"SIŲSK MUMS NEPALIAUJAMĄ MALONIŲ LIETŲ"

XXVI eilinio laiko sekmadienis, A metai

Ez 18, 25–28 /Fil 2, 1–5. (6–11) / Mt 21, 28–32

Šio sekmadienio eucharistinio šventimo pradžios malda skambės taip: „Dieve, tu savo visagalybę labiausiai parodai, pasigailėdamas ir atleisdamas; siųsk tad mums nepaliaujamą malonių lietų, kad skubėtume prie tavo pažadų ir taptume dangaus turtų dalininkais“.

Pirmojoje maldos dalyje galime įžvelgti atgailos už savo nuodėmes mintį, kad leistume Dievui būti Dievu ir parodyti savo visagalę meilę. Apie tai kalba pirmasis skaitinys iš pranašo Ezechielio knygos: „Jei nusikaltėlis gręšis nuo savo darytos neteisybės ir pradės gyventi dorai ir teisingai, tai išsaugos savo gyvybę. Jei jis pripažins visus nusižengimus, kuriais nusikalto, ir atsivers, tai gyvas išliks ir nemirs“ (Ezechielio 18, 27-28).

Atliepiamojoje psalmėje randame nuostabią gailestingumo prašymo maldą: „Užmiršk mano jaunystės kaltes, nedorybes. Atmink mane dėlei savo gerumo, nepamirški savo malonės!“ (Psalmė 24, 4-9).
Iškyla raginimas suvokti, kad mano nuodėmingumui asmeniškai svarbus yra Gelbėtojas. Trokštantys eiti šiuo sąmoningumo keliu, galėtų sau užduoti tarkim tokius klausimus: Kai mąstau apie Kristaus mirtį ir prisikėlimą, ar priimu tai asmeniškai? Ar įsisąmoninu, kad jis mirė ir prisikėlė dėl mūsų išganymo? Ar mano amžinojo gyvenimo viltis remiasi tuo, ką jis padarė dėl mūsų?

Antrame pradžios maldos etape prašoma daug Viešpaties malonių, išreikštų lietaus vaizdiniu: „siųsk tad mums nepaliaujamą malonių lietų“. Tokios malonių gausos pagrindinis vaisius puikiai nusakytas antrajame skaitinyje, kur Paulius maldauja Filipų bendruomenės vienybės: „padarysite mano džiaugsmą tobulą tuo, kad laikysitės vienos minties, turėsite vienokią meilę, santaiką ir sutarimą. Tegul nelieka vietos vaidams ar tuščiai puikybei, bet nuolankiai kitus vertinkite aukščiau už save ir žiūrėkite kiekvienas ne savo naudos, bet kitų“ (Filipiečiams 2, 1-11).

Toks malonių lietus tiesiog iš vidaus ragina tikintįjį „ilgėtis Dievo pažadų ir tapti dangaus turtų dalininkais“ – toks yra paskutinis pradžios maldos prašymas. Pirminis Dievo pažadas ir sykiu noras – kad tikintysis taptų jo vaiku ir augtų šiame tapatume. O tam jis kviečiamas sąmoningai apsispręsti už Kristų kaip vienintelį savo gyvenimo Išganytoją. Šiam apsisprendimui Kristus per palyginimą kviečia aukštuosius kunigus ir tautos seniūnus Evangelijoje. Jis kviečia juos priimti jį kaip Dievo siųstąjį, Mesiją. Nes „visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais – tiems, kurie tiki jo vardą, kurie ne iš kraujo ir ne iš kūno norų ir ne iš vyro norų, bet iš Dievo užgimę“ (Jono 1, 12-13). Augti Dievo vaikų tapatume – tai jau dalintis dangaus turtais, nes tai jau įžengti į Kristaus būklę savo Tėvo atžvilgiu: „O jei esame vaikai, tai ir įpėdiniai. Mes Dievo įpėdiniai ir Kristaus bendraįpėdiniai, jeigu su juo kenčiame, kad su juo būtume pagerbti“ (Romiečiams 8,17).

Dalyvauti Kristaus įpėdinystėje galima tik vis iš naujo žengiant į jo kančios, mirties ir prisikėlimo slėpinį mums prieinamą eucharistinio šventimo metu. Apie tai ir kalba rytojaus Šv. Mišių komunijos malda: „Dangiški sakramentai, Viešpatie, tegaivina mums dvasią ir kūną, kad, kartu su Kristumi kentėję ir jo mirtį skelbę, su juo paveldėtume ir garbę. Jis gyvena ir viešpatauja per amžius“.

diak. Lukas Skroblas