"DIEVO JUDESIO MŪSŲ LINK LAUKIMAS"

Pateikiame tolimesnes kard. Danielou mintis apie advento laukimą.
Žodis adventas (Adventus), reiškiąs “atėjimą”, yra graikiško žodžio *Parousia* vertimas į lotynų kalbą. Kalbant apie adventą, numanoma, kad kažkas ateina ar ateis.

Liturginis advento laikas yra dieviškojo veiksmo laukimas, Dievo judesio mūsų link laukimas. Mes laukiame su Senuoju Testamentu, šv. Jonu Krikštytoju ir Švč. M. Marija, rengdamiesi Kristaus atėjimui.

Laiškas romiečiams neįprastai išsako visos kūrinijos laukimą: “Kūrinija su ilgesiu laukia, kada bus apreikšti Dievo vaikai” (Rom 8, 1). Mes gyvename šio laukimo paskutiniais tarpsniais, kurie reiškia, kad dar gyvename advento laiku, bet kosminio advento, apimančio visą kūriniją.

Adventas nėra tik įvykio, bet taip pat ir asmens laukimas. Tai galų gale reiškia tą patį dalyką, kadangi laukiamas įvykis yra būtent Dievo įsikišimas į istoriją: Kristaus, Dievo Sūnaus, atėjimas. Štai kodėl Biblija apskritai šį laukimą išreiškia Kristaus, kaip Dievo siųstojo, asmens laukimu. Apreiškimo knygoje tai užbaigiama žodžiais: “Tas, kuris šitai liudija, sako: ‘Taip, aš veikiai ateinu!’ Amen. Ateik, Viešpatie Jėzau!” (Apr 22, 20). Ir Laiške korintiečiams cituojama ta pati frazė aramėjiškai: “Maranata” (1 Kor 16, 22). Neabejotinai frazė Maranata (“Ateik, Viešpatie”) – viena iš labiausiai paplitusių pirmųjų krikščionių maldų.

Tai patvirtina faktą, kad jų pagrindinė laikysena buvo galutinio Kristaus grįžimo laukimas. Krikščioniai neturi išsiveržti iš laiko, idant įžengtų amžinybėn (kaip tai daro induistai), bet veikiau jiems būtina prisiimti laukimo būseną dėl amžinybės įžengimo į laiką ir priimti tikrą istorijos, kuri pati laukia savo išsipildymo Dievo įsikišimu, vystymąsi. Krikščioniška malda nėra išsiveržimas, bet veikiau savęs įpareigojimas iki pat pasaulio pabaigos.

“Tas, kurs ateina”, yra tikrasis Kristaus vardas. Mes vartojame jį ypač įspūdingame šv. Mišių tekste: “Šventas, šventas, šventas Viešpats, galybių Dievas”, leidžiančiame mums pajusti prarają, skiriančią mus nuo Dievo. Tęsiame: “Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu!”

Galėtume sakyti, kad yra du religinės nuostatos momentai: pirmasis, kai suvokiame savo kančią ir kaip be galo toli yra Dievas nuo mūsų savo didumu, šventumu ir kilnumu; ir antrasis, kai pamatome, kad žmonijai neįveikiamą prarają peržengė tas, “kurs ateina Viešpaties vardu”. Visų gnosticizmo formų pretenzijos – mistikų, graikų, indų, ar kieno nors kito – griebtis Dievo transcendencijos mums yra neįsivaizduojamos.

Transcendentinis Dievas turėjo būti nepasiekiamas, kol jis pats savęs neatidavė mums. Kristus atstovauja judesiui Dievo meilės, ateinančios mūsų įgyti, idant atneštų mus pas jį. Jis priima mūsų kūną ir užvaldo visus, kad įvestų mus į savo Tėvo namus, pripildytų savo Dvasios ir vestų į nepasiekiamą Švč. Trejybės pasaulį. Šis Dievo judesys yra mūsų kontempliacijos objektas, kurį išreiškiame laukimu.