"Viešpats parodė man kelią…"

Salomėja Šimonėlienė

Žmogaus gyvenime atsitinka visko. Rodos, šiandien jis teka ramiai ir vienodai, ir tada, kada nieko blogo nelauki, gyvenimas staiga pakrypsta kita linkme. Taip atsitiko ir man.

Paskutiniais metais gyvenimas pasisuko pilnu ratu į blogą pusę. Viena nesėkmė po kitos, brangiausiojo žmogaus sprendimai bloškė atgal, atrodė, kad praradau viską dėl ko gyvenau, negalėjau su tuo susitaikyti, visa esybe priešinausi tam, praradau sveikatą, užklupo liga. Ilgi gydymosi metai, nuo vieno gydytojo pas kitą nedavė rezultatų – tik naujas kančias. Nesupratau, kas su manim vyksta: kažkoks juodas debesis tūnojo virš manęs. Į bažnyčią ėjau, bet melstis negalėjau. Malda nutrūkdavo neprisiminus žodžių, net Dievo prašyti nemokėjau, tiesiog nebežinodavau, ko man reikia ir tylėdavau. Iš Dievo namų išeidavau prislėgta, dvasioje tapo nyku, skaudėjo širdį, ji daužėsi, nerimas, panika ir baimė augo su kiekviena diena, piktoji jėga darė savo darbą.

Pamažu pradėjau suprasti, kad sergu ne fizine, o dvasine liga ir iš savo padėties pati savo jėgomis neištrūksiu. Pradėjau dažniau lankytis Dievo Gailestingumo Šventovėje, sukaupusi jėgas per šv. Mišias pradėjau prašyti Viešpaties duoti suprasti, ką darau ne taip, parodyti kelią, kuriuo turiu eiti. Dievas matė mano pastangas. Jo gailestingumas palietė mane, kelias parodytas…

Šį rudenį atsitiktinai su ekskursija apsilankiau Pilnų namų bendruomenės Dievo Gailestingumo koplyčioje, esančioje Panaros k. Apie šią vietą žinojau labai nedaug. Čia, pirmąkart po daugel metų, pajutau neapsakomą ramybę, be vaistų nustojo daužytis širdis, suklupau prieš Gailestingojo Jėzaus paveikslą, Švč. Marijos, visų Karalienės ikoną ir meldžiausi, meldžiausi. Malda buvo gili ir nenutrūkstama, sieloje buvo gera ir ramu. Išvažiuojant jau žinojau, kad čia atvyksiu vėl.

Tai padariau po kelių dienų – sekmadienį. Kelionės dieną rytas buvo neramus. Manyje knibždėjo mintis nevažiuoti, kažkokia jėga neleido, tai vis kažko nerasdavau, pyktis, nerimas ir baimė trukdė, o laikas ėjo, pagaliau įkalbėta vyro sėdau į mašiną, visą kelią krėtė šaltas vidinis drebulys, nors buvo šilta, saulėta rudens diena – kaip paskui sužinojau tai buvo pirmas ženklas į išgijimą. Tą sekmadienį kun. Valerijaus Rudzinsko pamokymai buvo apie sakramentinę išpažintį. Išpažintis – tai lyg gynybos siena nuo ligų ir velnio žabangų, bet ji turi būti tikra, turi išpažinti visas nuodėmes ir atgailauti, kitaip ji bus niekinė.

Supratau, kad iki šiol mano išpažintys buvo blogos, nes išpažindavau paviršutiniškai, tas pačias nuodėmes. Štai kur mano kelelio pradžia! Dievas visada su manim, Jis veda mane, Jis padeda man – tik reikia Juo sekti.

Tik čia pirmą kartą išdrįsau išpažinti visas nuodėmes, kurios slėgė daug metų ir nuoširdžiai atgailauti. Šv. Mišiose buvo meldžiamasi už mane, dalyvavau vidinio išgydymo ir išlaisvinimo pamaldose, kalbėjau Švenčiausios Dievo Gimdytojos Marijos Akatistą, meldžiausi, meldžiausi. Pajutau, kad palietė mane Dievo gailestingumas, dvasia nurimo, kai atsivėriau Dievui, atsisakiau savo nuodėmės. Išvažiavau rami.

Vilniuje dabar dažnai lankausi Dievo Gailestingumo Šventovėje, meldžiuosi, kalbu Dievo Gailestingumo Šlovinimo Giesmę, šlovinu ir dėkoju Dievui, kad padėjo atsiverti, išpažinti ir gailėtis. Meldžiuosi už žmones, kuriuos įskaudinau, užsakiau už juos šv. Mišias, atleidau tiems, iš kurių patyriau skausmą.

Pamažu sveiksta mano siela ir kūnas. Viešpats mane išgydė, Jis atėjo į mano širdį, mintis, pajutau džiaugsmą ir norą gyventi. Dievo padedama keičiuosi pati, o ne reikalauju to iš kitų, dėkoju Dievui, kad per ligą, kurią dabar gydo, perkeitė mane.

Laisvą valandėlę skaitau ne romanus, ne žurnalus, o Šventąjį Raštą, dvasinę literatūrą, ir atsiveria tai – ko akys neregėjo, kas žmogui į mintis neatėjo, – dalyvauju savanorystėje, stengiuosi daryti gerą kitiems.

Pagal galimybes bent kartą per mėnesį apsilankau Dievo Gailestingumo koplytėlėje Pilnų namų bendruomenėje. Meldžiu Dievo malonių ir nuoširdžiai dėkoju kun. Valerijui Rudzinskui už maldas, pamokymus, skaitau jo parašytas knygeles, kuriose tokie suprantami ir paprasti paaiškinimai pamoko išminties, suteikia jėgų tęsti gyvenimą be klaidų ir keisti požiūrį į jį, suprasti, kad skausmingi gyvenimo įvykiai, nėra bausmė, o neįkainojamos vertės pamokos, turinčios savo prasmę, dėkoju vyrui, kuris meldėsi ir prašė išgijimo, dėkoju visiems padėjusiems ir kasdien meldžiu: Viešpatie Jėzau Kristau, Dievo Sūnau, išganyk mane ir neleisk paklysti!