"KRISTUJE DIEVAS TOBULAI PAŠLOVINAMAS"

2020 gruodžio 19 d.

Advento liturginio laiko sekmadieniai, kaip žinia, pateikia tris Kristaus atėjimo dimensijas. Pirmąjį sekmadienį buvo švenčiamas ir apmąstomas Kristaus atėjimas laikų pabaigoje. Antrąjį ir trečiąjį – Kristaus dvasinis atėjimas dabar į tikinčiųjų širdis, o ketvirtas – pateikia Kristaus atėjimą konkrečiu istorijos laikotarpiu. Tad šį sekmadienį, itin kukliai ir neįprastai bus gyvai atmenamas kaip tik šis lemtingas istorijos įvykis.

O ką lemtingo jis atnešė, nuostabiai aprašo Kard. Danielou.

Mes nebegyvename Senuoju Testamentu, nes Senojo Testamento laukimą užbaigė Kristus; jis buvo visų dalykų pabaiga. Šiuo laikotarpiu laukiame išsiskleidžiant tai, kas buvo atlikta per Kristų. Pasak Izaijo, “nebeminėkite praeities dalykų; štai atliksiu naujų stebuklų. Nutiesiu kelią per jūrą”; kitaip tariant, Kristus glaustai pakartoja, įvykdo bei išpildo viską, kas pradėta Senajame Testamente.

Kas gi buvo atlikta Kristuje, kad jame galime įžvelgti visišką Dievo plano įgyvendinimą ir tikime įvykus lemtingą istorijos įvykį? Kristuje Dievas tobulai pašlovinamas; Dievo šventumas tobulai mylimas bei pripažįstamas. Ši Dievo šlovė yra visos kūrinijos tikslas. Dievui buvo skirtos visos Senojo Testamento ir net visų žmonių aukos. Aukojimo Dievui veiksmu žmogus stengiasi patvirtinti Dievo valdžią. Žmonės ima tai, kas jiems priklauso, ir atideda Dievui; tai kiekvieno aukojimo prasmė. Tačiau tokia auka, kaip aiškinama Laiške žydams (9, 11-15), lieka netobula: Dievui svarbus ne ožių ar veršių kraujas, bet iš širdies kylančios dovanos.

Vienintelis Dievo akyse vertas dalykas yra laisvai dovanojama meilė. Vienintelė auka yra mūsų širdžių tikra pagarba Dievui. Šv. Paulius įžvelgia tobulą auką nukryžiuoto Kristaus slėpinyje, tai yra įvykyje, kuriuo Dievas tobulai pašlovinamas. “Nes Avinėlis, kuris stovi prieš sostą, juos ganys ir vedžios prie gyvybės vandenų šaltinių, ir Dievas nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių” (Apr 7, 17). Savo kančioje Kristus pasirodė kaip tikrasis Avinėlis, tobulai įvykdęs tai, kas Senajame Testamente buvo Velykų avinėlio slėpinys. Jonas Krikštytojas, pamatęs ateinantį Jėzų krikštytis, pavadino jį “Dievo Avinėliu”. Šiuo vardu mes skelbiame jo atėjimą ir Eucharistijoje: “Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmes”. Avinėlio slėpinys nebėra vien begalinė Dievo meilė; tai begalinė ir dovanota, Kristuje įgyvendinta meilė.

Kristaus kančia pasiekiamas kūrinijos tikslas, nes Dievo niekas nemylės labiau už nukryžiuotą Kristų, t. y. už Žodžio prisiimtą žmogaus prigimtį. Nuo tada mes galime aukoti Dievui tik šią begalinę meilę, kuria jį mylėjo Kristus; ir tokia yra Mišių aukos prasmė. Mišių kulminaciją sudaro šis aukojimas Dievui, šis tobulas šlovinimas: “Per jį, su juo ir jame, tau, visagali Dieve Tėve, su Šventąja Dvasia visa garbė ir šlovė per amžius”.