"KASDIEN LABIAU GYVENTI DANGUI"

XIV Eilinio laiko sekmadienis, A metai

Šis sekmadienis Romos mišiole atsiveria nuostabiais įžangos giesmės žodžiais: „Kai būnam tavo šventovėj, atsimenam vis, koks esi maloningas. Tavoji, Dieve, šlovė, kaip ir tavo vardas, pasiekia pakraščius žemės. Tavoji ranka elgias teisingai“ (Ps 47, 10–11).

Psalmininkui reikėjo ateiti į Dievo namus, ypatingą Dievo artumo erdvę, kad galėtų gyvai atminti visus nuostabius Viešpaties darbus ir iš naujo patirti jo maloningumą. Jis šį maloningumą patiria ne vienas „kai būnam“, jis jį patiria, nes patiria kartu su bendruomene. Todėl visi galintys kviečiami ateiti į bažnyčias ir nepasitenkinti tik video mišių transliacijomis.

Įžangos giesmės žodžiai duoda toną visam Eucharistijos šventimui, kuris, kaip ir praėjusį sekmadienį, telkia tikinčiųjų dėmesį į krikščionišką džiaugsmą. Pradžios maldoje prašoma: „Dieve, savo Sūnaus nusižeminimu pakėlęs nupuolusį pasaulį, duok savo tikintiesiems švento linksmumo; tu išplėšei juos iš nuodėmės vergijos, tad nuvesk ir į amžinąjį džiaugsmą“.

Džiaugsmo tikrovę ypač pateikia pirmasis skaitinys iš pranašo Zacharijo knygos: „Džiaugsmingai šūkauk, Siono dukra! Džiūgauk, Jeruzalės dukra: štai pas tave atkeliauja tavo karalius. Jisai teisingas, padės tau, kuklus ir joja ant asilo, ant asilės jauniklio“ (Zacharijo 9, 9).

Ši pranašystė visiškai išsipildys Kristuje, kuris, savo ruožtu, Evangelijoje išreiškia džiaugsmą ir dėkingumą Tėvui, sutikęs autentišką tikėjimo atsaką vargdienių širdyse: „Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams. Taip, Tėve, nes tau taip patiko. Viskas man yra mano Tėvo atiduota; ir niekas nepažįsta Sūnaus, tik Tėvas, nei Tėvo niekas nepažįsta, tik Sūnus ir kam Sūnus panorės apreikšti“ (Mato 11, 25–30).

Pagal pradžios maldos žodžius, džiaugsmas kyla iš to, kad Kristus savo nusižeminimu jau pakėlė nupuolusį pasaulį ir jau jį išplėšė iš nuodėmės vergijos. Tačiau krikščionis išlaisvintas ne taip, kad gimtosios nuodėmės padariniai jau nebeveiktų jame. Kristaus Kraujas jo gyvenime turi būti pritaikytas, atsiliepiant į apaštalo Pauliaus žodžius antrajame skaitinyje: „Broliai! Jūs nesate kūniški, bet dvasiški, jei tik Dievo Dvasia gyvena jumyse … jei dvasia marinate kūniškus darbus – gyvensite“ (Romiečiams 8, 9. 11–13).

Būtent Šv. Dvasios veikimas žmoguje laisvina iš nuodėmės vergijos ir leidžia viltingai keliauti į amžinąjį džiaugsmą. Šito prašoma Atnašų maldoje: „Tavo garbei skirtoji Auka, Viešpatie, tegul mus nuvalo ir išmoko kasdien labiau gyventi dangui“. Krikščionio džiaugsmas galiausiai labai susijęs su troškimu apsivalyti nuo visko, kas atskiria jį nuo Kūrėjo ir su dangaus, kuris žada amžiną džiaugsmą, ilgesiu.

diak. Lukas Skroblas