"KELIAUTI PER PLAČIAS IR LAISVAS SAVO ŠIRDIES PLATUMAS"

„Jaučiu, kad ir manyje skleidžiasi žalingas nerimas. Turiu reaguoti. Reikia pasitraukti į nuošalę, nuo visų bevaisių gandų, kurie sklinda kaip užkrečiama liga. Maždaug įsivaizduoju, koks turėtų būti vidinis gyvenimas visų mane supančių žmonių. Dažnai girdžiu: mūsų gyvenimas varganas, apiplėštas“.

Ir štai ji atranda arba veikiau nuolat ieško savyje vidinės salos, kurią laiko vienintele itin svarbia:

Žinau labai gerai kam turėčiau pasipriešinti. Ar negalėtume pamokyti žmones, kad įmanoma „darbuotis“ savo vidiniame gyvenime ir išsikovoti ramybę savyje? Ir toliau turėti produktyvų ir pasitikintį vidinį gyvenimą, pranokstantį mus užplūstantį nerimą ir gandus? Ar negalima juos pamokyti, kad įmanoma save priversti atsiklaupti pačiame toliausiame ir tyliausiame savo giliosios būties kampe ir likti jame, kol pajusime virš savęs prasišviečiant dangų? Nieko daugiau, bet ir nieko mažiau“.

Pagaliau ji skelbia galimybę laisvai vaikščioti savo širdies erdvėse, kurios jai pačiai dar priešakį:

„Vakar vakare eilinį kartą pajutau savo kūne, ką šiuo metu žmonės turi iškęsti. Naudinga tai patirti ir suprasti, kokių vaistų galėtume pateikti, ir toliau keliauti per plačias ir laisvas savo širdies platumas. Tačiau aš jų dar nepasiekiau“.