tarnus šaukti pakviestųjų į vestuvių pokylį“. Galiausiai tarp atsiliepusių vienas neturėjo „vestuvių drabužio“. „Vestuvių drabužis“ Biblijoje nurodo Krikštą ir jo baltą drabužį. Per krikštą žmogus yra apvelkamas nuodėmių atleidimo ir bendrystės su Viešpačiu džiaugsmo drabužiu. Tačiau priimtiniausia interpretacija teigia, kad „vestuvių drabužį“ sudaro tikėjimą Kristumi lydintys meilės veiksmai. Tad apkaltintas žmogus priėmė Dievo kvietimą ir sykiu į jį neatsiliepė meilės darbais (Mato 22, 1–10. (11–14).

Tikintysis jaučiasi raginamas atsiliepti meilės darbais, kai trokšta vis gilesnio krikščioniško tapatumo ir dalyvavimo dieviškoje prigimtyje. Šito bus prašoma Komunijos maldoje: „Nuolankiai maldaujame, Viešpatie, tavo didybę, kad, davęs mums švenčiausiąjį Kūną ir Kraują kaip maistą, padarytum mus ir dieviškosios prigimties dalininkais. Tu gyveni ir viešpatauji per amžius“.

diak. Lukas Skroblas