Warning: Use of undefined constant php - assumed 'php' (this will throw an Error in a future version of PHP) in /home/pnb/domains/pnb.lt/public_html/wp-content/themes/bendrija_theme/single.php on line 5

"BENDRAUTI KRISTAUS KŪNE IR KRAUJYJE"

Švč. Kristaus Kūnas ir Kraujas (Devintinės)

Kristaus Kūno ir Kraujo šventimo iškilmė gyvai atmena didį Kristaus slėpinį. Jis sutrauktas Šv. Mišių pradžios maldoje: „Dieve, Švenčiausiuoju Sakramentu palikęs mums savo kančios atminimą, išmokyk mus taip garbinti šventąsias tavo Kūno ir Kraujo paslaptis, kad galėtume nuolat naudotis atpirkimo vaisiais. Tu, būdamas Dievas, su Tėvu ir Šventąja Dvasia gyveni ir viešpatauji per amžius“.

1. Pirmiausiai nusakoma šio šventimo prigimtis – tai gyvas Kristaus kančios atminimas: „Dieve, Švenčiausiuoju Sakramentu palikęs mums savo kančios atminimą“. Šią tikrovę kiek daugiau iškleidžia pirmoji šios dienos dėkojimo giesmė: „Su savo apaštalais valgydamas Paskutinę vakarienę ir norėdamas amžiams palikti išganingą kryžiaus aukos atminimą, jis tau save paaukojo kaip tyriausiąjį Avinėlį, ir tu priėmei tą tobuliausią garbinimo atnašą“. Antroji dėkojimo giesmė šią tiesą papildo: „Kristus, tikrasis ir amžinasis Kunigas, įsteigdamas visiems laikams skirtąją Auką, save paaukojo tau kaip mūsų išganymo atnašą ir liepė mums tai daryti jo atminimui“.

2. Antroje pradžios maldos dalyje prašoma malonės tinkamai švęsti Kristaus kančios atminimą: „išmokyk mus taip garbinti šventąsias tavo Kūno ir Kraujo paslaptis“. Kristaus kančios atminimo šventime tikintieji garbina Kristaus Kūno ir Kraujo paslaptis. Antrajame Šv. Mišių skaitinyje apaštalas Paulius pasako, kas vyksta, kai mes gyvai atmename šias paslaptis: „Broliai! Argi laiminimo taurė, kurią laiminame, nėra bendravimas Kristaus kraujyje? Argi duona, kurią laužome, nėra bendravimas Kristaus kūne?“ (1 Korintiečiams 10,16). Taigi per atkartojamus Kristaus gestus ir maldą Paskutinės vakarienės metu, tikintieji dalyvauja Kristaus vienintelėje aukoje savo Tėvui.

3. Trečiojoje pradžios maldos dalyje prašoma šio dalyvavimo vaisių: „kad galėtume nuolat naudotis atpirkimo vaisiais“. Turbūt svarbiausias vaisius yra pateiktas šios dienos Evangelijoje: „Kas valgys tą duoną – gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę“ (Jono 6, 51). Tad pagrindinis vaisius – gyvas dvasinis ryšys su Dievu, nusakomas „gyvybės“ ištarme, o šio santykio vaisius – amžinasis gyvenimas.

Eucharistija šį santykį maitina ir apvalo: „Už mus atiduotas jo Kūnas čia mus peni ir stiprina, dėl mūsų pralietas jo Kraujas – girdo ir skaistina“ (I dėkojimo giesmė“). Tačiau šalia šių individualių vaisių, labai stipriai pabrėžiami ir kolektyviniai – ypač prašoma vienybės dovanos. Apaštalas Paulius antrame skaitinyje priduria: „Jei viena duona, tai ir mes daugelis esame vienas kūnas: mes juk visi dalijamės viena duona“ (1 Korintiečiams 10,17).

Atnašų maldoje prašoma to paties: „Suteik, Viešpatie, savo Bažnyčiai vienybės ir ramybės dovanų, kurias slaptingai vaizduoja paaukotosios atnašos“. Šito prašoma ir pirmoje dėkojimo giesmėje: „Šitos kilnios paslapties valgiu tu savo tikinčiuosius šventini, idant po viena saule gyvenančius žmones apšviestų vienas tikėjimas, jungtų viena meilė“.

diak. Lukas Skroblas

Mūsų rėmėjai: