"DIDŽIUOJAMĖS KRISTUMI JĖZUMI IR PASITIKIME NE KŪNU"

XVIII eilinio laiko sekmadienis, A metai

Izaijo 55, 1–3 / Romiečiams 8, 35. 37–39 / Mato 14, 13–21

Šio sekmadienio Pradžios malda skambės taip: „Skubėk padėti, Viešpatie, savo žmonėms, kurie didžiuojasi, būdami tavo tvariniai ir valdiniai. Išklausyk jų maldas ir būk visada palankus: atnaujink ir sustiprink, kas juose vertingiausia“.

Visa malda sutelkta į prašymus, o prašoma malonių tiems, kurie „didžiuojasi“, jog priklauso Dievui. Tokį pasididžiavimą galima aptikti jau psalmėse: „Vieni didžiuojasi savo karo vežimais, o kiti – savo žirgais, bet mes didžiuojamės vardu Viešpaties, mūsų Dievo“ (Psalmė 20, 8) ir kitur: „Dievu mes nuolat didžiuojamės ir tavo vardą be perstojo šloviname“ (Psalmė 44, 9).

Naujajame Testamente šią tikrovę išreiškia ypač apaštalas Paulius. Pasididžiavimas jam susijęs su tikėjimu į Kristų: „Tikėjimu pasiekiame tą malonę, kurioje stovime ir didžiuojamės Dievo šlovės viltimi“ (Romiečiams 5, 2). Jo teigimu, dera didžiuoti pačiu Jėzumi Kristumi: „Tikrieji apipjaustytieji esame mes, kurie tarnaujame Dievui jo Dvasia, didžiuojamės Kristumi Jėzumi ir pasitikime ne kūnu“ (Filipiečiams 3, 3). Tikėjimo Kristumi dėka „mes taip pat didžiuojamės sielvartais, žinodami, kad sielvartas gimdo ištvermę“ (Romiečiams 5, 3).

Panašu, kad toks pasididžiavimas pernelyg susijęs su Dievo meilės, apreikštos Jėzuje Kristuje patirtimi, kurios dera nuolankiai elgetauti kiekvieną dieną. Ši patirtis itin stipriai atskleidžiama apaštalo Pauliaus antrajame skaitinyje. Apaštalas čia pagautas Dievo meilės galios ir tikėjimo tikrumo, kurį jis kontempliuoja, žavisi ir, turbūt, tik bando nusakyti žodžiais negalimos nutraukti sandoros tarp Dievo ir žmonių tikrovę: „Broliai! Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės? Ar vargas? ar priespauda? ar persekiojimas? ar badas? ar nuogumas? ar pavojus? ar kalavijas? Tačiau visa mes lengvai nugalime dėlei to, kuris mus pamilo. Ir aš esu tikras, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei viešpatystės, nei dabartis, nei ateitis, nei galybės, nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje“ (Romiečiams 8, 35. 37–39).

Tokią patirtį išgyvena ypač gavę Dvasios krikštą, kuris yra sakramentinio krikšto ir Sutvirtinimo malonės sugyvinimas, atnaujinimas, išlaisvinimas. Šv. Jonas Krikštytojas skelbė „Aš jus krikštiju vandeniu, kad atsiverstumėte, bet po manęs ateis galingesnis už mane, – aš nevertas jam nė kurpių nuauti. Jisai krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi“ (Mato 3, 11).

diak. Lukas Skroblas