"GILIAUSI DIEVO BŪTIES SLĖPINIAI"

Švč. Trejybės iškilmė, A metai

Švč. Trejybės slėpinio šventimas sekmadienį po Sekminių nuostabiai dera, nes šis slėpinys skatina mąstyti ir šlovinti Dievą tokį, koks Jis pasirodė Įsikūnijimo ir Atpirkimo veikime.

Pradžios maldoje prašoma: „Dieve Tėve, atsiųsdamas į pasaulį savo Sūnų – Tiesos Žodį – ir Šventumo Dvasią, tu atskleidei žmonėms giliausius savo būties slėpinius. Leisk mums, šventojo tikėjimo išpažinėjams, suvokti amžinosios Trejybės garbę ir lenktis jos didingajai vienybei“.

Pirmoje šios maldos dalyje pasakoma, kas įvyko. Dieviškojo Žodžio, tapusio kūnu atėjimas ir Šv. Dvasios atsiuntimas apreiškė žmonijai Dievo prigimtį – jis yra triasmenis. Dievo vidų atskleidžia Sūnaus atsiuntimo į žmogaus pavidalą ketinimas, išsakytas Evangelijoje: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo vienatinį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas“ (Jono 3, 16–18). Dievas trokšta, kad žmogus atsilieptų tikėjimu į Sūnaus dovaną, idant šiame gyvenime padovanotų jam kitokią gyvenimo dimensiją, švelniai traukdamas jį į trejybinio gyvenimo vidų.

Antroje pradžios maldos dalyje kaip tik šito ir prašoma – suvokti Švč. Trejybės slėpinį, jį garbinti ir būti į jį įtrauktiems. Suvokti padeda šio šventimo dėkojimo giesmės žodžiai: „Tu su vienatiniu Sūnumi ir Šventąja Dvasia esi vienas Dievas ir vienas Viešpats; nėra tai asmens vienumas, bet trijų Asmenų prigimties bendrumas. Ką, tavo apreiškimu tikėdami, mes žinome apie tavo didybę, lygiai tą pat pripažįstame Sūnui ir Šventajai Dvasiai. Taigi, išpažindami tikrą ir amžiną dievystę, mes garbiname ir prigimties vienumą, ir Asmenų skirtingumą, ir lygų jų garbingumą“.

Švč. Trejybės slėpinio garbinimą ir įsitraukimą į jį išreiškia atnašų malda. „Viešpatie, mūsų Dieve, su meile šaukiamės tavo šventojo vardo; teikis pašventinti atnašas, kurias tau štai aukojame, ir jų galia mus pačius paversti amžina auka tavo garbei“. Vienintelės Kristaus aukos sudabartinimas Eucharistijos šventimo metu siekia įtraukti žmogų į šią auką ir todėl į Švč. Trejybės slėpinį.

Kristaus Kūno ir Kraujo priėmimas sustiprina šį įsitraukimą, todėl komunijos maldoje prašoma: „Viešpatie Dieve, tebūna naudingas mūsų sielai ir kūnui šio sakramento priėmimas ir amžinosios Švenčiausios Trejybės bei nedalomos Vienybės išpažinimas“.

Trejybės asmenys neužsisklendę savyje; kiekvienas jų visiškai atsigręžęs į kitus du. Gailestingumo ir begalinės meilės Tėvas yra nelygstamai pirminė versmė, iš kurios trykšta visa dievystė. Sūnus yra atvaizdas arba Žodis, atspindintis ir tobulai išreiškiantis Tėvą. Šventoji Dvasia yra ryšys, jungiantis Tėvą ir Sūnų, Asmuo, išreiškiantis abipusę jų meilę. Todėl tikintieji, trokštantys būti įtraukti į šį gyvenimą ir jį spinduliuoti, raginami atsiliepti į antrajame skaitinyje išsakytus apaštalo žodžius: „Broliai! Džiaukitės, tobulinkitės, vienas kitą guoskite, būkite vieningi, taikiai gyvenkite, ir meilės bei ramybės Dievas bus su jumis“ (2 Korintiečiams 13, 11–13)

diak. Lukas Skroblas