"JAU NEBEPLANUOJU, NEBEMĄSTAU APIE PAVOJUS…"

Ją dažnai aplanko išskirtinės misijos visų atžvilgiu potyriai, šįkart, švelnumas ir mąstanti širdis:

„Ši naktis ant gulto tarp moterų ir merginų, švelniai knarkiančių, garsiai sapnuojančių, tyliai verkiančių ir nerimstančių. Tai tos pačios, kurios dieną tvirtino: „Nenorime mąstyti, nenorime jausti, antraip išprotėsime!“. O mane dažnai apimdavo begalinis švelnumas; išlieku sąmoninga, prieš akis bėga visada per ilgų dienų įvykiai ir įspūdžiai, ir galvoju: „Ar galiu būti mąstančia šio barako širdimi?“. Norėčiau ja būti ir vėl. Norėčiau būti „mąstančia širdimi“ visos koncentracijos stovyklos“.

Tačiau eilinį kartą ji supranta, jog turi ištiesti rankas ir viską paleisti:

„Jau nebeplanuoju, nebemąstau apie pavojus, atsitiks, kas atsitiks, ir viskas bus gerai“.