"GYVENTI ATGIMIMO PO MIRTIES VILTIMI"

Visų Šventųjų iškilmė

Baigiantis liturginiams metams Bažnyčia savo liturgijoje pateikia šlovės regėjimą, kviesdama gyventi atgimimo po mirties viltimi. Ji kviečia įsisąmoninti savo solidarumą su įžengusiais į amžinąją palaimą, su tais, kurie pasiekė šventumo būvį ir pas Dievą yra atbaigti žmonės.

Lapkričio 1 d. Visų Šventųjų iškilmės liturginis šventimas tarsi sujungia žemišką Bažnyčią su dangiškąja. Šis šventimas mus sujungia ne tik su visais Bažnyčios kanonizuotais šventaisiais, bet ir su tais (daug gausesniais), kurie gyvena dieviškoje palaimoje. Todėl šios iškilmės liturgija suteikia išankstinį ragavimą dangiškosios liturgijos, kurią keliaujančios Bažnyčios liturgija pritraukia ir iš anksto skelbia.

Žemiškos ir dangiškosios Bažnyčios vienybę geriausiai nusako ištarmė „šventųjų bendravimas“, kurio apibūdinimą galime rasti Vatikano II Susirinkimo dogmatinėje Konstitucijoje apie Bažnyčią „Lumen Gentium“ (Tautų Šviesa). Verta pacituoti visą eilę jos teiginių.

Pirmiausia ji teigia, kad Bažnyčioje esti trys būviai:

„Kol ateis Viešpats savo šlovėje ir kartu su Juo visi angelai ir kol, sunaikinus mirtį, visa bus Jam pajungta, vieni iš Jo mokinių tebekeliauja šioje žemėje, kiti, užbaigę šį gyvenimą, dar skaistinasi, vėl kiti, pasiekę garbę, ‘aiškiai regi vieną triasmenį Dievą, tokį, koks Jis yra’.“ (nr. 49).
„Tačiau visi, – tęsia Konstitucija, – nors skirtingu laipsniu ir būdu, esame tos pačios Dievo ir artimo meilės dalininkai ir giedame tą patį garbės himną mūsų Dievui. Juk visi, kurie yra Kristaus, turėdami Jo Dvasią, sudaro vieną Bažnyčią ir jungiasi Kristuje vieni su kitais“ (nr. 49).

Todėl „tebekeliaujančiųjų vienybė su broliais, kurie užmigo Kristaus ramybėje, anaiptol nenutrūksta, bet, kaip Bažnyčia visada tikėjo, tik stiprėja, dalijantis dvasinėmis gėrybėmis.“ (nr. 49).

Nes „Dangaus gyventojai, būdami tvirčiau suvienyti su Kristumi, didina visos Bažnyčios šventumą […]. Jie nesiliauja užtarę mus prieš Tėvą, aukodami nuopelnus, kuriuos įgijo žemėje per vieną Dievo ir žmonių Tarpininką, Jėzų Kristų […]. Dėl to jų broliškas rūpestis nepaprastai gelbsti mus silpnus“ (nr. 49).

Vis dėlto „dangaus gyventojus prisimename ne vien dėl jų pavyzdžio, bet dar labiau dėl to, kad jiems rodoma broliška meilė stiprintų visos Bažnyčios vienybę vienoje Dvasioje. Mat kaip žemės krikščionių tarpusavio bendravimas suartina mus su Kristumi, taip bendravimas su šventaisiais mus su Juo suvienija; iš Jo, kaip versmės ir galvos, srūva visokia malonė ir pačios Dievo tautos gyvybė“ (nr. 50).

Ši šventųjų bendravimo tema traukia savin ir gyvo santykio su visais mirusiais mintį:
„Gerai suprasdama tą viso Jėzaus Kristaus mistinio kūno bendrumą, keliaujanti Bažnyčia nuo pat pirmųjų krikščionybės dienų su didele meile minėdavo mirusiuosius ‘kadangi šventa ir dievota mintis ‘yra melstis’ už mirusiuosius, kad jie būtų išvaduoti iš […] nuodėmės’ (2 Mak 12, 45–46); Bažnyčia taip pat rūpindavosi juos užtarti.“ (nr. 50).

Mūsų malda už mirusius gali ne tik jiems padėti: mūsų užtarti, jie ir mus gali veiksmingai užtarti. Todėl „mes visi, kurie esame Dievo vaikai, o Kristuje – viena šeima, bendraudami vieni su kitais tarpusavio meile ir vienu balsu šlovindami Švenčiausiąją Trejybę, liekame ištikimi tikrajam Bažnyčios pašaukimui.“ (nr. 51).

Pasiremdami tokiomis mintimis, galime geriau suprasti, kaip šios dienos liturgija iš esmės trokšta skelbti Kristaus pergalę prieš mirtį, prieš Šėtono darbus, trokšta, kad tikintieji viešai išreikštų tikėjimą, jog yra išgelbėti iš mirties, kad viešai parodytų solidarumą, kurį jie, padedami Dievo malonės, turi rodyti vienas kitam. Ir štai tokiu viešu skelbimu sykiu pasipriešinama Helovino šventėje veikiančiai mirties dvasiai.

diak. Lukas Skroblas

Mūsų rėmėjai: