"„IMKITE ŠVENTĄJĄ DVASIĄ“ (Jn 20, 22)"

Šv. Dvasios atsiuntimas (Sekminės) A metai

Nuostabią minties struktūra Sekminių liturginio šventimo dieną suteikia baigiamasis šv. Mišių palaiminimas.

Pirmiausia nusakoma antgamtinės šviesos suteikimo pirmumas: „Dievas, šviesybių Tėvas, Šventosios Dvasios atsiuntimu šiandien nušvietęs mokinius, tedžiugina jus savo palaima ir Dvasios dovanų gausa“. Kad išgyventume dovanas ir jaustumės palaiminti reikia Šv. Dvasios šviesos. Ir priešingai, pajuntame šviesą per suteiktas dovanas. Taip netiesiogiai esame skatinami jų prašyti. Šviesos mintis išreikšta ir sekvencijoje: „Dvasia, Viešpatie, ateik, spindulių dangaus mums teik, žemės klyskelius nušviesk!“. Vėliau prašoma, kad ši šviesa atneštų skaidrumą sieloje: „O šviesybe amžina, skaidrink sielos gilumą“. Tad viskas tarsi prasideda nuo Šv. Dvasios šviesos, kurios dėka galime pamatyti, kas esame Dievo atžvilgiu ir kaip Dievas mus mato. O tam tikintysis skatinamas išgirsti Viešpaties nurodymą: „Imkite Šventąją Dvasią“ (Jn 20, 22). Įdomu pastebėti, kad tai ne pasiūlymas, tai kupinas meilės nurodymas. Lygiai taip Kristus nurodo mylėti vieniems kitus ar atkartoti jo paskutinės vakarienės gestus iki kol jis sugrįš laikų pabaigoje.

Antrame palaiminimo sakinyje išsakomas prašymas gydyti tikinčiųjų sielas nuo jose esančio blogio: „Virš apaštalų pasirodžiusi nuostabioji ugnis teišdildo jūsų širdyse visokį blogį ir skaidriai tenušviečia savo šviesa“. Šito paties prašoma ir sekvencijoje: „Be Tavųjų dovanų viskas žmoguje skurdu, viskas – atvira žaizda. Nuvalyk, kas sutepta, laistyk, kas išdeginta,
gydyk tai, kas sužeista. Atitrauk mus nuo klaidų, dvasios šalty duok jėgų,
tiesink vingius mūs takų!“. Šiuos žodžius galime laikyti savais ir jais melstis, jei pripažįstame, kad kažkur esame sužeisti, vaikščiojame gilaus vergavimo nuodėmėms zonoje, kurioje suprantame, kad mums reikia Išganytojo. Apvalyti ir gydyti gali tik Dievo meilė, kurią į tikinčiojo širdį išlieja Šventoji Dvasia.

Galiausiai palaiminime regime Šv. Dvasios vieną svarbiausių vaisių – vienybę ir sykiu prašoma išbūti joje: „Įvairių kalbų tautas sujungęs į vieno tikėjimo šeimą, tepadeda jums ištvermingai gyventi tikėjimu ir akis į akį išvysti, ko su viltimi trokštate“. Šv. Dvasios dovanos, šviesa sieloje, apvalymas, gydymas, skatina ieškoti tikinčiųjų bendruomenės ir išgyventi su ja tikėjimo vienybę, kurios troško Kristus: „Kad jie būtų viena, kaip ir mes“ (Jn 17,11). Ištvermingai gyventi tikėjimu – tai trokšti atsiliepti į šį Kristaus troškimą. Ir štai Sekminių įvykis kulminuoja į vieno tikėjimo vienybės išgyvenimą.

diak. Lukas Skroblas