"Bendruomenėje patyriau Dievo gailestingumą"

Linas Okunevičius

Prieš atvykdamas į Pilnų namų bendruomenę, o tai buvo beveik prieš dešimtmetį, nesupratau, kam iš viso reikalinga malda. O ir bendruomenėje pirmosiomis dienomis laukdavau, kad tik greičiau baigtųsi visos maldos. Bendruomenės maldų metu įsivaizduodavau, kad ant lempos sėdi senukas ir jam visi meldžiasi. Kartais atrodydavo, kad tas senukas stebi mane, stovėdamas už lango.

Tačiau dabar jau žinau Kam ir dėl ko meldžiuosi. Sutikau Dangiškąjį Tėvą, Kuriam kasdien dėkoju. Kai Jį pažinau, mane aplankė begalinė meilė visiems, o ypač bendruomenėje gyvenantiems žmonėms. Kaskart, kai meldžiuosi, širdyje gimsta troškimas kažką gero nuveikti dėl visų bendruomenės žmonių, nes kuo jautresni esame įvairiose savo gyvenimo aplinkybėse bei santykiuose su žmonėmis ir Dievu, tuo daugiau atrandame maldos galimybių. Liturginių valandų maldos metu jaučiu, kad mane stebi Dievas, mylinčiu žvilgsniu apkabindamas iš visų pusių. Dievas būna ir linksmas, ir liūdnas. Linksmas, kai maldos metu turiu bendrystės ryšį su Juo ir liūdnas, kai meldžiuosi išsiblaškęs. Vis dėlto, pažindamas slapčiausias mintis, Dievas man visuomet padeda. Maldos atradimas – didžiausia gailestingojo Dievo dovana mano gyvenime. Tik melsdamasis sužinau, koks Dievas yra gailestingas.

Kartais išgyvenu liūdesį, ypač kai nusidedu. Tuomet jaučiuosi labai prastai. Tačiau prieinu Išpažinties, atsiprašau Viešpaties ir vėl tęsiu savo gyvenimo kelionę. Mano pasirengimas Išpažinčiai ilgokas. Karatais net visą savaitę bandau gyventi atgailos dvasioje, tinkamai atpažinti savo netobulumus, kad po to galėčiau juos įvardinti ir atnešti prie Dievo gailestingumo aukuro. Nueinu pas mūsų kleboną, kun. Valerijų Rudzinską – tikrą gailestingojo Dievo apaštalą, ir iš jo lūpų sulaukiu daug paguodos bei gailestingumo žodžių. O tuomet ir vėl Dievo gailestingumas pripildo mano širdį. Norėčiau pasakyti visiems – kai gauname nuodėmių atleidimą, patiriame patį tikriausią Dievo gailestingumo stebuklą. Niekas man nėra parodęs didesnio gailestingumo, kaip mūsų klebonas, kun. Valerijus Rudzinskas.

Šiaip mane džiugina visos bendruomenėje vykstančios dvasinės pratybos: šv. Mišios, Dievo tautos liturginės valandos. Tiesa, melstis naujoje bažnyčioje man maloniau, negu ankstesnėje koplyčioje. Bažnyčioje išgyvenu didesnę dvasinę jėgą. Koplyčioje vykstančių maldų metu kartais pasigesdavau nuoširdumo. Vis dėlto labai laukiu Liturginių valandų Naktinės maldos, nes šią maldą ypatingai mėgstu. Ne retai maldai susikaupiu besigrožėdamas nuostabia gamta, kurią mums taip pat dovanojo gailestingasis Dievas. Visur, kur beapsidairysi, pamatysi Dievo gailestingumą. Labai gerai, kad bendruomenėje nėra televizorių ir radijo aparatų, nes tai labai trukdo susikoncentruoti dvasiniam gyvenimui.

Norisi su visais dalintis savo tikėjimo patirtimi ir begaliniu Dievo gailestingumu. Norisi, kad visi tartų: „Jėzau, pasitikiu Tavimi!“.