Warning: Use of undefined constant php - assumed 'php' (this will throw an Error in a future version of PHP) in /home/pnb/domains/pnb.lt/public_html/wp-content/themes/bendrija_theme/single.php on line 5

"ATVELYKIS: ATVERTOS MANO GAILESTINGUMO ĮSČIOS"

ATVELYKIS: ATVERTOS MANO GAILESTINGUMO ĮSČIOS

Dievo Gailestingumo sekmadienio Evangelijos ištrauka prasidės žodžiais: „Tos pirmosios savaitės dienos vakare“ (Jn 20, 19). Ši pirmoji savaitės diena yra sekmadienis. Šį vakarą gimė krikščionių sekmadieniniai susirinkimai, kurių metu gyvai atmenamas Kristaus Prisikėlimas. Šie susirinkimai krikščionims teikė išskirtinį bruožą žydų pasaulyje.

Žydams jau nuo amžių sekmadienis buvo savaitės pirmoji eilinė darbo diena. Jiems poilsis, šventė, maldos susirinkimo diena buvo šeštadienis, septintintoji savaitės diena – Šabas.

Tuo tarpu Jėzus prisikelia sekančią dieną po šabo. Jis pasirodė gyvas kelis kartus apaštalams visada pirmąją savaitės dieną. Todėl ši diena krikščionims tapo išskirtinė. Ši pirma diena jiems tapo pirmoji naujų laikų diena. Kaip septynios savaitės dienos žydams reiškė septynias pasaulio kūrimo dienas, taip krikščionims Kristaus prisikėlimu prasidedanti nauja savaitė reiškė naujosios Kūrinijos pradžią.

Šv. Jeronimas pasakė: „Sekmadienis yra Prisikėlimo diena, tai krikščionių diena, mūsų diena“. Šią dieną krikščionys eina į liturgines sueigas, kad gautų maisto savo krikščioniškam tapatumui palaikyti, kad taptų vėl pajėgūs švęsti ir todėl vėl matyti dangų. Liturginis Kristaus prisikėlimo šventimas siekia traukti žmogų iš jo siauro horizonto, kuriame jis pateko savaitės rūpesčių bėgyje.

O tam reikia, kad žmogus nebijotų dovanoti savo laiką Kristui. Reikia atverti savo laiką Jam, nes Jis yra tas, kuris pažįsta ir laiko, ir amžinybės paslaptį ir patiki mums „savo dieną“ kaip vis naują savo meilės dovaną. Tik tuomet gali atsiverti dangus mūsų žmogiškos būties laike, apšviesti mūsų būtį ir duoti jai kryptį.

Derėtų maldauti, kad dabartinių suvaržymų laikas augintų mumyse malonę atrasti Prisikėlimo dienos pirmapradę prasmę, dienos, kurioje būtume visiškai pasirengę įtikinamai paliudyti mumyse gyvenančią viltį (plg. 1 Petro 3, 15).

O rytoj dar tikintieji bus kviečiami atsiverti Dievo Gailestingumui, kuris savo ruožtu pirmas atsivers žmogui. „Trokštu, – kalbėjo Jėzus šv. Faustinai, – kad Gailestingumo šventė būtų prieglobstis visoms sieloms, o ypač – vargšams nusidėjėliams. […] Nepaisant mano skausmingos kančios, sielos žūsta. Tad aš joms suteikiu paskutinę viltį – savo Gailestingumo šventę. […] Kas tądien prisiartins prie Gyvybės Versmės, gaus visišką savo kalčių ir bausmių atleidimą. […] Tą dieną yra atvertos mano gailestingumo įsčios, ir sieloms, kurios prisiartins prie mano gailestingumo Šaltinio, aš išliesiu visą malonių vandenyną. […] Tegul nė viena siela nebijo prisiartinti prie manęs, net jeigu jos nuodėmės būtų kaip purpuras. Mano gailestingumas yra toks didis, kad per visą amžinybę joks protas, nei žmogaus nei angelo, jo nesuvoks“.
diak. Lukas Skroblas

Mūsų rėmėjai: