"Įvairiuose išbandymuose patiriame Dievo globą"

Sonata Kuliešaitė

Dievo meilė ir gailestingumas – beribis. Jis visus mus kviečia: „Ateikite pas mane, kurie esate prislėgti, aš jus atgaivinsiu“. Turime ausis, bet negirdime. Turime akis, bet nematome.

Mane ir mano mamą, kaip ir daugelį žmonių, prie Dievo priartino liga. Buvome prislėgtos ilgus metus. Dar paauglystėje susirgau sunkia sąnarių liga, kuri greitai progresavo. Tradicinės medicinos gydytojų verdiktas nebuvo guodžiantis: liga nepagydoma, turėsiu susitaikyti ir vartoti pačius stipriausius vaistus, o jei ne – tuomet ateityje laukia invalido vežimėlis. Ligoninės, sanatorijos – niekas negalėjo sustabdyti progresuojančios ligos, tačiau nei aš, nei mama neketinome su tuo susitaikyti. Giliai širdyje tikėjome, kad pasveiksiu. Apsilankėme pas daugelį Lietuvoje ir už jos ribų netradiciniais būdais gydančių žmonių, tačiau liga vis tiek progresavo.

Ir štai, sužinojome apie vieną žmogų, kuris, atseit, turi Dievo dovaną gydyti žmones. Ilgą laiką važinėjome į Vilnių, tačiau dėl blogos sveikatos, judėjimo sunkumų, šis žmogus sutiko atvažiuoti pas mus į namus su savo pagalbininke, kuri, atseit, irgi turi Dievo dovaną gydyti. Ir taip sugebėjo paveikti psichologiškai, kad išviliojo visas turimas santaupas, o sveikatai dar labiau pakenkė. Netrukus supratome, jog papuolėme į blogo žmogaus – sukčiaus rankas. Kreipėmės į policiją, prasidėjo teismai. Sulaukėme baisių grasinimų susprogdinti, sunaikinti… Artimieji, draugai įkalbinėjo neprasidėti su teismais, nes tai pavojinga. Aš ir mama buvome praktikuojančios katalikės. Nusprendėme pasitikėti Dievu bei teisingumu ir nieko nebijoti. Tikėjome, jog Dievas mums padės ir mes laimėsime. Buvo labai stiprus noras apsaugoti kitus žmones, užkirsti kelią to žmogaus daromam blogiui. Bylos tyrimo metu tyrėja pranešė, jog tas žmogus neturi jokio turto. Nuliūdome, bet vilties nepraradome. Vieną vakarą suskambo telefono skambutis. Mums paskambino ta pati pagalbininkė. Ji papasakojo, jog pati labai nukentėjo nuo to šarlatano, per jėgą bei grasinimus buvo įtraukta į jo nusikalstamą „gydymo” veiklą. Ištrūkusi iš jo pančių, nuėjo į Aušros Vartus pasimelsti. Po apsilankymo Aušros Vartų šventovėje, ji susapnavo sapną, kuriame Švenčiausioji Mergelė Marija jai pasakė: „Eik ir liudyk joms! Papasakok viską!” Ir štai, jos liudijimo teisme dėka mes laimėjome bylą, atgavome prarastus pinigėlius. Nepaliaujamai dėkojame Dievui. Šlovė Jam ir Švenčiausiajai Mergelei Marijai už suteiktą pagalbą.

Sveikata negerėjo. Ir štai po daugelio klaidžiojimų bei išbandymų mano tikrasis išgijimo kelias buvo nurodytas Aukščiausiojo per sapną: matau bėgančią didelę minią žmonių ir staiga išgirstu žodžius: „Bėk paskui piligrimus!” Aš atsakau: „Man skauda, aš negaliu bėgti”. Ir vėl balsas ragina: „Bėk!” Ir aš pradėjau bėgti. Staiga pribėgu kažkokią sieną ir pradedu su visu kūnu kilti į viršų. Pasirodo lubos, imu ranka jas valyti ir išvystu šventųjų atvaizdus. Ir vėl išgirstu balsą: „Klaupkis!”, – o aš sakau: „Aš neprisimenu, kada buvau atsiklaupusi, negaliu, man skauda”. Balsas vėl sako: „Klaupkis!“ Ir aš atsiklaupiau, nebejausdama jokių skausmų. Tuomet iškėliau rankas į viršų ir sušukau: „Šlovė Viešpačiui!”       Šis sapnas ir man, ir mano mamai aiškiai parodė, kokiu keliu reikia eiti. Netrukus sužinojome apie Panaroje įsikūrusią Dievo Gailestingumo koplytėlę, į kurią iš visos Lietuvos kampelių važiuoja daugybė piligrimų.

Praėjo jau šešeri metai. Stengiamės neapleisti nei vieno sekmadienio šv. Mišių šioje mums Viešpaties duotoje Dievo Gailestingumo šventovėje, kurioje daugelis žmonių patiria Dievo gailestingumo malonių. Mano gyvenime daug kas pasikeitė į gerą: sveikata žymiai pagerėjo, sutikau daug gerų, dvasingų žmonių, gavau gerą, mėgstamą darbą, o svarbiausia atradau Gyvąjį, Tikrąjį Dievą. Tai brangiausias atradimas mano gyvenime, be kurio negalėčiau gyventi, džiaugtis, mylėti. Tikiu ir turiu viltį, kad Dievas mane išgydys. Šlovė Viešpačiui!

Dievo palaimos, sveikatos, stiprybės, Švenčiausiosios Mergelės Marijos užtarimo bei globos linkime ir meldžiame mūsų mylimam kunigui Valerijui Rudzinskui. Iš visos širdies dėkojame jam už teikiamą pagalbą bei dvasinį vadovavimą. Nepaliaujamai dėkojame Dievui už mums duotą dvasios vadovą. Dėkojame ir broliams vienuoliams, kurie kiekvieną dieną už mus meldžiasi.