"Po 28 metus trukusios ligos Viešpats mane išgydė"

Jolanta Žiemelienė

Nuo 2008 m. rugpjūčio 30 d. pradėjau lankytis Pilnų namų bendruomenėje. Atvažiuodavom su vyru kiekvieną sekmadienį. Ir negalvojau apie ypatingus išgijimus, tiesiog norėjau  keistis ir keisti savo gyvenimą.

Nuo 19-os metų (šiuo metu man 48-eri) mane kankino gastritas (skrandžio uždegimai). Suprantu, kad tai nemirtina liga, tačiau uždegiminiai procesai, kurie kartodavosi kas mėnesį ar du, trukdami iki savaitės laiko, labai mane vargino. Tokie skausmai, spazmai tiesiog riesdavo visą kūną, gniauždavo kvapą.

Buvau apsipratusi su tokia gyvenimiška realybe. Ir supratau, gydytojai man siūlo tik laikinas priemones, kurios padeda kurį laiką gyventi be skausmų, be amžinų dietų… Išbandžiau  labai daug, atlikau begalės tyrimų, kurie rodė tik tai, kad tokia pasikartojanti savijauta yra dėl įtampos, stresų.

Taigi, bendruomenėje jau lankiausi apie pusę metų (kiekvieną sekmadienį). Tačiau niekada nesusimąsčiau, kad Dievas nori mane išgydyti.

Ir štai, Dievas manęs pasigailėjo 2009 m. ankstyvo pavasario vieną sekmadienį.

Tą dieną, mes kaip visada ruošėmės vykti į Panaroje esančią Dievo Gailestingumo koplyčią. Kelias neartimas (150 km), o man pradėjo skaudėti skrandį. Žinojau, kad skausmas didės, taip visada būdavo, ir todėl reikia gulėti, gerti atitinkamus vaistus…  Apie kelionę negali būti nei kalbos (taip aš galvojau, nors dabar suprantu, kokios jėgos mane norėjo sulaikyti nuo galimybės išgyti). Tačiau mano vyras, labai tikintis žmogus, patarė man važiuoti (už tai jam esu labai dėkinga). Tuo metu jis suprato, kas yra man geriausia. Paklausiau ir išvykau kartu. Tąkart dar pagalvojau, jog važiuoju į Dievo Gailestingumo namus, todėl blogiau gal ir nebus. Tuomet dar buvo žodelis ,,GAL”.

Prasidėjus Mišioms (jos dar vyko mažoje koplytėlėje) man skausmai vis stiprėjo. Aš atsirėmiau į savo vyrą, nes teko stovėti, ir meldžiausi. Mišių metu atrodė jau nebegaliu iškęsti ir turiu išeiti iš koplyčios, tačiau kažin kokia jėga to padaryti neleido. Pasibaigus Mišioms aš vis dar kenčiau skausmus. Ieškojome vietos, kur galėtume atsisėsti. Tai buvo bendruomenėje esantis namas, kuriame pietaujama. Greitai ten atėjo ir mūsų draugė Vilija. Aš sėdėjau susirietus ir prašiau man padėti. Tada man patarė eiti pas kunigą Valerijų Rudzinską. Suriesta begalinio skausmo, kurį puikiai pažinojau per tiek metų, aš nuėjau pas kunigą.

Taigi, įėjus pas kunigą Valerijų jau negalėjau išlaikyti ašarų ir verkdama pasakojau, kad šis skausmas, laikas nuo laiko, mane kankina ne tik šiandien, bet ir ištisus 28-rius metus. Kunigas Valerijus nuramino ir pradėjo melstis. Tai truko labai neilgai ir jis pasakė, kad… dabar viskas bus gerai. Aš padėkojau ir išėjau. Skausmą vis dar jaučiau ir negalėjau stovėti, todėl grįžome vėl į bendruomenės namelį, esantį netoli koplytėlės.

Štai čia ir viskas įvyko!

Staiga pajutau, kad man norisi garsiai raudoti. Aš jaučiau didelį suspaustą kamuolį, kuris kilo į viršų nuo skrandžio. Pradėjau verkti pasikūkčiodama, matydama tik tiek, kad šalia esantys mano mylimi žmonės meldžiasi. Šis kamuolys spaudė ir kilo vis aukštyn. Jaučiau, kad kažkas iš manęs išeina. Negalėjau suvokti, kiek laiko tai vyko (vėliau sakė apie 15 min.). Niekada nieko panašaus nesu jautusi. Palengva pradėjau rimti. Norėdama susitvarkyti pasiėmiau veidrodėlį ir pamačiau nemažą randą po viena akimi ir patinimą. Dar pagalvojau, kas tai? Ar tai išnyks? Atrodė, kad pro ten kažkas būtų per jėgą išsiveržęs.

Nebejaučiau jokio skausmo! Ir iki šios dienos jo nebejaučiu! Randas taip pat išnyko.

Tai buvo neįtikėtina. Aš negalėjau sulaikyti savo džiaugsmo, savo maldos šlovinti Viešpatį. Norėjosi šaukti visam pasauliui apie šį stebuklą. Tada aš jau patikėjau, kad esu išlaisvinta iš savo ligos.

Koks didis Aukščiausiojo gailestingumas!

Dabar aš liudiju savo išgijimą daugeliui žmonių..

Dėkoju Viešpačiui ir džiaugiuosi, kad šiandien galiu Jį šlovinti ne tik malda, bet ir giesmėmis!