"Jėzau!"

Jolanta Žiemelienė

Kai man buvo 28–eri, (tai – 1990 m.) aš dar mokiausi Muzikos akademijoje (Klaipėdoje) IV kurse. Jau turėjau šeimą, du mažučius vaikučius ir gyvenome Kaune. Kadangi mokiausi neakivaizdiniame skyriuje, tarpsesijiniu laikotarpiu tekdavo kas mėnesį vykti į įvairius mokslo atsiskaitymus.

Tai buvo kovo mėnuo. Reikėjo vykti atsiskaityti ir mano mamos vyras Ignas pasisiūlė mane kartu su mano kurso drauge nuvežti savo mašina, kad nereikėtų vargti autobuse. Tą dieną oras buvo darganotas, ant kelio (net ir automagistralėje Kaunas – Klaipėda) buvo sniego provėžos. Žodžiu, eismo sąlygos prastos.

Mes laimingai nuvykome į Klaipėdą, atlikome reikalingus darbus ir važiavome atgal į Kauną. Kad mums būtų smagiau, su drauge įsitaisėme ant galinės sėdynės. Nelabai kreipiau dėmesį, kokiu greičiu važiavo Ignas. Pamačiau tik tada, kai jis pradėjo lenkti didelę, ilgą krovininę mašiną. Tuo metu pajaučiau įtampą. Lenkiant, dėl sniego provėžų, mūsų mašiną pradėjo traukti link lenkiamos mašinos. Mes jau įpusėjome lenkimą, kai aš supratau, kad trenksimės į krovininio automobilio šoną ar palysime po juo… Tada aš surikau: „JĖZAU!..“

Kas vyko po to, nieko nemačiau, nebejutau, negirdėjau… Kai atgavau sąmonę, mūsų mašina gulėjo ant šono, automagistralėje esančioje skiriamojoje žaliojoje juostoje. Pastebėjau, jog mano palto kampas buvo prispaustas durų. Matyt kai vertėmės, kažkuriuo metu jos buvo atsidariusios. Išsikabarojome iš mašinos visi. Kaip vėliau paaiškėjo, draugė turėjo nedidelių sveikatos sutrikimų, Ignui lūžo raktikaulis, o man…. NIEKO! Visiškai nieko, nei menkiausio sužalojimo!!!

Aš grįžusi daug kam pasakojau apie šį įvykį ir vis savęs klausdavau, kodėl aš nesurikau ,,Mama?“ Juk, kai jaučiame įtampą, dažniau sušunkame šį žodį. Bent jau aš. Juk dar neturėjau širdy Jėzaus, nepažinojau Jo meilės, gailestingumo, o surikau būtent: „JĖZAU!“

Jau tada Jėzus mane išgelbėjo ir laukė mano atsivertimo, bet aš Jo nesupratau dar ilgus 18 metų. Jėzus kantriai laukė.

Dabar su šypsena pagalvoju, kad Viešpats turbūt išgelbėjo mane todėl, kad iš anksto numatė mano tarnystę Pilnų namų bendruomenėje!?

Viešpats išgelbėjo ir mano kūną, ir mano sielą.

Viešpatie, dėkoju Tau, kad rūpiniesi manimi, atleidi, guodi ir myli mane nusidėjėlę. Koks geras esi, mano gailestingasis Jėzau!