"KŪNAS – SUSITIKIMO SU DIEVU VIETA"

Nekyla ranka rašyti įvado šio sekmadienio Eucharistijai. Daugybė video mišių ir sykiu tikintiems pasauliečiams dalyvavimas jose lieka mįslingas.

 

Šiandienė padėtis nuostabiausiu būdu apnuogino retai suvokiamą tikrovę: liturgija turi įtraukti visą žmogų, pirmiausia jo kūną. Į liturginį vyksmą tikintysis įsistraukia per visus pojūčius, gestus, ištartus žodžius.

 

Šiuo metu pajungiama tik rega ir klausa, tačiau neįtraukiamas pats svarbiausias pojūtis – lytėjimas ir nemažiau svarbūs uoslė ir skonis. Lytėjimo pojūčiu išgyvename parapijos bendruomenės bendrystę, priklausymą Bažnyčiai, per ramybės palinkėjimą paduodame vieni kitiems ranką, betarpiškai susiliečiame su Švč. Kristaus Kūnu ir Krauju. Uoslė jaučia smilkalų kvapą. Smilkalai, kaip žinia, simbolizuoja į Dievą kylančią maldą. Per uoslę tikintysis jaučia jį apgaubiantį Dievo artumą, sakralumą ir atnaujinto santykio su Dievu galimybę, uoslė jį traukia į santykį. Liturgijoje itin svarbus ir skonis, kurį svarbu jausti priimant komuniją, tapusią Kristaus Kūnu. Deja, ploni beskoniai komunikantai nepadeda tai pajausti, nepadeda ir tikrai reikšmingai susiliesti. Jie galėtų būti bent dukart storesni.

 

Šiuo metu Šv. Mišių stebėjimas neįtraukia tikinčiųjų kūno ir per gestus bei žodžius. Namuose atliekami kryžiaus ženklai, aukštyn keliamos rankos, atsiklaupimai, mušimasis į krūtinę bei visi žodiniai atliepai į kunigo žodžius tarsi netenka sūrumo, nes jie atskirti nuo liturginės erdvės.

 

Būtų nuostabu, jei, išgyvenant šį eucharistinį badmetį, tikinčiųjų sąmonėje iškiltų naujas suvokimas, jog į santykį su gyvuoju Dievu einame per kūną ir kad kūnas yra susitikimo su Dievu vieta. Šiuo požiūriu nublanksta daugelio žmonių tvirtinimai, kad jiems užtenka pasimelsti namuose ar gamtoje, nes gyvąjį Dievą paprastai gauname būdami kūne su kitais. Dabar geriau pasimato, kad reikia atnešti visą save į ten, kur pats Dievas mums dovanoja save kūno pavidalu.

 

Todėl šiandienės video transliacijos neleidžia tikrai veiksmingai dalyvauti eucharistijos šventime. Vyksta pasyvus stebėjimas, kuris yra geriau nei nieko; lieka dar prislėgtos širdies skausmas, kuris ir bus vieta, kurioje Dievas save dovanoja.

 

Galbūt šis laikas bus ir auganti Bažnyčios atjauta tiems, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių negali priimti sakramentinės komunijos. Nemaža dalis šių žmonių jaučia nuolat tai, ką šiuo metu išgyvena visa krikščionija.

Mūsų rėmėjai: