"Kam kas skirta gyvenime?"

Zita Vaičiulienė

Kiekvienas žmogus savo gyvenime turi ir mažesnių, ir didesnių sunkumų. Didžiausias mano gyvenimo skausmas buvo netektis.

Kiekvieno žmogaus netektis yra unikali, todėl nėra griežtų taisyklių, kaip kas turėtų gedėti ir kiek laiko tai turi užtrukti. Gedinčiajam nereikia patarimų, jam reikia buvimo šalia, supratimo ir nuoširdžios atjautos.

Žmogus gedi dėl bet kurios netekties – ar tai būtų mylimo žmogaus mirtis, ar sunki liga, skyrybos, namų, šalies, netekus darbo. Patyręs netektį žmogus išgyvena gedėjimą – šoką, baimės, kaltės jausmą, pyktį, depresiją, kol galiausiai ateina susitaikymas. Reikia leisti sau gedėti, neslopinti jausmų. Leidžiant sau išjausti – paleisti jausmus, tokius kokie jie yra, tada siela natūraliai gyja…

Kaip palengvinti kančią ir pagelbėti išgyventi gedulą, skirtingas gedulo formas, ypač komplikuotą gedulą, patyrus vaiko netektį, staigią mirtį, kelias netektis iškart?

Mano gyvenime, tai buvo staigus kritimas į prarają ir lėtas, lėtas pakilimas. Visus gyvenimo nuosmukius man padėjo išgyventi kunigas Valerijus Rudzinskas. Vieną nesėkmę atlaikius, jau lydėdavo kita.

Nuoširdžiai dėkoju kunigui Valerijui už viską: už maldas, už paguodos ir atjautos žodžius, kurie kėlė mane iš nevilties, iš skausmo gniaužtų, suklupusią, netekusią jėgų, bet tikinčią Dievo gailestingumu. Svarbiausia yra nepatirti dvasinės krizės. Turint stiprų tikėjimą, jaučiant Dievo gailestingumą, mūsų vidus, sielos žaizdos greičiau gyja. Tiems žmonėms, kurie patiria ir dvasinę krizę (dažnai ši krizė yra depresijos priežastis) jiems yra sunkiau išgyti.

Darau tai, ko mano siela trokšta pagal Dievo valią ir dalinu savo širdies gerumą, apšviestą Šventosios Dvasios vedimo, tuo pačiu gaudama palaimą savo sielai – stiprybę.

Visus, norinčius susipažinti su krikščionybe, ieškančius atsakymo į gyvenimo klausimus, ar norinčius pagilinti savo tikėjimą, siūlau išklausyti „Alfa“ kursą. Švč. Trejybės slėpinį aš išgyvenau asmeniškai ir radau artimesnį santykį su Jėzumi.

Mano gyvenime buvo tokių įvykių, kuriuos galiu pavadinti stebuklais. Aš tai suprantu taip: kuo arčiau esu prie Dievo, tuo labiau veikia Dievo gailestingumas.

Jaučiu, kad kas tiki Jėzumi pilnu tikėjimu, pas jį ateina Kristus ir aš, būdama tikinti, tam tikru būdu įsijungiu pasitarnauti Dievui gerais darbais. Bet tai gali įvykti tik tada, kada drauge su tikėjimu yra viltis ir meilė Švč. Trejybei.

Reikia tikėti. Tikėti tuo, jog Kristus mums dovanojo Šventąją Dvasią, kad Ji yra Asmuo. Manyje įsikūrė kupinas laukimo tikėjimas. Su lig tuo mano laukimu bei tikėjimu ir vyksta Dievo gailestingumas man.

Tad, pasak šv. Pauliaus, Šventosios Dvasios atėjimas reiškia Dievo meilės atėjimą į mūsų širdį: „Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse šventosios Dvasios, kuri mums duota“ (Rom 5, 5).

O, Dieve, būk mums gailestingas!..