"Gailestingumas"

Skaistė Kraptavičienė

– Mama, kai aš buvau maža, tu buvai paskendus… – pasakė man kartą trejų metų dukrelė. Taip. Tada – buvau paskendus. Mano siela glūdėjo visiškoj nevilty. Nemačiau nieko aplinkui. Elgiausi baisiai. Per dienas jokios šypsenos veide. Tik burbėjimas ir kaltinimas visų aplinkui. Siaubingiausia tai, kad labiausiai nuo mano tokios būsenos ir elgesio kentėjo mažoji dukrelė – ji tada tebuvo pusantrų metukų. Konkretus pavyzdys: dukrelė užmigdavo naktį labai vėlai. Ir vieną tų naktų, jai neužmiegant, aš ne tik kad nežaidžiau su ja, neapkabinau, nepakalbinau, leidau jai būti pačiai sau, bet ir kai prisivėrus pirščiuką stalčiumi, pradėjo verkti, išrėžiau tokius žodžius: „Taip tau ir reikia“. Mano siela merdėjo.

Ir tada Dievas, būdamas labai geras, nusprendė man padovanoti neįkainojamą Dovaną – savo Gailestingumą. Druskininkų sanatorijoje, kurioje atsidūrėm 2010 metų lapkrity, Dievas atsiuntė gydytoją, kuri, pamačiusi kryželį ant mano kaklo, pasiūlė aplankyti netoli Druskininkų esančią koplytėlę Pilnų namų bendruomenėje. Paklausėm gydytojos. Šeštadienį vyras su vyresniąja dukrele atvažiavo į sanatoriją ir visi nuvažiavom į Panarą, į palaimintą vietą, kur ir įvyko stebuklas. Jau tą dieną, šeštadienį, kojos pačios nunešė išpažinties. Tepajėgiau kunigui pasakyti vieną sakinį – „Noriu būti gera žmona ir mama, bet negaliu…“ ir prapliupau raudot. Per visas Šventąsias Mišias verkiau. Jau tada Dievas palietė mano sužeistą, nuodėmingą sielą, apvalydamas ją išsiveržusia iš sielos gelmių rauda… Užsakėm sekmadieniui Mišias už mūsų šeimą, visos giminės nuodėmių atleidimą. Sekmadienį vyras su vyresniąja dukra dalyvavo Šventose Mišiose ir vidinio išgydymo pamaldose. Ir tą pačią sekmadienio naktį sanatorijoje įvyko stebuklas. Naktį, kaip visada, mažajai dukrelei užmigus, meldžiausi, skaičiau Evangelijos ištrauką, ir staiga  – Dievas leido man suprasti, kas su manimi vyksta, vyko ir ką reikia daryti. Nurodymai buvo labai konkretūs, aiškūs ir tikslūs: „Blogis įėjo į tave per tą ir tą moterį“ (su kuria bendravau).

Pūvančią ranką reikia kirst be gailesčio. Išmest visus jos dovanotus daiktus iš namų. Pašventint mūsų sodą, (nes mes su ta moterim vis nuvažiuodavom ten).

Visą naktį negalėjau iš nuostabos užmigti. Tik dėkojau Dievui už begalinį Jo gailestingumą. Taip išaušo rytas, pušų šakose, matomose per langą, pradėjo šokinėti voveraitės, patekėjo saulė, buvo labai giedra diena (iki tol visos dienos buvo apsiniaukę). Visą dieną, rodos, lengvai kvėpavau, lyg kas akmenį nuo krūtinės būtų nuridenę… Pačiam ryte paskambinau vyrui, su džiaugsmu pasakydama, kas įvyko. Jis puolė „švarinti  namus“  – išmetė daiktus, tos moters dovanotus, šventino kampus švęstu vandeniu…

Diena praėjo su palaiminga šypsena veide. Tačiau – naktimis nuo 00.30 prasidėjo keisti dalykai – barbenimai į langą, kažkoks kvėpavimas greta, radiatoriaus įkyrus žvangsėjimas – kažkaip nemalonu buvo ir neįprasta. Tuo metu, kai viskas vykdavo – užsidėjus ausines klausydavausi telefone įrašytų brolio Numgaudžio pamokslų, taip pat meldžiausi – ir tai padėjo ištverti visa tai. Po kelių tokių naktų paskambinau kunigui Valerijui Rudzinskui, pasiguosdama ir papasakodama, kas atsitiko. Jis mane nuramino, pasakydamas, kad taip būna. Kad blogis, kuris išėjo iš manęs, dar nori sugrįžti, kad gąsdinimai ilgai netruks. Patarė melstis, prašant Šventojo  Archangelo Mykolo kariaunos užtarimo. Taip ir dariau. Po penkių naktų viskas nutilo, nurimo… Vėliau Dievo nurodymus įvykdžiau. Su ta moterim iškart nutraukiau santykius, neatsakiau į jos skabučius. Pažįstamas kunigas iš maldos grupelės, kurią pradėjau lankyti po Panaros, sutiko pašventinti soduką. Mano gyvenimas pradėjo ženkliai keistis. Dievo begalinis gailestingumas palietė mano širdį. Leido jai pamažu  keistis ir skleistis. Dabar žinau, ką reiškia Gyvasis Tikėjimas, Gyvasis Dievas. Jis visada šalia. Dabar mano gyvenimo kokybė priklauso nuo santykio su Juo. Nuo santykio su Jėzumi Kristumi – pačiu didžiausiu Užtarėju ir Gynėju…

Gailestingumo jūra užliejai mane, Dieve, netikėtai,
Ir iki šiol –  su nuostaba, lengvai kvėpuodama, plaukiu…