"… IR PASIEKĖ TAVO VEIDĄ JOS MALDOS .."

MOTINOS DIENA (2020 m. gegužės 3 d.)

Visas motinas norėtųsi pasveikinti šv. Augustino liudijimu apie savo motiną Moniką.

Dar vaikas būdamas, Augustinas susirgo netikėta pilvo liga ir buvo beveik bemirštąs. Jis aprašo savo norą krikštytis ir begalinį motinos rūpinamasi:

„Tu matei, mano Dieve, kadangi jau tada buvai mano sargas, su kokiu užsidegimu ir tikėjimu aš reikalavau savo pamaldžios motinos ir visų mūsų motinos Bažnyčios, kad būčiau pakrikštytas vardan Tavo Kristaus, mūsų Viešpaties ir Dievo. Ir susijaudinusi mano kūniškoji motina, savo tyroje širdyje kartu su tikėjimu į Tave išnešiojusi ir amžinąjį mano išgelbėjimą, jau skubėdamasi rūpinosi, kad būčiau apiplautas ir priimčiau išganinguosius sakramentus, tai yra Tave, mano Viešpatie Jėzau, tikėdama nuodėmių atleidimu, – bet staiga pasveikau“ (Išpažinimai 1, 11, 17).

Dar prieš atsigręžimą į Kristų, jį patraukė Cicerono veikalai:

„Mano įkarštį slopino tik tai, kad ten nebuvo minimas Kristaus vardas, o šitą vardą, Viešpatie, mano Išganytojo, Tavo sūnaus vardą, Tavo gailestingumo dėka aš įtraukiau į save dar su motinos pienu; jis buvo giliai mano vaikiškoje širdyje paslėptas, ir visi kūriniai, kuriuose nebuvo minimas šitas vardas, nors ir kokie jie būdavo nudailinti ir teisingi, manęs nepagaudavo“ (Išpažinimai 3, 4, 8).

Būdamas devyniolikos, Augustinas nutolo nuo katalikų tikėjimo ir net tapo jo priešininku. Jis pasakoja kaip Monika reagavo į šį jo nukrypimą:

„Ir tu ištiesei iš aukštybių savo ranką ir ištraukei mano sielą iš gilios tamsos, kai mano motina, ištikima Tavo tarnaitė, verkė dėl manęs Tavo akivaizdoje labiau, nei motinos apverkia mirusius vaikus. Tikėjimo ir dvasios, kurią gavo iš Tavęs, dėka ji matė mano mirtį, ir Tu išgirdai ją, Viešpatie, Tu išgirdai ją ir nepaniekinai jos ašarų, kurios liejosi į žemę visur, kur ji meldėsi: Tu išgirdai ją … ir pasiekė Tavo veidą jos maldos“ (Išpažinimai 3, 11, 9).

Būdamas Romoje jis kartą sunkiai susirgo, laikydamas tai „kūniškos negalios bausme“:

„Mano motina nežinojo apie tai, tačiau meldėsi už mane, nebūdama šalia. O Tu, būdamas visur, išgirdai ją ten, kur ji buvo, ir pasigailėjai manęs ten, kur buvau aš: atgavau kūno sveikatą dar nepasveikęs savo šventvagiška širdimi“ (Išpažinimai 5, 9, 16-10).

Augustinas atskleidžia motinos kraštutinį širdies troškimą:

„Aš užaugau savo gėdai ir lyg pamišęs juokiausi iš Tavo vaistų, bet tu neleidai, kad toks būdamas du kartus numirčiau. Jei šitokia žaizda būtų sužeidusi mano motinos širdį, ji niekados nebūtų išgijusi. Man trūksta žodžių apsakyti, kaip ji mane mylėjo: ji gimdė mane savo dvasioje su didesniu skausmu, negu kitados gimdė mane iš savo kūno“.

Monikai galiausiai buvo padovanotas begalinis džiaugsmas matyti savo „ašarų sūnų“ priimant Katalikų tikėjimą, o pats Augustinas, didžiąją savo gyvenimo dalį buvęs nejautrus motinos skausmams, po šios mirties staiga nesulaikė užspaustų jausmų užtvankos:

„Vėl prisiminiau aš Tavo tarnaitę, jos pamaldumą Tau, švelnumą ir beveik šventą gerumą mums, pasijutau staiga viso to netekęs ir panorau verkti Tavo akivaizdoje už ją ir dėl jos, už save ir dėl savęs. Aš daviau valią ašaroms, kurias ligi šiol buvau sulaikęs, kad lietųsi, kiek tik nori, kad jos palengvintų mano širdį. Ji iš tikro nurimo, nes Tavo ausys girdėjo mano verksmą, bet jo negirdėjo joks žmogus, galintis nederamai jį išsiaiškinti“ (Išpažinimai 9, 12, 33).

Parengė diak. Lukas Skroblas