Warning: Use of undefined constant php - assumed 'php' (this will throw an Error in a future version of PHP) in /home/amurae/domains/pnb.lt/public_html/wp-content/themes/bendrija_theme/index.php on line 5
Pilnų namų bendruomenės kultūriniai, dvasiniai bei švietėjiški renginiai Bendruomenė pasilieka teisę, esant reikalui, keisti renginių datą bei turinį. Todėl, pageidaujantys dalyvauti, prieš atvykdami, turėtų papildomai pasidomėti apie galimus pasikeitimus. Sekmadieniais Šv. Mišios bendruomenės koplyčioje aukojamos 13.30 val.
  • Mano gyvenimo stebuklai

    Nuolat skundžiausi bloga savijauta, dažnai peršaldavau. Dažnai ir be peršalimų visiškai neturėdavau jėgų, jaučiausi labai serganti. Būdavo sunku pakilti iš lovos, bet vis tiek kažkaip kildavau ir eidavau, nors ir ne visada. Dar sunkiau buvo visa tai išgyventi, nes iš aplinkinių ir artimų žmonių jausdavau kreivus žvilgsnius. Mažai kas tikėjo, kad mano negalavimai tikri, manė kad simuliuoju, nes esu jauna panelė. Ilgus metus jaučiau fizinį ir dvasinį skausmą. Nei mankštos, nei kitos sveikatinimo siūlomos procedūros neduodavo ilgalaikių rezultatų. O gydytojai tik vedžiojo pečiais. Sunkiausiu metu artimiausi žmonės pasirodė patys tolimiausi.

    Visada buvau tikinti, bet nebuvau uoli tikinčioji. Kaip ir dauguma žmonių eidavau į bažnyčią kuomet būdavo patogu. Išklausydavau šv. Mišias, pasimelsdavau už šeimos narius ir save, grįždavau namo ir toliau gyvenau. Greičiau egzistuodavau, o negyvendavau. Nesupratau, kokia galia slypi tikėjime Dievu ir kaip viskas keičiasi į geresnę pusę, kuomet ryšys su Dievu stiprėja. Gyvenau kaip dauguma: dirbau, leidau laisvalaikį su draugais, kartais nueidavau į bažnyčia. Dažnesnis svečias bažnyčioje būdavau tuomet kai jau tikrai būdavo blogai. Tuo metu atrodė, kad svarbu turėti kuo daugiau draugų, nesvarbu, ar jie tikri draugai, ar ne. Taip gyvenau eilę metų. Prasidėjo depresija…

    Be galo esu dėkinga žmogui, kuris papasakojo apie Pilnų namų bendruomenę. Pradėjau ten dažniau lankytis. Dievo dėka supratau, kad kuo daugiau atlieku gerų ir nuoširdžių darbų, tampu laimingesnė. Manau, kad mano laimės šaltinis yra pats Dievas, o ne žmogus. Pajutau norą gilintis į krikščionybę, siekti artumo su Dievu. Anksčiau nemėgau daug skaityti, bet dabar neapsieinu be kunigo Valerijaus Rudzinsko knygų. Norisi vis daugiau ir daugiau jų skaityt. Skaitydama jaučiu kaip viduje viskas keičiasi, jaučiu kažkokį neapsakomą ramybės jausmą. Kunigų paraginta stengiuosi kiekvieną dieną paskaityti Šventąjį Raštą. Pradžioje nesuprasdavau, ką skaitau, bet Šventojo Rašto nenumečiau atgal į lentyną. Tikėjau, kad gilesnis suvokimas ir jausmas ateis kuomet daugiau perskaitysiu. Taip ir atsitiko. Kuo daugiau skaitau, tuo labiau jaučiu šio šventaraščio galią. Draygystė su šventuoju Raštu užsimezgė tokia gili, kad širdis jau be jo nebegali. Suprantu ir matau, kaip jis man padeda ir suteikia jėgų bet kuriom gyvenimo aplinkybėm. Atėjo gilesnis suvokimas, kas yra tikroji laimė, kaip ji pasiekiama, ir kaip ištverti duotus sunkumus. Dabar aiškiai žinau vieną – be Dievo niekur toli nenueisiu. Negana vien juo tikėti, svarbu Juo gyventi.

    Mano sveikata žymiai pasitaisė, jaučiuosi fiziškai energingesnė ir dvasiškai stipresnė. Žinoma, įvairūs išgyvenimai, patirti sunkumai išbalansuoja, bet dabar esu tikra, kad Dievo gailestingumas beribis ir Jis man leidžia tai nuolat patirti. Meldžiu Viešpatį, kad ir toliau dar uoliau eičiau link Jo. Jis padeda man išlikti žmogiškesnei, kuomet patiriu daug neteisybės ir padeda neužkietinti širdies. Darau klaidas, suklumpu – nutolstu nuo Viešpaties. Tuomet aš nuoširdžiai stengiuos dar labiau prie jo priartėti, susigrąžint, sustiprint ryšį su juo. Jis atsiliepia į mano pastangas,  pasigaili manęs ir vėl imu jausti jį šalia. Dievas yra pilnas gailestingumo ir aš jį patiriu.

    Dar noriu pasidalinti apie tai kaip Jėzus neužtruko išklausyti mano maldas. Tai įvyko man ruošiantis sukurti šeimą su vaikinu, kuris, man atrodė, nuoširdžiai mane myli ir to nori. Įvyko taip kaip ir turėjo įvykti.  Su šiuo vaikinu mes pykomės ir išsiskyrėm, tačiau jis vis tiek man rašė ir bandė įtikinti, kad jis keičiasi į gera ir nori būt arčiau Dievo, nes suprato, kad labai neteisingai elgėsi su manimi. Nedaug trūko, kad juo patikėčiau. Jis melavo, kad tapo geresniu sūnum, kaip vėliau išaiškėjo iš pačios jo motinos, jis lygiai taip pat negražiai elgėsi su ja. Eilinį vakarą gavau iš jo SMS žinutę, kad labai norįs mane pamatyti. Aš atsisakiau, nors tuomet viduje trokšte troškau šituo žmogum patikėt ir su juo susitikt. Nuėjau pasimelsti. Prašiau Jėzaus, kad įvyktų  kas nors tokio dėl ko aš pas jį nė už ką nenorėčiau grįžti, nes jaučiau, kad širdis ir vėl nori būt su juo, kad neturėsiu jėgų jo atstumti. Noras būti kartu, mylėti ir sukurti šeimą buvo didesnis. Labai norėjau vėl juo patikėti po visų skausmų, kuriuos ji man sukėlė.

    Po maldos, jau kitą dieną ar net tą patį vakarą, iš jo pasipylė grasinimai. Pradėjo mane šantažuoti. Mane ištiko šokas, nes tokio jo elgesio mažiausiai tikėjausi, ypač po visų jo bandymų man įrodyt, kad jis tampa geresniu žmogum ir nebenori skaudinti savo artimųjų. Su tėčiu nuvažiavau pas jį į namus. Maniau, kad  žmogus pabijos vyresnių ir bent iš pagarbos paliks mane ramybėje, nes pamatys, kad nesu viena ir negalės manęs skriausti. Bandėme su juo kalbėtis gražiai. Tiek jo tiek mano tėvai maldavo žmogiškumo iš jo, bet deja žmogus ir toliau grasino ir šmeižė tėvų akivaizdoje.

    Dėkoju Jėzui, kad išklausė mano maldą, ir parodė man tikrąjį to žmogaus veidą. Dabar tikrai žinau nuo kokių baisių galimų skausmų Dievas mane išgelbėjo. Ačiū Dievui, naivumas tą dieną išgaravo. Po tos dienos lyg akmuo nusirito nuo širdies. Ir nors skaudu būt apšmeižtai ir apkaltintai nebūtais dalykais, meldžiausi už savo buvusįjį draugą. Tvirtu jaučiu, kad daugiau nebekils noras grįžti pas jį net, jei žmogus vėl ‘persigalvotų‘. Šį skausmą atiduodu į Dievo rankas.

    Šio vaikino mama be galo geras žmogus. Žaviuosi ja, matydama nelengvą jos gyvenimą. Ji nepasiduoda. Jos širdis ir veiksmai toliau skleidžia gėrį, nuoširdų gėrį net ir tiems, kurie ją skriaudžia. Neįmanoma to nepastebėti. Dėkoju Dievui, kad galėjau pažinti šią moterį, nors ir nemaloniomis aplinkybėmis. Tai davė dar daugiau jėgų eiti toliau ir pasitikėjimo skleisti gėrį nežiūrint į iškylančius sunkumus. O svarbiausia savo akimis pamačiau ir širdimi pajaučiau, kad yra gerų žmonių, kuriuos sunkumai nepalaužia, kad ir kokie jie dideli bebūtų. Noriu nepamiršti šios moters ir meldžiu Dievo jai laimės ir kuo geresnės sveikatos.

     Ačiū, Viešpatie, kad Tu visada parodai kelią.

    Metai iš metų mano vidus keičiasi į gerą. Tai ne mano, tai – Dievo nuopelnas. Jis veikia manyje  ir per mane. Jaučiu kaip manyje pasėtas gėrio daigas vis auga ir stiprėja. Ačiū Dievui, nes tai ir yra laimė.

    Manau, kad skausmas neatsiejama gyvenimo dalis. Dievas yra mūsų giliausių žaizdų gydytojas. Ne kiekvienas sugebame ujančioje atrasti sielos ramybę ir laimę.

  • Angelo vardas – Saulius

    Šį liudijimą nešioju širdyje nuo 2009 metų pavasario.

    Supratau, kad taip negalima – nešiotis vienai. Aš privalau pasidalinti.

    Visų pirma, išreiškiant begalinę padėką ir pagarbą tėvui Valerijui, Sauliui Semėnui ir brangiems Pilnų namų broliams.

    O antra, geroji žinia, dieviškojo stebuklo žinia turi sklisti – gal tai išgelbės ne vieną tikėjimo brolį ar sesę.

    Šią prasmingą Jėzaus gailestingumo savaitę aš pasiryžau parašyti…

     

    Lygiai prieš keturis metus, gavėnios laike prieš Velykas, mano Mama patyrė sunkią galvos smegenų traumą. Kaip viskas įvyko mes niekada nebesužinosime, ją rado gulinčią be sąmonės, pakeliui į namus…

    Gydytojas, rodęs prieš operaciją, kai atvykau į ligoninę pasirašyti sutikimo dokumentų, Mamos galvos nuotrauką, konstatavo – vilties mažai, krešulys didžiulis, likusių sveikų smegenų, krešulio spaudžiamų, kiekvieną akimirką žūsta ląstelės.

    Po operacijos Mama liko ištikta komos. Į naivų klausimą: „Kada pabus mano Mama?“, man buvo atsakyta: „Jūs juokaujate? Po tokių atvejų nepabundama…“

    Skambus aforizmas „Žemė išslydo iš po kojų“ prarado savo skambesį. Tai tapo realybe – man žemė išslydo iš po kojų ir nuo to momento kiekviena akimirka tapo nuolatine Malda…

    Išgyvenau klaikų sunkumą širdyje – Mama guli bejėgė, tik tyliai ūžiantys gyvybės palaikymo aparatai konstatuoja jos egzistenciją… O  kur jos Siela dabar? Jos nepriima Danguje, jai neleidžia grįžti į Žemę. Ką išgyvenau tuo metu, atleiskite, supras tik patys tai patyrę.

    Nepaisant begalinio skausmo, aš turėjau begalinį tikėjimą!!!

    Mano malda buvo paprasta – Gerasis Dieve, jeigu galima, prašau, leisk mano Mamai sugrįžti.

    Kiekvieną dieną melsdavausi prie Mamos palatoje. Vieną iš tokių akimirkų paskambino mano draugas Saulius Semėnas. Vėliau, po kelių savaičių aš suprasiu, jog tai buvo Viešpaties siųstas Angelas… Saulius  paklausė kodėl kalbu pašnabždomis. Atsakiau, negaliu garsiai kalbėti, stoviu prie Mamos reanimacijos palatoje. Keliais žodžiais nusakiau esamą būklę. Sauliukas iškart supratęs, greit atsisveikino…

    Paskambino tą patį vakarą, paprašė priminti pilną Mamos vardą ir greitai ištaręs: „Nesijaudink, išgelbėsim Tavo mamą…“, vėl atsisveikino.

    Nuo tos akimirkos ėmė pildytis Dieviškasis stebuklas…

    Dar po dienos paskambinęs Saulius trumpai papasakojo apie Pilnų namų bendruomenę, tėvą Valerijų ir apie tai, kad sekmadienį, (o tais metais tai išpuolė Velykų, amžinojo Gyvenimo šventės sekmadienis) Pilnų namų bendruomenės broliai lygiai trečią valandą melsis už mano Mamą.

    Su Sauliumi sutarėm, kad ir mes būsime kartu Maldoje.

    Maldos dieną ir valandą pranešiau visiems artimiesiems ir brangiems draugams, kurie palaikė tomis išgyvenimų dienomis ir kartu budėjo Maldoje…

    Velykų sekmadienį be dešimt trys ėjau ligoninės koridoriumi į Mamos palatą… Supypsėjo gauta žinutė nuo Sauliaus… „Šlovė Kristui, Saulele. Pradedam. Ir tepadeda mums Dievas!“

    Aš stovėjau prie Mamos. Pojūtis kurį išgyvenau nenusakomas žodžiais. Tiesiog žmonių kalboje nėra tokių žodžių… Argi galima Dievo Meilę nusakyti žodžiais?.. Atrodė Dievas nematomais saitais sujungė mus visus, tą valandą besimeldžiančius, ir išliejo šventąją Dvasią…

    15.10 val. mano Mama atsimerkė.

    Mamai pabudus iš komos, nuskambėjo kitas šaltas gydytojų verdiktas – „Ruoškitės sunkiai slaugai. Ji liks pilnai neveiksni.“ Tai reiškia: maitinimas per zondą, vartymas kas dvi valandas… Priežiūra 24 valandas per parą.

    Kitą sekmadienį, per Atvelykį, Saulius liepė važiuoti į Pilnų namų bendruomenę. Liepė pilna ta žodžio prasme, nes bandžiau teisintis, kad aš jau pervargusi, neturiu jėgų… Bet ir šį kartą Angelas veikė iki galo – Saulius taip viską suorganizavo, kad pati nesupratau kaip jau sėdėjau mašinoje pakeliui į tėvo Valerijaus įkurtus Namus. Dalyvavau Eucharistijoje. Saulius, mano gerasis, mielasis Saulius buvo šalia… Dėkojau Dievui. Rankoje laikiau Mamos nuotrauką, norėjau, kad ir ji būtų kartu su mumis…

    Vėliau sekė stebuklas po stebuklo!

    Gydytojai sakė ji negalės pati valgyti – ji pradėjo valgyti.

    Gydytojai sakė ji liks paralyžuota – ji judėjo.

    Gydytojai sakė ji nevaikščios – ji ėmė vaikščioti.

    Pirmą kartą po ilgų mėnesių mudviem sėdint lauke, buvo vasaros šilta, saulėta diena, Mama pakėlė akis į dangų, į skrendančius paukščius. Dieve, kaip ji žiūrėjo!!!

    – Mama, gera lauke? – paklausiau.

    – O kam nebūtų gera… – švelniai atsakė ji.

    Tą akimirką prisiminiau savo mylimą draugą Sauliuką, tėvą Valerijų, brolius, kurie meldėsi… Ir mylimą Viešpatį – AČIŪ, už stebuklą padovanotą mano Mamai ir už tokią didelę dovaną man – išgyventi Dieviškąjį veikimą ir suprasti kas yra tikroji laimė – būti šalia brangaus žmogaus, matyti saulę, dangų ir skrendančius paukščius… Tokią akimirką jauti, kaip Dievas glosto tėviškai Tau skruostą, o širdį užplūsta Jo begalinė ir amžina Meilė.

  • Šventųjų mišių galia

    Šiame liudijime aš noriu papasakoti, kokia stipri yra šv. Mišių galia. Neabejokime: kuo dažniau užsakykime šv. Mišias įvairiais gyvenimo atvejais, tuo daugiau Dievo malonių sulauksime!..

    Pasidalinsiu viena neseniai patirta istorija.

    Šiais metais (2012 m.) lapkričio mėnesį aš apsipirkinėjau viename Vilniaus prekybos centre. Vienu metu, matuojantis ir renkantis avalynę, akimirkai palikau be dėmesio rankinę ir… jos nebeliko… Bėgiojau po parduotuvę, klausinėjau, bet nieko. Aš stovėjau su 5 litais kišenėje, be banko kortelių, be dokumentų, be pinigų, be telefonų, be vairuotojo teisių, be mašinos dokumentų, be raktų (namų ir mašinos), be mielų mano širdžiai ten esančių daiktelių (vaikų nuotraukėlių, rožinio, ikonėlės ir t.t.).

    Paprašiau pagalbos Bitės salone, kad bent galėčiau kam nors paskambinti. Dar gerą valandą blaškiausi, ieškodama pagalbos ir išgirdau garsinį skelbimą (skelbiamą prekybos centre apie rastus daiktus), kad rasti mašinos raktai (vagis tiesiog juos išėmė ir paliko tualete). Pagalvojau – ačiū jam bent už tai. Tą jausmą sunku nupasakoti. Man tai buvo didelis emocinis šokas. Tą patį vakarą kreipiausi į policiją.

    Kitą dieną (šeštadienį) turėjau važiuoti į Pilnų namų bendruomenę, giedoti Mišiose. Naktį beveik nemiegojusi atvykau į bendruomenę ir paprašiau kunigo Valerijaus Rudzinsko, kad palaikytų mane dvasiškai. Po to atlikau savo tarnystę. Pasimeldžiau ir už tą žmogų (vagį), o sekmadienį Pilnų namų bendruomenės Dievo Gailestingumo koplyčioje užsakiau už jį šv. Mišias. Meldžiausi ir prašiau, kad Viešpats jį apšviestų ir kad jis daugiau taip nesielgtų, tokiu poelgiu kenkdamas ne tik sau, bet ir savo vaikams ar anūkams…

    Jau antradienį (po 3 dienų) man paskambinusi tyrėja iš policijos pranešė, kad mano rankinė su daiktais pas ją! Nuvykusi atsiimti pamačiau, kad visi daiktai savo vietoje, NIEKO NEPAIMTA, netgi pinigai, viskas buvo grąžinta.

    Tyrėja man papasakojo, jog vagis buvo moteris, kuri apklausoje teigė, kad parsinešusi rankinę ir pradėjusi ją kraustyti pradėjo blogai jaustis. Moterį pradėjo kamuoti abejonės, prireikė vaistų. Tegul Dievas jos neapleidžia!.. Manau, kad rankinėje esantys šventinti daiktai taip pat man padėjo!

    Atsiėmiau savo pareiškimą iš policijos.

    Šlovė Viešpačiui už Jo beribį gailestingumą, už neįtikėtiną stebuklą ir nepaprastą šv. Mišių galią!

  • Viešpats parodė man kelią…

    Žmogaus gyvenime atsitinka visko. Rodos, šiandien jis teka ramiai ir vienodai, ir tada, kada nieko blogo nelauki, gyvenimas staiga pakrypsta kita linkme. Taip atsitiko ir man.

    Paskutiniais metais gyvenimas pasisuko pilnu ratu į blogą pusę. Viena nesėkmė po kitos, brangiausiojo žmogaus sprendimai bloškė atgal, atrodė, kad praradau viską dėl ko gyvenau, negalėjau su tuo susitaikyti, visa esybe priešinausi tam, praradau sveikatą, užklupo liga. Ilgi gydymosi metai, nuo vieno gydytojo pas kitą nedavė rezultatų – tik naujas kančias. Nesupratau, kas su manim vyksta: kažkoks juodas debesis tūnojo virš manęs. Į bažnyčią ėjau, bet melstis negalėjau. Malda nutrūkdavo neprisiminus žodžių, net Dievo prašyti nemokėjau, tiesiog nebežinodavau, ko man reikia ir tylėdavau. Iš Dievo namų išeidavau prislėgta, dvasioje tapo nyku, skaudėjo širdį, ji daužėsi, nerimas, panika ir baimė augo su kiekviena diena, piktoji jėga darė savo darbą.

    Pamažu pradėjau suprasti, kad sergu ne fizine, o dvasine liga ir iš savo padėties pati savo jėgomis neištrūksiu. Pradėjau dažniau lankytis Dievo Gailestingumo Šventovėje, sukaupusi jėgas per šv. Mišias pradėjau prašyti Viešpaties duoti suprasti, ką darau ne taip, parodyti kelią, kuriuo turiu eiti. Dievas matė mano pastangas. Jo gailestingumas palietė mane, kelias parodytas…

    Šį rudenį atsitiktinai su ekskursija apsilankiau Pilnų namų bendruomenės Dievo Gailestingumo koplyčioje, esančioje Panaros k. Apie šią vietą žinojau labai nedaug. Čia, pirmąkart po daugel metų, pajutau neapsakomą ramybę, be vaistų nustojo daužytis širdis, suklupau prieš Gailestingojo Jėzaus paveikslą, Švč. Marijos, visų Karalienės ikoną ir meldžiausi, meldžiausi. Malda buvo gili ir nenutrūkstama, sieloje buvo gera ir ramu. Išvažiuojant jau žinojau, kad čia atvyksiu vėl.

    Tai padariau po kelių dienų – sekmadienį. Kelionės dieną rytas buvo neramus. Manyje knibždėjo mintis nevažiuoti, kažkokia jėga neleido, tai vis kažko nerasdavau, pyktis, nerimas ir baimė trukdė, o laikas ėjo, pagaliau įkalbėta vyro sėdau į mašiną, visą kelią krėtė šaltas vidinis drebulys, nors buvo šilta, saulėta rudens diena – kaip paskui sužinojau tai buvo pirmas ženklas į išgijimą. Tą sekmadienį kun. Valerijaus Rudzinsko pamokymai buvo apie sakramentinę išpažintį. Išpažintis – tai lyg gynybos siena nuo ligų ir velnio žabangų, bet ji turi būti tikra, turi išpažinti visas nuodėmes ir atgailauti, kitaip ji bus niekinė.

    Supratau, kad iki šiol mano išpažintys buvo blogos, nes išpažindavau paviršutiniškai, tas pačias nuodėmes. Štai kur mano kelelio pradžia! Dievas visada su manim, Jis veda mane, Jis padeda man – tik reikia Juo sekti.

    Tik čia pirmą kartą išdrįsau išpažinti visas nuodėmes, kurios slėgė daug metų ir nuoširdžiai atgailauti. Šv. Mišiose buvo meldžiamasi už mane, dalyvavau vidinio išgydymo ir išlaisvinimo pamaldose, kalbėjau Švenčiausios Dievo Gimdytojos Marijos Akatistą, meldžiausi, meldžiausi. Pajutau, kad palietė mane Dievo gailestingumas, dvasia nurimo, kai atsivėriau Dievui, atsisakiau savo nuodėmės. Išvažiavau rami.

    Vilniuje dabar dažnai lankausi Dievo Gailestingumo Šventovėje, meldžiuosi, kalbu Dievo Gailestingumo Šlovinimo Giesmę, šlovinu ir dėkoju Dievui, kad padėjo atsiverti, išpažinti ir gailėtis. Meldžiuosi už žmones, kuriuos įskaudinau, užsakiau už juos šv. Mišias, atleidau tiems, iš kurių patyriau skausmą.

    Pamažu sveiksta mano siela ir kūnas. Viešpats mane išgydė, Jis atėjo į mano širdį, mintis, pajutau džiaugsmą ir norą gyventi. Dievo padedama keičiuosi pati, o ne reikalauju to iš kitų, dėkoju Dievui, kad per ligą, kurią dabar gydo, perkeitė mane.

    Laisvą valandėlę skaitau ne romanus, ne žurnalus, o Šventąjį Raštą, dvasinę literatūrą, ir atsiveria tai – ko akys neregėjo, kas žmogui į mintis neatėjo, – dalyvauju savanorystėje, stengiuosi daryti gerą kitiems.

    Pagal galimybes bent kartą per mėnesį apsilankau Dievo Gailestingumo koplytėlėje Pilnų namų bendruomenėje. Meldžiu Dievo malonių ir nuoširdžiai dėkoju kun. Valerijui Rudzinskui už maldas, pamokymus, skaitau jo parašytas knygeles, kuriose tokie suprantami ir paprasti paaiškinimai pamoko išminties, suteikia jėgų tęsti gyvenimą be klaidų ir keisti požiūrį į jį, suprasti, kad skausmingi gyvenimo įvykiai, nėra bausmė, o neįkainojamos vertės pamokos, turinčios savo prasmę, dėkoju vyrui, kuris meldėsi ir prašė išgijimo, dėkoju visiems padėjusiems ir kasdien meldžiu: Viešpatie Jėzau Kristau, Dievo Sūnau, išganyk mane ir neleisk paklysti!

  • Tau atleista! Kelkis ir eik!

    Dar kokioje šeštoje klasėje sirgau radikulitu. Vėliau daug metų bandžiau „draugauti“ su nugaros skausmu, paūmėjančiu po kiekvieno sunkesnio buities ar fizinio darbo. Taip palaipsniui skausmas tapo neatsiejama gyvenimo dalimi. Daug kartų bandžiau ieškoti pagalbos poliklinikose, bet daryti tyrimai nerodė jokios patologijos, todėl ir negalėjau gauti siuntimo rimtesnio specialisto konsultacijai. Dažnai tuose kabinetuose girdėdavau replikas: „Jūs dar labai jauna, o tyrimai – puikūs“,… “Viskas čia gerai, neieškokite ligų“,… „Jei skauda, tai nusipirkite ką nors nuo skausmo ir turėtų praeiti.“… Visą tą laikotarpį atsakymų ieškojau pati: knygose, TV laidose, internete, bendravau su daugybe žmonių ir savo „kailiu“ bandžiau net pačias keisčiausias jų rekomendacijas. Išbandžiau viską, išskyrus medikamentinį gydymą. Deja, situacija stabiliai blogėjo. Galiausiai pradėjau stipriai šlubuoti, o skausmai, jei dieną ir nurimdavo, tai naktį prabusdavau kaskart, kai tik versdavausi ant kito šono.

    2004 09 28 buvo eilinė darbo diena, biure dirbau įprastus darbus ir staiga pasilenkus, atsitiesti nebegalėjau. Pervėrė aštrus skausmas, kuris net kvėpavimą darė skausmingu… Pirminė reakcija buvo įprasta – gal praeis. Juk turėjau daug darbo,… „nebuvo kada“. Tačiau jau po kelių minučių supratau, kad privalau atlikti kompiuterinę tomogramą ir papulti konsultacijai pas neurochirurgą. Delsti nebegalėjau. Net neišjungusi kompiuterio išėjau… Iš tos dienos įvykių pamenu tik skausmą, kuris gal galėtų būti panašus į gyvo žmogaus „mėsinėjimą“… Galiausiai skaudėjo viską, net ir mintis. Atėjo akimirka, kai atrodė, kad mano kūnas baigiasi ties juosmeniu, o aš kojų nebejaučiu, jų tarsi nebūtų. Pamenu jausmą, kai atrodė, kad viršutinė kūno dalis „kabo“ ore ir tuoj gali nukristi ant asfalto. Mėšlungiškai dairiausi kokio medžio ar stulpo, norėdama įsikibti. Veltui, aplink nebuvo nieko. Net ir žmonių. Manasis protas isteriškai vertino situaciją: jei kojų nebėra, tai kas geriau, krentant susilaužyti rankas, o gal saugoti rankas ir krentant susilaužyti nosį… Tada atėjo pati baisiausia mintis – kas dabar bus su manimi, jeigu aš vaikščioju paskutinę dieną savo gyvenime?

    Nevalingai pradėjau melstis „Tėve mūsų…“, bandžiau atsiprašyti JO už viską ir prašiau, kad JIS neatimtų iš manęs kojų… Pažadėjau pakeisti VISKĄ… Turbūt tai buvo nuoširdu, nes po maldos palengva pradėjau jausti kojų pirštus, pėdas, kelius… Skausmas „leido“ žengti kelis mažus žingsnelius… Slinkau, šliuožiau sraigės tempu… Manau, kad tada mano atliekami judesiai su ėjimu neturėjo nieko bendro… Paskambinau keliems artimiausiems žmonėms, bet jie visi buvo užimti savo darbais ir liepė man kviesti taksi. Nežinau iš kur atsiradusi moteris paklausė: „Kas jums, gal iškviesti greitąją?“ Atsakiau, kad nereikia, nes neapleido pojūtis, kad viskas kažkaip išsispręs, kad manimi jau pasirūpinta, kad mane ir taip kažkas veda – ramiai, kantriai ir saugiai… Stebuklu galiu vadinti dar ir tai, kad tą dieną man nereikėjo laukti niekur – visų kabinetų durys atsiverdavo vos prie jų priėjus, pacientų ten nebuvo, o specialistai, atrodė, jog laukė tik manęs… Net trys JO siųsti medikai buvo kitokie, nei sutikti iki šiol, jie geriausiai padarė viską, ką tik galėjo. Nebuvo tuščių pliurpalų, išvedžiojimų ir improvizacijos. Jie matė tyrimų rezultatus ir dirbo. Tada ir sužinojau, kad padėtis tokia rimta, jog uždelsus pasekmės galėjo būti nebepataisomos. Kompiuterinė tomograma parodė, kad mano išvaržai gal 15-20 metų, o mano kairė koja jau pradėjusi džiūti. Dar sužinojau, kad kiti žmonės panašioje situacijoje jau nebevaikšto…

    Gydytojas peržvelgė savo darbų grafikus ir laiką operacijai paskyrė jau po savaitės, davė gana griežtus nurodymus, kaip tą laiką turėčiau elgtis namuose… Operacija pavyko puikiai. Jau kitą dieną man buvo liepta keltis iš lovos. Visą savaitę, praleistą Kauno klinikų neurochirurginiame skyriuje – toje gerumo oazėje – su manimi dirbo daugybė įvairiausių specialistų. Mane operavęs gydytojas L. Jagminas (iškeliavęs amžinybėn 2011 gruodį) kasdien užbėgdavo po kelis kartus, rūpinosi, juokavo ir visaip drąsino. Atsisveikindamas mane pavadino „metų atradimu“, o paklausus kodėl, atsakė, kad operacijos metu jis rado dvigubai didesnę išvaržą, negu rodė kompiuteris, kad savo praktikoje tokio atvejo dar nebuvo turėjęs ir kad per tokius ligonius auga jo profesionalumas. Tik būdama reabilitacijoje sužinojau, kad pas šį specialistą žmonės operacijos laukdavo po 4-6 mėnesius…

    Pasveikusi grįžau į darbą ir sužinojau, kad jo tiesiog nebeturiu, nes… pasiėmiau „per ilgą“ biuletenį. Gydytojų išvados ir mano teisinimasis, kad dariausi ne plastinę grožio operaciją, bosei nepadarė įspūdžio. Jos nuomone aš buvau kalta, kad neparuošiau sau pamainos, o ji samdydama naują žmogų patyrė per daug nuostolių… Aštuoneri darbo metai buvo nubraukti vienu brūkšniu…Tokias privataus verslo grimasas pajutau savimi, todėl už šį „nusižengimą“ buvau išmesta, tarsi nuplyšusi tapkė. Ačiū už tai ir, Dieve, duok šiai moteriai sveikatos bandant „užkalti“ viso pasaulio pinigus, o man tik pasitikėjimo einant savuoju gyvenimo keliu. Dabar dirbu jau visai kitokį darbą, kur man nuolat tenka bendrauti su nugaros skausmus kenčiančiais žmonėmis. Dažniausiai visos istorijos būna panašios… beveik tipinės, o kartu ir gana skirtingos. Visada žmonės kalba apie save, o aš atpažįstu save, todėl nebeliko abejonių, kad TADA buvo kritinė diena, kai man buvo leista priimti JO dovaną – naują gyvenimą. Jei reikia, dabar aš galiu žmogų paguosti, nuraminti ir pasakoti, kas man buvo nutikę, kad pasveikau, o dabar – ačiū Viešpačiui – ir visai nebejaučiu jokių simptomų. Nuo tos dienos praėjo daugiau nei septyneri su puse metų, tačiau visa, kas buvo patirta ne tik kad nepasimiršo, bet kalbant su žmonėmis kaskart atrandu naujų slėpinių, liudijančių, jog „tą dieną“ man buvo įteikta neįkainojama dovana – Jėzaus meilė ir gailestingumas. Dažnokai atminty iškyla tėvo Valerijaus Rudzinsko pamokslų trupinėliai apie dieviškąją išmintį, besąlygišką meilę ir mums ruošiamas dovanas, apie tai, kad niekas gyvenime nevyksta be JO valios, apie tai, kaip mes dažnai gauname daug daugiau, nei pajėgiame priimti nuolankiai, išmintingai ir natūraliai… Dažniausiai papuolame į visuomenės, šeimos, savo pačių sampratų suręstas pinkles – tariamą žmogaus galimybę suvaldyti visas gyvenimo aplinkybes… Aš supratau, kad be Jo meilės, dovanojamos per sutiktus žmones, situacijas, įvykius, mes neturime galimybės pasveikti, išlikti ar išgyventi vien pasikliaudami savo jėgomis. Tai – Dievo valioje. Ačiū Viešpačiui už gyvenimo dovaną!..

    Maldas „Tėve mūsų“ ir „Sveika, Marija“ mokėjau iš vaikystės, bet tiktai tiek… Gaila, kad aš priklausiau „simuliuojančių“ katalikų giminei, o į bažnyčią papuldavome nebent per laidotuves. Šventąsias Velykas, Kalėdas mes švęsdavome su visais tų švenčių atributais, ant nukrautų stalų skaičiuodavom patiekalus, bet niekada nesigilinome į švenčių prasmę, nesilankėme šventose Mišiose… Buvome tarsi vienišų vilkų gauja, susitinkanti „pabaliavoti“ ir giminiškai „pasikandžioti“. Įsisukę į kasdienę rutiną, mes neieškojome nieko. Gyvenome taip, kaip dauguma… Nors gaila tuščiai praleistų metų, bet aš negaliu pakeisti praeities. Galiu tik pabandyti visam pasauliui papasakoti savąją patirtį ir suvokimus apie patirtą Viešpaties gailestingumą, nežemišką kantrybę ir beribę meilę. Penkerius metus po operacijos man buvo siunčiami įvairūs žmonės, primenantys ir man pačiai leidžiantys įsitikinti didžiule maldos galia.

    Tik 2009 12 27 pirmą kartą ir „atsitiktinai“ papuoliau į Panarą,

    tik čia reguliariai pradėjau lankyti sekmadienines Mišias, švęsti sekmadienius ir nebedirbti,

    tik 2010 m. gegužės 3 d. Panaroje pas tėvą Valerijų Rudzinską priėjau Pirmosios Išpažinties ir Komunijos,

    tik dabar dvasiniams reikalams ir maldai per dieną skiriu 1-2 valandas,

    tik dabar pastebėjau kokia didžiulė pasitikėjimo, atsiprašymo, dėkingumo galia. Tik dabar…

    Esu dėkinga Viešpačiui, kad, nežiūrint praeities, vieną akimirką Jis manimi patikėjo… atleido… ir pasigailėjo dovanodamas man stebuklą – galimybę vaikščioti. Tik dabar žinau, kad Jam nėra neįmanomų dalykų ir reikėjo tiek metų, kad suprasčiau, jog tada nebyliai man buvo pasakyta: „Tau atleista! Kelkis ir eik…“

  • Tikėjimo kelias

    Mano tikėjimo kelias prasidėjo prieš vienuolika metų. Iki tol laikiau save tikinčiu, bet bažnyčios nelankiau. Mano žmona lankydavo bažnyčią, dalyvaudavo šv. Mišiose, mane kviesdavo eiti kartu, bet aš pastoviai atsisakydavau. Turime šeimos draugę Reginą, kuri yra ne vienam padėjusi atsiversti ir pažinti Dievą. Pradžią ji davė ir man. Mes pastoviai diskutuodavome tikėjimo klausimais, ginčydavomės, bet aš dažniausiai su ja nesutikdavau, aiškindamas savo tiesas. Bet po to ką patyriau, visą gyvenimą būsiu jai dėkingas, nes Dievo Gailestingumas iki manęs atėjo per ją.

    Taip po eilinės diskusijos, 2001 m. rugsėjo mėnesį, darbo reikalais vykau automobiliu į Varėną. Buvo labai graži rudens diena, švietė saulė, geltonavo medžių lapai. Kaip įprastai įsijungęs radijo imtuvą klausiausi muzikos.Tą kartą, kažkodėl kaip niekad, įsijungiau Lietuvos radijo bangas, o ten transliuojami ŠILUVOS atlaidai. Aš, kaip būtų pačiam nekeista, klausiausi susidomėjęs. Vėliau buvo atliekama giesmė, skirta Švenčiausiajai Mergelei Marijai. Giesmė man buvo negirdėta, bet labai patiko ir mane sujaudino. Tai giesmei pasibaigus, aš išgirdau balsą ir supratau, kad tai ŠV.MERGELĖS MARIJOS balsas: „AŠ NORIU TAVE MATYTI DANGUJE.“ Nesupratau kas man atsitiko, tačiau sustojau šalikelėje (nes vairuoti negalėjau) ir verkiau… verkiau… kūkčiodamas… gal 15-20 minučių. Apsiraminęs pajutau savyje kažkokius pokyčius, bet dar nesupratau kas tai. Grįžęs viską papasakojau Reginai, – ji pasakė, kad taip mane palietė DIEVAS per MARIJĄ.

    Regina papasakojo apie Pivašiūnų Dievo Motinos paveikslą, kurį 1988 metais rugpjūčio 14 dieną kardinolas Vincentas Sladkevičius vainikavo popiežiaus Jono Pauliaus II dovanotomis karūnomis ir jam suteikė Šv. Mergelės Marijos Nuliūdusiųjų Paguodos titulą. Kiekvieno mėnesio 15 dieną švenčiami malonėmis garsėjančio paveikslo – Marijos Nuliūdusiųjų Paguodos – tituliniai atlaidai. Jų dalyviai gauna visuotinius atlaidus. Ji aiškino, kad Šv. Mergelė Marija man jau parodė kelio pradžią, todėl aš privalau būtinai nuvykti į Pivašiūnų bažnyčią ir prieiti viso gyvenimo išpažinties, pasimelsti prie stebuklingo Marijos paveikslo. 2001 m. spalio 15 d. nuvykome į Pivašiūnų bažnyčią. Aš labai bijojau ir jaudinausi, nežinodamas, ką man pasakys kunigas, kadangi išpažinties nebuvau 24 metus. Atlikęs išpažintį pas kunigą atvykusį iš Romos, pasijutau, tarsi paklydėlis sūnus sugrįžęs į namus pas tėvą. Kunigo žodžiai mane sujaudino iki sielos gelmių. Čia pirmą kartą pajutau Dievo Gailestingumą. Pasimeldžiau prie stebuklingojo Šv. Mergelės Marijos paveikslo ir padėkojau Jai. Po šio įvykio pradėjau pastoviai lankyti bažnyčią, dalyvauti šv. Mišiose, priimti Švenčiausiąjį. Pradžia buvo sunki, nes atsirasdavo įvairių kliūčių, trukdymų ir priežasčių nevykti į pamaldas. Tačiau, kaip bebūtų, stengiausi daugiau sužinoti, pamatyti ir aplankyti stebuklais garsėjančias šventoves. Aplankėme AUŠROS VARTŲ bažnyčią, DIEVO GAILESTINGUMO ŠVENTOVĘ, ŠILUVĄ, Miroslavo bažnyčią ir kt., bendravom su kunigais. Tolimesnį tikėjimo kelią ir vėl parodė Regina, pakvietusi aplankyti Pilnų namų bendruomenę Panaroje.

    Besilankydamas Pilnų namų bendruomenės DIEVO GAILESTINGUMO koplyčioje, (dar senose patalpose) sustiprėjau savo tikėjime ir man jau buvo nesvarbu, kokie žmonės šalia manęs. Pilnų namų bendruomenės aplinka yra tiesiog stebuklinga, čia pasijunti visiškai kitu žmogumi, pajunti kažkokį jėgų antplūdį, junti kūno lengvumą ir neapsakomą sielos ramybę. Užtenka pamatyti kunigo Valerijaus Rudzinsko veidą, kuris visą laiką pilnas šypsenos, sielos ramybės ir meilės kiekvienam, kad pasijustum laimingas ir Dievo mylimas. Būtent čia išgyvenau nepakartojamas Dievo Gailestingumo akimirkas, augau ir tvirtėjau tikėjime.

    Turiu sveikatos problemų, operuotos abi kojos, t. y. šuntuotos kraujagyslės. Po antros kojos operacijos, 2007 m. vėl strigo kraujotaka. Vilniaus klinikose laikinai kraujotaką atstatė, bet pasakė, kad daugiau operuoti (šuntuoti kraujagysles) nėra galimybės (leido suprasti, kad galiu netekti kojos). Ligoninėje gulėjau 10 dienų, todėl sekmadienį, jausdamas kažkokį vidinį balsą, nušlubavau į klinikose esančią koplyčią dalyvauti šv. Mišiose. Priėjau išpažinties, priėmiau ŠVENČIAUSIAJĮ. Mišiose dalyvavo vienuolė, grįžusi iš Romos ir dalijo popiežiaus laimintus MALONINGOSIOS MARIJOS MEDALIKĖLIUS. Pasiėmiau ir aš, kurį kartu su kryželiu pastoviai nešioju ant kaklo. Tai buvo DIEVO vedimas ir JO malonė. Po to atsirado geri žmonės, klinikų profesorius pasiūlė vaistus gaunamus iš užsienio. Ir ačiū DIEVUI jau penki metai vaikštau savo kojomis. Tai aš priimu kaip tikrą stebuklą ir tikrai tikiu, kad tai – DIDIS DIEVO GAILESTINGUMAS. Tvirtai tikiu, kad man padėjo mano ir artimųjų maldos Pilnų namų bendruomenės DIEVO GAILESTINGUMO koplyčioje.

    Nuo tada aš pastoviai jaučiu DIEVO GAILESTINGUMĄ IR ŠV. MERGELĖS MARIJOS globą bei apsaugą. Ir dar pats paprasčiausias DIEVO MALONĖS pavyzdys. Tvarkiau savo automobilio elektronikos blokelį ir niekaip negalėjau rasti gedimo priežasties. Įdomumo dėliai, atvykdamas į Pilnų namų bendruomenės Dievo Gailestingumo koplyčioje vykstančias pamaldas, rankinėje įsidėjau minėtą blokelį ir kartu su devocionalijomis jis buvo pašventintas, o tuo metu mintyse prašiau JĖZAUS pagalbos. Sugrįžęs į namus, mano dideliam nustebimui, jau žinojau elektroninio blokelio problemos priežastį, kuri po keletos minučių buvo pašalinta. Eilinį kartą įsitikinau NERIBOTU DIEVO GAILESTINGUMU įvairiuose gyvenimo atvejuose. Būtent: mes tose savo gyvenimo smulkmenose nesugebame pajausti DIEVO GAILESTINGUMO, o JIS yra visur ir visada, tik reikia pasitikėti ir melstis, visą savo gyvenimą su visomis problemomis atiduodant  DIEVUI.

    Labai įdomus ir pamokantis kunigo Valerijaus Rudzinsko leidžiamas internetinis dienoraštis LAIMĖS SALA, jį skaitydamas sužinai labai daug naujo ir kiekvienam mums naudingo, todėl į gyvenimą imi žiūrėti kitomis akimis.

    Nepaliauju dėkoti DIEVUI už begalinį GAILESTINGUMĄ, ŠV. MERGELEI MARIJAI GAILESTINGUMO MOTINAI, už Jos globą ir vedimą tikėjimo keliu.

  • Jėzau!

    Kai man buvo 28–eri, (tai – 1990 m.) aš dar mokiausi Muzikos akademijoje (Klaipėdoje) IV kurse. Jau turėjau šeimą, du mažučius vaikučius ir gyvenome Kaune. Kadangi mokiausi neakivaizdiniame skyriuje, tarpsesijiniu laikotarpiu tekdavo kas mėnesį vykti į įvairius mokslo atsiskaitymus.

    Tai buvo kovo mėnuo. Reikėjo vykti atsiskaityti ir mano mamos vyras Ignas pasisiūlė mane kartu su mano kurso drauge nuvežti savo mašina, kad nereikėtų vargti autobuse. Tą dieną oras buvo darganotas, ant kelio (net ir automagistralėje Kaunas – Klaipėda) buvo sniego provėžos. Žodžiu, eismo sąlygos prastos.

    Mes laimingai nuvykome į Klaipėdą, atlikome reikalingus darbus ir važiavome atgal į Kauną. Kad mums būtų smagiau, su drauge įsitaisėme ant galinės sėdynės. Nelabai kreipiau dėmesį, kokiu greičiu važiavo Ignas. Pamačiau tik tada, kai jis pradėjo lenkti didelę, ilgą krovininę mašiną. Tuo metu pajaučiau įtampą. Lenkiant, dėl sniego provėžų, mūsų mašiną pradėjo traukti link lenkiamos mašinos. Mes jau įpusėjome lenkimą, kai aš supratau, kad trenksimės į krovininio automobilio šoną ar palysime po juo… Tada aš surikau: „JĖZAU!..“

    Kas vyko po to, nieko nemačiau, nebejutau, negirdėjau… Kai atgavau sąmonę, mūsų mašina gulėjo ant šono, automagistralėje esančioje skiriamojoje žaliojoje juostoje. Pastebėjau, jog mano palto kampas buvo prispaustas durų. Matyt kai vertėmės, kažkuriuo metu jos buvo atsidariusios. Išsikabarojome iš mašinos visi. Kaip vėliau paaiškėjo, draugė turėjo nedidelių sveikatos sutrikimų, Ignui lūžo raktikaulis, o man…. NIEKO! Visiškai nieko, nei menkiausio sužalojimo!!!

    Aš grįžusi daug kam pasakojau apie šį įvykį ir vis savęs klausdavau, kodėl aš nesurikau ,,Mama?“ Juk, kai jaučiame įtampą, dažniau sušunkame šį žodį. Bent jau aš. Juk dar neturėjau širdy Jėzaus, nepažinojau Jo meilės, gailestingumo, o surikau būtent: „JĖZAU!“

    Jau tada Jėzus mane išgelbėjo ir laukė mano atsivertimo, bet aš Jo nesupratau dar ilgus 18 metų. Jėzus kantriai laukė.

    Dabar su šypsena pagalvoju, kad Viešpats turbūt išgelbėjo mane todėl, kad iš anksto numatė mano tarnystę Pilnų namų bendruomenėje!?

    Viešpats išgelbėjo ir mano kūną, ir mano sielą.

    Viešpatie, dėkoju Tau, kad rūpiniesi manimi, atleidi, guodi ir myli mane nusidėjėlę. Koks geras esi, mano gailestingasis Jėzau!

  • Įvairiuose išbandymuose patiriame Dievo globą

    Dievo meilė ir gailestingumas – beribis. Jis visus mus kviečia: „Ateikite pas mane, kurie esate prislėgti, aš jus atgaivinsiu“. Turime ausis, bet negirdime. Turime akis, bet nematome.

    Mane ir mano mamą, kaip ir daugelį žmonių, prie Dievo priartino liga. Buvome prislėgtos ilgus metus. Dar paauglystėje susirgau sunkia sąnarių liga, kuri greitai progresavo. Tradicinės medicinos gydytojų verdiktas nebuvo guodžiantis: liga nepagydoma, turėsiu susitaikyti ir vartoti pačius stipriausius vaistus, o jei ne – tuomet ateityje laukia invalido vežimėlis. Ligoninės, sanatorijos – niekas negalėjo sustabdyti progresuojančios ligos, tačiau nei aš, nei mama neketinome su tuo susitaikyti. Giliai širdyje tikėjome, kad pasveiksiu. Apsilankėme pas daugelį Lietuvoje ir už jos ribų netradiciniais būdais gydančių žmonių, tačiau liga vis tiek progresavo.

    Ir štai, sužinojome apie vieną žmogų, kuris, atseit, turi Dievo dovaną gydyti žmones. Ilgą laiką važinėjome į Vilnių, tačiau dėl blogos sveikatos, judėjimo sunkumų, šis žmogus sutiko atvažiuoti pas mus į namus su savo pagalbininke, kuri, atseit, irgi turi Dievo dovaną gydyti. Ir taip sugebėjo paveikti psichologiškai, kad išviliojo visas turimas santaupas, o sveikatai dar labiau pakenkė. Netrukus supratome, jog papuolėme į blogo žmogaus – sukčiaus rankas. Kreipėmės į policiją, prasidėjo teismai. Sulaukėme baisių grasinimų susprogdinti, sunaikinti… Artimieji, draugai įkalbinėjo neprasidėti su teismais, nes tai pavojinga. Aš ir mama buvome praktikuojančios katalikės. Nusprendėme pasitikėti Dievu bei teisingumu ir nieko nebijoti. Tikėjome, jog Dievas mums padės ir mes laimėsime. Buvo labai stiprus noras apsaugoti kitus žmones, užkirsti kelią to žmogaus daromam blogiui. Bylos tyrimo metu tyrėja pranešė, jog tas žmogus neturi jokio turto. Nuliūdome, bet vilties nepraradome. Vieną vakarą suskambo telefono skambutis. Mums paskambino ta pati pagalbininkė. Ji papasakojo, jog pati labai nukentėjo nuo to šarlatano, per jėgą bei grasinimus buvo įtraukta į jo nusikalstamą „gydymo” veiklą. Ištrūkusi iš jo pančių, nuėjo į Aušros Vartus pasimelsti. Po apsilankymo Aušros Vartų šventovėje, ji susapnavo sapną, kuriame Švenčiausioji Mergelė Marija jai pasakė: „Eik ir liudyk joms! Papasakok viską!” Ir štai, jos liudijimo teisme dėka mes laimėjome bylą, atgavome prarastus pinigėlius. Nepaliaujamai dėkojame Dievui. Šlovė Jam ir Švenčiausiajai Mergelei Marijai už suteiktą pagalbą.

    Sveikata negerėjo. Ir štai po daugelio klaidžiojimų bei išbandymų mano tikrasis išgijimo kelias buvo nurodytas Aukščiausiojo per sapną: matau bėgančią didelę minią žmonių ir staiga išgirstu žodžius: „Bėk paskui piligrimus!” Aš atsakau: „Man skauda, aš negaliu bėgti”. Ir vėl balsas ragina: „Bėk!” Ir aš pradėjau bėgti. Staiga pribėgu kažkokią sieną ir pradedu su visu kūnu kilti į viršų. Pasirodo lubos, imu ranka jas valyti ir išvystu šventųjų atvaizdus. Ir vėl išgirstu balsą: „Klaupkis!”, – o aš sakau: „Aš neprisimenu, kada buvau atsiklaupusi, negaliu, man skauda”. Balsas vėl sako: „Klaupkis!“ Ir aš atsiklaupiau, nebejausdama jokių skausmų. Tuomet iškėliau rankas į viršų ir sušukau: „Šlovė Viešpačiui!”       Šis sapnas ir man, ir mano mamai aiškiai parodė, kokiu keliu reikia eiti. Netrukus sužinojome apie Panaroje įsikūrusią Dievo Gailestingumo koplytėlę, į kurią iš visos Lietuvos kampelių važiuoja daugybė piligrimų.

    Praėjo jau šešeri metai. Stengiamės neapleisti nei vieno sekmadienio šv. Mišių šioje mums Viešpaties duotoje Dievo Gailestingumo šventovėje, kurioje daugelis žmonių patiria Dievo gailestingumo malonių. Mano gyvenime daug kas pasikeitė į gerą: sveikata žymiai pagerėjo, sutikau daug gerų, dvasingų žmonių, gavau gerą, mėgstamą darbą, o svarbiausia atradau Gyvąjį, Tikrąjį Dievą. Tai brangiausias atradimas mano gyvenime, be kurio negalėčiau gyventi, džiaugtis, mylėti. Tikiu ir turiu viltį, kad Dievas mane išgydys. Šlovė Viešpačiui!

    Dievo palaimos, sveikatos, stiprybės, Švenčiausiosios Mergelės Marijos užtarimo bei globos linkime ir meldžiame mūsų mylimam kunigui Valerijui Rudzinskui. Iš visos širdies dėkojame jam už teikiamą pagalbą bei dvasinį vadovavimą. Nepaliaujamai dėkojame Dievui už mums duotą dvasios vadovą. Dėkojame ir broliams vienuoliams, kurie kiekvieną dieną už mus meldžiasi.

  • Gailestingumas

    – Mama, kai aš buvau maža, tu buvai paskendus… – pasakė man kartą trejų metų dukrelė. Taip. Tada – buvau paskendus. Mano siela glūdėjo visiškoj nevilty. Nemačiau nieko aplinkui. Elgiausi baisiai. Per dienas jokios šypsenos veide. Tik burbėjimas ir kaltinimas visų aplinkui. Siaubingiausia tai, kad labiausiai nuo mano tokios būsenos ir elgesio kentėjo mažoji dukrelė – ji tada tebuvo pusantrų metukų. Konkretus pavyzdys: dukrelė užmigdavo naktį labai vėlai. Ir vieną tų naktų, jai neužmiegant, aš ne tik kad nežaidžiau su ja, neapkabinau, nepakalbinau, leidau jai būti pačiai sau, bet ir kai prisivėrus pirščiuką stalčiumi, pradėjo verkti, išrėžiau tokius žodžius: „Taip tau ir reikia“. Mano siela merdėjo.

    Ir tada Dievas, būdamas labai geras, nusprendė man padovanoti neįkainojamą Dovaną – savo Gailestingumą. Druskininkų sanatorijoje, kurioje atsidūrėm 2010 metų lapkrity, Dievas atsiuntė gydytoją, kuri, pamačiusi kryželį ant mano kaklo, pasiūlė aplankyti netoli Druskininkų esančią koplytėlę Pilnų namų bendruomenėje. Paklausėm gydytojos. Šeštadienį vyras su vyresniąja dukrele atvažiavo į sanatoriją ir visi nuvažiavom į Panarą, į palaimintą vietą, kur ir įvyko stebuklas. Jau tą dieną, šeštadienį, kojos pačios nunešė išpažinties. Tepajėgiau kunigui pasakyti vieną sakinį – „Noriu būti gera žmona ir mama, bet negaliu…“ ir prapliupau raudot. Per visas Šventąsias Mišias verkiau. Jau tada Dievas palietė mano sužeistą, nuodėmingą sielą, apvalydamas ją išsiveržusia iš sielos gelmių rauda… Užsakėm sekmadieniui Mišias už mūsų šeimą, visos giminės nuodėmių atleidimą. Sekmadienį vyras su vyresniąja dukra dalyvavo Šventose Mišiose ir vidinio išgydymo pamaldose. Ir tą pačią sekmadienio naktį sanatorijoje įvyko stebuklas. Naktį, kaip visada, mažajai dukrelei užmigus, meldžiausi, skaičiau Evangelijos ištrauką, ir staiga  – Dievas leido man suprasti, kas su manimi vyksta, vyko ir ką reikia daryti. Nurodymai buvo labai konkretūs, aiškūs ir tikslūs: „Blogis įėjo į tave per tą ir tą moterį“ (su kuria bendravau).

    Pūvančią ranką reikia kirst be gailesčio. Išmest visus jos dovanotus daiktus iš namų. Pašventint mūsų sodą, (nes mes su ta moterim vis nuvažiuodavom ten).

    Visą naktį negalėjau iš nuostabos užmigti. Tik dėkojau Dievui už begalinį Jo gailestingumą. Taip išaušo rytas, pušų šakose, matomose per langą, pradėjo šokinėti voveraitės, patekėjo saulė, buvo labai giedra diena (iki tol visos dienos buvo apsiniaukę). Visą dieną, rodos, lengvai kvėpavau, lyg kas akmenį nuo krūtinės būtų nuridenę… Pačiam ryte paskambinau vyrui, su džiaugsmu pasakydama, kas įvyko. Jis puolė „švarinti  namus“  – išmetė daiktus, tos moters dovanotus, šventino kampus švęstu vandeniu…

    Diena praėjo su palaiminga šypsena veide. Tačiau – naktimis nuo 00.30 prasidėjo keisti dalykai – barbenimai į langą, kažkoks kvėpavimas greta, radiatoriaus įkyrus žvangsėjimas – kažkaip nemalonu buvo ir neįprasta. Tuo metu, kai viskas vykdavo – užsidėjus ausines klausydavausi telefone įrašytų brolio Numgaudžio pamokslų, taip pat meldžiausi – ir tai padėjo ištverti visa tai. Po kelių tokių naktų paskambinau kunigui Valerijui Rudzinskui, pasiguosdama ir papasakodama, kas atsitiko. Jis mane nuramino, pasakydamas, kad taip būna. Kad blogis, kuris išėjo iš manęs, dar nori sugrįžti, kad gąsdinimai ilgai netruks. Patarė melstis, prašant Šventojo  Archangelo Mykolo kariaunos užtarimo. Taip ir dariau. Po penkių naktų viskas nutilo, nurimo… Vėliau Dievo nurodymus įvykdžiau. Su ta moterim iškart nutraukiau santykius, neatsakiau į jos skabučius. Pažįstamas kunigas iš maldos grupelės, kurią pradėjau lankyti po Panaros, sutiko pašventinti soduką. Mano gyvenimas pradėjo ženkliai keistis. Dievo begalinis gailestingumas palietė mano širdį. Leido jai pamažu  keistis ir skleistis. Dabar žinau, ką reiškia Gyvasis Tikėjimas, Gyvasis Dievas. Jis visada šalia. Dabar mano gyvenimo kokybė priklauso nuo santykio su Juo. Nuo santykio su Jėzumi Kristumi – pačiu didžiausiu Užtarėju ir Gynėju…

    Gailestingumo jūra užliejai mane, Dieve, netikėtai,
    Ir iki šiol –  su nuostaba, lengvai kvėpuodama, plaukiu…

  • Kam kas skirta gyvenime?

    Kiekvienas žmogus savo gyvenime turi ir mažesnių, ir didesnių sunkumų. Didžiausias mano gyvenimo skausmas buvo netektis.

    Kiekvieno žmogaus netektis yra unikali, todėl nėra griežtų taisyklių, kaip kas turėtų gedėti ir kiek laiko tai turi užtrukti. Gedinčiajam nereikia patarimų, jam reikia buvimo šalia, supratimo ir nuoširdžios atjautos.

    Žmogus gedi dėl bet kurios netekties – ar tai būtų mylimo žmogaus mirtis, ar sunki liga, skyrybos, namų, šalies, netekus darbo. Patyręs netektį žmogus išgyvena gedėjimą – šoką, baimės, kaltės jausmą, pyktį, depresiją, kol galiausiai ateina susitaikymas. Reikia leisti sau gedėti, neslopinti jausmų. Leidžiant sau išjausti – paleisti jausmus, tokius kokie jie yra, tada siela natūraliai gyja…

    Kaip palengvinti kančią ir pagelbėti išgyventi gedulą, skirtingas gedulo formas, ypač komplikuotą gedulą, patyrus vaiko netektį, staigią mirtį, kelias netektis iškart?

    Mano gyvenime, tai buvo staigus kritimas į prarają ir lėtas, lėtas pakilimas. Visus gyvenimo nuosmukius man padėjo išgyventi kunigas Valerijus Rudzinskas. Vieną nesėkmę atlaikius, jau lydėdavo kita.

    Nuoširdžiai dėkoju kunigui Valerijui už viską: už maldas, už paguodos ir atjautos žodžius, kurie kėlė mane iš nevilties, iš skausmo gniaužtų, suklupusią, netekusią jėgų, bet tikinčią Dievo gailestingumu. Svarbiausia yra nepatirti dvasinės krizės. Turint stiprų tikėjimą, jaučiant Dievo gailestingumą, mūsų vidus, sielos žaizdos greičiau gyja. Tiems žmonėms, kurie patiria ir dvasinę krizę (dažnai ši krizė yra depresijos priežastis) jiems yra sunkiau išgyti.

    Darau tai, ko mano siela trokšta pagal Dievo valią ir dalinu savo širdies gerumą, apšviestą Šventosios Dvasios vedimo, tuo pačiu gaudama palaimą savo sielai – stiprybę.

    Visus, norinčius susipažinti su krikščionybe, ieškančius atsakymo į gyvenimo klausimus, ar norinčius pagilinti savo tikėjimą, siūlau išklausyti „Alfa“ kursą. Švč. Trejybės slėpinį aš išgyvenau asmeniškai ir radau artimesnį santykį su Jėzumi.

    Mano gyvenime buvo tokių įvykių, kuriuos galiu pavadinti stebuklais. Aš tai suprantu taip: kuo arčiau esu prie Dievo, tuo labiau veikia Dievo gailestingumas.

    Jaučiu, kad kas tiki Jėzumi pilnu tikėjimu, pas jį ateina Kristus ir aš, būdama tikinti, tam tikru būdu įsijungiu pasitarnauti Dievui gerais darbais. Bet tai gali įvykti tik tada, kada drauge su tikėjimu yra viltis ir meilė Švč. Trejybei.

    Reikia tikėti. Tikėti tuo, jog Kristus mums dovanojo Šventąją Dvasią, kad Ji yra Asmuo. Manyje įsikūrė kupinas laukimo tikėjimas. Su lig tuo mano laukimu bei tikėjimu ir vyksta Dievo gailestingumas man.

    Tad, pasak šv. Pauliaus, Šventosios Dvasios atėjimas reiškia Dievo meilės atėjimą į mūsų širdį: „Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse šventosios Dvasios, kuri mums duota“ (Rom 5, 5).

    O, Dieve, būk mums gailestingas!..

  • Bendruomenėje patyriau Dievo gailestingumą

    Prieš atvykdamas į Pilnų namų bendruomenę, o tai buvo beveik prieš dešimtmetį, nesupratau, kam iš viso reikalinga malda. O ir bendruomenėje pirmosiomis dienomis laukdavau, kad tik greičiau baigtųsi visos maldos. Bendruomenės maldų metu įsivaizduodavau, kad ant lempos sėdi senukas ir jam visi meldžiasi. Kartais atrodydavo, kad tas senukas stebi mane, stovėdamas už lango.

    Tačiau dabar jau žinau Kam ir dėl ko meldžiuosi. Sutikau Dangiškąjį Tėvą, Kuriam kasdien dėkoju. Kai Jį pažinau, mane aplankė begalinė meilė visiems, o ypač bendruomenėje gyvenantiems žmonėms. Kaskart, kai meldžiuosi, širdyje gimsta troškimas kažką gero nuveikti dėl visų bendruomenės žmonių, nes kuo jautresni esame įvairiose savo gyvenimo aplinkybėse bei santykiuose su žmonėmis ir Dievu, tuo daugiau atrandame maldos galimybių. Liturginių valandų maldos metu jaučiu, kad mane stebi Dievas, mylinčiu žvilgsniu apkabindamas iš visų pusių. Dievas būna ir linksmas, ir liūdnas. Linksmas, kai maldos metu turiu bendrystės ryšį su Juo ir liūdnas, kai meldžiuosi išsiblaškęs. Vis dėlto, pažindamas slapčiausias mintis, Dievas man visuomet padeda. Maldos atradimas – didžiausia gailestingojo Dievo dovana mano gyvenime. Tik melsdamasis sužinau, koks Dievas yra gailestingas.

    Kartais išgyvenu liūdesį, ypač kai nusidedu. Tuomet jaučiuosi labai prastai. Tačiau prieinu Išpažinties, atsiprašau Viešpaties ir vėl tęsiu savo gyvenimo kelionę. Mano pasirengimas Išpažinčiai ilgokas. Karatais net visą savaitę bandau gyventi atgailos dvasioje, tinkamai atpažinti savo netobulumus, kad po to galėčiau juos įvardinti ir atnešti prie Dievo gailestingumo aukuro. Nueinu pas mūsų kleboną, kun. Valerijų Rudzinską – tikrą gailestingojo Dievo apaštalą, ir iš jo lūpų sulaukiu daug paguodos bei gailestingumo žodžių. O tuomet ir vėl Dievo gailestingumas pripildo mano širdį. Norėčiau pasakyti visiems – kai gauname nuodėmių atleidimą, patiriame patį tikriausią Dievo gailestingumo stebuklą. Niekas man nėra parodęs didesnio gailestingumo, kaip mūsų klebonas, kun. Valerijus Rudzinskas.

    Šiaip mane džiugina visos bendruomenėje vykstančios dvasinės pratybos: šv. Mišios, Dievo tautos liturginės valandos. Tiesa, melstis naujoje bažnyčioje man maloniau, negu ankstesnėje koplyčioje. Bažnyčioje išgyvenu didesnę dvasinę jėgą. Koplyčioje vykstančių maldų metu kartais pasigesdavau nuoširdumo. Vis dėlto labai laukiu Liturginių valandų Naktinės maldos, nes šią maldą ypatingai mėgstu. Ne retai maldai susikaupiu besigrožėdamas nuostabia gamta, kurią mums taip pat dovanojo gailestingasis Dievas. Visur, kur beapsidairysi, pamatysi Dievo gailestingumą. Labai gerai, kad bendruomenėje nėra televizorių ir radijo aparatų, nes tai labai trukdo susikoncentruoti dvasiniam gyvenimui.

    Norisi su visais dalintis savo tikėjimo patirtimi ir begaliniu Dievo gailestingumu. Norisi, kad visi tartų: „Jėzau, pasitikiu Tavimi!“.

  • Po 28 metus trukusios ligos Viešpats mane išgydė

    Nuo 2008 m. rugpjūčio 30 d. pradėjau lankytis Pilnų namų bendruomenėje. Atvažiuodavom su vyru kiekvieną sekmadienį. Ir negalvojau apie ypatingus išgijimus, tiesiog norėjau  keistis ir keisti savo gyvenimą.

    Nuo 19-os metų (šiuo metu man 48-eri) mane kankino gastritas (skrandžio uždegimai). Suprantu, kad tai nemirtina liga, tačiau uždegiminiai procesai, kurie kartodavosi kas mėnesį ar du, trukdami iki savaitės laiko, labai mane vargino. Tokie skausmai, spazmai tiesiog riesdavo visą kūną, gniauždavo kvapą.

    Buvau apsipratusi su tokia gyvenimiška realybe. Ir supratau, gydytojai man siūlo tik laikinas priemones, kurios padeda kurį laiką gyventi be skausmų, be amžinų dietų… Išbandžiau  labai daug, atlikau begalės tyrimų, kurie rodė tik tai, kad tokia pasikartojanti savijauta yra dėl įtampos, stresų.

    Taigi, bendruomenėje jau lankiausi apie pusę metų (kiekvieną sekmadienį). Tačiau niekada nesusimąsčiau, kad Dievas nori mane išgydyti.

    Ir štai, Dievas manęs pasigailėjo 2009 m. ankstyvo pavasario vieną sekmadienį.

    Tą dieną, mes kaip visada ruošėmės vykti į Panaroje esančią Dievo Gailestingumo koplyčią. Kelias neartimas (150 km), o man pradėjo skaudėti skrandį. Žinojau, kad skausmas didės, taip visada būdavo, ir todėl reikia gulėti, gerti atitinkamus vaistus…  Apie kelionę negali būti nei kalbos (taip aš galvojau, nors dabar suprantu, kokios jėgos mane norėjo sulaikyti nuo galimybės išgyti). Tačiau mano vyras, labai tikintis žmogus, patarė man važiuoti (už tai jam esu labai dėkinga). Tuo metu jis suprato, kas yra man geriausia. Paklausiau ir išvykau kartu. Tąkart dar pagalvojau, jog važiuoju į Dievo Gailestingumo namus, todėl blogiau gal ir nebus. Tuomet dar buvo žodelis ,,GAL”.

    Prasidėjus Mišioms (jos dar vyko mažoje koplytėlėje) man skausmai vis stiprėjo. Aš atsirėmiau į savo vyrą, nes teko stovėti, ir meldžiausi. Mišių metu atrodė jau nebegaliu iškęsti ir turiu išeiti iš koplyčios, tačiau kažin kokia jėga to padaryti neleido. Pasibaigus Mišioms aš vis dar kenčiau skausmus. Ieškojome vietos, kur galėtume atsisėsti. Tai buvo bendruomenėje esantis namas, kuriame pietaujama. Greitai ten atėjo ir mūsų draugė Vilija. Aš sėdėjau susirietus ir prašiau man padėti. Tada man patarė eiti pas kunigą Valerijų Rudzinską. Suriesta begalinio skausmo, kurį puikiai pažinojau per tiek metų, aš nuėjau pas kunigą.

    Taigi, įėjus pas kunigą Valerijų jau negalėjau išlaikyti ašarų ir verkdama pasakojau, kad šis skausmas, laikas nuo laiko, mane kankina ne tik šiandien, bet ir ištisus 28-rius metus. Kunigas Valerijus nuramino ir pradėjo melstis. Tai truko labai neilgai ir jis pasakė, kad… dabar viskas bus gerai. Aš padėkojau ir išėjau. Skausmą vis dar jaučiau ir negalėjau stovėti, todėl grįžome vėl į bendruomenės namelį, esantį netoli koplytėlės.

    Štai čia ir viskas įvyko!

    Staiga pajutau, kad man norisi garsiai raudoti. Aš jaučiau didelį suspaustą kamuolį, kuris kilo į viršų nuo skrandžio. Pradėjau verkti pasikūkčiodama, matydama tik tiek, kad šalia esantys mano mylimi žmonės meldžiasi. Šis kamuolys spaudė ir kilo vis aukštyn. Jaučiau, kad kažkas iš manęs išeina. Negalėjau suvokti, kiek laiko tai vyko (vėliau sakė apie 15 min.). Niekada nieko panašaus nesu jautusi. Palengva pradėjau rimti. Norėdama susitvarkyti pasiėmiau veidrodėlį ir pamačiau nemažą randą po viena akimi ir patinimą. Dar pagalvojau, kas tai? Ar tai išnyks? Atrodė, kad pro ten kažkas būtų per jėgą išsiveržęs.

    Nebejaučiau jokio skausmo! Ir iki šios dienos jo nebejaučiu! Randas taip pat išnyko.

    Tai buvo neįtikėtina. Aš negalėjau sulaikyti savo džiaugsmo, savo maldos šlovinti Viešpatį. Norėjosi šaukti visam pasauliui apie šį stebuklą. Tada aš jau patikėjau, kad esu išlaisvinta iš savo ligos.

    Koks didis Aukščiausiojo gailestingumas!

    Dabar aš liudiju savo išgijimą daugeliui žmonių..

    Dėkoju Viešpačiui ir džiaugiuosi, kad šiandien galiu Jį šlovinti ne tik malda, bet ir giesmėmis!

  • Dievo meilė ir gailestingumas

    Dievo meilę patyriau daug kartų per visą savo gyvenimą. O gyvenimas nebuvo lengvas. Daug sukrėtimų patyriau, daug ligų. Teko ištverti 12 operacijų. Tačiau su Dievulio pagalba atsikeldavau po ligos, pakildavau po kiekvieno išgyvenimo. Jau 23 m. kaip esu II grupės invalidė. Dievas leido sulaukt senatvės, nors ir nesitikėjau.

    Prieš du metus dukra sužinojo, kad kolegės važiuoja melstis į Panaroje esančią Pilnų namų bendruomenę. Tuomet ir mes nuvažiavome. Mus nustebino neįprasta aplinka, ramybė, susikaupimas maldai. Tai ką jautėme, žodžiais sunku apsakyti. Po to vis nuvažiuodavome ir grįždavome su dideliu palengvėjimu bei ramybe.

    Tęsdama pasakojimą apie savo ligas, noriu pasidalinti džiaugsmu, kurį patyriau, kai išgijau. Prieš metus paaštrėjo mano liga. Kreipiausi į gydytojus. Paskyrė gydymą, išrašė vaistų. Lyg ir pagerėjo, bet po kiek laiko dar blogiau pasidarė. Gydytojai sakė, kad reikia operacijos, kitaip nieko nebus. Aš nesiryžau dar vienai operacijai. Pavedžiau savo gyvenimą Dievo valiai ir jau kaip bus, taip bus.

    2010 m. gruodį nuvykome į Pilnų namų bendruomenė  koplyčią. Klausydama kunigo Valerijaus Rudzinsko pamokslo buvau visa kaip sukaustyta, bet po Mišių išdrįsau nueiti ir paprašyti palaiminimo. Po palaiminimo labai palengvėjo, skausmas dingo. Kitą rytą pasigedau kasdienio skausmo ir negalavimų. Vakare, kai grįžo dukra pasakiau, kad įvyko stebuklas – nebeturiu ligos.

    Kai vėl nuvykau į pamaldas, per išlaisvinimo maldas jaučiau šilumą kojos pėdoje, nors ji po trečios stuburo operacijos buvo visiškai nejautri. Tai dar vienas stebuklas.

    Džiaugiuosi, kad įsigijau kompaktinius diskus su kun. Valerijaus įrašytomis madomis ir pamokslais. Klausydama išgydymo maldos jaučiu tokią pat šilumą savo kojos pėdoje, kaip ir dalyvaudama išlaisvinimo pamaldose.

    Dėkoju Dievui už malones, kurias man suteikė, už tai, kad turime kunigą Valerijų ir Pilnų namų bendruomenę.

Mūsų rėmėjai: