"ĮKVĖPK MUMS SAVO MEILĖS DVASIOS"

XXII eilinio laiko sekmadienis, A metai

Šio sekmadienio eucharistinio šventimo pradžios maldos žodžiais prašoma atgaivinti mumyse dieviškas dorybes: tikėjimą, viltį ir meilę. Viltis neišsakyta aiškiai, tačiau tik jos dėka galima ištarti prašymus: „Galybių Dieve, iš kurio kyla visa, kas tobula! Įkvėpk mums savo meilės dvasios, sustiprink tikėjimą, ugdyk mumyse gėrio daigus ir išugdytus rūpestingai globok“.

Kadangi apaštalas Paulius meilę laiko aukščiau kitų, galime telkti dėmesį į ją ir pabandyti ją įžvelgti bibliniuose šio sekmadienio tekstuose.
Pirmajame skaitinyje matome, kad Jeremijo išpažinimai, kokie skausmingi beatrodytų, yra persmelkti visa apimančios Dievo žodžių aistros, kuri jį degina ir sykiu nušviečia gyvenimą. Už šios aistros slypi Dievo meilė, švelni ir galinga: „Mane tu patraukei, Viešpatie, ir aš esu suviliotas. Mane tu nutvėrei ir nugalėjai […] Buvau benusprendžiąs: „Daugiau apie jį negalvosiu ir jojo vardu nekalbėsiu“. Bet man buvo taip, lyg ugnis širdyje kad liepsnotų, mano viduje uždaryta. Ir aš kankinausi, norėdamas ją sulaikyti, tačiau neįstengiau“ (Izaijo 20, 7-9).

Dievo meilė pasimato itin ryškiai psalmininko ilgesingoje maldoje: „O Dieve, – tik tu mano Dievas, nuoširdžiai tavęs ieškau. Ilgis tavęs mano siela, trokšta tavęs ir mano kūnas,
kaip ištroškus dykynė, be vandenio žemė“. Šis ilgesys įtraukia tikinčiojo kūną: akis, lūpas: „Šventykloj apie tave aš svajoju: malonu man matyti tavo galią, tavo didybę. Už gyvastį tavo malonė brangesnė, 
šlovins tave mano lūpos“. Įtraukia ir rankas ir visuomet lūpas: „Girsiu tave, kol gyvensiu, savo rankas į tave tiesiu. Pertekusi džiugesio bus mano siela, mano lūpos žavėsis, teikdamos šlovę“. Visa malda kulminuoja į vaikišką krykštavimą: „Tu mano rėmėjas, aš krykštauju sparnų tavo pavėsy.
Glaudžias prie tavęs mano siela, Tavo dešinė mane laiko“ (Psalmė 62).
Antrasis skaitinys leidžia suprasti, kad Dievo meilė yra atliepas į parodytą Dievo gailestingumą: „Vardan Dievo gailestingumo aš prašau jus, broliai, aukoti savo kūnus, kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką, kaip dvasinį Dievo garbinimą“. Tokia laikysena yra visiškai logiškas atsakymas į tai, ką Dievas padarė dėl mūsų. Į parodytą gailestingumą išgelbėti kiekvieną žmogų, tikintysis kviečiamas atsiliepti Dievui atsidavimu ir pasitikėjimu, kad Jis galėtų mumyse atlikti savo darbą. O tam reikia nusigręžti ne nuo pasaulio, o nuo pasaulietinės mąstysenos ir elgsenos: „Ir nesekite šiuo pasauliu, bet pasikeiskite, atsinaujindami dvasia, kad galėtumėte suvokti Dievo valią, – kas gera, tinkama ir tobula“ (Romiečiams 12, 1–2).

Evangelijos ištraukoje galime įžvelgti Dievo meilės dimensiją, atskleidžiant Kristaus kaip Mesijo tapatumą. Kad išgelbėtų kiekvieną žmogų jis nenaudoja jėgos struktūrų: „Mano karalystė ne iš šio pasaulio. Jei mano karalystė būtų iš šio pasaulio, mano tarnai juk kovotų, kad nebūčiau atiduotas žydams. Bet mano karalystė ne iš čia“ (Jono 18,36). Jis paaukoja save už pasaulio gyvybę. Ir vien tik šis aukščiausios meilės aktas gali žmogų patraukti ir paskatinti jį žengti tuo pačiu keliu: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi“.

Galiausiai Komunijos maldoje pasakoma, kad meilės peno semiamės iš priimto Kristaus Kūno ir Kraujo: „Pasisotinę duona nuo dangiškojo stalo, tave, Viešpatie, meldžiame, kad šis meilės penas stiprintų mūsų širdis ir padėtų uoliai tau tarnauti, darant gera kiekvienam žmogui“.

diak. Lukas Skroblas