"Priklausomo žmogaus sveikimas – skaistykla"

PNB Info

 

Šio rašinio tikslas –  šiek tiek supažindinti visuomenę su kuo susiduria iš priklausomybės ligų besikeliantys ir jiems padedantys. Trumpai aprašyti visą priklausomybe sergančio žmogaus socialinės – psichologinės reabilitacijos procesą ir su tuo susijusius niuansus nepavyks. Tam reikėtų atskiro leidinio. Šį rašinį iki galo perskaičiusiems gali atrodyti, kad pateiktas labai negatyvus priklausomo žmogaus paveikslas. Taip, šviesių spalvų yra mažai, bet tikslas – parodyti ligos sudėtingumą, jos pasekmes, sveikimo procesą ir su tuo susijusius iššūkius.

Kiekvienos, šią veiklą vykdančios organizacijos programa yra sudėta į atitinkamas metodikas bei jas lydinčius dokumentus. Metodikos yra patvirtintos Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės Departamento. Tos įstaigos, kurios atitinka reikalavimus keliamus trumpalaikių socialinės globos paslaugų teikimui, gauna licenciją iš Socialinių įstaigų priežiūros departamento ir gali legaliai vykdyti veiklą.

Prieš gilinantis į priklausomybės ligų gydymo niuansus, turime priimti žinią, kad priklausomybė yra liga ir ta liga, deja, yra nepagydoma. Alkoholis, kaip ir bet kokie narkotikai yra psichiką veikianti narkotinė medžiaga, todėl nepadarysime klaidos narkomanu pavadinę žmogų, priklausomą nuo alkoholio. Tiesa, tikrieji narkomanai su šia mintimi nesutiktų: jų supratimu – alkoholikai yra žemesnioji kasta. Būtent dėl šios priežasties reabilitacijos bendruomenėse tarp sveikstančiųjų vyksta susiskaldymas.

Tad kaip derėtų elgtis, jei priklausomybė nėra pagydoma? Derėtų elgtis taip, kaip elgiasi cukriniu diabetu sergantis žmogus – išmokti gyventi su savo liga. Žinoma, mūsų nagrinėjamu atveju žmogus turi išmokti su savo liga gyventi pilnavertį blaivų gyvenimą. Saikingas ar kontroliuojamas alkoholio / narkotikų vartojimas yra pačių priklausomų asmenų sukurtas mitas. Ištikus nepagydomai liga esi priverstas keisti mąstymą, požiūrį, įpročius, elgesį, nes to nedarant laukia susitikimas su protėviais anapus. Gijimas iš priklausomybių – tai sveikimas ir blaivėjimas visą likusį gyvenimą.

Dažnai sveikimo procesą apsunkina įvairūs gretutiniai fiziniai ir emociniai susirgimai. Kuo vartojimo stažas ilgesnis, tuo didesnė žala padaryta kūnui, protui bei asmenybei. Jei nutraukus aktyvų medžiagų vartojimą fizinis kūnas atsistato gana greitai ir net per pusę metų žmogus pasikeičia neatpažįstamai, tai su psichine sveikata reikalai nėra tokie paprasti. Deja, retas, kuris neturi vienokio ar kitokio emocinio, ar psichikos sutrikimo.

Ne vienas asmuo, dirbantis ar dirbęs su priklausomybių ligomis sergančiais žmonėmis žino posakį: „Jei narkomanas nesirenka sveikimo kelio, jo laukia kalėjimas, beprotnamis arba kapinės“.

Bendruomenėje pasitelkiame 12-kos žingsnių programą, kaip efektyviausią ir visame pasaulyje pripažintą priemonę, norint padėti priklausomam žmogui. Pirmasis programos žingsnis kalba, kad sveikimas prasideda tuomet, kuomet žmogus pripažįsta savo ligą ir bejėgiškumą prieš ją. Kol galvoje neįvyks šis lūžis, deja, niekas tokiam ligoniui neįstengs padėti. Nepadės nei efektyviausios programos, nei stipriausi psichologai, nei geriausios bendruomenės.

Pradžia ir eiga

Visas sveikimo procesas bendruomenėje sudėliotas į keturias fazes. Kiekviena iš jų turi savo tikslus ir uždavinius, kuriuos pacientas turi įgyvendinti, norėdamas pereiti į aukštesnę fazę. Kylant fazėmis, mažėja suvaržymų, bet daugėja atsakomybių. Dėl taikomų apribojimų ir suvaržymų pati sunkiausia yra pirmoji fazė. Ji dar vadinama nekontaktinė, nes yra negalimas  bendravimas su artimaisiais ir visu išoriniu pasauliu. Ji sunkiausia ir dėl to, kad protui pradedant šviesėti, liga ima tam priešintis.

I fazė (nekontaktinis laikotarpis) – konstruktyvios pagalbos iš aplinkos priėmimas ir savipagalbos mokymasis.

II fazė (ribotų kontaktų laikotarpis) – atsakomybės prisiėmimas ir stiprinimas.

III fazė  (atstatymo laikotarpis) – savarankiško atsakingo funkcionavimo visuomenėje mokymasis.

IV fazė (kontaktinė) – parengti savarankiško atsakingo funkcionavimo visuomenėje planą ir jį įgyvendinti.

Į bendruomenę atvykęs po detoksikacijos naujokas pradeda dviejų savaičių bandomąjį laikotarpį. Tuo metu jam paskiriamas globėjas, padedantis palaipsniui įsijungti  į bendruomenės gyvenimą ir ritmą. Po dviejų savaičių bendruomenės narių susirinkime sprendžiama, ar naujokas pakankamai motyvuotas ir pasiruošęs pradėti pirmąją fazę. Jei naujokui netinka ar nepatinka bendruomenės tvarka, jis bet kuriuo metu gali iš jos išvykti. Priverstinio gydymo nėra, gyvenimas sveikstančių žmonių bendruomenėje yra pagrįstas laisvos valios pritarimu.

Nors reabilitacijos programa trunka ilgus 12-ka mėnesių, tačiau produktyvus darbas su žmogumi prasideda tik maždaug po 4 – 6 mėnesių nuo jo atvykimo. Tiek laiko reikia, kad ilgus metus įvairiomis medžiagomis nuodytas žmogaus protas išsivalytų ir padėtų adekvačiai mąstyti. Šį faktą patvirtins bet kuris, šį kelią praėjęs reabilitacijos bendruomenės narys.

Pacientas, atkeliavęs į ketvirtąją fazę, pradeda ruoštis grįžimui į visuomenę ir integruotis į darbo rinką. Stengiamės sudaryti visas sąlygas, kad šis procesas vyktų kuo sklandžiau. Sėkmingai baigusiajam programą yra įteikiamas baigimo pažymėjimas, bet neišrašome garantinio talono, kad tolesnis gyvenimas klostysis kuo puikiausiai. Norime tikėti, kad į pasaulį išleidžiame kovotojus, kurie toliau kasdien  norės išsaugoti įgytą blaivybės patirtį ir sugebės kovoti už kiekvieną blaivią gyvenimo dieną. Kiekvienais metais, iš bendruomenės su pažymėjimais išlydime 5 – 6 kovotojus. Tiesa, mūsų bendruomenė tikriausiai viena mažiausių šalyje – bendruomenėje gali gyventi iki 12 asmenų.

 

Taisyklės, dienotvarkė ir „lažas“

Reabilitacijos procesas yra ilgas ir sudėtingas, reikalaujantis milžiniškų sveikstančiojo ir jam padedančiųjų pastangų. Todėl nekeista, kad gana dažnai įvyksta kapituliacija.

Bendruomenėje svarbu sukurti visapusiškai saugią aplinką sveikimui. Svarbus emocinis komfortas ir palankios sąlygos auginti motyvaciją. Tam užtikrinti bendruomenėje laikomasi griežtos dienotvarkės ir vidaus tvarkos taisyklių, kuriose apibrėžta kas galima ir negalima. Naujokas, atvykęs į įstaigą, pasirašo Sutartį, apibrėžiančią abipusį bendradarbiavimą ir artimiausiu metu supažindinamas su vidine tvarka bei taisyklėmis. Sutikimą laikytis tvarkos, atskiru punktu, patvirtina savo parašu. Taisyklėse nurodyta kokių daiktų negalima turėti. Pvz.: negalima turėti ryšio priemonių, brangių daiktų, fotoaparatų, radijo imtuvų ar ausinukų ir t.t. Jose taip pat apibrėžta už kokius veiksmus žmogus šalinimas iš bendruomenės. Pvz.: žmogui savavališkai pasišalinus iš teritorijos arba pavartojus alkoholio/narkotikų, įstaigos administracija vienašališkai nutraukia Sutartį su klientu ir per greičiausiai įmanomą laiko tarpą organizuojamas to žmogaus išvykimas iš bendruomenės.

Gyvenimo bendruomenėje dienotvarkė sudėliota minutėmis, nuo kėlimosi iki atsigulimo į lovą. Viena iš reabilitacijos programos užduočių – grąžinti žmogų į normalų gyvenimo ritmą. Dienos bėgyje vyksta daug įvairių veiklų: malda, valgymas, paskaitos, užsiėmimai terapinėse grupėse, konsultacijos, jausmų ratas ir darbinis užimtumas. Įprastai diena prasideda 8,00  val. ryte ir baigiasi 22,00 val. vakare. Darbo terapija užima svarbią dalį dienotvarkėje. Maksimalus darbinės veiklos laikas niekada neviršija 6 valandų. Jei tą dieną vyksta užsiėmimai, paskaitos ar konsultacijos, tuomet darbinei – fizinei veiklai gali likti tik 2-3 valandos. Daug tai ar mažai? Vertinkite jūs, kurie darbe triūsiate nuo 8 val. ryto iki 17 val. vakaro.

Mūsų klientų leksikoje „lažas” yra populiarus terminas. „Aukščiausioji“ narkomanų kasta darbą laiko durnių užsiėmimu. Dažniausiai jie nėra niekur gyvenime dirbę ir neketina to daryti, nes pinigų galima prasimanyti paprastesniais būdais, nei nuo ryto iki vakaro liejant savo prakaitą. Ir apskritai, juk darbas žmogų žaloja. Todėl tuomet, kai reikia imtis darbinės veiklos, prasideda išsisukinėjimai, ligų simuliavimai, tinginiavimas, darbo imitavimas, pyktis ir nepasitenkinimas. Tuo pat metu viską bendruomenėje gauna nemokamai. Dažnai „darbininkus” tenka rasti darbo vietoje rūkančius ir filosofuojančius, miegančius, skaitančius knygą ar tiesiog „išgaravusius“. Ačiū Dievui, kad tokių yra mažuma. Didžioji dauguma yra atsakingi ir norintys keistis. Ėmę iš gyvenimo pilnomis saujomis, nori tapti tais, kurie duoda, dalinasi ir kuria. Tik šia kryptimi pakeitusius mąstymą, tiek sveikimo procese, tiek gyvenime lydi sėkmė. Visi esame Dievo pakviesti jungtis į Jo kūrybą ir darbas yra vienas iš būdų tai atlikti.

Stengiamės, kad dienotvarkė atitiktų realias gyvenimo sąlygas. Nekeliame tikslo sudaryti šiltnamio ar kurorto sąlygų. Sulipdyti blaivybės pagrindai ir naujai susiformavę įgūdžiai turi paruošti žmogų atšiauriam gyvenimui už bendruomenės ribų. Sveikstančiajam kasdien, šalia profesinės veiklos, santykių, buitinių reikalų ir hobių reikės visą gyvenimą skirti laiko savo blaivėjimui. Jei mintyse ir kalboje atsiras „jau pasveikau”, lauk sugrįžtant „draugės” – priklausomybės su visomis pasekmėmis.

Bendruomenėje mokomės prisiimti atsakomybę už savo veiksmus ir savo gyvenimą. Tinginystė yra tai, kas sužaloja žmogų ir užkrečia aplinką. Tinginiams sveikstančių ir norinčiųjų keistis žmonių bendruomenėje – ne vieta. Jei tau lažas, niekas tavęs nelaiko.

Sveikimo palydovai – melas, manipuliacijos  ir negatyvas

Dirbantys su priklausomais asmenimis neišvengiamai susiduria su tais pačiais dalykais, kaip ir jų artimieji. Melas, manipuliacijos, intrigos, keiksmažodžiai ir negatyvas yra ištikimiausi priklausomo asmens palydovai. Visi šie kompanionai priklausomų žmonių gyvenime atsiranda natūraliai, veikiant ligai. Su visais šiais palydovais jie atvažiuoja į bendruomenę ir ją papildo.

Bandome įvairiais būdais su šiomis problemomis kovoti. Įveikti įprotį meluoti ir manipuliuoti yra ilgas darbas, tačiau  keiksmažodžiai ir neigiamo emocinio fono kalbos, kaip „kvaila tvarka , darbuotojai durni,  viskas blogai, viskas negerai, reabilitacija – nesąmonė, niekam ji nepadeda“, plinta kaip virusas. Su klientais tenka dažnai kalbėtis apie šiuos reiškinius ir stengiamės reaguoti laiku, nes vyrų bendruomenėje jie išbujoję, galiausiai sprogsta konfliktais. Tarpusavio santykiai ir nesutarimai sprendžiami manipuliacijomis ir skundais. Dažnai tarp pradėjusiųjų sveikti vyrauja konkurencija, pripažinimo troškimas, kito menkinimas save iškeliant. Atsiranda įtampa, grupuotės ir kova tarp jų. Galiausiai kažkas palūžta arba pratrūksta, tuomet žmonės patys nutraukia programą arba tenka iš programos pašalinti.

Visi nesutarimai bendruomenėje tarp klientų ir darbuotojų kyla dėl dienotvarkės nesilaikymo ir taisyklių pažeidinėjimo. Skiriamos pastabos, nuobaudos, įspėjimai ar pašalinimai. Būtent todėl ir kyla nepasitenkinimai bei pykčio apraiškos bendruomenės tvarka ir tą tvarką užtikrinančiais darbuotojais. Tokiais momentais darbuotojai dažnai savo adresu sulaukia šiurkštaus ir įžeidžiančio elgesio, ar net grasinimų susidoroti. Jau tikriausiai aišku, kurios šalies žodynas dažniausiai būna pasitelkiamas. Savo ruožtu darbuotojui būtų prabanga pakelti balsą ar atsakyti tuo pačiu.  Kita vertus, analogiškos kritinės situacijos  leidžia pastebėti, kaip klientas elgiasi ir tampa lengva įvertinti žmogaus motyvaciją bei progresą.

 

Sveikimo pagrindas – motyvacija

Priklausomam žmogui pasiryžimas pokyčiams – svarbiausia sąlyga sėkmingo sveikimo link. Tačiau, einant blaivybės keliu, ji, kaip ir emocinis pasaulis banguoja. Klientui tenka nuolat daug dirbti su savo motyvacija ir nuolat ją auginti.

Mūsų klientus, kaip ir visus nutraukusius vartojimą, ištinka lėtinis abstinencijos sindromas (LAS). Apie šitą reiškinį čia nekalbėsime, nemažai informacijos rasite internete. Šie abstinencijos sindromai gali visiškai išsiūbuoti žmogaus motyvaciją, o per 12-kos mėnesių programą LAS`as gali pasireikšti net 3 – 4 kartus. Įvykus LAS`ui visa specialistų komanda turi mobilizuotis, kad stabilizuotų padėtį, nes pacientas tvirtais žingsniais keliauja atkryčio link. Būtent dėl LAS`o alkoholikai nepajėgia patys išbūti blaivūs ilgesnį laiko tarpą.

Tad jei motyvacija sušlubuoja dėl LAS`o ar kitų priežasčių, prasideda paieškos būdų, kaip iš bendruomenės „vyriškai” ir „pakelta galva” pasitraukti. Pačiam tiesiog paprastai išvažiuoti galbūt pritrūksta drąsos, nes tuo atveju tikrai garantuotas konfliktas su artimaisiais, todėl ieškoma kitų tinkamesnių variantų. Prasideda provokacijos, intrigos, negatyvo pylimas, tvarkos taisyklių pažeidinėjimai. O kad būtų linksmiau, susirandama bendraminčių; ta pačia nuotaika užsikrečia ir kiti. Galiausiai, vietoje vieno, iš įstaigos pasitraukia du ar trys asmenys.

Buvimas reabilitacijos bendruomenėje dažnai pasidaro nuobodus: kiekvieną dieną tas pats, tie patys veidai, tos pačios problemos. Gyvenimui paįvairinti sugalvojama visokių būdų. Vienas iš tokių – tai ligos imitavimas ir savęs žalojimas. Taip suaugę vyrai elgiasi norėdami atkreipti į save dėmesį ar sudaryti sau galimybę pakeisti aplinką. Klientas gali simuliuoti apendicito priepuolį ar kokią kitą traumą tam, kad galėtų pasivažinėti iki ligoninės. Pavyzdžiui, vienas iš buvusių klientų specialiai nesileido insulino keletą dienų, kol galiausiai jį teko hospitalizuoti. Ligoninės gydytojas išsiaiškinęs negalavimo priežastį, taip išbarė ligonį, kad pastarasis savo kūno spalvą  per keletą sekundžių iš geltonos pakeitė į baltą, be vaistų pagalbos. Todėl įstaigos darbuotojai turi gebėti atpažinti ir įvertinti, kada tikrai yra rimta sveikatos problema, o ne simuliavimas ir kokią medicininę pagalbą suteikti. Pirmajam danties skausmui pasireiškus, pirmiausia bandome padėti vaistais nuo skausmo ir skalavimu druska. Jei per kelias dienas situacija negerėja, vykstame pas gydytojus.

Motyvacijos priešas – mobilusis telefonas

Mobilusis telefonas yra vienas iš daiktų, kurių reabilitacijos bendruomenėje sveikstantys asmenys negali turėti. Telefonas drauge su LAS`u yra didžiausias motyvacijos griovėjas. Bendravimas su artimaisiais dažnai išprovokuoja norą važiuoti namo ir „gelbėti” artimuosius, nes be jo jie „neišgyvena“. Palaikomas kontaktas su senais draugais, sugeneruoja aibes verslo planų, kurie pasidaro svarbesni už planą blaiviai gyventih. Išvykę „verslauti“, po keleto dienų vėl skambina į bendruomenę, apgailestauja ir prašosi atgal.

Pirmose fazėse esančio kliento pokalbiuose telefonu su artimaisiais visada dalyvauja socialinis darbuotojas ar jo padėjėjas. Net ir nuotolinėje konsultacijoje su psichiatru privalo dalyvauti darbuotojas, kad informacija apie esamą sveikatos būseną nebūtų iškreipta ir gydytojo nebūtų prašoma paskirti perteklinių vaistų, kuriais vėliau galima legaliai atsipalaiduoti.

Kaip jau buvo minėta, draudžiamų daiktų bendruomenėje yra ir daugiau: grotuvai, ausinukai, juvelyriniai dirbiniai, pinigai, medikamentai, tam tikros rūšys maisto papildų, kvepalai, laikraščiai ir žurnalai.

O, tai kodėl ausinukai? Iš pradžių gali atrodyti kvailas draudimas, bet jis nėra toks ir kvailas. Aktyvaus vartojimo metu klausomasi mėgstamiausių muzikinių grupių, o tame skambėjime, tekstuose paskęsta visas vartojimas. Vėliau, būnant blaiviam ir klausant tų pačių melodijų, protas nejučia, panašiai kaip per hipnozę, įvedamas į tas pačias praeityje išgyventas neblaivias būsenas. Iki atkryčio tik keli žingsniai.

Laiškai, siuntiniai ir brangūs artimieji

Klientas esantis pirmoje nekontaktinėje fazėje jokiomis priemonėmis neturi galimybės komunikuoti su išoriniu pasauliu. Vėlesnėse fazėse tokia galimybė atsiranda. Trečioje ir ketvirtoje fazėse telefonu galima bendrauti ir nedalyvaujant darbuotojui. Esantis pirmoje fazėje su artimaisiais bendrauja tik per socialinį darbuotoją, vėliau bendravimas vyksta dalyvaujant darbuotojui.

Tam, kad alkoholis, narkotikai, telefonai, pinigai, netinkami papildai ir kiti dalykai nepatektų į bendruomenę, yra vykdoma susirašinėjimo laiškais ir siuntinių kontrolė. Siunčiamų laiškų turinys yra peržiūrimas, kad juose nebūtų prašymų atsiųsti ar atvežti kažkuriuos iš anksčiau paminėtų daiktų, nes administracija neva leido juos turėti.

Siuntiniai klientams yra tikrinami darbuotojų, kad atsiųstuose rūbuose nebūtų užsilikusi kokia suktinukė, klonazepamo lapelis ar kvepalų buteliukas. Iš pažiūros nekalti kvepalai dažniausi transformuojasi į kokteiliuką. O neapdairiai į siuntinį patekęs klonazepamo lapelis taps atsipalaidavimu pačiam ir kambario draugams. Po tokių linksmybių tenka šalinti net kelis asmenis.

Dėl tų pačių saugumo priežasčių visi artimųjų lankymai turi būti iš anksto suderinti, lauknešėliai patikrinti ir netinkamos lauktuvės iš karto grąžintos artimiesiems. Koks būna nustebęs ir nusivylęs kliento veidas, kai tenka artimiesiems grąžinti kelnių kišenėje rastų, jau seniai vaistinėse neparduodamų psichotropinių vaistų saują.

Kada protelis sugrįš?

Vienas iš pačių liūdniausių dalykų dirbant su priklausomais žmonėmis, – nuolat pastebėti, su kokiomis pasekmėmis psichikai susiduria priklausomi žmonės. Tuomet ypač liūdina, kad ne retai jiems padėti nebeįmanoma. Realybė tokia, kad kiekvienas alkoholį ar narkotikus vartojantis žmogus yra potencialus psichikos ligonis. Tai reiškia, kad psichinė liga gali pasireikšti bet kuriuo gyvenimo metu, net nustojus vartoti. Vienokių ar kitokių medžiagų naudojimas smegenis pažeidžia ir sudarko normalią cheminę pusiausvyrą juose. Nutraukus vartojimą, smegenys, kaip kitos organizmo sistemos, bando savo veiklą atstatyti. Kuo ilgesnis vartojimo stažas, tuo atsistatymas darosi sunkesnis, o dažnu atveju yra neįmanomas. Alkoholį ar narkotikus vartojusio asmens smegenų veikla 100 procentų niekada neatsistatys, net ir po ilgų blaivybės metų.

Per metus pasitaiko net keli atvejai, kai žmogų, ilgesnį laiką išbuvusį blaivybėje, ištinka ūmi psichozė. Ne retai žmogus turi susitaikyti su tuo, kad teks nuolat bendrauti su psichiatru.

Prasčiausi yra „laborantų” ir „žolininkų“ atvejai. Pirmieji yra eksperimentatoriai ir savo organizmais išbandę įvairių narkotikų poveikį. Antrieji – „nekaltosios” kanapės gerbėjai. Jokia paslaptis, kad kanapėmis savo narkomanijos karjerą pradedą tikriausiai 98% pacientų. Abi grupes jungia vienas bruožas – visiškai ir negrįžtamai sudarkyta psichika ir mąstymas. Su jais labai sunku dirbti, o kitą kartą yra visiškai neįmanoma. Net ir ilgalaikis gydymas medikamentais retai būna rezultatyvus. Tokie pacientai lieka rūpestis artimiesiems ir aplinkai.

Ar rasi Dievą tarp narkomanų?

Mūsų klientų gyvenimuose Dievo būna mažai, dažniausiai visai nebūna. Apie Dievą jie yra girdėję, nebent kažkada vaikystėje. Iškyla nelengva užduotis evangelizuoti suaugusį, nusivylusį ir artimųjų meilę bei pasitikėjimą praradusį žmogų. Reikalauti sąmoningų tikėjimo veiksmų – naivu.  Kai visas iki tol buvęs gyvenimas – tik tamsių spalvų, iš naujo sukurti ryšį su Dievu reikia laiko ir kantrybės. Fizinis, emocinis ir dvasinis sveikimas turi vykti kartu, neskubinant. Tai skausmingas, bet išlaisvinantis procesas, tampantis skaistykla čia, žemėje. Kasdieninėje bendruomenės maldoje Dievui dėkojame už artimuosius, bendruomenės geradarius ir visus su bendruomene susijusius žmones. Dievo gailestingumo meldžiame tiems, kuriems taip ir nepavyko ištrūkti iš priklausomybės pragaro gniaužtų.

Tokių žmonių sielovadai reikalingas kunigas dvasininkas – misionierius. Negali būti jokio reiklumo, griežtumo ir spaudimo. Reikia kasdien mažais žingsneliais kartu eiti link gydančio susitikimo su Dievu.

Bendruomenei priklausančios Dievo Gailestingumo koplyčios centriniame paveiksle yra pavaizduota Viešpaties Jėzaus malda alyvų sode nukryžiavimo išvakarėse. Besimeldžiantį ir, atrodytų, viltį praradusį Jėzų, apglėbęs angelas byloja apie Dievo Tėvo meilę ir rūpestį visuose mūsų gyvenimo sunkumuose ir išbandymuose. Kuomet esi visų apleistas, nemylimas, pasmerktas, nėra sunku save sutapatinti su tuo nuliūdusiu Išganytoju.

Mes, dirbantieji ir susiduriantys su alkoholio bei narkotikų pasekmėmis,  matome tikrąjį blogio veidą ir mąstą. Atrodo, kad Dievo čia tikrai nėra, bet ne priklausomybė žmogų atveda į reabilitacijos bendruomenę. Dievas už rankos paima ir per sunkumus atveda, tarsi sakydamas: Aš noriu tau padėti, būk čia, liaukis žalojęs save ir savo mylimus žmones, nes tai Mane skaudina.

Ir kiek gi kainuoja toji reabilitacija?

Socialinė ir psichologinė reabilitacija yra brangiai kainuojantis procesas.  Nuo pat įkūrimo dienos stengiamsi, kad teikiamos paslaugos būtų nemokamos. Tačiau, kai tų pastangų nebeužtenka, tenka imti bent minimalų simbolinį mokestį.

Šių metų pradžioje atlikome skaičiavimus, kad vieno žmogaus išlaikymas kainuoja daugiau kaip 1000 eurų per mėnesį. Į šią sumą yra įtrauktas darbuotojų darbo užmokestis, maitinimas, draudimai, vanduo, elektra ir šildymas, nuotekos, transporto išlaidos, kanceliarinės ir ryšio paslaugos. O kur dar turto nusidėvėjimas, sulaužyti įrankiai ir baldai, sugadinta buitinė technika, laisvalaikio ir kultūrinės veiklos organizavimas?

Įstaigos, teikiančios pagalbą priklausomiems asmenims, yra įkurtos privačių asmenų iniciatyva ir jų išlaikymas vis dar yra Dievo ir Jo geradarių rankose. Jokios finansavimo programos 100% nepadengdavo tokias paslaugas teikiančių įstaigų išlaidų. Visuomet trūksta bent 30% lėšų būtiniausiems poreikiams pasidengti. Šiuo metu visi jaučiame išaugusias energijos išteklių kainas. O jei staiga sugedo koks vandens tiekimo siurblys ar šildymo katilas? – Amen. Tam, kad būtų įmanoma išgyventi, esi priverstas bendruomenėje organizuoti veiklas, kurios sukurtų papildomas pajamas. Priešingu atveju belieka kasmet  ištiesta ranka belstis į įmonių vadovų duris arba galiausiai pakabinti spyną ant įstaigos durų. Šiuo metu daugumai bendruomenių, laukiančių būsimų finansavimo projektų, kaip niekada opi ši dilema. Įstaigų vadovams finansavimuose nėra numatomos jokios lėšos. Todėl savo įstaigose, šalia direktoriaus pareigų, įgiję tinkamą kvalifikaciją, atlieka psichologo, socialinio darbuotojo ar socialinio padėjėjo pareigas.

Maisto banko veikla yra vienas iš palaiminimų, kuris nuima dalį finansinio streso. Jei jo nebūtų, ant vyrų stalų būtų mažiau daržovių ir vaisių, nebūtų pyragėlių ir kitų skanėstų.

Kad ir kaip būtu sunku, stengiamės matyti šviesiąją pusę. Tuo metu, kai priklausomi žmonės yra reabilitacijos bendruomenėje jie nedaro žalos visuomenei: nevagia, neplėšia žmonių, nevairuoja apsvaigę, nekelia rankos prieš kitus ir save. Artimiausia aplinka gali atsigauti emociškai ir finansiškai. O ir pats priklausomas asmuo gauna realią galimybę įsitikinti, kad yra išėjimas iš priklausomybės labirinto. Džiugina širdį ir tai, kad, sėkmingai baigusieji reabilitaciją, tampa atsakingi, gyvenimą, Dievą  ir žmones mylintys piliečiai, kuriantys šeimas, verslus ir savo blaiviu gyvenimo pavydžiu rodantys, kad įmanoma viskas.

Kad ir kiek tai bekainuotų, reikia dėti visas pastangas, siekiant išgelbėti Lietuvos vyrus ir moteris, nuo tikrosios pandemijos ir kovoti su tikruoju priešu, kuris naikina čia ir dabar. Dėkojame Dievui, kad leidžia prisiliesti prie Jo varguolių, suteikia jėgų atlaikyti išbandymus ir kartu su Juo kurti bent kažkiek gražesnį pasaulį.

Pilnų namų bendruomenės vadovas Laimonas Mituzas

(Tekstą galite naudoti įvairiems poreikiams. Cituoti teiginius neištraukiant iš konteksto.)

(Pagrindinė iliustracija: Ludovico Carracci – Web Gallery of Art:   Image  Info about artwork, Public Domain, https://commons.wikimedia.org/w/index.php?curid=8686810)