Būdama realistiška, Etty toliau kasdien stengiasi pranokti kasdienybę, tačiau suvokia vis labiau, kad tai ne jos jėgoms:
„Viešpatie, suteik man gilią ir galingą ramybę, kuri yra tavo sukurtoje gamtoje. Padaryk, kad kiekviena mano diena būtų daugiau ir geriau nei kasdienybės rūpesčių suma“.
Jos malda įgauna autentišką Dievo vaiko laikyseną:
„Norėčiau dar pailsėti kelias dienas, bet tik taip, kad būčiau didelė nenutrūkstama malda ir gili ramuma. Turiu iš naujo pasijusti rami. Ligonis turi gyventi ramiai. Ar norėtum, mano Dieve, pasirūpinti mano poilsiu ir ramybe, kur bebūčiau? O kad mano diena pajėgtų pranokti kūno rūpesčius! Nenoriu, Viešpatie, tave priversti mane išgydyti per dvi dienas. Žinau, kad tai turi vykti organiškai“.
Galiausiai ji suvokia, jog turi pasiduoti Dievo veikimui joje:
„Jau beveik septynios valandos. Eisiu gultis ir nejudėsiu, visiškai, nerašysiu, stengsiuosi būti tik malda. Tačiau kol kas negyvenu, kaip reikėtų, darau spaudimą likimui. Ogi nereikia dalykų norėti, reikia leisti jiems įvykti manyje ir, deja, tai užmirštu. Teįvyksta, Dieve, tavo valia, ne mano!“.
Parengė diak. Lukas Skroblas