Paremkite 2 procentais Aludarių gildija
šv. makarijus didysis


I. ŠVIESIOJI PIRMAPRADĖ BŪSENA

šv. makarijus didysis

1. Žmogaus palaimos aukščiausias ir galutinis tikslas – bendravimas su Dievu, ir žmogus niekur neras ramybės, kaip tik Dieve. Toks yra Dievo ir žmogaus santykis nuo P R A D Ž I O S.

1. Nėra kito tokio ryšio ir artumo, koks yra tarp Dievo ir sielos bei tarp sielos ir Dievo. Dievas sukūrė daug kūrinių – dangų ir žemę, saulę ir mėnulį, vandenis, medžius, duodančius vaisių, įvairiausias gyvūnų rūšis, bet nei viename iš šių kūrinių nesiilsi Viešpats. Visa kūrinija yra Jo galioje ir valdžioje, bet nė viename iš jų Dievas neįsteigė sau sosto. Tik su vienu žmogumi teikėsi bendrauti ir jame ilsėtis.

2. Kaip dangų ir žemę Dievas sukūrė gyventi žmogui, taip žmogaus kūną ir sielą Jis padarė savo namais, kad kūne gyventų ir ilsėtųsi kaip savo namuose, o sielą sau turėtų kaip nuostabią ir numylėtąją sužadėtinę, kuri sukurta pagal Jo atvaizdą. Todėl apaštalas Paulius sako: ,,Tie namai esame mes“ (Žyd 3, 6).

3. Tad nepaprastai aukšta yra žmogaus vertė. Žiūrėk, kokie dangus, žemė, saulė ir mėnulis! Tačiau nė viename iš jų Dievas nesiteikė ilsėtis, o tik žmoguje. Todėl žmogus brangesnis už bet kurį iš kūrinių, išdrįsiu pasakyti, ne tik tarp matomų, bet ir nematomų, t. y. tarnaujančių dvasių. Juk Dievas nepasakė apie archangelus Mykolą ir Gabrielių: „Padarykime pagal mūsų paveikslą ir panašumą“ (plg. Pr 1, 26), bet taip tarė apie protingą žmogiškąją esybę – sielą.

4. Todėl mąstanti ir protinga siela, kuri yra vertesnė už visą kūriniją, niekur neranda sau ramybės, tik vieninteliame Dieve.

5. Kaip turtinga nuotaka, ištekinama už vyro, kokias begautų dovanas iki santuokos, nenurimsta, kol neįvyksta santuokinis ryšys, taip ir siela negali nurimti, kol nepradės tobulai bendrauti su Dievu; arba kaip alkanas kūdikis nekreipia dėmesio į jokias pasaulio gėrybes, kol nenumalšina alkio motinos pienu, taip mąstyk ir apie sielą: kol siela nenumalšins savo alkio ir troškulio Dievui – netaps rami.

2. Kuriant žmogų jau pačiame jo kūrybos procese jam buvo paskirtas tikslas.

6. Siela – didis ir stebuklingas kūrinys. Kurdamas Dievas jai nepriskyrė ydos, priešingai – ji sukurta pagal Dvasios dorybių pavyzdį. Į ją sudėjo dorybių įstatymus, suteikė, žinojimą, išmintingumą, tikėjimą, meilę ir dar daug kitų dorybių, kurios visos yra pagal Dvasios atvaizdą.

7. Dievas sielai suteikė išmonę, valią, valdovo protą, ją padarė plazdančią ir nenuilstančią. Sielai leido įeiti ir išeiti per akimirką ir mintimis tarnauti Viešpačiui, kai Dvasia to nori. Žodžiu, ją padarė tokią, kad ji Dievui galėtų tapti nuotaka, Jo sąjungininke, kad Jis galėtų būti su ja susivienijęs ir ji būtų su Juo vienoje Dvasioje, kaip parašyta: „<…> kas susijungia su Viešpačiu, tampa viena dvasia su Juo“ (1 Kor 6, 17).

8. Kaip žmogus savo namus nori užpildyti visokiomis gėrybėmis, taip ir Dievas savo namus – sielą ir kūną – užpildė dangaus Dvasios turtais.

3. Pagal šį Dievo planą pirmieji žmonės buvo Dieve ir turėjo didelių pranašumų bei malonių.

9. Iki nusikalsdami, žmonės buvo apgaubti Dievo garbe. Adomas, kol laikėsi Dievo įsakymų, Dievui buvo draugas ir su Juo gyveno rojuje.

10. Adome gyveno Dievo žodis ir jame buvo Dievo Dvasia.

11. Pirmapradis švarus protas svarstė ir mąstė apie Dievą – savo Valdovą, ir Adomas gyveno tyrai, viešpatavo savo mintimis, apgaubtas Dievo garbės.

13. Žmogus gyveno tyrume ir garbėje ir buvo valdovas visa ko nuo viršaus iki apačios. Mokėjo atskirti aistras, buvo svetimas demonams, neturėjo nuodėmių ir ydų, nes jis buvo Dievo atvaizdas.

4. Ši malonės apstybė neturėjo nieko prievartinio. Žmogus buvo laisvas būti su Dievu, priimti Jo malones ar nuo jų atsiskirti. Tačiau žmogus atsiskyrė ir puolė, kaip kad puolė dvasios.

14. Dievas visas protingas būtybes, augalus, sielas ir demonus sukūrė švarius ir paprastus, tačiau kai kurie iš jų tapo pikti. Tai atsitiko todėl, kad jie savo laisva valia nukrypo nuo teisingų minčių.

15. Regimieji gamtos kūriniai yra sujungti kažkokia nepajudinama esme: jie negali išeiti iš tokios Dievo jiems sukurtos būsenos, nes tam jie neturi valios. O tu esi sukurtas pagal Dievo atvaizdą. Kaip Dievas yra laisvas, taip ir tu pagal savo prigimtį esi laisvas ir gali keistis.

16. Žmogaus prigimtis kinta. Ji gali priimti ir gėrį, ir blogį, ir Dievą, ir Jam priešingą jėgą. Mūsų prigimtis yra laisva.

17. Taip ir Adomas savo laisva valia paklausė ne Dievo, bet piktojo.

18. Jam buvo paruošti didžiuliai turtai ir didis palikimas, tačiau kadangi žmogus pritarė blogoms mintims, Dievui jis tapo žuvęs.


II. TAMSIOJI PUOLUSIOJO BŪSENA

šv. makarijus didysis

1. Adomas, paklausęs piktojo, jam save perdavė, o piktasis jį užvaldė ir pripildė visokio blogio.

19. Adomas, nusižengęs Dievo įsakymui ir paklausęs piktojo žalčio, pardavė ir perleido save žalčiui kaip nuosavybę, ir į sielą – tą nuostabų kūrinį – įlindo piktasis. Jeigu sieloje gyvena dvasinė tamsa, siela vadinama piktąja tamsa, nes tamsa ten gyvena per visą tamsos amžiaus laikotarpį. Apaštalas Paulius apie nuodėmingąjį kūną ir jo mirtį sako: „<…> kad būtų sunaikintas nuodėmės kūnas ir kad daugiau nebevergautume nuodėmei. Juk kas miręs, tas išvaduotas iš nuodėmės“ (Rom 6, 6–7); ir dar: „Kas mane išvaduos iš šito mirtingo kūno!“ (Rom 7, 24). Siela yra ne iš Dievo prigimties ir ne iš piktojo, bet protingas, laisvas kūrinys, didingas ir nuostabus, tikras grožis ir Dievo atvaizdas, tačiau kadangi ji nesilaikė Dievo įsakymo, ją užvaldė tamsiųjų aistrų vylingumas.

20. Piktasis tamsos karalystės kunigaikštis, žmogų paėmęs nelaisvėn, jį taip apgaubė tamsos valdžia, kaip žmogus apgaubiamas visa kuo karališku – nuo galvos iki kojų, kai jį norima padaryti karaliumi. Taip piktasis kunigaikštis sielą apgaubė nuodėme, užvaldė visą jos esybę ir nė vieno nario nepaliko laisvo nuo savo valdžios – nei minčių, nei proto, nei kūno, bet viską įvilko į tamsos šydą. Kaip kūne, sunegalavus vienam nariui, kenčia visas kūnas, taip ir siela visa pasiligojo nuo ydų ir nuodėmės. Piktasis visą sielą – tą būtinąją žmogaus dalį užgožė savąja tamsa, t. y. nuodėme, ir tokiu būdu kūnas tapo kenčiantis ir nykstantis.

21. Apaštalas Paulius, sakydamas, „nusivilkę senąjį žmogų su jo darbais ir apsivilkę nauju“ (Kol 3, 9), kalba apie tobulą žmogų, kuriame akys atitinka jo akis, galva – jo galvą, ausys – jo ausis, rankos – jo rankas ir kojos – jo kojas. Nes piktasis išniekino ir patraukė prie savęs visą senąjį žmogų, kuris nepakluso Dievo įsakymams, ir jį taip įtraukė į pačią nuodėmę, kad šis nebežiūrėtų, kaip norėtųsi žmogui, bet matytų vylingai, girdėtų vylingai ir kojos jį neštų blogio link, rankos siektų įstatymui nusidėti, o širdis kurstytų blogį.

22. Taip senasis žmogus nuo savęs nusivilko tobuląjį drabužį ir ėmė dėvėti tamsos karalystės apdarą – netikėjimą, nebijojimą, puikybę, išdidumą, turto geismą, geidulingus troškimus ir kitokius netyrus tamsos karalystės drabužius…

23. To piktasis ir siekė – Adomo nuopuoliu pažeisti ir aptemdyti vidinį žmogų bei jo protą, matantį Dievą. Ir toks žmogus, aptemdytomis akimis, nebegalėdamas matyti Dievo malonės, regėjo tik ydas ir aistras.

24. Piktosios dvasios puolusią sielą sukaustė tamsos antrankiais, todėl ji nebegali mylėti Dievo taip, kaip norėtų, nei tikėti tiek, kiek norėtų, nei melstis, taip kaip galėtų, nes nuo pirmojo žmogaus nusikaltimo momento siela yra užvaldyta piktojo.

2. Dievas ir Angelai, matydami tokią varganą puolusiojo būseną, jo gailėjosi.

25. Tą dieną, kai puolė Adomas, atėjo Dievas ir vaikščiodamas rojuje Adomui tarė: „Turėdamas tokią malonę, kokį tu blogį išsirinkai! Po tokios garbės dabar turi tokią gėdą! Kodėl dabar toks nuliūdęs, pasimetęs ir prislėgtas? Po šitokios šviesos kokia tamsa tave apgaubė!“ Kai Adomas puolė ir Dievui tapo miręs, Kūrėjas jo gailėjosi. Angelai, visos Jėgos, dangūs, žemė, visi kūriniai apverkė jo mirtį ir nuopuolį, nes visa kūrinija matė, kad jiems duotasis į karalius ir valdovus pats tapo tamsybių vergu.

3. Galiausiai Tiesa žmogui skyrė teisingą bausmę, ir jis buvo paliktas kaip „ištuštėję namai“.

26. Adomas užsitraukė Dievo pyktį ir buvo išvarytas iš rojaus. Kaip kažkada, supykęs ant judėjų, Dievas atidavė Jeruzalę priešų gėdai ir nekenčiami priešai juos užvaldė – nebebuvo ten nei švenčių, nei aukojimų, taip ir supykęs ant sielos, kad nusižengė Įstatymui, Dievas ją atidavė priešui – demonams ir aistroms. Šie prisimeilinę visiškai ją pažemino. Sielos keliai prisipildė laukinių žvėrių ir ten lizdus susisuko šliaužiojantieji – piktosios dvasios. Kaip namai, jeigu juose negyvena šeimininkas, apsigaubia tamsa, prisipildo nešvarumų ir pelėsio, taip ir siela, jeigu joje negyvena ir nesiilsi Valdovas su savo Angelais, prisipildo nuodėmingos tamsos, gėdingų aistrų ir visokios negalės.

27. Nusižengusiam žmogui buvo pasakyta, kad žemė „erškėčius ir usnis jam želdins“ (plg. Pr 3, 18), tad ir žmogaus širdies žemėje ėmė augti erškėčiai ir usnys. Priešas iš žmogaus apgaule pagrobė šlovę ir jam užtraukė gėdą. Pagrobė šviesą ir apgaubė tamsa. Pražudė žmogaus sielą, išbarstė ir išsklaidė jo mintis, nubloškė protą iš aukštybių, ir žmogus – Izraelis tapo faraono vergu. Faraonas prie jo pristatė prievaizdus ir prižiūrėtojus – piktąsias dvasias, kurios žmogų norom nenorom verčia daryti piktus darbus. Užgožę žmogaus dangiškąjį mąstymą, jį kursto daryti piktus darbus – pasaulietinius, žemiškus, nevalyvus, skatina paklydusį mąstymą ir minčių sumaištį, nes siela, nupuolusi iš savo aukštybių, sutiko žmogaus nekenčiančią tamsos karalystę ir žiaurius kunigaikščius, kurie verčia žmogų kurti nuodėmingus ydų miestus.

4. Dėl Adomo nuopuolio visa kūrinija ir žmogaus giminė papuolė į priešo tironiją ir klastą.

28. Įsivaizduok karalių su jam priklausančiais turtais ir pavaldžiais tarnais, visuomet pasiruošusiais jam tarnauti. Atsitiko taip, kad priešas paėmė karalių į nelaisvę, o kartu su juo taip pat buvo įkalinti ir jam tarnavusieji bei užvaldytas jo turtas. Taip ir Adomas, Dievo sukurtas tyras, kad Jam tarnautų, o į patarnaujančiuosius gavęs visą kūriniją, kurių valdovu buvo padarytas, į save įsileido piktojo žodį. Iš pradžių jį priėmė išorine klausa, o paskui įsileido į širdį. Vėliau buvo ir visas jo apimtas. Tokiu būdu žmogui tapus kaliniu, buvo įkalinta ir visa jam palanki kūrinija. Taip per žmogų mirtis ėmė viskam viešpatauti ir dėl žmogaus neklusnumo taip pakeitė jo atvaizdą, kad žmonės pasikeitė ir ėmė tarnauti demonams. Ir štai žemės vaisiai, Dievo nuostabiai sukurti, yra aukojami demonams. Ant jų altorių deda duoną, vyną ir gyvulių taukus. Netgi sūnus ir dukras jie aukoja demonams.

29. Dėl Adomo nusižengimo sielos mintys atsitraukė nuo Dievo meilės, išsisklaidė ir susimaišė su žemiškosiomis mintimis. Adomui nusižengus Dievo įsakymui, jame buvo įmaišytas piktųjų aistrų raugas, ir visi iš jo gimę – visa Adomo giminė – tapo to raugo dalininkais. Nuodėmingosios aistros palaipsniui plito ir tiek užvaldė žmogų, kad jis ėmė atvirai garbinti šėtoną, žudyti ir kaip tik įmanoma nusidėti, kol galutinai visas neperrūgo ydomis. Blogis tarp žmonių išaugo tiek, kad jie pradėjo mąstyti, jog Dievo nėra, ėmė melstis negyviems akmenims, tapo nebepajėgūs samprotauti apie Dievą. Štai kaip įrūgo piktųjų aistrų raugas senojo Adomo giminėje.

30. Kai Adomas, nusisukdamas nuo Dievo įsakymo, supykdė Visagalį, nuodėmė jį pasiėmė kaip sau priklausantį ir kaip skausmo bedugnė, siaura ir gili, įsiskverbė į pačią sielos gelmę bei užvaldė net pačias slapčiausias jos kerteles. Ir kiekviename žmoguje jau nuo kūdikystės auga nuodėmė, jį auklėja ir moko blogio.

31. Ir tu, girdėdamas apie Adomą, žinok, kad ir pats turi tas pačias žaizdas, tą pačią tamsą. Mes visi – tos pačios giminės palikuonys su tomis pačiomis negyjančiomis žaizdomis.

32. Egipte, besitęsiant trijų dienų tamsai, sūnus nematė tėvo, brolis brolio, nes juos dengė jų pačių tamsa. Taip ir nusižengus Adomui, jis nupuolė iš buvusios šlovės, pasidavė blogio dvasiai ir jo sielą apgaubė tamsos uždangalas. Nuo jo ir iki Naujojo Adomo – Jėzaus Kristaus – žmogus nebematė savo tikrojo dangiškojo Tėvo veido, gailestingos ir geros Motinos – Šventosios Dvasios malonės, saldžiausiojo savo Brolio – Viešpaties, nuoširdžiausių savo Draugų – šventųjų Angelų, su kuriais kažkada džiaugsmingai šventė. Ne tik iki Naujojo Adomo, bet ir dabar, kam nenušvito Tiesos Saulė – Kristus, kam neatsidarė sielos akys, apšviestos tikrąja Šviesa, visi jie apgaubti nuodėmės tamsa ir neturi akių, kuriomis galėtų matyti Tėvą.

5. Apčiuopiama nuopuolio pasekmė – pasaulyje karaliaujanti sumaištis.

33. Šio pasaulio vaikai yra panašūs į grūdus, išpiltus į žemės rėtį, kuriame jie sijojami tarp nepastovių šio pasaulio minčių, su nepaliaujamu jauduliu dėl žemiškųjų reikalų, pliurpalų apie materialius dalykus. Šėtonas purto sielas ir rėčiu, t. y. žemiškais dalykais, sijoja visą nuodėmingą žmogaus giminę. Nuo Adomo nuopuolio, kai jis nusižengė Dievo įsakymui ir pakluso tamsos kunigaikščiui, jį palenkusiam į savo valdžią, šio amžiaus vaikai nepaliaujamais suvedžiojimais ir besiblaškančiomis mintimis yra sijojami tol, kol vienas su kitu nesusiduria žemės rėtyje.

34. Kaip daužosi grūdai sijojamame rėtyje ir pastoviai pametėti į viršų jame vartosi, taip ir klastingasis kunigaikštis žemiškųjų reikalų užimtumu užliūliuoja visą Adomo giminę: sukelia sąmyšį ir nerimą, priverčia suaugti su nepastoviomis mintimis, niekšiškais troškimais, žemiškais ir pasaulietiniais ryšiais, nuolat ją kalina ir glumina. Ir Viešpats perspėjo apaštalus apie piktojo puolimą: ,,Štai šėtonas pareikalavo persijoti jus kaip kviečius. Bet aš meldžiuosi už tave, kad tavo tikėjimas nesusvyruotų“ (Lk 22, 31–32). Nepastoviomis mintimis apie baimę, per visokį sumišimą, troškimus, įvairių rūšių malonumus žmonės yra įtraukiami į netikrumo būseną ir abejones. Šio pasaulio kunigaikštis priverčia jaudintis visas sielas, neatgimusias Dieve, ir panašiai kaip grūdus, nuolat vėtomus rėtyje, sujaukia žmogiškąsias mintis, visus žmones įstumdamas į abejones ir suglumimą, vilioja kūniškais malonumais ir pasaulietinėmis gėrybėmis.

35. Viešpats, norėdamas parodyti, kad pasiduodantieji piktojo suvedžiojimams ir norams savyje neša Kaino klastingumą, jiems pasakė: ,,Jūsų tėvas – velnias, ir jūs pasišovę tenkinti jo užgaidus. Jis nuo pat pradžios buvo galvažudys ir niekuomet nesilaikė tiesos, – jame ir nėra buvę tiesos“ (Jn 8, 44). Todėl visa nuodėmingoji Adomo giminė slaptoje neša prakeikimą: vaitodami ir drebėdami būsite gąsdinami, šėtonui jus sijojant žemės rėtyje. Kaip per vieną Adomą išplito visa žmogiškoji giminė, taip ir pirmasis aistringas sugedimas įlindo į visą žmogaus giminę. Ir kaip viena nakties tamsa pasklinda virš visos visatos, taip ir klastos kunigaikštis, būdamas nuodėmės tamsa ir mirtis, siaubingu uraganu apsupo visą žmogaus giminę. Jis užvaldo žmonių širdis per nepastovias mintis ir pasaulietinių dalykų troškimą, tamsa ir aklumu užpildo bet kurią sielą, kuri nėra atgimusi iš aukštybių ir mintimis bei protu nepersikėlusi į kitą pasaulį. Kaip pasakyta: ,,Tuo tarpu mūsų tėvynė danguje, ir iš ten mes laukiame Išgelbėtojo, Viešpaties Jėzaus Kristaus“ (Fil 3, 20).

6. Visi tai jautė, tik niekas nežinojo, kas tai per blogis ir iš kur jis, manydami, kad tokia būsena yra natūrali.

36. Žemiškajame pasaulyje visi – nuo karalių iki elgetų yra apimti sumaišties ir kovos, nes niekas nežino priežasties to aiškaus blogio, kilusio dėl Adomo nusižengimo – mirties geluonies, nes atslinkusi nuodėmė lyg kokia protinga jėga ir šėtono esmė pasėjo visokeriopą blogį. Ji slapta kursto vidinį žmogų ir jo protą, su juo kovoja mintimis. Žmonės nesupranta, jog jie yra skatinami nusidėti kažkokios svetimos jėgos. Priešingai, jie mano, kad tai yra natūralu ir jie taip elgiasi pagal savo pačių supratimą. Bet savyje turintieji Kristaus ramybę  ir Jo nušvitimą, žino, iš kur visa tai kyla.

37. Kiek Adomo giminėje atsirasdavo karalių, kurie užvaldydavo žemę, galvodami, kad joje karaliaus ir ją valdys! Ir nė vienas iš jų per savo pasitenkinimą negalėjo suprasti to sužalojimo, kurį sielai padarė pirmojo žmogaus nusižengimas. Taip yra todėl, kad siela neatpažįsta joje įvykusios permainos, protas dėl žmogaus nuopuolio yra apgaubtas gėda ir per širdies akių aklumą nemato tos garbės, kurią iki nuopuolio regėjo mūsų tėvas Adomas.

38. Pasaulyje buvo tuščių išminčių: vieni jų parodė savo pirmenybę išmintingai kalbėdami, kiti stebino sofistikos patarimais, dar kiti buvo garsūs, pagal priimtas istorijos taisykles rašydami eiles. Buvo ir įvairių menininkų, besigilinančių į pasaulietinius menus… Tačiau visi jie, užvaldyti juose apsigyvenusių žalčių, nesuvokdami juose gyvenančios nuodėmės, tapo klastingosios jėgos kaliniais ir vergais ir iš savo žinių bei meno negavo jokios naudos.

7. Kad ir koks bebūtų didelis nuopuolio blogis, jis žmogų pražudė ne galutinai – jame liko dvasinio gyvenimo apraiškų.

39. Negalima sakyti, kad žmogus visiškai susinaikino: jis tapo miręs Dievui, tačiau ir toliau gyvena savo prigimtimi.

40. Žmogus pražuvo per savo nusižengimą: tapo pažeidžiamas, šėtonas aptemdė jo protą. Jis tartum ir miręs, tačiau gyvena, mąsto, turi valią.

41. Žmogui nusižengus, liko žinojimas – tai apčiuopiamai atskleidžia sąžinės balsas. Kai nusikaltėlį pagauna ir veda į teismą, o kunigaikštis jo klausia: „Kai darei šį nusikaltimą, nejau nežinojai, kad būsi pagautas ir atiduotas mirčiai?“, tuomet nusikaltėlis nedrįsta prieštarauti, nes jam šitai buvo žinoma. Taip pat ir palaidūnas negi nežino, kad blogai daro? Taip ir visi žmonės, be Šventojo Rašto, pagal savo prigimtį negi nežino, kad yra Dievas? Jiems anai dienai atėjus bus neįmanoma pasakyti: „Nežinojom, kad yra Dievas.“ Nes juk jiems tai yra perduodama iš dangaus per griaustinius ir žaibus – negi nežinote, kad yra visą kūriniją valdantis Dievas.

42. Kiti, apgauti klaidingo mokymo, neteisingai tvirtina, kad žmogus po nuopuolio galutinai morališkai žlugo ir visiškai negali daryti nieko gera.

43. Tačiau žmogui liko laisvė, kurią pačioje pradžioje jis gavo iš Dievo. Kaip tobulas nėra pririštas prie gėrio dėl kokios nors būtinybės, taip ir prie nuodėmės nepririštas yra tas, kuris paskendęs nuodėmėje save padarė velnio indu.

44. Jei nori žūti, tu esi laisvas, nes tavo prigimtis yra lengvai kintanti. O kas nori, gali būti klusnus Dievui ir eiti tiesos keliu bei valdyti savo norus, nes protas pajėgus priešintis ir, turėdamas tvirtą ketinimą, gali atsisakyti ydingų siekių ir netenkinti niekšiškų norų.

45. Kai kurie be reikalo pasipūtėliškai mąsto, kad jiems suteikta laisve gali panaikinti nuodėmės priežastį. Laisvė žmogui duota tam, kad jis galėtų priešintis velniui, o ne todėl, kad būdami laisvi gali turėti ir valdžią aistroms. Nes pasakyta: „Jei Viešpats nesaugo miesto, veltui budi sargai“ (Ps 127, 1).

46. Blogis, mumyse veikiantis visa savo jėga, su mumis yra susimaišęs ne taip, kaip kai kurie sako: lyg vynas sumaišytas su vandeniu, bet kaip viename lauke atskirai sau auga kviečiai ir atskirai piktžolės, arba kaip viename name atskirai sau gyvena nusikaltėlis ir atskirai namo šeimininkas.

47. Šviečiant saulei ir pučiant vėjui, tiek saulė, tiek ir vėjas turi savo kūną ir prigimtį. Taip ir nuodėmė yra įsimaišiusi sieloje, bet ir nuodėmė, ir siela kiekviena turi savo ypatingą prigimtį.

48. Šaltinio vanduo švarus, bet ant dugno yra nusėdęs dumblas. Jeigu kas sujudins dumblą, visas šaltinio vanduo susidrums. Taip ir siela, būdama pasipiktinusi, susimaišo su yda. Ir šėtonas tampa kažkuo vienu su siela, abu dvasios paklydimo momentu sudaro kažką viena. Juk „ar nežinote, kad tas, kuris susijungia su kekše, tampa vienu kūnu su ja“ (1 Kor 6, 16). Tačiau savarankiška siela veikia pati ir atgailauja dėl savo poelgių, verkia, meldžiasi, prisimena Dievą. Jeigu siela visa skendėtų pyktyje, tai kaip galėtų šitaip elgtis? Šėtonas yra kietaširdis ir jokiu būdu nenori, kad žmonės atgailautų.


III. VIEŠPATS – GELBĖTOJAS

šv. makarijus didysis

1. Puolusiesiems išsigelbėjimas vienas – Viešpats. Viešpats mūsų pagailėjo ir per savo Sūnaus Jėzaus Kristaus įsikūnijimą atėjo mūsų išgelbėti. Jis savo krauju nuplovė mūsų nuodėmes, Šventosios Dvasios malone atnaujino suvargusią mūsų prigimtį ir tokiu būdu mus padarė tinkamus savo dangiškajai karalystei.

49. Pasaulis panašus į turtingą žmogų, kuris turi nuostabių didelių namų, sidabro ir aukso, gausybę tarnų, bet netikėtai jį apima liga ir visokios negalios. Prie jo susirenka visa giminė, tačiau, nors negaluojantysis ir turi didelius turtus, jie jam niekuo negali padėti pasveikti. Taigi nei jokie turtai, nei pasaulietinis uolumas, nei kas nors kita negali išgelbėti nuodėmėje paskendusios sielos. Tik vienas Kristus apvalo sielą ir kūną.

50. Po Adomo nusižengimo žmogaus giminė gimsta su nuodėme, jau motinos įsčiose yra suklaidinama ir per visą gyvenimą persekiojama piktojo žabangų. Žmonijos pasigailėjęs atėjo Dievo Avinėlis, kuris savo paties jėga prisiėmė pasaulio nuodėmes, surišo stiprųjį, iš jo kaip grobį atsiėmė savuosius indus.

51. Nuo to laiko, kai buvo nusižengta Dievo Įsakymui, Adomo širdyje, prote ir kūne šėtonas ir tamsos kunigaikščiai įsitaisė kaip savo nuosavame soste. Bet pagaliau atėjo Viešpats, iš Mergelės priėmė sau kūną ir kreipdamasis į žmones juos mokė ir jiems kalbėjo. Taip klastinguosius demonus, įsitaisiusius žmogaus kūne kaip savo soste, Jis išmetė lauk, pats įsikurdamas žmonių mintyse, prote ir kūne.

52. Dievas Mozei liepė padaryti varinį žaltį ir jį prikalti medžio viršūnėje. Ir visi, žalčio pažeisti, žiūrėdami į varinį žaltį, išgydavo. Negyvas žaltys nugalėdavo gyvus žalčius, nes buvo Viešpaties kūno atvaizdas. Nes Viešpaties kūnas, priimtas iš Švč. Mergelės Marijos, buvo iškeltas ant kryžiaus ir prie jo prikaltas. Miręs kūnas nugalėjo gyvąjį žaltį, kuris šliaužiojo žmonių širdyse. Tai didis stebuklas!

53. Sielos buvo nepagydomai sužeistos žalingųjų aistrų ir jų niekas negalėjo pagydyti – nei teisūs dvasios vyrai, nei tėvai, nei pranašai, nei patriarchai. Atėjo Mozė, tačiau ir jis negalėjo suteikti visiško išgijimo. Buvo daug pasišventusiųjų, atnašautos aukos, duodamos dovanos, dešimtinės, daromi apsivalymai ir pagal įstatymą vykdoma visokia kitokia teisybė, bet siela niekaip negalėjo apsivalyti nuo nešvarios blogų minčių tėkmės ir visa daroma tiesa buvo nepajėgi išgydyti žmogaus, kol neatėjo Gelbėtojas, tikrasis Gydytojas, save Atiduodantis kaip išperkamąją kainą už žmonių giminę. Jis vienas atpirko visą žmoniją, ją išgelbėjo iš tamsos ir išgydė sielas.

54. Žemiškasis gydymas, t. y. paties žmogaus geri darbai, negalėjo išgydyti jo sielos nuo tokios didelės nematomos žaizdos. Tą galėjo padaryti tik dangiškosios ir dieviškosios prigimties Jėga – tik vienintelis Gydytojas Kristus žmogų galėjo išgydyti ir jo širdį nutyrinti Šventąja Dvasia.

55. Kaip žemdirbys, eidamas įdirbti žemę, turi pasiimti tam reikalingus įrankius ir drabužius, taip ir Kristus, dangiškasis Karalius, atėjęs į nuo ydų sunykusią žmoniją, apsivilko kūnu ir vietoj ginklo pasiėmęs kryžių, įdirbo nualintą sielą, išrovė erškėčius, usnis ir juos sudegino ugnyje. Tokiu būdu Jis sieloje sukūrė dvasinį sodą, kuris nokina saldžius ir nuostabius vaisius Dievui, kaip Valdovui.

56. Mūsų Viešpats Jėzus Kristus atnaujino senąjį palikimą, kryžiaus mirtimi sugriovė nuodėmės ir pragaro vartus, išsivedė ištikimas sielas, iš vidaus jas nuramino ir parsivedė į savo karalystę.

57. Įstatyme buvo paliepta dvasininkui paimti du balandžius: vieną nukirsdinti, o kitą apšlakstyti jo krauju ir paleisti į laisvę, kad galėtų toliau skraidyti. Šis veiksmas ir buvo tiesos prieangis bei atvaizdas. Nes Kristus buvo nukryžiuotas, o mus apšlakstęs Jo kraujas mums suteikė Šventosios Dvasios sparnus.

58. Mūsų Viešpats atėjo tam, kad mus perkeistų, atnaujintų mūsų prigimtį ir nutyrintų dvasiškai nupuolusią sielą, ją ištirpdydamas Dievo Dvasioje. Jis atėjo, kad Jį tikinčiuosius padarytų naujais žmonėmis, t. y. apdovanotų nauju protu, nauja siela, naujomis akimis, nauja klausa, nauju dvasiniu liežuviu.

59. Kaip priešas jam paklususį žmogų padarė naują dėl savęs ir jį apgaubė bjaurastimis bei aistromis, patepė nuodėmės dvasia ir įpylė Įstatymo nesilaikymo vyno, taip ir atėjęs Viešpats žmogų išlaisvino iš nuodėmės, jį atnaujino, patepdamas Šventąja Dvasia.

60. Kaip žemiškajame pasaulyje niekas negali pereiti ar perplaukti jūros, jeigu neturi tam tinkamo laivo, nes kitaip nuskęs ir žus, taip ir sielai neįmanoma perplaukti ar kitaip įveikti nuodėmės jūros, piktųjų jėgų ir tamsiųjų aistrų bedugnės, jeigu ji nepriims Šventosios Dvasios, kuri sutrypia ir sumindo visokiausius vylius.

2. Suteikęs žmonėms išgelbėjimą, Viešpats nori, kad visi norintieji gelbėtųsi, bet Jis nieko neverčia.

61. Mūsų Viešpats, sau prisiėmęs rūpestį dėl žmogaus sielos išgelbėjimo, visa tai darė per tėvus, patriarchus, per Įstatymą ir pranašus. Galiausiai atėjęs Pats ir užsikrovęs kryžiaus gėdą, iškentėjo mirtį. Visas Jo darbas ir pastangos buvo tam, kad iš savęs, iš savo prigimties, Šventąją Dvasia pagimdytų kūdikį, gimusį iš aukštybių, iš Jo dieviškumo. Kaip žemiškieji tėvai išgyvena dėl savo palikuonių, taip ir Viešpats, pamilęs žmogiškąją giminę kaip savo atvaizdą, panoro, kad žmonės atgimtų iš Jo dieviškosios sėklos. Ir jei kas nenori priimti tokio atgimimo ir būti pagimdytas Šventosios Dvasios, tai kelia didelį liūdesį Kristui, dėl jų tiek kentėjusiam, kad juos išgelbėtų.

62. Viešpats tokio atgimimo trokšta visiems, nes Jis mirė dėl visų ir visus pašaukė gyvenimui. Gyvenimas tai reiškia atgimti iš aukštybių, nes taip neatgimusiai sielai neįmanoma gyventi. Kaip sako Viešpats: „Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: jei kas neatgims iš aukštybės, negalės regėti Dievo karalystės“ (Jn 3, 3). Ir visi tie, kurie įtikėjo Viešpatį Jėzų Kristų ir atgimdami prie Jo palinko, jų gimdytojams danguje suteikia didelį džiaugsmą ir linksmybę. Visi Angelai ir šventosios Jėgos džiaugiasi dėl sielos, atgimusios iš Dvasios ir tapusios dvasia Viešpatyje.

63. Žemdirbys beria sėklą ir nori, kad ji duotų vaisių, o vėliau atėjęs su pjautuvu labai liūdi, jei neranda derliaus. Taip ir Viešpats nori, kad Jo Žodis, pasėtas žmonių širdyse, prigytų ir duotų vaisių. Kaip žemdirbys išgyvena dėl prasto derliaus, taip ir Viešpats liūdi, jei žmogaus širdis neduoda vaisių.

64. Kaip karalius, radęs suvargusį ir sužeistą žmogų, nepasigėdijęs imtų gydyti jo žaizdas ir jį parsigabenęs į savo rūmus bei aprengęs iškilmingais rūbais pasisodintų prie stalo, taip ir dangiškasis Karalius Kristus, atėjęs pas negaluojantį žmogų, jį pagydė ir pakvietė į dangiškąją puotą. Visa tai jis padarė be prievartos, nepažeisdamas žmogaus laisvos valios, jį tik kviesdamas.

65. Evangelijoje parašyta, kad Viešpats pasiuntė tarnus pakviesti norinčiuosius ir jiems pranešti: „Štai aš surengiau pokylį“ (Mt 22, 4), bet kviestieji patys atsisakė, sakydami, vienas: „Pirkau penkis jaučius ir einu jų išmėginti“, kitas: „Vedžiau, todėl negaliu atvykti“ (Lk 14, 19, 20). Viešpats kvietė ir buvo pasiruošęs priimti, tačiau kviestieji atsisakė ir todėl patys dėl to kalti. Dievas paruošė jiems dangaus karalystę, juos kviečia, kad įeitų, bet jie nenori.

66. Dievas nepaliaujamai beldžiasi į mūsų širdies duris, kad jas atidarytume ir kad įėjęs Jis ten ilsėtųsi ir susikurtų sau būstą. Juk Viešpats sako: „Štai aš stoviu prie durų ir beldžiu: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, jis su manimi“ (Apr 3, 20). Dėl to Kristus sutiko daug iškentėti, savo kūną atiduodamas mirčiai ir taip išpirkdamas mus iš vergystės, kad atėjęs į mūsų sielą sau susikurtų namus, nes ir gėrimas, ir maistas, ir apsirengimas ir Jo ramybė – viskas mūsų sielose. Užtat Jis nenuilstamai beldžiasi į duris, norėdamas įeiti. Priimkim Jį ir įsileiskim į savo vidų, nes ir mums Jis yra ir gėrimas, ir maistas ir amžinasis gyvenimas. Ir bet kuri siela, Jo nepriėmusi ir nenusiraminusi Jame, neturi palikimo su šventaisiais dangiškoje karalystėje ir negali įeiti į dangiškąjį miestą. Viešpatie Jėzau Kristau, Tu pats į jį mus įvesk.


IV. TVIRTO APSISPRENDIMO GELBĖTIS VIEŠPATYJE ATSIRADIMAS

šv. makarijus didysis

1. Sielos kelias gelbėjimosi link prasideda atsiradus norui gelbėtis ir esant tvirtam apsisprendimui eiti link Viešpaties. Viešpats įvykdė mūsų išgelbėjimą, viską jam paruošė ir nori, kad gelbėtųsi kiekvienas. Jis tik laukia, kad žmogus imtų ir pradėtų savo kelią link gelbėjimosi.

1.1. Laukiama mūsų noro gelbėtis – dvasiškai tobulėti, nes laisvas noras yra būtinoji sąlyga.

67. Žmogus pagal prigimtį savyje turi galios pradėti gelbėti savo sielą, ir šito iš jo reikalauja Dievas. Todėl Jis liepia, kad žmogus iš pradžių suprastų, paskui pamiltų, o pamilęs valingai pradėtų eiti dvasinio tobulumo link. O kad mintis taptų veiksminga, būtų pakeliami sunkumai ir atliktas darbas, tam, kuris panorėjo ir įtikėjo, jėgų suteikia Dievo malonė. Todėl žmogaus valia yra kaip esminė sąlyga. Jeigu nėra valios pritarimo, pats Dievas nieko nedaro, nors, būdamas laisvas, tą gali. Todėl nuo žmogaus valios priklauso, ar Dvasia atliks sielos išgelbėjimo darbą. Ir jeigu mes duodame visišką savo valios sutikimą, tai nuostabusis ir nesuvokiamas Dievas visą darbą priskiria mums.

68. Kaip kraujoplūdžiu serganti moteris, negalėdama išgyti ir būdama žaizdota, vis dėlto turėjo kojas, kad galėtų ateiti pas Viešpatį, o atėjusi būtų išgydyta; taip kaip aklasis, nors ir negalėjo ateiti ir paliesti Viešpaties, tačiau galėjo garsiai šaukti: „Dovydo sūnau, Jėzau, pasigailėk manęs!“ (Mk 10, 47), ir buvo pagydytas, nes Viešpats jį išgirdo, prie jo priėjo ir suteikė jam regėjimą, taip ir siela, nors ir sužalota gėdingų aistrų, nors ir apakinta nuodėmingos tamsos, vis dėlto turi valią pakilti Viešpaties link ir Jo šauktis, kad Jis ateitų ir sielai suteiktų amžinąjį išlaisvinimą.

69. Kaip aklasis, jeigu nebūtų šaukęsis, o kraujuojančioji nebūtų atėjusi pas Viešpatį, nebūtų išgydyti, taip ir tas, kuris pats nepalinks prie Viešpaties savo valia ir iš visos širdies su tvirtu tikėjimu nemaldaus išgydymo, jo ir negaus. Juk kodėl šie atsivertusieji iš karto buvo išgydyti, o mes ligi šiol dar neišsivaduojame nuo savo slaptų aistrų? Taip yra dėl netikėjimo, dėl klaidingo mąstymo, dėl to, kad nemylime Dievo iš visos širdies ir Juo nuoširdžiai netikime, tad ir negavome dvasinio išgydymo ir išlaisvinimo. Todėl įtikėkime Viešpatį Jėzų Kristų ir iš visos širdies prie Jo palinkime, kad Jis galėtų mus tikrai išgydyti. Nes Jis yra pažadėjęs, kad „Tėvas iš dangaus suteiks Šventąją Dvasią tiems, kurie Jį prašo“ (Lk 11, 13); „Prašykite, ir jums bus duota, ieškokite, ir rasite, belskite, ir jums bus atidaryta. Kiekvienas, kas prašo, gauna, kas ieško, randa, ir beldžiančiam atidaroma“ (Mt 7, 7), nes visa tai „tiesakalbis Dievas pažadėjo prieš amžinuosius laikus“ (Tit 1, 2).

70. Kūdikis, būdamas silpnas ir savo kojomis negalėdamas pas motiną nueiti, vis tiek jos ieškodamas spurda, šaukia ir verkia, ir motina jo pasigaili. Ji netgi laiminga, kad kūdikis jos visaip ieško. Kadangi kūdikis dėl savo silpnumo negali pas motiną ateiti, tai ji, nugalėta meilės visaip jos ieškančiajam, pati prie jo prieina ir glamonėdama bei myluodama jį pamaitina. Tą patį daro ir žmogų mylintis Dievas, atsigręždamas į sielą, kuri pati Jo ieško. Netgi dar daugiau, su Jam būdinga meilės jėga ir malone Jis susilieja su protinga siela ir, kaip sako apaštalas Paulius, „kas susijungia su Viešpačiu, tampa viena dvasia su Juo“ (1 Kor 6, 17).

71. Viešpats, būdamas gailestingas ir kantrus, laukia mūsų kreipimosi į Jį ir, jeigu nusidedame, tai iškenčia, vildamasis mūsų atgailavimo, o jeigu puolame, nesigėdija priimti atgal, kaip sakė pranašas: „Kai žmonės pargriūva, argi jie vėl nesikelia? Kai žmonės paklysta, argi atgal negrįžta?“ (Jer 8, 4). Tik atgailaudami, dievobaimingai mąstydami ir teisingu būdu į Jį kreipdamiesi, prašykime Viešpaties pagalbos. Jis pasiruošęs mus išgelbėti nuolat laukia, kad karštai tikėdami savo valią nukreiptume į Jį. Jis trokšta iš laisvos valios kylančio tikėjimo ir pastangų, o tuomet mumyse viską atliks pats. Tad atsisakę klaidingų įsitikinimų, apsileidimo ir tinginystės, pasistenkime tapti tvirti ir būkime pasiruošę Jį sekti, neatidėliokime to iš dienos į dieną, nes nežinome, kada išeisime iš kūno.

1.2. Kaip atsiranda noras:

a. Įkvėpimas iš Dievo.

2. Dievas protina mūsų sielas nematomai, kartais siųsdamas nelaimę, kartais tiesiogiai įsikišdamas, kaip buvo apaštalui Pauliui. Tačiau visuotinis kvietimas atsiversti – tai Dievo žodis.

72. Nuodėmingą žmogų Dievas vėl nori įvesti į gyvenimą, todėl jį įkalbinėja apverkti ir apgailėti savo nuodėmes. Ir jei žmogus gailisi dėl savo nuodėmių, tai atgailaujantįjį dėl savo senų nuodėmių Dievas įtikina vėl dėl jų atgailauti, kad taip žmogus smulkiai apgailėtų viso savo gyvenimo nuodėmingus poelgius.

73. Kai pagal Dievo valią būni liūdnas, dvasiškai žaizdotas, patiri kančią, tuomet tai, ką dėl savęs laikai visiškai netinkamu, būtent ir yra tavo sielos gydymas. Jei patiri nelaimes, tuomet pradedi mąstyti: nelaimingas aš šiame pasaulyje, atsiskirsiu nuo jo ir tarnausiu Dievui. Kada pradedi taip galvoti, tuomet išgirsti Viešpaties priesaką: „Eik parduok, ką turi, išdalyk vargšams“ (Mt 19, 21), paniekink kūniškumą ir tarnauk Dievui. Tada Dievui pradedi dėkoti už visas savo nelaimes pasaulyje, nes per jas tampi paklusnus Kristaus priesakui. Tuomet jei jau iš dalies pakeitei savo mąstymą apie žemiškąjį pasaulį ir pasitraukei nuo kūniškojo ir pasaulietinio bendravimo, tai būtų teisinga nuskaidrinti ir protą, pasaulietinį mąstymą pakeičiant dangiškuoju. Tada imi svarstyti apie tau girdėtą Viešpaties priesaką, bet dar neturi ramybės, tik atsiranda rūpestis ir pastangos, kaip įgyti tai, ką girdėjai.

74. Kaip šv. Paulius buvo pagautas Dievo? Kaip maištininkas, ką nors pagrobęs į nelaisvę, paskui pats yra pagaunamas tikrojo karaliaus, taip ir Paulius, kada jame veikė nuodėminga maištininko dvasia, vaikėsi ir grobstė Bažnyčią, bet kadangi jis tai darė dėl nežinojimo, o ne dėl priešinimosi Dievui, taip, jo supratimu, siekdamas tiesos, todėl Viešpats jo nepaniekino, bet jam suteikė dvasinės išminties. Dangiškasis ir tikrasis Karalius, padaręs Paulių tinkamą girdėti Jo balsą, jam dovanojo laisvę. Matai, kaip per vieną akimirksnį Viešpats gali viską pakeisti ir pranešti apie savo dieviškąją malonę ir taiką.

75. Kaip karalius, išsiuntinėjęs kvietimus žmonėms, kuriems nori įteikti raštus ir dovanas, visiems praneša, kad visi kuo greičiau stengtųsi pas jį atvykti ir gauti karališkas dovanas, o jei neatvyks ir negaus dovanų, tai neduos jiems naudos perskaitytas kvietimas, greičiau jie patys taps kalti ir verti mirties, kad nepanorėjo atvykti ir iš karaliaus rankų priimti garbę, taip ir Šventasis Raštas yra kaip žmonėms pasiųstas kvietimas šauktis Dievo ir kad įtikėjusieji prašytų dangiškų dovanų ir jų gautų iš dangiškojo Karaliaus, „kad taptume dieviškosios prigimties dalininkais“ (2 Pt 1, 4). Jeigu žmogus neateina, neprašo, nepriima, tuomet nebus jam naudos iš skaitomo Šventojo Rašto, priešingai – jis taps vertu mirties, nes nepanoro iš Dangiškojo Karaliaus priimti gyvenimo dovanos, be kurios neįmanoma pagerinti nemirtingojo gyvenimo.

b. Kova su savimi, siekiant savo valią palenkti pašaukimui.

76. Žmogus tampa vertas dangiškų dovanų ne tuoj pat, kai tik išgirsta Dievo žodį. Tvirtinant priešingai, iš žmogaus atimtum valią ir neigtum buvimą priešingos jėgos, besipriešinančios protui. Mes sakome, kad tas, kuris klausosi Dievo žodžio, iš pradžių būna sutriuškintas, paskui pradeda mokytis, kaip kovoti ir nugalėti šėtoną, o po ilgų rungtynių bei kovos nugali, tampa krikščionis, t. y. apsisprendžia būti tvirtu Kristaus sekėju.

c. Įsivaizdavimai ir įsitikinimai, reikalingi valiai palenkti.

3. Šioje kovoje su savimi protas turi sugebėti sužadinti vaizduotę apie tiesą, kad tai galėtų sielą sujaudinti ir įkvėpti. Pirmiausia čia šv. Makarijus pataria įsivaizduoti, ką Dievas padarė dėl mūsų išgelbėjimo ir kokiais pažadais Jis visa tai apgaubė. Apie tai šventasis labai dažnai užsimena savo pokalbiuose.

77. Įsigilink į protingosios sielos esmę ir viską daryk ne šiaip sau. Nemirtingoji siela yra kaip brangus indas. Žiūrėk, kokie dideli dangus ir žemė, tačiau Dievas rūpinasi ne jais, o tik tavimi. Pasigilink į savo kilnumą ir vertę, nes Viešpats pasiuntė ne Angelus, o pats atėjo tavęs užtarti, kad prisišauktų žuvusį, kad sugrąžintų tau pirmapradį Adomo tyrumą. Pats Dievas atėjo, kad tave užtartų ir išlaisvintų iš mirties. Tvirtai atsistok ir pamąstyk, ką Viešpats dėl tavęs padarė.

78. Įsivaizduok, kad karalius, sutikęs kažkokią vargšę, apsirengusią skarmalais, nuplovė jos purvą, perrengė šviesiausiais drabužiais ir ją padarė sąjungininke ir bendrininke karališkoje puotoje. Taip ir Dievas pasikviečia sužeistą ir iškankintą sielą, ją išgydo, nurengia pajuodavusius drabužius ir ydų gėdą, aprengia karališkais, dangiškais, švytinčiais dieviškais apdarais, uždeda vainiką ir ją padaro karališkosios puotos bendrininke, kad ji džiaugtųsi ir linksmintųsi.

79. Todėl krikščionybė nėra kažkas nesvarbaus – tai labai didelė paslaptis. Pažink savo kilmingumą, būtent tai, kad per Jėzų Kristų esi pakviestas į Jo karališkąją vertę ir orumą, nes „jūs esate išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, įsigytoji liaudis“ (1 Pt 2, 9). Krikščionybė – tikrai nepaprasta viso pasaulio paslaptis. Žemiškų karalių garbė ir turtų esmė yra nykstanti, praeinanti, o ši karalystė ir jos dangiškieji turtai yra dieviški, garbingi, niekuomet nepraeinantys ir nesibaigiantys.

80. Didžiuliai ir neapsakomi pažadai duoti krikščionims. Su šiomis dvasinėmis dovanomis negali lygintis regimojo pasaulio – dangaus ir žemės visa garbė ir grožis, visi pasaulio papuošalai ir įvairovė. Ir kaip, girdint tokius Dievo pažadus ir raginimus, mums nepanorėti visa kuo palinkti prie Viešpaties, Jam pašvęsti pačius save ir, pagal Evangeliją net savo sielos atsisakius, labiau už viską Jį vienintelį pamilti. Štai kas mums yra dovanota ir kokia tai garbė! Kaip mus Viešpats globoja ir prižiūri nuo tėvų ir protėvių laikų! Kiek duota pažadų! Koks Valdovo rūpestis mumis nuo pat pradžių! Galiausiai atėjęs savo neišsakytą malonę Jis mums įrodė savo nukryžiavimu, kad mums, atsivertusiems, suteiktų tikrąjį gyvenimą. O mes niekaip negalime išsiskirti su meile pasauliui, blogais polinkiais ir įpročiais ir per tai tampame mažai tikintys arba visai netikintys. O ir po viso šito Viešpats mums yra labai gailestingas, mus nuolatos nematomai saugo ir ramina, neleidžia, kad mus visiškai užvaldytų nuodėmė, ydos ir pasaulio apgaulė, iš begalinės savo kantrybės ir malonės neleisdamas mums visiškai žūti Jis laukia, kad mes kada nors atsiversime ir prie Jo priglusime.

81. Ką reiškia šie žodžiai: „Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į mintį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie Jį myli“ (1 Kor 2, 9)? Anais laikais iškilūs teisieji, karaliai ir pranašai žinojo, kad turi ateiti Gelbėtojas, bet nežinojo, negirdėjo ir net širdimi nenujautė, kad Jis kentės ir bus nukryžiuotas, kad bus pralietas Jo kraujas ant kryžiaus, kad bus krikštas ugnimi ir Šventąja Dvasia, kad Bažnyčioje bus aukojami duona ir vynas, kad apsivalantieji, valgydami matomąją duoną, dvasiškai valgys Viešpaties Kūną, kad apaštalai ir krikščionys priims į širdis Nuramintoją ir įgaus jėgą iš aukštybių, taps tinkami susivienyti su Šventąja Dvasia. Šito pranašai ir karaliai nežinojo ir jų širdys to nenujautė.

82. Kadangi mums paruoštas toks gėris, duoti tokie pažadai ir toks didis Dievo gailestingumas, tai nebūkim tokie apsileidę ir paskubėkim kuo greičiau visą save pašvęsti dėl amžinojo gyvenimo, stengdamiesi maloningai įtikti Viešpačiui.

83. Girdėdamas apie sielos vertę ir apie tai, kokia brangi ši esybė Dievui, ar supranti, kad dangus ir žemė praeis, o tu esi pakviestas amžinai įsūnystei, brolystei ir būti nuotaka Kristui. Žemiškajame pasaulyje viskas, kas priklauso jaunikiui, priklauso ir nuotakai; viskas, kas yra Viešpaties, patikėta tau. Rūpindamasis tavimi Jis atėjo pats, kad pakviestų tave. O tu neįsivaizduoji ir net nesupranti savo kilmingumo. Todėl teisingai dvasios vyras apverkia tave, sakydamas: „Mirtingasis nesupranta didybės, panašus jis į nugaištančius gyvulius“ (Ps 49, 21).

4. Iš čia kyla ir kiti paskatinimai: kad mūsų tikslas – būti giminingiems sau, t. y. Viešpačiui, ir kad tik tada mums yra gera, kada sekame Viešpačiu, ir kad nėra blogesnės būsenos, kada nuo Jo nusisukame.

84. Pakelk akis į dangų – pamatysi, kad saulės šviesa ir spinduliai krinta žemėn ir kad visa šviesos jėga ir spindėjimas veržiasi žemės link. Taip ir Viešpats Jėzus Kristus sėdi Tėvo dešinėje, virš bet kokios pradžios ir valdžios, bet Jo akis nukreipta į žmonių širdis, kad būnančiuosius žemėje ir laukiančiuosius Jo pagalbos pakeltų į ten, kur yra ir Jis. Viešpats sako: „Kur esu Aš, ten bus ir mano tarnas“ (Jn 12, 26). Tačiau nekalbantys gyvuliai daug supratingesni už mus, nes kiekvienas susijungia tik su tokia pačia, kaip ir pats, veisle: laukiniai – su laukiniais, avys – su avimis. O tu negrįžti prie savo dangiškosios giminės, t. y. prie Viešpaties, savo mintimis sutinki su blogiu ir jam pasiduodi, darydamasis nuodėmės pagalbininku, kartu su blogiu kovodamas prieš save, save atiduodamas priešui, panašiai kaip pagautas paukštis yra erelio ryjamas arba avis vilko, arba kaip vaikas, ištiesęs ranką gyvatei, miršta nuo jos įkandimo.

85. Su kuo siela bendrauja ir yra susivienijusi savo norais, tam ji ir priklauso. Todėl jeigu siela, savyje turėdama Dievo šviesą ir joje gyvendama, puošiasi dorybėmis, ji priklauso šviesai ir apgaubta dvasine ramybe; jeigu savyje turi nuodėmės tamsą, ji yra pasmerkta. Siela, norėdama gyventi amžinoje Dievo ramybėje ir šviesoje, turi numirti dėl ankstesnės klastingosios tamsos ir pradėti kitą gyvenimą – turi leisti, kad Dievas ją auklėtų ir jai vadovautų. Visa tai girdėdamas, atkreipk dėmesį į save patį, ar tavyje tai įvyko. Jeigu ne, tuomet tau verta liūdėti, verkti ir nepaliaujamai sielotis. Dar būdamas miręs dėl dangaus karalystės, šaukis Viešpaties ir su tikėjimu prašyk, kad įgytum tikrąjį gyvenimą. Dievas, sukūręs kūną, ne iš jo paties, ne iš kūno prigimties, jam davė gyvybę, maistą, gėrimą ir apsirengimą; priešingai – sukūręs kūną, patį savaime nuogą, jį sutvarkė taip, kad visa, kas reikalinga jo gyvenimui, jis imtų iš aplinkos. Ir neįmanoma kūnui išgyventi pačiam iš savęs, nieko, t. y. maisto, gėrimo, drabužių, neimant iš aplinkos. Jeigu žmogus apsiriboja tuo, kas yra jo prigimtyje, ir nieko neima iš aplinkos, – suyra ir žūva. Taip ir siela, sukurta pagal Dievo atvaizdą (būtent taip Dievas ją sukūrė, kad ji turėtų amžinąjį gyvenimą), ne iš savo prigimties, bet iš Dieviškosios, ne pati iš savęs, bet iš Jo Dvasios, Jo šviesos, turi gauti dvasinį maistą, dvasinį gėrimą ir dvasinius drabužius, kurie ir sudaro tikrąjį sielos gyvenimą.

86. Kaip kūnas negali egzistuoti pats iš savęs, bet yra priklausomas nuo aplinkos, taip ir siela, jeigu žemėje nepakils iš nuodėmių ir ten dvasiškai nesimaitins ir netobulės, stengdamasi įtikti Viešpačiui, ir nebus aprengta dangiškaisiais drabužiais, tai be šio maisto negalės įgyti tos amžinosios ramybės. Nes dieviškoji prigimtis turi gyvąją duoną To, kuris pasakė: „Aš esu gyvybės duona“ (Jn 6, 35); „Jis tau būtų gyvojo vandens davęs“ (Jn 4, 10) „<…> ir vyno, kuris linksmina širdį“ (Ps 104, 15); „Patepė tave džiaugsmo aliejumi“ (Ps 45, 8), taip pat ir įvairiausią Dvasios maistą, ir spindinčius dangaus drabužius, kuriuos dovanoja Dievas. Vargas kūnui, kuris, apsiribojęs savo prigimtimi, miršta. Vargas ir sielai, jeigu ji pasitenkina vien savo prigimtimi ir nebendrauja su dieviškąja Dvasia, kadangi ji, neatitikdama dieviškojo gyvenimo, miršta amžinai. Kaip yra liūdima dėl ligonių, kurių kūnas jau nebegali priimti maisto, ir verkia visi giminės, draugai bei artimieji, taip ir Dievas bei šventieji Angelai vertais ašarų pripažįsta tas sielas, kurios nesimaitina dieviškuoju maistu ir dvasiškai nyksta.

87. Tad jei tavo vidinis žmogus patyrusiai tai išmėgino, tai tu jau dabar gyveni amžinąjį gyvenimą ir tavo siela ilsisi su Viešpačiu. Vadinasi, tu tikrai gyveni tikrąjį dvasinį gyvenimą. Tačiau jeigu šito neaptyrei, verk ir liūdėk, kad iki šiol dar neįgijai dvasinių ir amžinųjų turtų. Sielokis dėl savo varganos padėties, dieną naktį maldauk Viešpaties, kad esi baisiai nuodėmingai suvargęs. O, kad kas nors dėl tokios savo padėties bent liūdėtų! O, kad neleistume mes laiko nerūpestingai ir persisotinę gyvendami! Kas liūdi ir ieško, kas atkakliai prašo Viešpaties, tas greičiau gaus išlaisvinimą ir dangiškuosius turtus, kaip sakė Viešpats apie neteisingą teisėją ir našlę: negi Dievas neklausytų tų, „kurie jo šaukiasi per dienas ir naktis, ir delstų jiems padėti?! Aš sakau jums: netrukus jis apgins jų teises“ (Lk 18, 7, 8).

88. Viešpats į žemė atėjo tik dėl žmogaus, gulinčio tamsos, nuodėmės, piktųjų dvasių ir klastingųjų jėgų kape. Viešpats atėjo tam, kad žmogų prikeltų ir jam suteiktų gyvybę, jį apšviestų savąja Šviesa ir aprengtų savo dangiškaisiais apdarais. Prisikėlimo dieną kūnai, kurių sielos jau prieš tai yra prikeltos ir išaukštintos, taip pat bus prikelti bei išaukštinti ir juos nušvies siela, jau dabar nušviesta ir išaukštinta. Jie apsigyvens ne rankų darbo namuose, o Dievo šviesos garbėje. Matai, kokia neapsakoma ir nesuprantama Dievo garbė! Neįmanoma išreikšti ir aprašyti neišmatuojamų, begalinių ir nesuprantamų krikščionių turtų. Todėl visomis pastangomis reikia siekti tobulo dvasingumo, kad galėtume įgyti pažadėtus turtus, nes krikščionių dalis ir paveldas yra pats Dievas, kaip pasakyta: „Viešpatie, tu esi man skirtoji dalis ir mano taurė“ (Ps 16, 5).

89. Mėsa be druskos pradeda pūti, baisiai smirdėti ir dėl nepakeliamo tvaiko nuo jos visi nusisuka. Supuvusioje mėsoje šliaužioja, ja maitinasi ir joje suka lizdus kirminai. Tačiau jei mėsa yra pabarstoma druska, tai ten gyvenę ir maitinęsi kirminai išnyksta, tvaikas dingsta, nes druskai yra būdinga naikinti kirminus ir smarvę. Taip ir bet kuri siela, nepabarstyta Šventosios Dvasios druska, t. y. nesutvirtinta Dievo jėga, pūva ir prisipildo piktų minčių tvaiko, todėl Dievas nusuka savo veidą nuo smarvės, kylančios iš tamsoje besiblaškančių aistringų minčių, tūnančių tokioje sieloje. Joje juda pikti ir baisūs kirminai, t. y. tamsos jėgos ir piktosios dvasios, ja maitinasi, suka sau lizdus, šliaužioja ir ją ėda, todėl ji trūnydama ir skleidžia dvoką. Kaip yra pasakyta: „Mano žaizdos dvokia ir pūliuoja per mano kvailumą“ (Ps 38, 6). Bet jei siela bėga pas Dievą, Jį įtiki ir išprašo gyvenimo druskos, maloningos ir žmogų mylinčios Šventosios Dvasios, tai nusileidusi dangiškoji druska tokioje sieloje išnaikina baisiuosius kirminus, žalingąjį tvaiką ir ją apvalo savo Dvasios jėga. Tad tikroji druska tokiu būdu sielą padaro sveiką ir nesužalotą, ir siela vėl tampa tinkama dangiškojo Valdovo tarnystei. Todėl ir įstatyme dėl šios priežasties Dievo liepta visas aukas pabarstyti druska.

90. Kaip žemiškajame pasaulyje tas, kuris yra apsinuoginęs, patiria didžiulę gėdą ir negarbę, todėl giminės bei draugai nuo jo nusisuka, o vaikai, kad kiti nežiūrėtų į apsinuoginusį tėvą, „eidami atbulomis, uždengė savo tėvo nuogumą“ (Pr 9, 23), taip ir Dievas, nusisuka nuo sielų, kurios nėra su tvirtu įsitikinimu įgijusios Šventosios Dvasios drabužių – jėgos ir tiesos Viešpatyje Jėzuje Kristuje.

91. Pats pirmasis žmogus, pamatęs save nuogą, susigėdo. Kiek negarbės nuogume! Jeigu kūniškas nuogumas suteikia tokią gėdą, tai tuo didesnė gėda sielai, kuri yra nuoga ir neprisidengusi dieviška jėga, nenykstančiais paties Viešpaties Jėzaus Kristaus drabužiais. Ir bet kuris, neprisidengęs dieviškąja šlove ir būdamas nuogas dvasiškai, turi gėdytis ir suvokti savo negarbę taip, kaip gėdijosi Adomas, būdamas nuogas kūniškai – nors ir buvo prisidengęs savo gėdą lapais, vis tiek jautė gėdą ir negarbę. Todėl tokia siela teprašo Kristaus apvilkti ją dangiškaisiais drabužiais bei apgaubti šlove neapsakomoje šviesoje ir tegul nedaro sau apdaro iš besiblaškančių minčių bei negalvoja sau pataikaudama, kad yra teisi ir turi išsigelbėjimo drabužius.

92. Kaip namai, kuriuose gyvena pats šeimininkas, būna švarūs, tvarkingi ir gražūs, taip ir siela, kurioje sau buveinę turi Valdovas, prisipildo visokio nuostabumo ir grožio, nes Viešpats su visais savo dvasiniais turtais yra jos gyventojas. Bet vargas tiems namams, kurių savininkas išvykęs ir juose nėra šeimininko, nes tuomet viskas pradeda griūti, ištuštėja ir tokie namai darosi pilni visokių nešvarumų. Pranašo žodžiais, tokie „namai bus pilni pelėdų“ (Iz 13,21), nes tušti namai pasidaro purvini, juose apsigyvena laukinės katės ir šunys. Vargas sielai, kuri nepakyla iš savo sunkaus puolimo ir kurioje tūno tie, kurie ją verčia būti nesantaikoje su savo Jaunikiu, perša mintis, atitraukiančias nuo Viešpaties.

5. Esant tokiam supratimui, siela lyg ir pasiruošusi sekti Viešpačiu, bet tuomet ateina mintys, kad tai dar suspėsime padaryti, ir tai pakerta norą. Šv. Makarijus tokias mintis liepia atmesti, suprasdamas didelį pavojų, atidėliojant sielos išgelbėjimą. Gali pasibaigti Dievo kantrybė – tuomet pražūtis neišvengiama.

93. Bijau, kad mums, gyvenantiems viską ignoruojant ir laikantis prietarų, su laiku neišsipildytų apaštalo žodžiai: „Kaipgi drįsti niekinti Jo gerumo, pakantumo ir kantrumo lobius?! Ar nesupranti, kad Dievo gerumas skatina tave atsiversti?“ (Rom 2, 4). O jeigu prie Jo gerumo, pakantumo ir kantrumo pridėtume savo nuodėmių skaičių, tai dėl savo apsileidimo ir ignoravimo galime užsitarnauti sunkiausią pasmerkimą: „Deja, savo užkietėjimu bei neatgailaujančia širdimi tu pats sau kaupi rūstybę dienai, kurią apsireikš Dievo rūstybė ir Jo teisingas teismas“ (Rom 2, 5). Didelė ir neapsakoma bus Dievo malonė, neišreiškiamas Dievo kantrumas žmogaus giminei, jei tik mes panorėsime dvasiškai tobulėti ir atsidavę kreipsimės į Dievą.

94. Jeigu nori pažinti Dievo kantrybę ir Jo begalinę malonę, turi pasiglinti į Šventąjį Raštą. Pasižiūrėk į izraeliečius, kurie, „turintys įvaikystę, garbę, sandoras, įstatymų leidybą, Dievo pažadus“ (Rom 9, 4) „ir iš jų kūno atžvilgiu yra kilęs Kristus“(Rom 9, 5), tiek daug nusidėdavo. Kiek kartų jie nusigręžė nuo Dievo, bet Dievas jų nepalikdavo visam laikui, bet tik trumpam, dėl jų pačių naudos juos bausdavo, taip sielvartu stengdamasis suminkštinti jų širdis; jiems siųsdavo pranašus ir būdavo kantrus, kai jie Viešpačiui nusidėdavo ir Jį įžeisdavo. Atsivertusiuosius priimdavo su džiaugsmu ir, kai šie vėl nusisukdavo nuo Dievo, per pranašus juos vėl kviesdavo atsiversti. Nors žmonės ir daug kartų nusisukdavo nuo Dievo ir vėl pas Jį sugrįždavo, kiekvieną kartą Dievas juos priimdavo su meile, kol žmonės galutinai nepuolė į didžią nuodėmę, nužudydami savo Valdovą, kurio pagal pranašystes laukė kaip Atpirkėjo, Gelbėtojo, Karaliaus ir Pranašo. Tačiau kai Jis atėjo, Jo nepriėmė, bet visaip išsityčioję atidavė nukryžiuoti. Ir dėl šio didžio įžeidimo ir nusikaltimo, peržengiančio visas ribas, jų nuodėmių taurė persipildė, todėl žmonės, nuo jų pasitraukus Šventajai Dvasiai, kada perplyšo šventyklos uždanga, buvo galutinai palikti. Todėl paties Viešpaties sprendimu ir jų šventykla buvo atiduota pagonims, ištuštėjo ir buvo sugriauta, kaip pasakyta: „Čia neliks akmens ant akmens, viskas bus išgriauta“ (Mt 24, 2). Tad žmonės atiduoti pagonims ir tuometinių karalių nukariauti, išsklaidyti po visą pasaulį ir jiems liepta negrįžti į savo šalį.

95. Taip ir dabar maloningasis ir gerasis Dievas kiekvienam iš mūsų rodo savo didžiulę kantrybę: nors ir regi daugkartinius įžeidinėjimus, tačiau tyli, laukdamas, ar laikui bėgant žmogus neatsitokės ir nepasikeis, kad daugiau Jo neįžeidinėtų. Dievas laukia, kad su didžia meile ir džiaugsmu galėtų priimti atsivertusiuosius. Nes Viešpats sako: „Sakau jums, šitaip džiaugiasi Dievo angelai dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio“ (Lk 15, 10); ir dar: „Taip ir jūsų dangiškasis Tėvas nenori, kad pražūtų bent vienas iš šitų mažutėlių“ (Mt 18, 14). Tačiau Dievui esant tokiam didžiai kantriam ir gailestingam, kada jis nebaudžia už kiekvieną nusidėjimą, bet visa tai matydamas tyli ir laukia žmogaus atgailos, kuris pats pasidaręs visiškai nerūpestingas pradeda krauti nuodėmę prie nuodėmės, apsileidimą prie apsileidimo, darydamas vieną nuodėmę jau mąsto apie kitą, šitaip perpildydamas nuodėmės taurę ir pagaliau taip įpuola į tokią nuodėmę, iš kurios jau nebegali pakilti, tad sutriuškintas atsiduoda klastingajam ir visiškai žūva.

96. Taip atsitiko ir sodomiečiams. Jie, daug nusidėdami ir nesistengdami atsiversti, galiausiai savo piktais sumanymais prieš Angelus įpuolė į tokią nuodėmę, kad jau neliko vietos atgailai. Ir Dievas nuo jų nusisuko galutinai, nes jie pripildė ir perpildė nuodėmių taurę, todėl pagal Dievo teismą jie buvo sudeginti ugnimi. Taip buvo ir Nojaus laikais. Žmonės, nuolat dvasiškai puldami ir neatgailaudami, taip įklimpo į nuodėmes, kad jomis padengė visą žemę. Tai ištiko ir egiptiečius, kurie įžeidinėjo Dievą ir nusidėjo prieš Jo liaudį. Dievas iš pradžių jiems dar buvo gailestingas, jų stipriai nebaudė ir visiškai nesunaikino, bet tik šiek tiek, kad pažadintų juos atsiversti ir atgailauti, taip parodydamas savo kantrybę ir laukdamas jų atgailos. Tačiau jie, stipriai nusidėję prieš Dievo liaudį, tai atsiversdami, tai vėl dėl to gailėdamiesi, tvirtai laikydamiesi savo senojo netikėjimo bei rodydami piktą valią, Dievo tautą pavergė ir apkrovė darbais. Pagaliau, kai Dievas per Mozę padarė nuostabių stebuklų ir išvedė savo tautą iš Egipto, galiausiai egiptiečiai, vydamiesi Dievo tautos žmones, įpuolė į galutinę didelę nuodėmę. Tuomet Dievo teismas nusprendė, kad jie neverti žemiškojo gyvenimo, todėl juos sunaikino, nuskandindamas vandenyje.

97. Mano mielieji, mes išsiplėtėme iš Šventojo Rašto pasisemtomis mintimis, tvirtindami, kad reikia kuo greičiau atsiversti ir skubėti prie Viešpaties, kuris mums gailestingas ir laukia, kol galutinai atsisakę piktojo vilionių ir blogų įsitikinimų kreipsimės į Jį ir su dideliu džiaugsmu būsime Viešpaties priimti. O išsiplėtėme apie tai dėl to, kad diena iš dienos negausintume nuodėmių ir per tai neužsitrauktume Dievo pykčio. Todėl atsivertę iš visos širdies stenkimės kreiptis į Viešpatį Jėzų Kristų ir, kadangi nusivylimas yra blogio ir klastos įtaiga, nepraraskime vilties dėl išganymo, kada prisimename savo buvusias nuodėmes, kurios tam ir yra primenamos, kad žmogus nusiviltų, dvasiškai apsileistų, nebesikreiptų į Viešpatį ir iš Jo didžios meilės negautų išganymo.

6. Tuomet, kai siela apsisprendžia gelbėtis – dvasiškai tobulėti, piktasis stengiasi širdyje pasėti netikėjimo išganymu ir nevilties sėklą.

98. Būna, kad šėtonas su tavimi širdyje veda dialogą: „Žiūrėk, kiek blogio padarei, žiūrėk, kokio blogio pripildyta tavo siela, kaip esi paskendęs nuodėmėse ir tau jau nėra išsigelbėjimo.“ Jis tai daro todėl, kad tu savimi visiškai nusiviltum, kadangi jam nemaloni tavo atgaila. Nes kai po Adomo nuopuolio žmogų užvaldė nuodėmė, tuomet nuo to momento piktasis nuolat kalbasi su siela kaip žmogus su žmogumi. Todėl tu jam atsakyk: „Turiu Dievo Raštuose Viešpaties liudijimą: „Ne mirties noriu nusidėjėlio, bet atgailos, kad jis nusisuktų nuo piktojo kelių ir galėtų būti gyvas.“ Nes Viešpats ir atėjo tam, kad gelbėtų nusidėjėlius, prikeltų mirusiuosius ir apšviestų esančiuosius tamsoje.“ Ir iš tikrųjų Jis atėjęs mus pakvietė įsūnystei į šventąjį miestą, į gyvenimą be mirties, į nenykstančią garbę, kad tik mes savo pradžiai duotume gerą pabaigą, kad nenustotume prašyti Dievą ir neatsitraukdami belstume į duris. Kaip kūnas artimas sielai, taip ir Dievas yra mums artimas ir visą laiką pasiruošęs ateiti ir atrakinti širdies duris bei dovanoti dangaus turtus. Jis yra geras ir mylintis žmogų, Jo pažadai nėra melagingi, jei Jo kantriai ieškosime iki galo.

99. Įsivaizduokime dvi stovyklas – persų ir romėnų. Ir štai du vyriški ir vienodai galingi jaunuoliai išeina į dvikovą. Taip ir tamsos jėga bei protas yra panašiai stiprūs ir turi lygias jėgas. Kaip šėtonas meilikaudamas ir pataikaudamas su didžia jėga žmogų stengiasi palenkti savo valiai, taip ir siela turi jėgos tam atsispirti. Todėl abi jėgos mus gali tik sužadinti, kad palinktume į gėrį arba blogį, bet negali mūsų priversti. Tad laisvai apsisprendus ir prašant, Dievas suteikia pagalbą, bekovojant galima įgyti ginklus iš dangaus ir jais nugalėti bei išrauti nuodėmę, nes siela gali priešintis blogiui, tačiau be Dievo pagalbos to niekaip neįstengs padaryti.

100. Jeigu mums atrodo, kad neįvykdoma ir neįmanoma atsiversti nuo daugybės mus užvaldžiusių nuodėmių (o tokios mintys, kaip jau minėjome, yra blogio įtaiga ir jos brukamos siekiant sutrukdyti mums atsiversti), tuomet prisiminkime ir atkreipkime dėmesį į tai, kaip pas mus atėjęs Viešpats akliesiems suteikė regėjimą, gydė visokias ligas ir padėjo nusilpusiems, prikėlė mirusiuosius, kurie jau buvo pradėję pūti, kurtiesiems atvėrė klausą, iš vieno žmogaus išvarė legioną demonų ir grąžino sveiką protą. Tad tuo labiau sielai, kuri į Jį kreipiasi ir prašo Jo malonės bei pagalbos, tikrai padės atsiversti ir pasiekti dvasinę išmintį, atsisakyti aistrų bei atnaujinti protą, ją išvaduos nuo proto aklumo, kurtumo, suteiks išmintį, dorybes ir širdies skaistumą. Nes Tas, kuris sutvėrė kūną, sutvėrė ir sielą. Kaip gerasis ir vienintelis Gydytojas, būdamas žemėje, visiems, kurie į Jį kreipėsi ir Jo prašė, duodavo dosniai, niekam neatsakydamas, lygiai taip Jis dosnus ir dvasiškai.

101. Viešpats norėjo mus įtikinti, kad nuolatos nenuilsdami prašytume Jo užtarimo malonės, kadangi atėjo Jis dėl nusidėjėlių, kad atsiverstume ir Jis galėtų išgydyti Jį tikinčiuosius. Mums, kiek tik leidžia mūsų jėgos, tereikia nusisukti nuo savo blogų įsitikinimų – nuo kvailų užsiėmimų ir pasaulio malonumų, nuo vylingų ir tuščių minčių ir visomis jėgomis glaustis prie Viešpaties, o Jis visada pasiruošęs mums suteikti savo pagalbą, nes yra labai gailestingas – atgaivina, gydo neišgydomas aistras, išlaisvina tuos, kurie Jo šaukiasi ir į Jį kreipiasi savo laisva valia, kurie pagal savo jėgų galimybes stengiasi šalintis nuo prisirišimo prie visokių pasaulietinių dalykų, atitraukia protą nuo žemės ir visus savo norus bei ieškojimus nukreipia į Viešpatį.

7. Kada visos priešingos mintys pašalintos, kova su savimi, siekiant savo valią palenkti į Viešpatį, baigiasi ir tvirtai apsisprendžiama darbuotis Dievui dėl savo sielos išganymo, šis apsisprendimas tampa tvirtas kaip mirtis. Jo išraiška tokia – geriau mirsiu nei pasiduosiu nuodėmei.

102. Šv. Makarijus kalba apie sielą, kuri yra tvirtai apsisprendusi: kokį tik smūgį begautų tarp tūkstančio išbandymų ir gundymų, viską iškęsdama, tokia siela tvirtina: jeigu ir mirsiu, Viešpaties nepaliksiu.

8. Dažniausiai šv. Makarijus tokį apsisprendimą apibūdina kaip sielos auką – taip, kaip gyvulius aukodavo Dievui, nes apsisprendimas ir yra pasiaukojimas Viešpačiui kaip deginamoji auka.

103. Jei kūniškasis žmogus nusprendžia pradėti keistis, tuomet iš pradžių jis miršta ir tampa nevaisingas ankstesniam, vylingajam gyvenimui.

104. Aukojimo įstatyme buvo nurodyta: iš pradžių auka papjaunama, paskui miršta, tada yra dalijama gabalais, barstoma druska ir galiausiai dedama ant ugnies. Nes jeigu aukojama avis iš pradžių nebus papjauta ir nenumirs, ji negalės būti sūdoma ir netaps vaisinga Valdovui. Taip ir siela turi mirti nuo Kristaus rankos dėl savo gudravimų ir netinkamo gyvenimo, t. y. nuodėmės, ir kaip gyvybė palieka auką, taip klastingosios aistros palieka sielą. Kaip kūnas, kada jį palieka siela, daugiau nebegyvena ankstesnio gyvenimo, negirdi ir nevaikšto, taip ir Kristus savo jėgos malone sieloje numarins gyvybę dėl pasaulio ir ji mirs dėl klastingo pasaulio, kuriame gyveno, ir daugiau ji nebegyvens nuodėmės tamsoje. Kaip sako apaštalas Paulius, „pasaulis man yra nukryžiuotas ir aš – pasauliui“ (Gal 6, 14).

9. Norėdamas padaryti didesnį įspūdį ir labiau atkreipti dėmesį į dėstomus dalykus, šv. Makarijus vaizdžiai atskleidžia, kad visi dvasinio gyvenimo nepasisekimai, puolimai, atkritimai ir moraliniai nestabilumai kyla dėl to, jog trūksta tvirto apsisprendimo tarnauti Viešpačiui.

105. Labai nedaug tokių, kurie gerą pradžią sujungė su gera pabaiga, pasiekė tikslą, turi vieną meilę vienam Viešpačiui ir atsisakė visko pasaulietinio. Daug kas dėl savo nuodėmių buvo susigraudinę, daug kas tapo dangiškosios malonės dalininkais, buvo paliesti dangiškos meilės, bet kelyje neatlaikė sutiktų kovų, sunkių žygdarbių ir piktojo išbandymų, kadangi kiekvienas yra saistomas noro ką nors žemiškajame pasaulyje mylėti, todėl nevisiškai atsisako šios meilės. Tad sugrįžusieji prie įvairiausių pasaulietinių norų dėl savo silpnumo ir neveiksmingumo arba dėl savo valios baikštumo, arba dėl meilės žemiškiems dalykams liko pasaulyje ir jame paskendo. O tie, kurie ketina iki galo nugyventi tikrąjį gyvenimą, privalo turėti vieną – dangišką meilę, savo noru neprisirišti prie jokios kitos meilės, kad tai jiems netaptų dvasine kliūtimi ir per tai jie neatsigręžtų atgal bei neprarastų tikrojo gyvenimo. Dideli ir neapsakomi yra Dievo pažadai, užtat mums reikalingas tikėjimas ir viltis, pastangos ir dideli žygdarbiai bei ilgalaikiai išbandymai. Žmogus iš dangiškosios karalystės tikisi didelių gėrybių, su Kristumi nori karaliauti per amžius amžinuosius, tad nejaugi šio trumpo gyvenimo laikotarpiu iš visos širdies mums neapsisprendus iki mirties kentėti kovas, sunkumus ir gundymus? Viešpats kviečia: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi“ (Mt 16, 24); ir dar: „Jei kas ateina pas mane ir nelaiko neapykantoje savo tėvo, motinos, žmonos, vaikų, brolių, seserų ir net savo gyvybės, – negali būti mano mokinys“ (Lk 14, 26). Bet daug tokių žmonių, kurie ketina gauti Dievo karalystę ir paveldėti amžinąjį gyvenimą, tačiau vis tiek neatsisako gyventi pagal savo įgeidžius ir eina savo norų vedini, t. y. neatsisako sekti tuo, kuris sėja sumaištį jų noruose, neatsisakę savęs nori paveldėti amžinąjį gyvenimą, kas yra neįmanoma.

106. Dievo žodis yra Tiesa. Nekliudomai Viešpaties link eina tie, kurie pagal Dievo įsakymą yra išsižadėję savęs, kurie yra paniekinę ryšį su pasauliu bei savo norus, pasilinksminimus ir malonumus, prieš akis turi vienintelį Viešpatį Jėzų Kristų ir trokšta vykdyti Jo įsakymus. Todėl savo laisva valia paklysta kiekvienas, kuris iš tikrųjų nepanori išsižadėti savęs ir šalia meilės Viešpačiui myli dar ką nors, lepinasi malonumais ir šio pasaulio pasilinksminimais, savo laisva valia nepasirenka mylėti tik vienintelio Viešpaties.

107. Kartais iš pažiūros geri darbai yra daromi siekiant iš žmonių sulaukti garbės ir pagyrimų, tačiau prieš Dievą jie yra netiesa ir nuodėmė. Nors, atrodytų, darome ir gerus darbus, tačiau piktasis čia mato sau paslaugą – jis labai įvairialypis ir apgaulingas, nes visuomet stengiasi pasinaudoti mūsų pasaulietiškais norais. Žmogus dėl kokios nors žemiškos ir kūniškos meilės laisva valia save supančioja, įpuola į nuodėmę ir tai jam tampa pančiais bei sunkia našta, kuri jį gniuždo ir skandina tamsoje, neleisdama žmogui sukaupti jėgų ir grįžti pas Dievą. Ką žmogus pamilsta pasaulyje, tas jį ir apsunkina, užvaldo jo protą ir neleidžia sukaupti jėgų. Nuo to priklauso žmogaus dvasinė pusiausvyra ir jo polinkis. Šitaip yra išbandoma visa žmonių giminė – visi krikščionys, gyvenantys miestuose, kalnuose, laukuose ir dykumose. Taip yra todėl, kad žmogus viską daro savo laisva valia: ką nors pamilęs, jis prie to prisiriša ir jau nebegali visos savo meilės nukreipti į Dievą. Pavyzdžiui, vienas pamilo dvarą, o kitas – auksą ir sidabrą, dar kitas – pasaulietinio išsimokslinimo išmintį dėl žmogiškos garbės; vienas pamilo vadovavimą, kitas – garbę; vienas mėgsta belaikius ir beprasmius susiėjimus, kitas – visą dieną praleidžia būdamas išsiblaškęs ir mėgaudamasis malonumais; vienas pataikauja sau tuščiai mąstydamas, kitas dėl žmogiškos garbės mėgsta būti įstatymo mokytoju; vienas gardžiuojasi neveiklumu ir apsileidimu, kitas yra prisirišęs prie aprangos; vienas užsiėmęs žemiškaisiais rūpesčiais, kitas mėgsta pamiegoti arba juokelius bei blevyzgas. Kuo žmogus prisirišęs prie pasaulio – silpniau ar stipriau, tas jam ir neleidžia sukaupti jėgų. Su kuria aistra žmogus tvirtai nekovoja, vadinasi, ją myli, o jinai jį užvaldo, apsunkina ir darosi jam pančiais ir kliūtimi kreiptis į Dievą, Jam įtikti ir Jam vieninteliam tarnaujant, pagerinti savo amžinąjį gyvenimą.

108. O siela, iš tikrųjų visomis jėgomis besiveržianti Viešpaties link, visa ir visiškai prie Jo palinkusi savo meile, niekieno neverčiama prie Jo vieno besiglaudžianti, įgyja dievišką pagalbą, atsižada pati savęs ir nebeseka savo proto norais, nes protas dėl neatskiriamo nuo mūsų vylingojo blogio mus veda klaidingais keliais. Tad taip sielai pamilus Viešpatį ji yra išlaisvinama iš blogio tinklų savo pačios tikėjimu, jai suteikiama Dievo pagalba ir ji tampa tinkama amžinajai karalystei. Ir ši siela, iš tikrųjų savo laisva valia pamilusi savo Viešpatį ir Jo padedama, jau nebepraras amžinojo gyvenimo.

109. Kad būtų aiškiau, kaip daugelis žūva, pasirinkdami mirtį savo laisva valia, įsivaizduok, kad dega koks nors namas. Vienas, tik išgirdęs apie gaisrą ir ketindamas išsigelbėti, bėga lauk viską palikęs, nusprendęs pasirūpinti tik savo siela. Kitas, nutaręs su savimi pasiimti kažką iš daiktų, eina vidun ir, kol stengiasi dėl daiktų, liepsna apima visą namą ir jis žūva. Ar supranti, kad tas žmogus žuvo liepsnose savo laisva valia, pamilęs dar kažką be savęs? Taip atsitinka ir plaukiantiems jūroje bei užtiktiems stipraus bangavimo. Vienas, išsirengęs iki nuogumo, metasi į vandenį, ketindamas gelbėti tik save; ir štai neapsunkintas jokios naštos, galvodamas vien tik, kaip išgelbėti savo sielą, genamas bangų paviršiumi, jis randa galimybę išsikapstyti iš jūros. Kitas gi, nusprendęs išsaugoti ką nors iš drabužių, galvoja, kad ir su jais pavyks išplaukti, bet pasilikti drabužiai jį apsunkina ir jis nuskęsta jūros gelmėse; ir štai dėl menkos naudos, nesirūpindamas savo siela, jis žuvo. Ar suvoki, kad ir šitas savo laisva valia tapo mirties auka? Taip pat įsivaizduok, kad kyla garsas ir artinasi priešiškos genties kariai. Vienas, tik išgirdęs apie tai, nė kiek nelaukdamas, imasi bėgti, viską palikęs; kitas, netikėdamas, kad artinasi priešas arba stengdamasis išgelbėti dar kažką iš savo daiktų, uždelsia pabėgti. Ir štai atėję priešai jį paima į nelaisvę ir parsivedę pas save į gentį jį padaro vergu. Ar suvoki, kad ir šį kartą savo laisva valia dėl savo neveiklumo, greito apsisprendimo gelbėtis stokos, meilės daiktams jis pateko į vergiją.

110. Į tokius žmones panašūs ir tie, kurie, nepaklusę Viešpaties įsakymui, neišsižadėjo savęs ir nepamilo vienintelio Dievo, bet savo laisva valia save supančiojo žemiškaisiais pančiais. Jei nori sužinoti tiesą apie tobulą meilę Viešpačiui, skaityk Šventąjį Raštą. Pažiūrėk, Jobas prarado visa, ką turėjęs, – vaikus, namus, gyvulius, vergus ir visą kitą turtą. Šėtonas jį laikė esant prisirišusį prie daug ko, bet po to, kai Viešpats jį išbandė, paaiškėjo, kad jis yra atsidavęs tik vienam Dievui. Taip pat ir Abraomas, kai jam Viešpaties buvo liepta: „Eik iš savo gimtojo krašto, iš savo tėvo namų“ (Pr 12, 1), jis iškart atsisakęs visko – tėviškės, žemės, giminių, tėvų pakluso Viešpaties žodžiui. Ir paskui, patyręs daugybę išbandymų ir gundymų, kada iš jo buvo paimta žmona, o jis pats svetimoje žemėje kentėjo skriaudas ir įžeidimus, visais atvejais įrodė, kad vieną Dievą myli labiau už viską. Ir galiausiai, praėjus daugeliui metų, kada pagal pažadą gavo taip trokštamą sūnų ir, Dievui pareikalavus jį paaukoti, Abraomas taip pat pakluso, visiškai savęs išsižadėdamas, nes aukodamas savo viengimį jis įrodė, kad nieko nemyli labiau už Dievą. Jei jis su tokiu nuolankumu sutiko paaukoti sūnų, tai tuo labiau būtų paklusęs, jeigu būtų buvę liepta palikti savo turtą, per vieną kartą viską išdalyti vargšams – ir tai jis būtų padaręs nuolankiai ir iš visos širdies. Ar dabar supranti tobulos ir laisvos meilės Viešpačiui teisumą?

111. Taigi norintieji tapti šitų teisiųjų bendrapaveldėtojais neturi nieko mylėti, išskyrus Viešpatį, kad kai bus bandomi, pasirodytų tinkami ir išmintingi, tobulai saugantys savo meilę Viešpačiui. Tik tie bus pajėgūs atlikti žygdarbį iki galo, kurie visada savo laisva valia mylėjo vienintelį Dievą ir buvo atsižadėję bet kokios meilės pasauliui. Tačiau labai nedaug yra tokių, kurie, suvokę tokią meilę, atsisakė visų pasaulietinių malonumų, savo norų ir didžiadvasiškai iškentė piktojo sukilimus ir gundymus. Daugelis norėtų paveldėti Dievo karalystę neįdėdami jokių savo pastangų, be dvasinių žygdarbių, nepralieję prakaito, tačiau tai yra neįmanoma.

112. Būna, kad pas kokį turtingą žmogų kas nors ateina padirbėti pjūties metu ar kokiam nors kitam darbui, taip norėdamas užsidirbti pragyvenimui. Tačiau vieni iš jų būna tingūs ir dykinėjantys, nedirba ir nesistengia, kaip kiti, ir nedėdami pastangų turtingo žmogaus namuose nori gauti tą patį atlygį kaip tie, kurie per visą dieną save vargina, kad atliktų tai, kas jiems pavesta. Taip ir mes, skaitydami Raštuose apie kokį nors teisųjį arba dvasios tėvus, tapusius Dievo draugais, pašnekovais ir paveldėtojais, suvokdami, kiek jie iškentė sielvarto, kiek kentėjo dėl Dievo, kiek atliko gerų darbų ir žygdarbių, jais gėrimės ir norime orumu jiems prilygti, gauti tokias pačias dovanas, garbingus apdovanojimus. Tačiau visa tai norėtume gauti į šalį atidėję jų sielvartą, pastangas, žygdarbius ir kentėjimus; širdingai trokštame gauti tą pagarbą bei įvertinimą, kokius jie gavo iš Dievo, tačiau įdėti sekinančių pastangų ir atlikti žygdarbių nenorime. Tačiau sakau tau, kad viso šito nori ir trokšta bet kuris žmogus – ir pasileidėliai, ir neteisingi žmonės Dievo karalystę norėtų gauti lengvai, be vargų ir žygdarbių. Todėl mūsų kelyje ir duodami gundymai, daugybė išbandymų, sielvartai, kovos, iš mūsų reikalaujantys didelių pastangų, kad per tai išaiškėtų tie, kurie iš tikrųjų visiškai atsidavę ir visomis jėgomis net iki mirties mylėjo vienintelį Viešpatį, daugiau nebeturėdami nieko kito trokštamo. Todėl teisingai jie įeina į dangaus karalystę, pagal Viešpaties žodį atsižadėję patys savęs ir labiau nei savo kvėpavimą pamilę vienintelį Viešpatį. Tad už didelę savo meilę jie bus apdovanoti ir didelėmis dangiškomis dovanomis.


V. VALINGOS PROTO PASTANGOS

šv. makarijus didysis

1. Pradinis ir išeities taškas yra ryžtingumas. Jis turi būti mūsų siekiamas tikslas, kad pastangos nebūtų bevaisės. Koks gi tai tikslas? Mūsų tikslas – prigimties atnaujinimas Šventosios Dvasios malone. Tas, kuris tam pasiryžo, į tai ir turi nukreipti visas savo pastangas, kad Šventoji Dvasia jį apgaubtų savo jėga, jame veiktų ir kaip ugnis pradėtų deginti viską, kas netyra. Kada tai įvyksta, tuomet lyg siela įeina į sielą – žmogus atgyja dvasiškai ir tik tada tampa nauju žmogumi. Tai pagrindinė šv. Makarijaus mintis, iš kurios kyla visos kitos.

113. Kas ateina pas Dievą ir tikrai nori būti Kristaus sekėjas, tas turi ateiti turėdamas šį tikslą, kad padedant Šventajai Dvasiai galėtų atsinaujinti, tapti geresniu ir nauju žmogumi, savyje nepalikdamas nieko, kas būdinga senajam žmogui. Nes pasakyta: „Taigi kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys“ (2 Kor 5, 17).

114. Siela, kuri iš tikrųjų tiki Kristų, iš dabartinės ydingos būsenos turi pereiti į kitą – gerąją, o dabartinę nuodėmingą prigimtį pakeisti kita – dieviškąja ir taip įgyti naują prigimtį, veikiant Šventosios Dvasios jėgai. Tuomet ji taps tinkama dangaus karalystei. Tai pasiekti gali tik tie, kurie tiki Viešpatį, tikrai Jį myli ir vykdo visus Jo šventus įsakymus. Jeigu pagal prigimtį medis yra lengvesnis už vandenį, tai įmestas į upę jis ant savęs gali išplukdyti geležį, savo prigimtimi sunkesnį už vandenį. Tad tuo labiau Viešpats pasiųs maloningą Šventąją Dvasią, kuri sielą, paskendusią vylinguose vandenyse, padarys lengvą, jai suteiks sparnus, iškels į dangiškas aukštybes ir perkeis visą jos prigimtį.

115. Kaip kūnas be sielos yra miręs ir nieko negali daryti, taip ir be Dievo Dvasios, dangiškosios Jo Sielos, mūsų siela yra mirusi dangaus karalystei ir negali daryti tai, kas dieviška.

116. Todėl tas, kas stengiasi įtikėti ir eiti paskui Viešpatį, turi melstis, kad dar žemėje būtų vertas priimti Šventąją Dvasią, nes Ji yra sielos gyvybė, ir Viešpats atėjo dėl to, kad dar čia, žemėje, sielai duotų gyvybę – Šventąją Dvasią.

117. Dievas yra toks maloningas tau, kad net nužengė iš švento dangaus ir prisiėmė sau tavo protingą prigimtį ir žemiškąjį kūną, kad ir tu priimtum Jo dangiškąją Sielą. Ir kada tavo siela bendrauja su Šventąją Dvasia ir ši dangiškoji Siela įeina į tavo sielą, tada tu tampi ir paveldėtoju, ir sūnumi, ir tobulu žmogumi Viešpatyje.

118. Todėl mums pridera pamilti Viešpatį visomis jėgomis, stengtis ugdyti dorybes, nenuilstamai ir be perstojo prašyti, kad visiškai priimtume Jo Dvasios pažadus, kad atgytų mūsų sielos, kol mes dar esame kūne. Nes jeigu siela savo didžiu tikėjimu ir maldomis dar šiame pasaulyje nepriims Šventosios Dvasios ir netaps dieviškosios prigimties dalimi ir ištirpusi malonėje bei jai padedant negalės be ydos ir tyrai vykdyti visų Dievo įsakymų, tai ji nebus tinkama dangaus karalystei.

119. Dėl pirmojo žmogaus neklusnumo mus užvaldė mūsų prigimčiai svetimos – blogosios aistros ir dėl įpročio bei ilgalaikio prisirišimo prie jų jos mums tapo tarsi prigimtinės. Tačiau mes gavome neįtikėtiną Šventosios Dvasios dovaną – galimybę išsivaduoti iš šito mūsų prigimčiai keisto aistringumo ir susigrąžinti pirmapradį tyrumą. Ir jeigu dabar su gausia malda, prašymais, tikėjimu, nusigręžę nuo šio pasaulio, nepriimsime dangiškosios Dvasios meilės, jei ydomis sutepta mūsų prigimtis nepalinks prie Viešpaties ir nebus šios meilės apšviesta ir jei mes negyvensime pagal Dievo įsakymus, tuomet negalėsime patekti į dangaus karalystę.

2. Kas atgailaudamas kreipiasi į Viešpatį, tam už tai, kad priėmė paslaptį, jau yra suteikiama malonė. Tačiau jinai ne visuose vienodai pasireiškia: vienus kaip mat apšviečia, o kitiems skiria ilgus išbandymus ir tik tada juose ima veikti.

120. Begalinė ir nesuvokiama Dievo Išmintis nesuvokiamai ir neištiriamai dalija savo malonę žmonių giminei. Visa tai Ji daro tam, kad patikrintų žmogaus laisvą valią ir aptiktų Dievą mylinčius visa širdimi ir dėl Jo pakeliančius visokius sunkumus bei pavojus. Vieniems, tik pradėjus su malda ir tikėjimu linkti prie Viešpaties, be didelių pastangų yra suteikiamos Šventosios Dvasios dovanos. Šitiems Dievas suteikia malonę ne be priežasties, ne per anksti ir ne kaip pakliuvo, bet mūsų protu nesuvokiama išmintimi, kad taip pasireikštų laisva valia tų, kuriems suteikiama Dievo malonė, ir būtent todėl, kad jie suvokia ir jaučia malonės veikimą, jiems parodytą gailestingumą, apreikštą be asmeninių pastangų. Tie, kuriems tai suteikiama iš Dievo malonės, privalo niekieno neverčiami būti rūpestingi ir nenuilstamai darbuotis Viešpačiui, rodyti savo pastangas ir laisvos valios meilės vaisius bei atsilyginti už dovanas, t. y. visiškai atsiduoti save pašvenčiant Viešpaties meilei, vykdant tik Jo valią, visiškai atsisakant kūniškų norų.

121. Tačiau kitiems, nors jie pagal Evangeliją ir atsižadėjo šio pasaulio ir su dideliu kantrumu sėkmingai meldžiasi, pasninkauja, ugdo dorybes, Dievas, laukdamas ir užlaikydamas malonę, negreit suteikia dvasines dovanas ir nuraminimą. Ir tai Jis daro ne be priežasties, o su dieviška išmintimi, siekdamas išbandyti žmogaus laisvą valią. Viešpats žiūri, ar žmogus Dievą tikrai laiko ištikimu ir teisiu, pažadėjusiu duoti prašančiajam ir atverti duris tam, kuris beldžiasi. Tai Viešpats daro, kad pamatytų, ar žmogus iš tikrųjų įtikėjo Dievo žodį, ar jo tikėjimas iki galo išliks nesvyruojantis, ar jis iš visų jėgų prašys ir ieškos, ar nenusisuks nuo Dievo, kada kentės ir jaus baimę, ar nepasiduos tinginystei puolęs į netikėjimą ir praradęs viltį, ar iki galo iškęs, pristabdžius laiką veikti malonei, kad pirmiau išbandytų žmogaus valią.

122. Dievas kuriam nors žmogui neskuba suteikti savo malonės todėl, kad tas žmogus dar labiau užsidegtų, stipriau trokštų dangiškų gėrybių ir kasdien vis labiau stiprėtų jo noras, pastangos, alkis ir troškulys gauti malonę. Svarbu, kad jis nenusilptų nuo sieloje besirandančių ydingų minčių, nepultų į tinginystę, nenusiviltų ir dėl tokio Dievo delsimo nepradėtų svarstyti: „Kada gi gausiu Dievo malonę“, nes per tai gali būti piktojo įtrauktas į dvasinį apsileidimą. Taip, kaip ilgai Dievas delsia suteikti malonę, tikrindamas žmogaus tikėjimą ir jo valios meilę, taip nenuilsdamas žmogus turi ieškoti Dievo dovanos, vieną kartą patikėjęs vieninteliu ir ištikimu Dievu, žadėjusiu suteikti malonę tam, kuris kantriai Jo prašo ir tvirtai Juo tiki.

123. Sielos, kurios yra ištikimos, tvirtai tiki, kad ir Dievas yra ištikimas. Jos tiki vadovaudamosi žodžiu, „jog Dievas tiesakalbis“ (Jn 3, 33). Remdamosi tokia tikėjimo samprata, pačios sielos, kiek tai nuo jų priklauso, išbando save ir kelia sau klausimą: ar joms netrūksta pastangų, meilės, dorybių? Ir labai nuosekliai save ištyrusios, visomis jėgomis stengiasi įtikti Viešpačiui, įtikėjusios, kad Dievas yra ištikimas ir tiesakalbis ir, jeigu kantriai ir iki galo tarnaus Viešpačiui, Jis nepaliks jų be dvasinių dovanų, o jos, dar būdamos kūne, taps tinkamos dangiškajai karalystei ir pagerins savo amžinąjį gyvenimą.

124. Tad tokiu būdu sielos, visko atsisakiusios, su visa savo meile veržiasi prie Viešpaties Jėzaus Kristaus, Jo vienintelio laukdamos, alkstančios ir trokštančios Dievo malonės, nebandančios nusiraminti pasaulietiškai, besipriešinančios pasaulietiškoms mintims, tikėdamosi tik Dievo pagalbos ir Jo užtarimo, kada pats Viešpats ims jose slapčia veikti ir savo nematoma pagalba saugos dorybių vaisius. Taip siela, pagal savo jėgas atlikusi pareigą meilei, tampa verta Dievo karalystės ir amžinojo gyvenimo. Nes yra ribos laisvai valiai, laisvai meilei ir yra pastangų ribos vykdant Dievo įsakymus.

3. Šv. Makarijus pavyzdžiais iš Šventojo Rašto pamokomai aiškina, kad bendrasis malonės įsakymas – tai kantrybė, o ne staigus savęs įtikinimas, ir ši kantrybė yra kiekvieno tikinčiojo pareiga.

125. Dvasinis Dievo malonės veikimas sieloje vyksta su dideliu kantrumu, didžiule išmintimi ir slapčia stebint protą, kada ir pats žmogus kantriai darbuojasi ištisų metų tėkmėje. Dievo malonė tobulai žmoguje ima veikti tuomet, kada, daugelį kartų išbandžius jo laisvą valią, jis pasirodo tinkamas Šventajai Dvasiai ir laikui bėgant parodo savo patirtį bei ištvermę. Aiškius to pavyzdžius pateiksime iš Dievo Dvasios Raštų.

126. Apie tai, ką aš sakau, panašiai buvo su Juozapu. Kiek reikėjo laiko ir metų, kol jo gyvenime išsipildė Dievo valia ir regėjimai! O kokiose kančiose, varge ir suspaudime iki tol buvo bandomas Juozapas! Jis viską kantriai ištvėrė ir visuose bandymuose pasirodė kaip ištikimas Dievo tarnas. Jis tapo Egipto valdytoju ir išmaitino savo giminę. Tuomet išsipildė pranašystės ir Dievo valia, apie kurią iš anksto buvo pranašauta.

127. Panašiai atsitiko ir su Dovydu. Dievas per pranašą Samuelį jį patepė karaliumi. Tuomet, kai jis buvo pateptas karaliumi, buvo persekiojamas Sauliaus ir nuo mirties turėjo gelbėtis bėgdamas. Ir kur Dievo patepimas? Juk pateptasis kentėjo didelį sielvartą, turėjo pasitraukti į dykumą ir, neturėdamas net kasdieninės duonos, nuo Sauliaus piktų kėslų slėpėsi pas pagonis. Tokį sielvartą teko kęsti Dievo pateptajam karaliumi! Jis daugelį metų buvo bandomas ir gundomas, tačiau visa tai didžiadvasiškai iškentė, ryžtingai atsidavė Dievui ir save įtikino: „Ką Dievas pasakė ir ką su manimi padarė pranašo patepimu, viskas turi išsipildyti.“ Tuomet dėl didžios jo kantrybės išsipildė Dievo valia ir po daugybės išbandymų Dovydas tapo karaliumi, ir matomi tapo Dievo žodis ir patepimas, atliktas per pranašą. Panašūs ir Mozės, Abraomo bei Nojaus bandymai.

128. Šiuos pavyzdžius iš Šventojo Rašto mes pateikėme tam, kad įrodytume, jog Dievo malonė pradeda veikti ir ją priimti gali tik tokia siela, kurios laisva valia buvo išbandyta per ilgalaikę kovą ir nuolatinius gundymus ir kuri su didžia kantrybe iškentė visus sielvartus. Kada tokia siela niekuo neįžeidžia Šventosios Dvasios, bet dėl malonės visiškai sutinka su Dievo įsakymais, tuomet ji tampa tinkama išsilaisvinti nuo aistrų, priimti dvasinės įsūnystės pilnatvę, dvasinius turtus ir įgyti tokį supratimą, kuris yra ne iš šio pasaulio ir skirtas tik tikriems krikščionims. Todėl tokie žmonės visa kuo skiriasi nuo išsilavinusiųjų, protingųjų ir išmintingųjų, savyje turinčiųjų pasaulietinę dvasią.

129. Mes laisva valia turime pasirengti eiti pas Viešpatį, tapti Kristaus sekėjais, kad galėtume vykdyti Kristaus valią ir Jo įsakymus. Atsisakę pasaulietinės meilės, savo sielas atiduokime Kristui. Tai reiškia, kad užimti būkime Juo vienu, Juo vienu rūpinkimės, Jo vienintelio ieškokime. Jeigu dėl kūno silpnumo nepajėgsime vykdyti Jo įsakymų ir būsime per silpni paklusti Dievui, tai nors protu mylėkime Viešpatį, ieškokime ir veržkimės prie Jo. Jei dėsime tokias protines pastangas, stengsimės laikytis teisingų minčių, sieksime tiesos kelio ir nuolat save stebėsime, tai Šventosios Dvasios malonei veikiant ištrūksime iš mirties tamsos bei aistrų, kurios yra užvaldžiusios sielą, ir per tai tapsime verti Kristaus šlovės ir amžinosios karalystės, kur galėsime šlovinti Tėvą ir Sūnų, ir Šventąją Dvasią per amžių amžius. Amen.

4. Tad galima tvirtinti, kad kiekvienas, nutaręs darbuotis Viešpačiui, turi pradėti nuo dvasinių pastangų. Dvasinės pastangos – tai būsena, kai geras darbas yra atliekamas protingos valios jėgomis, o nuo darbų, kuriems prieštarauja sąžinė, susilaikoma, nors širdis tam ir nepritaria. Apsisprendei? Tuomet pradėk save lenkti prie visokio gero darbo, o bet kokiam blogiui priešinkis.

130. Kas nori žengti pas Viešpatį, tapti vertas amžino gyvenimo, prisipildyti Šventosios Dvasios, duoti dvasinių vaisių, tyrai ir be priekaištų vykdyti Kristaus įsakymus, tas pirmiausia turi tvirtai įtikėti Viešpatį, visiškai atsiriboti nuo pasaulio, kad visas protas būtų užimtas tuo, kas nematoma. Jis turi nepaliaujamai melstis, tikėdamas ir pasitikėdamas Viešpačiu, visada laukti Jo apsilankymo ir pagalbos ir tik tai laikyti vieninteliu savo proto tikslu. Vėliau dėl jame tūnančios nuodėmės jis turi save versti atlikti visokius gerus darbus ir vykdyti Viešpaties įsakymus. Pavyzdžiui, reikia prisiversti nusižeminti prieš bet kurį žmogų, save laikyti žemesniu ir mažiau vertu už bet kurį kitą, nė iš vieno žmogaus nelaukiant pagyrų ir nesiekiant garbės, kaip parašyta Evangelijoje, bet prieš akis turėti tik vienintelį Viešpatį Jėzų Kristų ir Jo įsakymus, Jam vienam stengtis įtikti savo širdies nuolankumu, kaip Viešpaties yra pasakyta: „Mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą“ (Mt 11, 29).

131. Taip pat toks žmogus panašiai, kiek įmanoma, turi pratinti save būti maloningu, geru ir gailestingu, nes Viešpaties pasakyta: „Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas“ (Lk 6, 36). Atmintyje teišlieka kaip pavyzdys Viešpaties romumas ir Jo širdies nuolankumas, bendravimas su žmonėmis. Toks žmogus tegul pratina save nepaliaujamai melstis, su tikėjimu prašydamas, kad Kristus ateitų ir jame apsigyventų, jį ištobulintų, sustiprintų ir jam padėtų laikytis Jo įsakymų, kad jo siela taptų Viešpaties namais. Tad ką dabar žmogus daro prisiversdamas ir nepritariant širdžiai, tą po kurio laiko darys laisvai ir su džiaugsmu, visada prisimindamas Kristų ir su didžia meile Jo laukdamas. Tuomet Viešpats, matydamas tokį jo nusiteikimą, geras pastangas, Dievo troškimą ir kaip savo širdį net prieš jos valią nuolat kreipia prie gėrio ir meilės, stengdamasis nusižeminti ir būti nuolankus, tada, sakau tau, Viešpats parodys jam savo maloningumą, pašalins priešus ir jame tūnančią nuodėmę, jį pripildydamas Šventąja Dvasia. Tuomet jis be vargo ir pastangų galės vykdyti visus Viešpaties įsakymus, teisingiau pasakius, pats Viešpats jame tai darys ir neš tyrus Šventosios Dvasios vaisius.

132. Norintysis sekti Viešpačiu save turi kreipti visokio gėrio link: aplinkiniams skleisti meilę, būti nuolankus, gailestingas ir, kad širdis būtų maloninga, stengtis iškęsti paniekinimus, o kai niekina, būti didžiadvasišku; kada žemina ir šmeižia, nepasiduoti pasipiktinimui, nes pasakyta: „Nekeršykite patys, mylimieji“ (Rom 12, 19). Jei kas neturi dvasinės maldos, save reikia versti melstis. Tuomet Dievas, matydamas, kaip žmogus stengiasi prieš savo širdies valią ir visomis jėgomis save bando pažaboti, duos jam tikrą dvasinę maldą, suteiks tikrą meilę, tikrą nuolankumą, tikrą gerumą, vienu žodžiu – pripildys jį dvasinių vaisių.

133. Jeigu kas, neturėdamas dvasinės maldos, save verčia vien tik melstis, kad gautų maldos malonę, bet neverčia savęs būti nuolankiu, nusižeminti, skleisti meilę bei vykdyti Viešpaties įsakymus ir nesiekia tokios dvasinės pažangos, tai pagal jo pareikštą laisvą valią ir prašymą kartais iš dalies jam yra suteikiama maldos malonė, bet savo charakteriu ir morale jis lieka toks, koks ir buvęs anksčiau. Jis neturi nuolankumo, nes nesistengė jo įgyti, nėra nusižeminęs, nes to neprašė ir savęs nevertė taip elgtis, neturi jis ir meilės, nes, prašydamas maldos, netroško meilės ir nesistengė jos įgyti.

134. Kas neišsiugdė šių savybių ir jų savyje neturi, tas, ir gavęs maldos malonę, ją praras dėl puikybės arba nedarys pažangos ir netobulės dovanotoje malonėje, nes nesistengia vykdyti Dievo įsakymų. Juk Šventosios Dvasios ramybei tarnauja nusižeminimas, meilė, nuolankumas ir kiti Dievo įsakymai.

135. Tad kas iš tikrųjų nori įtikti Dievui, iš Jo priimti Šventosios Dvasios malonę ir tobulėti Joje, tas turi versti save vykdyti visus Dievo įsakymus, pavergti savo širdį net prieš jos valią, nes pasakyta: „Tikrai aš tvarkau savo žingsnius pagal tavo įsakus, – nekenčiu jokio sukto kelio“ (Ps 119, 128).

5. Versti save prie gėrio – tai viena dvasinių pastangų pusė; kita – priešintis blogiui. Tai paskutinė dvasinė kova. Šv. Makarijus šios kovos moko šitaip.

136. Kas iš tikrųjų nori įtikti Dievui ir neapkęsti blogio, tas, atlikdamas žygdarbius ir kovodamas, turi vesti dvigubą kovą: pasaulietiniuose šio pasaulio dalykuose turi vengti bet kokių žemiškų prisirišimų, malonumų ir nuodėmingų įpročių, o dvasiniuose reikaluose turi kovoti su pačiomis blogio dvasiomis, apie kurias apaštalas sakė: „Mes grumiamės ne su krauju ir kūnu, bet su kunigaikštystėmis, valdžiomis, šių tamsybių pasaulio valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis dangaus aukštumose“ (Ef 6, 12).

137. Žmogus, nusižengęs įstatymui ir išvarytas iš rojaus, yra susipančiojęs dvejopai: šiame pasaulyje – gyvenimiškais reikalais, meile pasauliui, t. y. kūniškais malonumais ir aistromis, turtais ir garbe, žmona, vaikais, artimaisiais, tėvyne, drabužiais, žodžiu, viskuo žemišku, ko Dievo žodis liepia laisva valia atsižadėti (nes kiekvienas prie regimojo pasaulio prisiriša pats, niekieno neverčiamas), kad žmogus, viso šito atsisakęs ir save išlaisvinęs, galėtų tapti tobulu Dievo įsakymų vykdytoju. Priešingu atveju piktosios dvasios slaptoje visa tai supainioja, įkalina ir pavergia sielą.

138. O kada, išgirdęs Dievo žodį, žmogus nuspręs keistis, atsisakys gyvenimiškų reikalų ir pasaulietinių ryšių, atsižadės visų kūniškų malonumų ir nuolat ryžtingai kreips mintis į Viešpatį, tuomet galės suvokti ir pripažinti antrąją pančių pusę – kad širdyje vyksta kita kova, kitas priešinimasis – kova su piktosiomis dvasiomis ir kad jau reikia imtis kito pobūdžio žygdarbio. Tad su nesvyruojančiu tikėjimu ir didžia kantrybe, nenuilstamai šaukdamiesi Viešpaties, laukdami iš Jo pagalbos, turime viltį dar čia gauti vidinį išlaisvinimą nuo visų mus saistančių ryšių, piktųjų dvasių tamsos, t. y. nuo mus veikiančių slaptųjų aistrų.

139. Ši kova gali būti baigta tik padedant Dievo malonei, nes žmogus pats nepajėgus kovoti su slaptomis mintimis, minčių klaidžiojimais, nematomomis aistromis ir piktojo intrigomis. Nes tas, kas šiame pasaulyje yra prisirišęs prie regimųjų daiktų, save apraizgo įvairiopais pančiais ir įsitraukia į piktybiškas aistras, jis nebesuvokia, kad jo viduje vyksta kita kova, kitas priešinimasis – kova su piktosiomis dvasiomis. O kada žmogus su jėga pagrobs save iš žemiškojo pasaulio bei materialiųjų rūpesčių ir pradės savo širdį lenkti prie Viešpaties, vis labiau atsiribodamas nuo šio pasaulio, kad nors tuomet jam pavyktų atpažinti savyje vidinę aistrų kovą ir minčių vylingumą! O jeigu, kaip anksčiau minėjome, žmogus savo pastangomis neatsižadės pasaulio ir iš visos širdies neatsisakys žemiškųjų troškimų, nepanorės visa esybe glaustis prie Viešpaties, tuomet jis nepažins piktųjų dvasių apgaulės ir slaptųjų aistrų žalos, bet pasiliks svetimas pats sau, nes jam neatpažintos ir nesuvoktos liks jo nuodėmių žaizdos ir slaptosios aistros. Tad jis ir toliau savo noru liks prisirišęs prie pasaulietinių rūpesčių.

140. O kas iš tikrųjų atsisakė šio pasaulio, nusimetė nuo savęs žemiškąją naštą, išsilaisvino iš tuščių įgeidžių, kūniškų malonumų, garbės, vadovavimo bei žmogiškų pagyrų ir visa širdimi nuo viso to atitolo, tas pradėjęs šį matomąjį žygdarbį, slaptoje Viešpaties padedamas, kūnu ir siela tarnaudamas Viešpačiui, savyje atranda slaptas aistras, nematomas sąsajas, slaptą kovą ir imasi slapto žygdarbio. Tad išprašę iš Viešpaties dvasinius ginklus, kaip sako apaštalas Paulius, „stovėkite, susijuosę strėnas tiesa, apsivilkę teisumo šarvais, pasiimkite tikėjimo skydą bei Dvasios  kalaviją“ (Ef 6,14–17) ir, jais apsiginklavę, galėsite priešintis slaptoms velnio intrigoms, nepakliūsite į jo spendžiamas klastas. Šiuos ginklus įsigijusieji malda, kantrybe, prašymu, pasninku, o labiausiai tikėjimu, bus pajėgūs kovoti su valdžiomis ir kunigaikštystėmis ir Šventosios Dvasios veikimu bei savo nuoširdžiomis pastangomis, ugdydami dorybes, nugalėję tamsos jėgas, tampa verti amžinojo gyvenimo.

141. Vieni sako, kad Viešpats iš žmonių nori tik matomų vaisių, o slaptus kuria Pats. Bet iš tikrųjų yra ne taip, nes kiek kas save apriboja išoriškai, tiek turi kovoti ir viduje, nepasiduodamas tuščioms mintims, nes Viešpats nori, jog tu kovotum su savo protu ir neleistum jam mėgautis ydingomis mintimis.

142. Siela turi priešintis ir kovoti, ir tavo nusiteikimas, kova bei pastangos pagaliau pradės imti viršų. Nusiteikimas tai kils, tai kris, kartais bus nuodėmės palaužtas, dešimtyje ar dvidešimtyje susirėmimų nuodėmė ims viršų, bet ir siela su laiku pradeda laimėti ir, žiūrėk, ima ir nugali nuodėmę ir, jeigu būna tvirta, švenčia pergalę kovoje. Ir taip laikui bėgant, laimėdama po vieną kitą kovą, įgyja persvarą, galutinai nugalėdama nuodėmę.

143. Kol arklys miškuose ir laukuose ganosi kartu su kitais laukiniais gyvūnais, jis nėra paklusnus žmogui. O jį pagavus, jam sutramdyti uždedamas apynasris, kol jis išmoks vaikščioti tiesiai ir paklusniai. Vėliau įgudęs jojikas arklį apjodinėja ir dresuoja, kad taptų tinkamas mūšiui. Po to arklys yra apginkluojamas, jam uždedant antkrūtinį ir kamanas, ir raitelio mokomas kovoti. Jeigu kovoti neišmoks, negalės dalyvauti mūšiuose, o jeigu išmoks ir pripras prie kovų, tuomet, vos tik pajutęs mūšį ir išgirdęs susirėmimų garsą, pats veršis pirmyn, savo žvengimu gąsdindamas priešą.

144. Taip ir siela nuo nusižengimo momento, sulaukėjusi ir tapusi nepaklusni, pasaulio dykumoje suartėja su žvėrimis – piktosiomis dvasiomis, tokiu būdu tarnaudama nuodėmei. Bet kai ji išgirsta Dievo žodį ir juo įtiki, tuomet, pažabota Šventosios Dvasios, palieka laukinį savo būdą ir pasaulietinę išmintį, nes jos raitelis – Kristus. Iš pradžių ji dar būna liūdna, prislopinta ir suspausta, nuolat tramdoma Šventosios Dvasios, yra alinama, kad būtų išbandyta ir joje būtų sunaikinta nuodėmė. Tokiu būdu siela, ginkluota teisumo šarvais, išganymo šalmu, tikėjimo skydu ir pasiėmusi Dvasios kalaviją, išmoksta kovoti su savo priešais ir, apsiginklavusi Viešpaties Dvasia, kaunasi su blogio dvasiomis, užgesindama piktojo įžiebtas strėles.

145. Kai nusišalinsi nuo pasaulio ir imsi mąstyti apie Dievą bei Jo ieškoti, turėsi kovoti su savo prigimtimi, su ankstesniais įgūdžiais bei savo būdu, kuris tau įgimtas. O kai susikausi su savo įgūdžiais, tuomet pamatysi tau besipriešinančias ir su tavo protu kovojančias mintis, ir mintys tave įtrauks į tai, nuo ko bėgai. Tada stosi į mūšį ir imsi kovoti priešpriešindamas mintį minčiai, protą protui, sielą sielai, dvasią dvasiai.

146. Nes taip bekovojant atsiveria kažkokia paslaptinga ir vos pastebima tamsos jėga, glūdinti širdyje, tačiau Kristus tuo metu būna arti tavo sielos bei kūno ir, žvelgdamas į tavo kovą, siunčia dangiškas mintis, slaptoje tave ramindamas. Kol kas Viešpats leidžia tau mokytis ir per tavo kentėjimus ruošia malonę. Ir kai nusiraminsi, tau leis save pažinti ir parodys, kad tau leido kovoti dėl tavo paties naudos. Kaip turtingo žmogaus sūnus, kuris auklėtojo yra baudžiamas už nusižengimus ir jam pamokos atrodo per griežtos ir per sunkios, o kai suauga už tai ima dėkoti, taip ir Viešpaties malonė išmintingai tave moko, kol netapsi tobulu žmogumi.

6. Kadangi pasiryžusiojo tarnauti Viešpačiui laukia ir kitokie sunkumai, dar, be tvirto apsisprendimo sutelkti visas dvasines pastangas, jam yra reikalingas supratingumas, dėmesys ir įžvalgumas.

147. Kas nori tiksliai vykdyti Dievo valią – gyventi tobulą krikščionišką gyvenimą, tas pirmiausia iš visų jėgų turi pasirūpinti sielos sveiku protu, kad įgytų sugebėjimą tiksliai atskirti gėrį nuo blogio ir, naudodamasis sielos protu kaip akimi, nesusidraugautų su blogiu ir nepasiduotų ydų įtaigai.

148. Kūnas kaip savo kelrodį turi akis, kurios jį veda pasirinktu keliu. Įsivaizduok žmogų, einantį miškinga vietove, kuri priaugusi dygliuotų krūmų, pilna privirtusių medžių ir kelią pastojančių liūnų. Jeigu keliautojas bebaimis, atsargus ir apsukrus, tai, kaip kelrodį turėdamas akis, su dideliu atidumu jis įveiks šią vietovę ir išlaikys sveiką savo apdarą, kurį labai atidžiai pasirinko šiai kelionei, o jo akys, kaip viso kūno šviesa, rodys kelią ir apsaugos kūną, kad nesusibraižytų dygliuotuose krūmynuose ar nenuskęstų liūne. Taip apsukrus bei sumanus keliautojas, kaip kelrodį turėdamas akis, ir kūną išsaugo sveiką, ir drabužį nesuplėšytą. Jeigu panašia vietove tenka keliauti žmogui, kuris yra tingus ir apsileidęs, neapsukrus ir nerūpestingas, tai ir jo apdaras nebus tinkamai parinktas, ir jis pats kelionės metu nebus atidus. Einant per sudėtingas vietas tokio žmogaus drabužiai plaikstysis ir klius už spygliuotų krūmų, medžių šakų, plyšdami ir trukdydami keliauti. O jeigu toks keliautojas dar ir tinkamai neatkreips dėmesio į tai, ką rodo akys, tai ir pats susižalos ar nuskęs liūne.

149. Panašiai ir siela, kurios kūnas yra kaip nuostabus apdaras, savyje turi protą, kuris yra kelrodis jai pačiai ir kūnui, kada reikia eiti per sunkiai praeinamas miškingas vietoves, t. y. nugalėti troškimus, malonumus ir kitokias šio pasaulio pagundas, – turi įdėmiai, blaiviai ir tvirtai save saugoti bei nuo jų susilaikyti. O kad kūniškasis apdaras sunkiai praeinamose vietovėse užkliuvęs už pasaulietinių rūpesčių ir malonumų nesuplyštų, troškimų ugnyje nesudegtų, tai siela nusuka proto akis, kad nematytų vyliaus, nukreipia ausis, kad negirdėtų liežuvavimų, sulaiko liežuvį nuo tuščių kalbų, rankas nuo blogų darbų, nes sielai yra duota laisvė nukreipti savo kūno narius ir neleisti jiems žiūrėti į ką nors blogą, klausytis ko nors gėdingo, kalbėti nepadoriai ir užsiimti kuo nors piktu.

150. Kai tik Viešpats pamato, kad kuris nors žmogus būna tvirtas, nepasiduodamas pasaulio malonumams bei pasilinksminimams, žemiškiems saistams ir klaidžiojančioms mintims, tokiam suteikia savo maloningąją pagalbą ir neliečiamą išlaiko sielą, kuri nuostabiai keliauja šiame tamsos pasaulyje. Už tai tokia siela Dievo ir Angelų yra giriama, kad buvo stipri, puikiai išsaugojo save ir kūną kaip savo apdarą, kad nusisuko nuo pasaulietinių troškimų ir, Dievo padedama, puikiai nuėjo savo kelią šiame gyvenime.

151. Jeigu kas dėl neveiklumo ir nerūpestingumo neatsakingai keliauja šioje žemėje ir savo laisva valia nenusisuka nuo pasaulietinių troškimų, neieško vienintelio Viešpaties, tuomet kūniškasis jo apdaras plyšta, kliūdamas už spygliuotų šio pasaulio krūmų, ima degti nuo troškimų. Tad ir siela teismo dieną neturės drąsos, nes neišlaikė savo drabužio nesutepto, bet jį suteršė vaikydamasi šio pasaulio pagundų. Dėl to tokia siela išvaroma iš dangaus karalystės, nes kuo Dievas gali padėti tam, kuris pats laisva valia save atidavė pasauliui, lepinosi malonumais ir klaidžiojo klystkeliais? Savo pagalbą Dievas suteikia tam, kuris nusisuka nuo žemiškųjų malonumų, ankstesnių blogų įpročių ir stengiasi mintis kreiptis į Viešpatį, atsižada pats savęs ir ieško tik vienintelio Viešpaties. Tad, kaip sako apaštalas Paulius, „darbuokitės savo išganymui su baime ir drebėdami“ (Fil 2, 12), įdėmiai apeikite demonų tinklus iš šio pasaulio įgeidžių, ieškodami Kristaus pagalbos ir dėl Jo gailestingumo malonės tikėdamiesi išgelbėjimo.

7. Įkvėpimo darbuose reikia semtis iš vilties ir tvirto tikėjimo, kad Dievas, matydamas, kokios nuoširdžios sielos pastangos, įsitikins jos ištikimybe ir, jai suteikdamas Šventąją Dvasią, pats su ja susivienys. Šv. Makarijus šią mintį išsako dažnai, nes beveik visos pamokos apie valingas proto pastangas yra susiejamos su šia viltimi.

152. Bet koks darbas pasaulyje yra daromas tikintis gauti naudos iš į jį įdėtų pastangų. Ir jeigu kas nors nėra įsitikinęs, kad galės džiaugtis darbo vaisiais, tai tušti jo vargai. Ir žemdirbys sodina tikėdamasis derliaus ir šito vildamasis pakelia vargus, nes pasakyta, „kad artojas turi arti su viltimi“ (1 Kor 9, 10). Ir kas ima žmoną, ją ima tikėdamasis palikuonių. Ir pirklys dėl pelno leidžiasi į jūrą, rizikuodamas savo gyvybe. Taip ir žmogus, tikėdamas Viešpaties pažadais, vildamasis, kad praregės širdies akimis, atsisako savęs, atsiduodamas maldai, laukdamas Viešpaties ir Jo prašydamas, kad Jis ateitų, apreikštų save ir apvalytų nuo jame gyvenančios nuodėmės.

153. Krikščionis turi turėti viltį, lūkestį, džiaugsmą, tikėjimą būsimąja Dievo karalyste ir išganymu, sakydamas: „Jeigu neišlaisvintas šiandien, būsiu išlaisvintas rytoj.“ Sodinantysis vynuogyną dar prieš pradėdamas darbą viliasi ir džiaugiasi ir, dar nesant vyno, skaičiuoja pelną bei džiugiai imasi darbo. Viltis ir laukimas verčia jį nuoširdžiai stengtis, net turint didelių išlaidų. Panašiai ir statantysis namą ar žemdirbys, tikėdamiesi ateities pelno, iš pradžių turi išlaidų. Taip ir šiuo atveju, jeigu prieš akis žmogus neturės džiaugsmo ir vilties, kad gaus išlaisvinimą ir gyvenimą, tai negalės iškęsti liūdesio ir pakelti sunkumų. Jį lydintys tikėjimas, viltis ir džiaugsmas suteikia jėgų pakelti sunkumus ir eiti siauruoju keliu.

154. Tikintysis turi prašyti Viešpaties, kad perkeistų jo širdį, į Jį turi kreipti savo protą ir mintis, mintyse neturėdamas nieko kito, kaip tik lūkestį Jį išvysti. Ir siela kaip išdykusius vaikus tegul surenka ir nuramina nuodėmės išblaškytas mintis, tegul įveda jas į savo kūno namus, nuolat pasninkaudama ir su meile laukdama Viešpaties, kad Jis ateitų ir iš tikrųjų ją suvienytų. Kadangi ateitis nežinoma, tai tuo labiau siela tegul tikėdama ir nuostabiai vildamasi teatiduoda save vairininkui. Juk pasakyta: nebijok „Aš pats žygiuosiu pirma tavęs ir kalvas sulyginsiu, vario duris sutrupinsiu, nukaposiu skląsčius geležies“ (Iz 45, 2). Taip pat pasakyta: „Saugokis, kad nepuoselėtum širdyje klastingos minties“ (Įst 15, 9).

155. Jeigu neaptingsi ir neduosi laisvės chaotiškoms mintims, bet savo valia palenksi protą, mintis priverstinai nukreipdamas į Viešpatį, tuomet, be abejonės, Viešpats savo valia ateis pas tave ir viską patrauks prie savęs. Norint įtikti Dievui ir Jam tarnauti, reikia tinkama linkme kreipti savo mintis ir mąstymą. Tad visada stenkis įtikti Viešpačiui, visada savo viduje Jo laukdamas, ieškodamas mintyse, stenkis sužadinti savo nusiteikimą nepaliaujamai veržtis Jo link. Nes jei tu stengiesi priversti savo protą Dievo ieškoti, tai Jis teiksis pas tave ateiti ir tave nuraminti. Dievas stovi šalia tavęs ir tiria tavo protą, mąstymą ir minčių eigą, ar tu Jo ieškai visa savo siela, ar nesi aptingęs ir dvasiškai apsileidęs.

156. Kai Dievas pamatys nuoširdžias tavo pastangas Jo beieškant, tuomet Jis tau pasirodys ir atsivers, suteiks pagalbą ir padės pasiekti pergalę, išlaisvindamas iš tavo priešų. Tad padėkim ant aukuro visas savo mintis ir mąstymą, melskim Viešpatį, kad siųstų iš dangaus nematomą ir didžią ugnį, kuri apimtų aukurą ir viską, kas ant jo. Ir kris tuomet tamsos pasaulio šventikai – blogio jėgos. Tuomet pamatysim dangaus lietų, panašų į žmogaus pėdsaką, nusileidžiantį į sielą, ir išsipildys Dievo mums duotas pažadas, pasakytas per pranašą: „Tą dieną atstatysiu sugriautą Dovydo padangtę, užtaisysiu jos plyšius. Prikelsiu jos griuvėsius, atstatysiu ją kaip ji buvo kadaise“ (Am 9, 11).

8. Atskirai apie tai, kokios yra dvasinės pastangos, šv. Makarijus nekalba, nes tie, kuriems tai buvo sakoma, savo viduje jas ir taip praktikavo. Šventasis jas tik išvardija, tai – pasninkas, budėjimas, atsiskyrimas, fizinis darbas, paklusnumas, tarpusavio pagalba, kantrumas. Plačiau jis užsimena tik apie maldą, nes malda eina priekyje ir yra visų dvasinių pastangų ir dorybių vadovė ypač todėl, kad ji yra Šventosios Dvasios ieškojimo įdukra.

157. Apie išorinį stengimąsi ir apie tai, koks gyvenimo būdas yra geriausias, mano mylimieji, žinokite, kad visos dorybės tarp savęs yra susijusios kaip dvasinės grandinės grandys ir jos viena nuo kitos priklauso: malda – nuo meilės, meilė – nuo džiaugsmo, džiaugsmas – nuo nuolankumo, nuolankumas – nuo susitaikymo, susitaikymas – nuo tarnavimo, tarnavimas – nuo vilties, viltis – nuo tikėjimo, tikėjimas – nuo paklusnumo, paklusnumas – nuo paprastumo. Taip pat ir blogi darbai priklauso vienas nuo kito: neapykanta – nuo susierzinimo, susierzinimas – nuo išdidumo, išdidumas – nuo puikybės, puikybė – nuo netikėjimo, netikėjimas – nuo širdies kietumo, širdies kietumas – nuo apsileidimo, apsileidimas – nuo aptingimo, aptingimas – nuo vilties nebuvimo, vilties nebuvimas – nuo nekantrumo, nekantrumas – nuo meilės aistroms. Ydingosios savybės tarp savęs yra susijusios taip, kaip tarp savęs yra susijusios dorybės.

158. Visame dvasinio tobulėjimo kelyje svarbiausia yra uoli malda. Kasdien kreipdamiesi į Kristų maldoje, esame apdovanojami ir Jo dorybėmis. Meldžiantis vyksta sąjunga tarp dvasiškai veiksmingo bendravimo Dievo šventume ir neišsakytos meilės Dievui. Tas, kuris kasdien save verčia melstis, užsidega dvasine meile Dievui, Jam atsiduoda ir iš Jo priima dvasinės malonės apšviečiančiąją tobulybę.

159. Meldžiantis svarbiausia ne kūniški įgūdžiai: ar meldžiamasi garsiai, ar tyliai, ar atsiklaupus, svarbu sukaupti proto dėmesį ir laukti, kol ateis Viešpats ir aplankys sielą, apimdamas visą jos esybę. Tokiu atveju kartais reikia melstis tyliai, o kartais garsiai, kad tik protas būtų tvirtai nukreiptas į Dievą. Nes kaip kūnas, ką nors darydamas, visokeriopai būna užimtas ir visi jo nariai vienas kitam padeda, taip ir siela visiškai tepašvenčia save maldai ir Viešpaties meilei, nesilinksmindama ir nesisukdama minčių sūkuryje, bet visas viltis sudėdama į Kristų. Tokiu būdu Viešpats pats ją apšvies, išmokys teisingai prašyti ir suteiks švarią, dvasingą, dvasiškai nuolankią, tikrą ir Dievo vertą maldą.

160. Einantieji Dievo link turi melstis vidinėje tyloje, taikoje, su didžia ramybe ir į Dievą turi kreiptis ne su nepadoriais ir sumišusiais verksmais, bet sugrudusia širdimi ir skaisčiomis mintimis. Dievo tarnui nepridera būti nenuolankiam, jis turi būti visokeriopai kuklus ir sielvartaujantis, kaip sakė Viešpats per pranašą: „Aš rūpinuosi žmogumi, suvargusiu ir sielvartaujančiu, – tuo, kuris dreba nuo mano žodžio“ (Iz 66, 2). Skaitydami Šventąjį Rašto matome, kad Dievas Mozei apsireiškė todėl, kad jis išsiskyrė ramybe, vidine tyla ir taika. Tuo yra parodoma, kad Dievo ramybė slypi tyloje ir taikoje.

161. Tikroji maldos esmė yra tokia – dėmesingai stebėti mintis ir melstis didžioje vidinėje tyloje bei taikoje. Besimeldžiančiam žmogui reikia visomis pastangomis stebėti savo mintis ir visa, kas tarnauja klastingoms ir vylingoms mintims, atskirti, savo mintimis veržtis prie Kristaus, o minčių norų nevykdyti. Iš visų pusių besisukiojančias mintis „surinkti krūvon“, atskiriant klastingąsias bei vylingąsias nuo natūralių. Siela, apgaubta nuodėmės, panašiai kaip didžiulis kalnas, apaugęs tankiu mišku, arba kaip nendrių priaugusi upė, todėl ketinantieji praeiti pro tokią vietą turi ištiesti į priekį rankas ir sutelkdami didžiules pastangas skintis sau kelią. Taip ir sielą supa ištisas miškas minčių, kurias nori įteigti tamsiosios jėgos. Todėl norint atskirti svetimas, priešiškų jėgų peršamas mintis reikia didžiulių pastangų bei proto dėmesio. Dėmesingieji savo mintims visas pastangas sutelkia į savo vidų. Tokiems žmonėms dėl jų suvokimo ir supratingumo gali pavykti atremti sukylančias mintis ir nuolankiai vykdyti Dievo valią.

9. Iš atsargumo priemonių, į kurias labiausiai reikia atkreipti dėmesį, anot šv. Makarijus, nereikia apsiriboti vien tik stengiantis save pakeisti išoriškai. Išorinių pastangų užduotis – suformuoti įgūdžius dorybėms ugdyti ir dvasingumui puoselėti. Tačiau to neužtenka. Ir toliau reikia dėti pastangas siekiant vidinio tobulėjimo ir stengiantis atsiverti Šventosios Dvasios malonei. Tačiau kai kurie tuo ir apsiriboja: pradeda teisingai elgtis ir tiek, o į širdį dėmesio nekreipia ir neieško Šventosios Dvasios malonės, todėl vargsta, o vaisių vis tiek neturi. Šito saugotis labiausiai ir moko šv. Makarijus.

162. Daugelis griežtai prisižiūri išorinį elgesį, mokosi teisingo gyvenimo ir galvoja, kad toks žmogus jau yra tobulas, todėl nesigilina į savo širdį, joje nemato jokių ydų. O širdyje slypi ydos šaknis, atitinkanti ydingos minties dydį. Tai reiškia, kad namie slepiasi plėšikas – priešiška jėga, todėl ji priešinasi ir jos mintys yra priešiškos. Ir jeigu kas nekovoja su nuodėme, tai vidinė yda, pastoviai plisdama ir vis didėdama, žmogų įtraukia į savo vylinguosius spąstus ir žmogus pradeda elgtis nuodėmingai, nes blogis kaip šaltinio plyšys, per kurį nuolat trykšta srovė. Tad stenkis sulaikyti ydingas sroves, kad neįpultum į tūkstančius blogybių.

163. Nuo ydų pasaulis negaluoja ir šito nežino. Yra netyroji ugnis, kuri uždega širdį, prabėga per visus narius ir skatina žmones tūkstančiams blogų darbų. Ir tie, kurie suirzę, ir tie, kurie mėgaujasi, širdies viduje ima klysti, o kai blogis tokiu būdu randa sau maisto, atsiveria klystkeliai. Taip pat atsisakyk meilės pinigams, puikybės, išdidumo, pavydo, susierzinimo. Kaip tam, kuris yra pakviestas pietums, yra patiekiami įvairūs patiekalai, taip ir nuodėmė siūlo pabandyti viską, o tuomet besimėgaujanti siela sau užsikrauna naštą.

164. Ar gali kas nors pasakyti: „Aš pasninkauju, išdalijau savo turtą, esu keliaujantis maldininkas ir dėl to esu šventas“? Susilaikymas nuo blogio dar nėra tobulumas, nebent kas jau yra nugalėjęs žaltį, kurio lizdas susuktas po pačiu protu, minčių gilumoje, slapčiausiose širdies kertelėse, nes širdis yra bedugnė. Tas, kuris šį žaltį numarino ir išvarė iš savo širdies, to širdis laisva nuo visokių nešvarumų. Nes visa – ir išminties ieškojimas, ir Įstatymas, ir apaštalai, ir Kristaus atėjimas – turi vieną tikslą – žmogaus sielos ir kūno apvalymą. Kiekvienas tikintysis ieško švaros ir nori apsivalyti, tačiau ne visi žino kaip. Todėl labai svarbu ieškoti, kaip ir kokiais būdais nutyrinti širdį. Tačiau kad ir kiek ieškotum, nėra kito kelio – tik per Nukryžiuotąjį už mus. Jis yra kelias, tiesa ir gyvenimas, vartai ir gyva dangiškoji duona. Be šios tiesos neįmanoma pažinti tiesos ir išsigelbėti. Todėl tam, kas išoriškai išdalijo savo turtą, atsižadėjo regimų dalykų, atsisakė visko, kas pasaulietiška, taip pat reikia atsisakyti ir tariamų dvasinių turtų – žinių bei išmintingo pasaulietiško savo minčių dėstymo. Visa tai turi būti atmesta ir laikoma nieku. Tik tuomet žmogus galės ugdyti savo kalbą, kurios esmė yra ne jos grožis, bet veikianti švento Kryžiaus jėga.

165. Pagrindinis kovotojo ginklas – širdyje stoti į kovą su šėtonu, neapkęsti pačiam savęs, atsisakyti savo sielos, ant jos rūstauti ir jai priekaištauti, priešintis įprastiniams savo norams, kovoti su mintimis, žodžiu – kovoti su savimi.

166. Jeigu tu saugai savo žemiškąjį kūną nuo sugedimo ir pasileidimo, o viduje esi pasileidęs ir klaidžioji ydingų minčių takais, tai prieš Dievą esi paleistuvis, ir neatneš tau naudos kūno skaistumas. Jeigu jaunuolis, gudrumu suvedžiojęs merginą, po to būna jai neištikimas, tuomet ji savo jaunikiui darosi žiauri už paleistuvystę. Taip ir siela, pradėjusi bendrauti su jos viduje gyvenančiu žalčiu – piktąja dvasia, yra neištikima Dievui. Juk pasakyta: „O aš jums sakau: kiekvienas, kuris geidulingai žvelgia į moterį, jau svetimauja savo širdimi“ (Mt 5, 28). Nes yra pasileidimas kūniškas ir pasileidimas sielos, kuri leidžiasi į bendravimą su šėtonu. Viena ir ta pati siela yra sesuo ir bendrininkė arba demonų, arba Dievo ir Angelų, o svetimaudama su velniu ji darosi netinkama dangiškajam Jaunikiui.

167. Jau ne kartą esame pateikę palyginimą apie žemdirbį, kuris, atlikęs savo darbą – pasodinęs grūdą žemėje, dar turi laukti lietaus iš dangaus. O jeigu nepapūs vėjai ir neatneš debesų, žemdirbio vargas nesuteiks jam jokios naudos, nes grūdas gulės žemėje vienas. Pritaikyk tai dvasiniam gyvenimui. Jeigu žmogus apsiribos vien tik savo pastangomis ir nepriims to, kas neįprasta jo prigimčiai, t. y. neleis veikti Šventajai Dvasiai, tai jis negalės Viešpačiui duoti tinkamų vaisių. Tai kurgi turi būti nukreiptos žmogiškos pastangos? Ogi į tai, kad žmogus atsisakytų pasaulio, melstųsi, budėtų, mylėtų Viešpatį ir brolius. Visa tai daryti yra asmeninis jo reikalas. Bet jeigu žmogus apsiribos vien tik savo jėgomis ir nesistengs priimti Dievo malonės, tai nepapūs Šventosios Dvasios vėjai, neatsiras dangiškasis debesis ir sielos neatgaivins lietus iš dangaus, ir žmogus negalės duoti vaisių Viešpačiui.

10. Iš tokių išoriškai teisingų žmonių šv. Makarijus ypač išskiria knygininkus, kurie iš knygų ir pokalbių sužinojo, kaip reikia elgtis, norint patikti Viešpačiui, ir apie tai kalba, bet patys šito nesiima. Tad jie dvasiniu pažinimu atsilieka net nuo nemokšų ir patys nevykusiai aiškina tikrąsias tiesas.

168. Kas kalba apie dvasinius dalykus pats taip nesielgdamas, tas panašus į žmogų, kuris prasidėjus dienos karščiui, eidamas per išdžiūvusius laukus ir kentėdamas troškulį, kalba apie šaltinį ir iš jo sruvenantį vandenį bei įsivaizduoja save geriantį, kai tuo metu jo lūpos perdžiūvusios ir liežuvis kimba prie gomurio; arba į žmogų, kuris kalba apie medų, koks jis saldus, pats jo niekada neragavęs. Tas, kuris kalba apie tobulumą, džiaugsmą ir neaistringumą, pats to neišjautęs ir nepatyręs, nežino, jog tikrovėje ne viskas taip būna, kaip jis sako. Ir jeigu toks žmogus, kada nors iš dalies nutars pabandyti patirti tai, apie ką kalbėjo, tuomet pats sau pasakys: „Yra ne taip, kaip maniau. Aš galvojau vienaip, o kitaip veikia Šventoji Dvasia.“

169. Vienas dalykas svarstyti apie duoną ir maistą, o kitas – jausti duonos sotumą ir visų kūno narių pasistiprinimą. Viena yra kalbėti apie troškulio numalšinimo malonumą, o kita – ištroškus atsigerti. Taip pat viena yra kalbėti apie karą, drąsius karius ir kovotojus, kita – eiti karinėje rikiuotėje ir dalyvauti mūšyje, pulti ir trauktis, atakuoti ir būti užpultam, pralaimėti arba nugalėti. Taip ir dvasiniuose reikaluose: viena yra remtis girdėtais ar apmąstytais dalykais, o kita – kai visa tai esi patyręs ir nepajudinamai savo viduje jauti Šventosios Dvasios malonės veikimą. Žmonės, vien tik kalbantys apie dvasingą žmogaus gyvenimą, tačiau taip nesielgiantys, svajoja ir didžiuojasi savo paviršutinišku protu.

170. Paskelbus karą, turtingi ir kilmingi žmonės nenori eiti kariauti, bet bijodami mirties pasilieka namuose, o į karą eina naujokai, vargšai, paprasti žmogeliai. Tačiau atsitinka taip, kad jie laimi karą, išvaro priešą iš šalies ir už tai iš karaliaus gauna vainiką ir dovanų, pagarbą bei titulus, o tie, turtingieji ir kilmingieji, pasilieka nuošaly. Taip yra ir dvasinėje kovoje. Nemokšos, pirmą kartą girdėdami Dievo žodį, juo patiki, nuoširdžiai imasi jį vykdyti ir iš Dievo gauna dvasinę malonę, o išmintingieji, iki smulkmenų besigilindami į Žodį, vengia kovos, todėl nedaro pažangos ir stipriai atsilieka nuo kovojančiųjų su gyvenimo pagundomis ir jas pergalėjusiųjų.

11. Tad reikia visokeriopai ieškoti Šventosios Dvasios malonės. Juk jeigu Jos tavyje nėra, tuomet visos tavo aukos ir darbai yra niekas ir išėjimo valandą tave pačiups velnias ir nusitemps į savo bedugnę. Kas turi Šventąją Dvasią, tas piktąjį sudegins.

171. Jeigu kuris nors, dėl Viešpaties atsižadėjęs pasaulio, atsisakęs malonumų, turtų, tėvo ir motinos, save nukryžiavęs, pasidarys maldininku, vargšu ir nieko neturinčiu, tačiau vietoj pasaulietinės ramybės neįgis dieviškosios ramybės, tuomet savo sieloje nepajus dvasinio malonumo, vietoj dūlėjančių drabužių nepasipuoš dieviškos šviesos apdaru, o jeigu vietoj ankstesnio ir kūniško bendravimo savo sieloje nepažins dangiško bendravimo, vietoj matomo pasaulio džiaugsmo neturės dvasinio džiaugsmo ir nebus nuramintas dangiškos malonės, nepriims į sielą dvasinės pilnatvės, žodžiu, jeigu vietoj laikinų malonumų neįgis amžinųjų, tuomet jis taps druska, praradusia sūrumą, ir jis bus labiausiai apgailėtinas iš žmonių, nes ir šiame pasaulyje viską prarado, ir dangiškųjų dovanų neįgijo, nes Šventajai Dvasiai veikiant savo viduje nepažino dieviškųjų paslapčių.

172. Jeigu siela mano, kad savo jėgomis ir pastangomis be Šventosios Dvasios malonės gali pasiekti tobulumą ir dvasinį tyrumą, ji labai nusideda. Tokia siela netinkama dangiškai buveinei – Dievo karalystei. Jeigu aistrų užvaldytas žmogus, atsižadėjęs pasaulio, nepalinks prie Viešpaties, su pasitikėjimu ir kantrybe neįtikės, kad gali priimti savo prigimčiai ypatingą gėrį, t. y. Šventosios Dvasios jėgą, ir jeigu iš Viešpaties aukštybių į tokią sielą nenusileis dieviška gyvybė, tai jis nepajus tikro gyvenimo, neišsiblaivys nuo pasaulietinio apsvaigimo, Šventoji Dvasia neapšvies jo aptemdytos sielos ir ji neprabus iš paties giliausio nežinios sapno, todėl nepažins Dievo, Jo jėgos ir veikiančios malonės.

173. Tas, kuris stengiasi įtikėti ir ateiti pas Viešpatį, turi melstis, kad dar žemiškajame gyvenime galėtų priimti Dievo Dvasią, kuri yra sielos gyvybė. Ir Viešpats į žemę atėjo tam, kad dar čia žmogaus sielai duoti gyvybę – Šventąją Dvasią. Nes pasakyta: „Kol turite šviesą, tikėkite ją, kad taptumėte šviesos vaikais“ (Jn 12, 36); „Ateina naktis, kada niekas negali darbuotis“ (Jn 9, 4). Tad jeigu kas neieškojo ir nepriėmė sielai gyvybės – Dievo Dvasios šviesos, tas išėjęs iš kūno turės pasišalinti į tamsos šalį, nes negalės įeiti į Dievo karalystę ir jo vieta bus pragare su velniu ir jo angelais. Nes kaip auksas ar sidabras, įkaitintas ugnyje, darosi švaresnis ir tauresnis ir niekas – nei medis, nei žolė – nebegali jo pakeisti, nes pats auksas darosi kaip ugnis ir sudegina viską, kas prie jo besiartintų, taip ir siela, kuri nuolat yra Dievo šviesoje ir yra kaitinama dvasinės ugnies, nepakęs šalia savęs jokio blogio. O jeigu kas ir prisiartintų prie jos, tai bus sunaikintas dangiškąja Dvasios ugnimi. Arba kaip paukštis, kuris, aukštai skraidydamas, neturi rūpesčių ir nebijo nei medžiotojų, nei žvėrių ir iš visų, kurie į jį kėsinasi, juokiasi, taip ir siela, įgijusi Šventosios Dvasios sparnus, dangiškose aukštumose virš visų skraidydama, juokiasi iš savo priešų.

174. Jeigu kuriam nors žmogui Dievas dar nepasiuntė savo malonės ir ji jame neįsitvirtino, tuomet jo siela turi dieną ir naktį būti prigludusi prie to, kas ją skatina ir kreipia į gėrį. Tebūnie kaip kažkas prigimtinio ir nekintamo joje būna nors rūpestingumas, baimė ir sugrudusi širdis.


VI. PRIĖMUSIŲJŲ ŠVENTĄJĄ DVASIĄ BŪSENA

šv. makarijus didysis

1. Kas negailėdamas savęs darbuojasi, tam pagaliau suteikiama jėga ir jame pradeda veikti Dieviška Dvasia. Tai yra pajuntama kaip ypatinga dvasinė šiluma širdyje, aprimsta mintys, pranyksta potraukis viskam, kas materialu, nuvertėja tai, kas žemiška. Būtent tai ir yra dvasinio gyvenimo sėkla. Nuo čia ir prasideda kelias į sielos sudvasinimą, apvalymas nuo aistrų ir per jas atsiradusių sielos žaizdų gydymas.

175. Sek Marija, neturėdamas nieko kito mintyje, kaip tik Tą, kuris pasakė: „Aš atėjau įžiebti žemėje ugnies ir taip norėčiau, kad ji jau liepsnotų!“ (Lk 12, 49). Dvasios įsiliepsnojimas atgaivina širdį. Dieviška liepsna sielas nuskaistina ir išbando kaip auksą žaizdre, o ydas sudegina kaip usnis ir erškėčius, „nes mūsų Dievas yra ryjanti ugnis“ (Žyd 12, 29). Šios liepsnos ieškodamas, palaimintasis Dovydas pasakė: „Tirk mane, Viešpatie, ir bandyk, – išbandyk mano norus ir mintis“ (Ps 26, 2).

176. Ši ugnis šildė Kleopos ir jos bendrakeleivio širdis, kai su jais po prisikėlimo kalbėjosi Viešpats. Ir Angelai, ir tarnaujančios dvasios yra apimti šios ugnies šviesos, kaip yra pasakyta: „Jis daro savo pasiuntinius lygius vėjams, savo tarnus – kaip ugnies liežuvius“ (Žyd 1, 7). Dvasios ugnis protą daro švarų, kad šis, atgavęs prigimtinį regėjimą, galėtų matyti Dievo stebuklus, kaip pasakyta: „Atmerk man akis, kad suprasčiau tavo Mokymo nuostabius vaisius“ (Ps 119, 18). Ši ugnis išvaro velnią ir naikina nuodėmę.

177. Kaip metalas, švinas, auksas ar sidabras ugnyje praranda savo kietąsias savybes, tampa minkšti ir, kol būna ugnyje, dėl jos karščio lydosi, keičia savo prigimtinį kietumą, taip ir siela, atsisakiusi šio pasaulio ir pamilusi vienintelį Viešpatį, nuoširdžiai Jo ieškodama, dirbdama ar kovodama su šio pasaulio pagundomis, nenuilstamai Jo laukia, o priėmusi šią dangiškąją Dievo Dvasios Meilės ugnį jau tvirtai atsižada bet kokios pasaulietinės meilės, išsilaisvina nuo visokių aistringų vilionių, perkeičia savo prigimtinį nuodėmės kietumą, viską laiko nereikalingu ir tik vieninteliame dangiškajame Jaunikyje, kurį priėmė į save, nusiramina, Jam jausdama karštą meilę.

178. Sakau tau, kad net ir nuo pačių mylimiausių brolių siela nusisuka, nes jos gyvenimas ir ramybė yra slaptas ir neapsakomas bendravimas su dangaus Karaliumi. Šis bendravimas išskiria nuo bendravimo su tėvu, motina, broliais, ir visi, su kuriais tik toks žmogus susitinka, jo prote jie darosi pašaliniai. Ir jeigu žmogus juos myli, tai myli kaip pašalinius, nes visą dėmesį siela skiria savo Jaunikiui. Juk pasakyta: „Todėl žmogus paliks tėvą bei motiną ir glausis prie savo žmonos, ir du taps vienu kūnu“ (Ef 5, 31). Tad jeigu kūniška meilė taip atskiria nuo visos kitos įmanomos meilės, tai tuo labiau tie, kurie įgijo bendravimą su Šventąją Dvasia, atsižada bet kokios meilės pasauliui ir tokiu būdu jiems viskas ima rodytis svetima. Taip yra todėl, kad jie yra nugalėti dangiškų troškimų ir tampa priklausomi nuo šio bendravimo: ten jų viltys, ten mąstymas, ten jie gyvena, ten nukreiptos jų mintys, ten nugalėtas dieviškos meilės ir dvasinių troškimų vedamas yra sutelktas jų protas.

179. Todėl žmonės, ant kurių nusileidžia ši Dieviško Gyvenimo Dvasios rasa ir kurių širdys yra paveikiamos dieviškos meilės dangiškajam Karaliui – Kristui, prisiriša prie šio grožio, neapsakomos garbės, prie nesuvokiamų dangiškųjų turtų ir amžinojo Karaliaus – Kristaus. Jie atsiduoda į nelaisvę troškimui ir meilei, save visiškai nukreipdami Kristaus link, ir visomis jėgomis siekia pagerinti tuos neapsakomus dvasios turtus, dėl kurių nieku laiko visą žemišką grožį, garbę, pagarbą, karalių ir kunigaikščių gėrybes. Jie yra pakerėti dangiško grožio ir jų sielos jau susiliejo su dangiškuoju nemarumu. Tad ir trokšta tik dangiškojo Karaliaus meilės, su didžiu troškimu tik vieną Jį turi prieš akis, dėl Jo vieno atsižada pasaulietinės meilės ir nutraukia visus žemiškus ryšius, kad savo širdyse turėtų tik šį vieną norą, su niekuo nesusimaišiusį.

180. Tik tie krikščionys, kurie tikrai yra priėmę malonę, gali suvokti, kad visas pasaulis ir karališki turtai, garbė ir išminties žodžiai – visa tai tik kažkokia svajonė, kažkas praeinantis ir neturintis tvirto pagrindo, nevertas jokio dėmesio. Kodėl taip? Ogi todėl, kad nuostabu ir stebuklinga yra tai, kas virš dangaus, ko nėra karaliaus lobynuose ir išminties žodžiuose, ko nesuteikia pasaulietinė garbė. O turtas ir vertė, kuri įgyta priėmus Viešpatį, visa ko Kūrėją, yra ne laikini, bet amžinai išliekantys.

181. Krikščioniškasis protas, veikiant Šventajai Dvasiai, įgyja pastovumą, tvirtumą ir ramybę, nebesiblaško ir nesisieloja dėl nepastovių minčių, bet yra apimtas Kristaus ramybės ir Šventosios Dvasios meilės. Viešpaties apie tokius yra pasakyta, kad jie perėję iš mirties į gyvenimą. Krikščionis yra protu atsinaujinęs, mintimis nusiraminęs, su meile prisirišęs prie Viešpaties, nuo visų žmonių pasaulyje besišalinantis naujasis kūrinys. Dėl to Viešpats ir buvo atėjęs, kad tikrai Jį įtikėjusieji gautų visas šias dvasines dovanas.

182. Kaip iš tikrųjų įtikėjusi kraujoplūdžiu serganti moteris, vos tik palietusi Viešpaties apdaro kraštelį, bemat pasveiko ir perstojo tekėti kraujas iš nešvaraus kraujavimo šaltinio, taip ir bet kuri siela, turėdama neišgydomas nuodėmės žaizdas, nešvarius ir vylingus minčių šaltinius, jeigu tik priglus prie Kristaus ir tikrai tikėdama prašys malonės, tikrai gaus išganingąjį išgijimą nuo nepagydomų aistrų srauto, ir vienintelio Jėzaus jėga bus išdžiovinti aistrų šaltiniai, iš kurių srūva nešvarios mintys. Be Jėzaus šių žaizdų daugiau niekas negali išgydyti.

183. Kaip saulė, pakilusi virš žemės, paskleidžia jai savo spindulius, o tekėdama vakarų link juos atgal susirenka, taip ir siela, kol nėra atgimusi savo dvasia iš aukštybių, klajoja žemėje ir jos mintys apsiriboja žemiškomis ir praeinančiomis gėrybėmis. Tačiau kai tik ji nusprendžia atgimti ir siekia bendrauti su Šventąją Dvasia, į krūvą surinkusi visas savo mintis ir jas savyje užlaikydama, tuomet įeina į ne rankų darbo namus pas Viešpatį. Jai įžengus į dieviškąjį laiką, visos jos mintys darosi švarios ir šventos, nes siela, išsilaisvinusi iš tamsos kunigaikščio – pasaulio dvasios pančių, įgyja švarias ir dieviškas mintis. Juk Dievas yra maloningas: Jis žmogų sukūrė būti dieviškosios prigimties dalininku.

2. Toks dvasinis keitimasis pasireiškia iš karto malonei vos tik pradėjus veikti. Tačiau labai pavojinga galvoti, kad jau pasiektas tobulumas. Tai yra tik pradžia. Malonė, leidusi save pajusti, širdį užvaldo labai iš lėto, kol visko neapima ir neperkeičia.

184. Kada pagal kiekvienos sielos tikėjimo stiprumą ima veikti Dievo malonė ir siela priima pagalbą iš aukščiau, malonė sielą apšviečia tik iš dalies. Negalvok, kad kieno nors siela buvo apšviesta visa iš karto. Joje dar lieka didelė terpė ydai, todėl žmogus dar turi dėti didžiules pastangas, suderintas su jo viduje veikiančia malone. Dievo malonė, kuri sielą gali padaryti švarią per vieną akimirką, ją lanko palaipsniui, taip tikrindama sielos nusiteikimą ir atsidavimą Viešpačiui, ar ji nesusidraugavo su piktuoju, ar visiškai atsiduoda Dievo malonei. Todėl siela ilgus metus yra bandoma, ir nieko neskriaudžianti bei niekuo neįžeidžianti malonė labai palaipsniui joje apsigyvena. Ir pati malonė tampa dirva, į kurią siela ilgų išbandymų laikotarpiu, malonei padedant, pradeda leisti savo šaknis, kol malonė neapima visos sielos ir kol ji nepradeda karaliauti visame sielos inde.

185. Daugelis, kada taip buvo veikiami Dievo malonės, suklydo, pagalvoję, kad pasiekė tobulumą, ir tarę: „Gana iš mūsų, niekam nebeturime poreikio.“ Tačiau Viešpats begalinis ir nepasiekiamas. Siela turi daug narių ir yra labai gili, o į ją įlindusi nuodėmė užvaldė visas širdies kerteles. Kai žmogus šaukiasi malonės, ji ateina ir užvaldo vieną, galbūt du sielos narius. O nepatyrusysis, paguostas malonės, ima manyti, kad jį aplankiusi malonė apėmė visą jo sielą ir joje sunaikino nuodėmę. Tačiau didžioji sielos dalis dar yra apimta nuodėmės ir tik vienas kitas narys – malonės. Šito žmogus nežino ir taip yra suklaidinamas.

186. Kaip to, kuris sunegaluoja, kai kurie organai būna pažeisti, o kiti sveiki, pavyzdžiui, akys ar pan., taip pat yra ir su žmogaus siela. Ji gali turėti kelis ar keletą sveikų dvasinių narių, bet dėl to žmogus dar nėra tobulas. Matai, kiek yra daug dvasinių lygmenų ir kaip dalimis, o ne staiga siela apsivalo ir išsilaisvina nuo blogio.

187. Kaip gemalas motinos įsčiose ne iš karto tampa žmogumi, bet palaipsniui įgyja žmogiškąjį atvaizdą, po to gimsta, bet dar nevisiškai subrendęs, todėl ilgus metus turi augti ir tik po to tampa subrendusiu žmogumi; taip pat ir miežio ar kviečio grūdas ne iš karto, kai tik buvo pasėtas žemėje, išleidžia šaknis, bet tik praėjus šalčiams ir vėjams išleidžia daigą; ir kas sodina kriaušę ne iš karto nuo jos skina vaisius, taip ir dvasiniame žmogaus gyvenime, kur tiek išminties ir subtilumo, palaipsniui aukime tol, kol „tapsime tikrais vyrais pagal Kristaus pilnatvės amžiaus saiką“ (Ef 4, 13), o ne kaip kad kiti tvirtina, tarsi tai būtų taip paprasta kaip apsirengti ar nusirengti.

188. Kaip bitė slapčia padaro skylutę koryje, taip ir malonė slapčia širdyse sukuria savo meilę, kartėlį paverčia saldumu, o kietą širdį suminkština. Ir kaip raižytojas, inde išraižęs kokius nors gyvūnus, iš pradžių savo kūrinį slepia ir tik paskui, kada darbas būna iki galo baigtas, parodo visą indo gražumą, taip ir tikrasis Menininkas Jėzus Kristus išgražina mūsų širdis raižiniais ir slaptoje atnaujina, kol ji dar yra kūne. Ir tik vėliau – amžinybėje sielos grožis tampa visiškai regimas.

3. Todėl pajutusieji juose veikiančią Dievo malonę nepaliaujamai vis labiau ir labiau jos trokšta.

189. Tiesą ir gėrį mylinčios sielos su dideliu tikėjimu ir viltimi trokšta tobulai apsirengti Kristumi. Joms nereikia, kad kas iš šalies jas ragintų, jos pačios maldauja, prašydamos, kad užsidegtų meile Viešpačiui. Tokia siela su visišku nuolankumu kasdien vis labiau suvokia dvasinį augimą ir prisirišimą prie dangiškojo Jaunikio, užsidegusi dangišku noru ir trokšdama dorybių teisumo, stipriai ir nepaliaujamai siekia dvasinio nušvitimo. O jeigu už tokį šių sielų tikėjimą joms būna leista pažinti dieviškąsias paslaptis arba jos gauna dangiškųjų malonių, tuomet jos pačios savimi nepasitiki ir nelaiko to vertomis. Tačiau kuo daugiau jos yra gavusios dvasinių dovanų, tuo dar labiau jų ieško, kuo labiau dvasiškai tobulėja, tuo labiau trokšta, kad jų sielose veiktų Dievo malonė; kuo labiau praturtėja dvasiškai, tuo prasčiau save vertina ir tuo labiau auga nepasotinamas dvasinis troškimas susijungti su dangiškuoju Jaunikiu. Kaip raštuose yra pasakyta: „Kas mane valgo, labiau manęs alksta, kas mane geria, labiau manęs trokšta“ (Sir 24, 21).

190. Iš tikrųjų Dievą mylinti siela, nors padarė tūkstančius teisių darbų, dėl nepasotinamo veržimosi pas Viešpatį apie save galvoja taip, lyg dar nieko nebūtų padariusi. Nors ji išvargino savo kūną budėjimu ir pasninkavimu, tačiau jaučiasi taip, lyg dar nebūtų pradėjusi dvasiškai tobulėti. Nors siela jau apdovanota įvairiomis dvasinėmis dovanomis ir jai atverta daug dangiškųjų paslapčių, dėl neribotos meilės Viešpačiui tokiai sielai atrodo, kad ji dar nieko neįgijo, priešingai – kasdien alkstanti ir trokštanti, su tikėjimu ir meile melsdamasi, ji negali pasisotinti malonės paslaptimis. Ji paliesta dangaus Dvasios Meilės ir veikiama malonės nepaliaujamai savyje kursto liepsnojantį veržimąsi pas dangaus Jaunikį, trokšta paslaptingo bendravimo su Juo, Dvasios šventovėje atvira dvasia žvelgia į dangiškąjį Jaunikį, visiškai nedvejodama su Juo susitapatina, tampa Jo mirties atvaizdu, su dideliu troškimu laukia mirties už Kristų, neabejodama tiki, kad per Šventąją Dvasią gaus visišką išlaisvinimą iš nuodėmės ir aistrų tamsos ir Jos apvalyta, nušvitusi siela ir kūnu galės tapti tikrojo Karaliaus Kristaus švariu indu ir namais. Tuomet ji bus verta dangiško gyvenimo, dar žemėje pasidarys Šventosios Dvasios namais.

191. Tokį lygį siela pasiekia negreit ir patiria daug išbandymų. Tik per ilgą laiką didelėmis pastangomis ir gėrio darbais, patirdama išbandymus ir gundymus, ji dvasiškai tobulėja, taip pasiekdama net tobulą neaistringumą. Kantriai ištvėrusi ir atlaikiusi visus nuodėmingus gundymus, įgyja pagarbą, gauna dangiškąsias dovanas ir tampa dangiškosios karalystės įpėdine Jėzuje Kristuje.

192. Krikščionybė yra gėrimas ir valgis. Ir kuo daugiau kas jos ragauja, tuo labiau apsąla jo protas ir darosi vis labiau nepasotinamas, reikalaujantis vis daugiau ir daugiau. Jeigu trokštančiajam kas paduoda saldaus gėrimo, tai, jo paragavęs, jis ima dar labiau trokšti. Taip ir tas, kuris pajunta veikiančią Dvasios malonę, ima dar labiau Jos šauktis. Taip reiškiasi Šventosios Dvasios veikimas, slaptoje darantis įtaką protui.

193. Įsivaizduok ištroškusį žmogų, kuris, atradęs šaltinį, ima godžiai gerti. Tačiau jei kas nors jam sutrukdo ir neduoda numalšinti troškulio iki galo, tai paragavus vandens dar labiau įsiliepsnoja jo troškulys. Taip būna ir su dvasiniu tobulėjimu, kada žmogus paragauja dvasinio maisto, tačiau staiga tuo pačiu momentu jam kas nors sutrukdo ir nebeleidžia juo pasisotinti iki galo.

194. Viešpats pažįsta žmogaus silpnumą, žino, kad žmogus greit išpuiksta, todėl leidžia, jog jis gyventų nuolat jausdamas jaudulį, alkį ir jo gyvenimas būtų nuolatinės pratybos. Juk žmogus, net maža gavęs, visiems puikuojasi ir todėl darosi nepakenčiamas. Tad tuo labiau jis bus pasipūtęs, jeigu jam iš karto būtų duota pasisotinti. Todėl Dievas, žinodamas žmogaus silpnumą, savo nuožiūra siunčia jam kentėjimų, kad per tai žmogus taptų nuolankesnis ir dar labiau ieškotų Dievo.

4. Tie, kurie Viešpaties trokšta vis labiau ir labiau, ima jaustis menki ir visa ko stokojantys. Todėl nusižeminimas jiems tampa įsišaknijusiu jausmu, kuris yra tolimesnės pažangos sąlyga.

195. Kaip galima žmogui turėti vargdienio dvasią, ypač tuomet, kai jis jaučia, kad pasikeitė, padarė pažangą, įgijo žinojimą ir supratimą, kurio anksčiau neturėjo? Kol žmogus nepadarė pažangos ir viso to neįgijo, jis neturi vargdienio dvasios, o tik yra geros nuomonės apie save. Tačiau kada įgyja supratimą ir padaro pažangą, tada pati malonė jį moko būti vargdieniu savo dvasia ir, nors jis teisusis ir Dievo išrinktasis, nelaikyti savęs geresniu už kitus, bet savo siela jaustis mažaverčiu, menku, tarsi nieko nežinančiu ir neturinčiu, nors daug žino ir turi. Ir tokia mintis tampa tarsi prigimtinė, ima leisti šaknis žmogaus prote. Žinome, jog mūsų protėvis Abraomas, būdamas Dievo išrinktasis, save vadino dulkėmis ir pelenais. Ir pateptasis karaliumi Dovydas, stovėdamas Dievo akivaizdoje, sakė: „Bet aš kirminas, o ne žmogus, – vienų išjuoktas, kitų paniekintas“ (Ps 22, 7). Todėl norintieji tapti jų bendrapaveldėtojais ir bendrataučiais dangiškajame mieste ir turėti garbę kartu su jais privalo mokėti išmintingai nusižeminti, turėti sugrudusią širdį ir savęs neaukštinti.

196. Priėmusysis malonę save labiau nužemina nei kiti nuodėmingieji. Tokia mintis jame pasisėja kaip natūrali. Kuo giliau jis pažįsta Dievą, tuo labiau save laiko niekam vertu; kuo labiau mokosi, tuo labiau pripažįsta save nieko neišmanančiu. Tokiu būdu sieloje veikia Dievo malonė, ir atrodo, jog viskas vyksta natūraliai.

197. Malonės išbandytieji prieš Dievą patys save pripažįsta labai menkais ir savęs nelaiko, jog yra išbandyti malonės, nes, jų manymu, natūralu ir būtina save laikyti vargšais arba netgi niekuo. Nejaugi tokie žmonės nežino, kas jiems yra suteikta, ko neturėjo ir ką ypatinga įgijo dėl savo prigimties? Sakau tau, jie nepripažįsta savęs malonės išbandytais ir padariusiais pažangą, net nežino, kad įgijo tai, ko neturėjo. Nusileidusi ant tokių žmonių malonė pati juos moko, kad ir darydami pažangą jie savo sielos nelaikytų brangenybe ir natūraliai pripažintų, jog yra nieko verti. O būdami brangenybės prieš Dievą, savęs tokiais nelaiko. Taip dvasiškai tobulėdami ir pažindami Dievą, jie pripažįsta save nieko neišmanančiais ir, būdami turtingi Viešpaties akyse, patys sau atrodo vargšai.

198. O jeigu pamatytum, kad kuris nors save kelia į aukštumas, puikuojasi, kad yra malonės dalininkas, tai nors ir nepaprastus ženklus jisai rodo, ir mirusius prikelia, bet savo sielos nepripažįsta nužeminta, o savęs nelaiko vargdieniu savo dvasia, nieko vertu, tai jis yra apgaudinėjamas blogio, tačiau pats to nežino. Nors jis ir įvairius ženklus rodo, juo nereikia tikėti, nes krikščionybės malonės išbandytųjų prieš Dievą požymis – visa tai slėpti nuo žmonių. Jeigu turi net visą karaliaus lobyną, turi jį slėpti ir visuomet kartoti: „Ne mano šie turtai, kitas mano namuose juos padėjo; o aš – vargšas. Kada padėjusysis panorės, paims tai iš manęs.“ Jeigu kas sako: „Užteks man to, ką turiu, daugiau nereikia“, tai tas ne krikščionis, o velnio puikybės indas. Nes Dievu yra nepasisotinama, ir kuo labiau prie Jo prisilieti, tuo labiau Jo alksti. Tokie žmonės jaučia karštą ir nesulaikomą meilę Dievui. Kuo jie labiau stengiasi jos įgyti ir kuo didesnę daro pažangą, tuo labiau save pripažįsta vargšais, visa ko stokojančiais ir nieko neturinčiais. Jie sako: „Nevertas aš, kad ši saulė man šviestų.“ Toks nusižeminimas – krikščionybės požymis.

199. Tas, kas nesilaikys didžiosios nusižeminimo išminties, bus atiduotas šėtonui ir paliks nuogas: neliks jame Dievo malonės ir pasirodys puikybė, nes jis yra nuogas ir vargšas. Tad apdovanotasis Dievo malone turi būti išmintingai nusižeminęs ir sugrudusia širdimi save laikyti vargšu, nieko neturinčiu ir galvoti: „Visa tai, ką aš turiu, visa yra ne mano, Viešpats man davė, ir kai tik norės, tai iš manęs pasiims.“ Kas taip save žemina prieš Dievą ir žmones, tas savyje gali išlaikyti jam dovanotą malonę. Kaip yra pasakyta: „Nes kas save aukština, bus pažemintas, o kas save žemina, bus išaukštintas“ (Mt 23, 12). Būdamas Dievo išrinktasis, tegul pats save teisia ir, būdamas ištikimas, tegul laiko save nevertu. Tokios sielos patinka Dievui ir gauna gyvybę iš Kristaus.

5. Neatsižvelgiant į visa tai, vis dėl tokie žmonės yra perspėjami labiausiai už viską saugotis puikybės, savęs aukštinimo, kito smerkimo, nes tuomet pasitraukia malonė, o be malonės – nuopuolis.

200. Jeigu karalius savo turtus padėtų pas kokį nors vargšą, kad šis juos pasaugotų, vargšas tikrai nedrįstų šių turtų laikyti savais, bet visuomet tvirtintų esąs neturtėlis, iš šių turtų nedrįsdamas išleisti nė skatiko. Jis savo viduje svarstytų: „Šitie turtai ne tik kad yra ne mano, bet jie yra stipraus karaliaus ir jis, kada panorės, juos iš manęs pasiims.“ Gavusieji Dievo malonę taip pat turėtų mąstyti apie tai, būti nusižeminę ir išpažinti savo neturtą. Jeigu tas vargšas, kurio namuose karalius padėjo savo turtą, svetimu lobiu imtų girtis kaip nuosavu, tuomet karalius iš jo pasiimtų visa, ką buvo padėjęs, ir vargšas liktų toks, koks buvęs. Taip ir turintieji Dievo malonę, jeigu ims girtis, o jų širdys puikuotis, tuomet Viešpats iš jų atims savo malonę ir jie liks tokie, kokie buvo iki įgydami malonę.

201. Tad tie, kurie, gavę Šventosios Dvasios malonę ir atradę ramybę, ima save aukštinti, pasiduoda nerūpestingumui, nenusižemina mintimis, toliau nekovoja su aistromis, bet pasitenkina juos aplankiusia malone. Tokie padaro didesnę pažangą išsiugdydami puikybę, bet ne nusižeminimą ir, jeigu buvo apdovanoti, praranda dovanas dėl nerūpestingo abejingumo ir puikybės.

202. Sakau tau, esu matęs žmonių, turėjusių visas dovanas ir gavusių Dvasios malonę, bet puolusių ir nepasiekusių tobulos meilės. Žmogus, būdamas kilmingas, atsižadėjo pasaulio, pardavė viską, ką turėjo, ir davė vergams laisvę. Būdamas protingas ir išmintingas, jis pagarsėjo sąžiningu gyvenimu, tačiau, ėmęs save aukštinti ir puikuotis, galiausiai puolė į tūkstančius blogybių.

203. Kitas, būdamas išpažinėjas, persekiojimo metu buvo uždarytas, o, įsivyravus taikai, paleistas ir tapo gerbiamas. Nelaisvėje jį kankino, leisdami stiprius dūmus, todėl buvo pažeisti jo akių vokai. Ir štai jis visų gerbiamas maldos metu laužė duoną ir davė savo patarnautojui, tačiau jo protas perėjo į tokią būseną, lyg niekada jis nebūtų girdėjęs Dievo žodžio.

204. O kitas, gyvendamas kartu su manimi viename name ir šalia manęs melsdamasis, didžiai susigraudindavo, nes jame veikė Dievo malonė. Jam buvo suteikta gydymo galia ir jis ne tik išvarinėjo demonus, bet taip pat savo rankų uždėjimu gydė sunkias ligas. Tačiau vėliau jis dvasiškai apsileido ir, pasaulio garbinamas, džiaugėsi pats savimi, save išaukštinęs puolė į pačią nuodėmės gelmę. Žiūrėk, net turintysis gydymo dovaną dvasiškai puolė. Ar matai, kaip puola savyje neturintys meilės Dievui? O kas savyje turi meilę, tas jos nuginkluotas  yra lyg paimamas nelaisvėn į kitą pasaulį, lyg nejaučiantis savo prigimties.

205. Ištikima ir tiesą mylinti siela, matydama teisiesiems parengtas amžinąsias gėrybes ir neapsakomas Dievo malones, save ir visas savo dvasines pastangas bei gėrio darbus laiko nevertais neapsakomų Dievo pažadų. Toks yra tikras vargdienis savo dvasia ir jį globoja Viešpats. Toks yra alkstantis ir trokštantis teisybės. Toks yra turintis sugrudusią širdį. Taip nusiteikusieji ir iki galo išlaikiusieji meilę dorybėms, neapleidę savo pastangų, priėmę vargus, iš tikrųjų gali pagerinti savo gyvenimą ir amžinąją karalystę. Tad nė vienas iš brolių tegul nesididžiuoja prieš brolį ir, apgautas piktojo, teneaukština savęs, sakydamas: „Štai jau turiu dvasinę dovaną.“ Taip galvoti krikščioniui nepridera. Nėra aišku, kas rytojaus dieną atsitiks su broliu, nežinai, kokia bus tavo mirtis. Priešingai, tegul kiekvienas būna dėmesingas sau, nenuilstamai tiria savo sąžinę ir širdies kerteles, tegul nuolat stebi, kiek veržliai jo protas yra nukreiptas į Dievą, ir, turint omenyje tobulą tikslą – laisvę bei sielos ramybę, lai netingėdamas stengiasi dvasiškai tobulėti, nelaukdamas malonių ir neieškodamas pasiteisinimų.

206. Tad kaip ir kokiu būdu puola net tie, kurių sielose ima veikti Dievo malonė? Nutinka, kad net pačios tyriausios savo prigimtimi mintys pasikeičia. Žmogus ima aukštinti save ir smerkti kitą, sakydamas: „Tu nusidėjėlis“, o save laikyti teisiu. Argi nežinai, ką sako šv. Paulius? „Taigi, kad neišpuikčiau, man duotas dyglys kūne, šėtono pasiuntinys, kad mane smūgiuotų ir neišpuikčiau“ (2 Kor 12, 7). Ir tyroje gamtoje yra išpuikimo galimybė.

207. Todėl krikščionys turi dėti visas pastangas, kad nesmerktų nei pasileidėlės, nei nusidėjėlių, į visus žvelgtų tyra širdimi, skaidria akimi, kad jiems taptų natūralu ir nekintama nieko nežeminti ir nesmerkti, niekuo nesibodėti ir nematyti skirtumo tarp žmonių.

208. Ar gali žmogus dvasiškai pulti turėdamas malonės dovaną? Jeigu apsileidžia, tuomet puola, nes piktasis niekada neapsileidžia ir nepasiduoda tinginystei. Tuo labiau tu negali nustoti ieškojęs Dievo, nes daug turėsi žalos, jeigu pasiduosi dvasiniam apsileidimui, nors ir buvai išbandytas malonės slėpinio.

209. Krikščionių vertė didelė ir nė su kuo nepalyginama. Tačiau jeigu kas išsiblaško, tampa panašus į miestą, kuris neturi sienų ir į jį iš kur tik nori gali ateiti plėšikai, jį lengvai apiplėšti ir sudeginti. Jeigu tu būni apsileidęs ir nedėmesingas pats sau, tave užpuola piktosios dvasios ir, apvogusios protą, ten pasėja šio pasaulio nuodėmingas mintis.

6. Kaip apdovanotieji džiaugiasi, suvokdami, kokį turtą gavo, taip pat jie ir išgyvena, bijodami jį prarasti, ir stengiasi atlikti savo tarnystę, kad neįžeistų Šventosios Dvasios malonės ir Ji nuo jų nepasitrauktų.

210. Tokie žmonės nepasitiki savo gyvenimu ir darbais, kol Viešpats juose neapsigyvena, kol jie nepajaučia, kad juose veikia Dvasios malonė. Kai Viešpačiui atėjus jie patiria malonę ir ima gėrėtis dvasios vaisiais, tuomet tarsi nukrinta tamsos šydas ir suspindi Kristaus šviesa. Tada, savyje turėdami Viešpatį, jie patiki Didžiąja Meile. Jie džiaugiasi taip, kaip pirklys gavęs pelną, bet kartu ir sielojasi, bijodami plėšikų ir piktųjų dvasių, kad jiems nusilpus atėjūnai nepražudytų jų darbo, kol dar neįėjo į dangaus karalystę.

211. Nors ir plaukdami ramia jūra bei pučiant palankiam vėjui pirkliai negali jaustis ramūs, kol neįplaukia į uostą, negali nusiraminti, baimindamiesi, kad gali kilti jiems priešingas vėjas, įsibanguoti jūra ir laivui sukelti pavojų. Taip ir krikščionys, nors ir jaučia, kad dvelkia palankus Šventosios Dvasios vėjelis, bet vis dėlto prisibijo, kad neužkluptų priešingos jėgos vėjai ir jų sielose nesukeltų jaudulio bei maišto. Nes jie žino, kad, norint įplaukti į ramybės uostą, tobuląjį pasaulį, amžinąjį gyvenimą ir amžinąjį džiaugsmą, į šventųjų miestą – dangiškąją Jeruzalę, reikia nuoširdžių pastangų ir Šventosios Dvasios malonės. O kas viso šito dar nepatyrė, tas turi dėl ko išgyventi, nes piktosios jėgos tame kelyje gali sukelti ne vieną pavojų, kad tik sutrukdytų žmonėms pasiekti šį uostą.

212. Įsivaizduokime, kad turtingas žmogus, gerai žinomas karalius, pamatęs moterį, neturinčią nieko daugiau kaip tik savo kūną, ir ją pamilęs, nutaria ją parsivesti pas save kaip sugyventinę ir žmoną. Ir jeigu ji karaliui parodys palankumą kaip savo vyrui, tuomet, jį mylėdama, ši vargšė, kuri nieko neturėjo, taps šeimininke visa ko, kas priklauso vyrui. O jeigu ji elgsis priešingai, nei to reikalauja žmonos pareigos, ir savo vyro namuose nerodys tinkamos pagarbos, tuomet bus negarbingai išvaryta; išeis sudėjusi abi rankas ant galvos, kaip Mozės įstatyme leidžiama suprasti apie netinkamą ir vyrui nepaklusnią žmoną, ji graudžiai verks, suvokdama, kokius turus ir kokią garbę prarado dėl savo kvailumo.

213. Taip ir siela lyg nuotaka, susižiedavusi su dangiškuoju Jaunikiu Kristumi paslaptingam ir dieviškam bendravimui ir apdovanota dangiškais turtais, turi stengtis įtikti savo Jaunikiui, jai patikėtą dvasinę tarnystę turi atlikti tinkamu būdu, kad viskuo įtiktų Dievui ir niekuo neįžeistų Šventosios Dvasios, tinkamai saugotų išmintį ir meilę Kristui, gerai elgtųsi dangiškojo Karaliaus namuose ir tai darytų su visu jai dovanotos malonės atsidavimu. Tuomet tokia siela taps visų Viešpaties malonių šeimininke ir jos kūnui bus suteikta dieviška Kristaus pagarba. Bet jeigu ji kuo nors nusidės ir savo tarnystėje elgsis ne pagal pareigas, ne taip, kaip nori Kristus, nepaklus Jo valiai, tuomet tokioje sieloje neveiks Dvasios malonė, ji užsitrauks didelę gėdą, negarbę ir bus atskirta nuo gyvenimo, kaip tapusi nenaudinga ir nepajėgi bendrauti su dangiškuoju Karaliumi. Ir dėl tokios sielos verks, sielosis ir gedės visos protingos ir šventos dvasios, Angelai, apaštalai, pranašai ir kankiniai.

214. Mes turime darbuotis visu savo išmanumu ir būti atsargūs, nes pasakyta: „Darbuokitės savo išganymui su baime ir drebėdami“ (Fil 2, 12). Todėl visi jūs, kurie tapote Kristaus Dvasios bendrininkais, niekur, nei mažame nei dideliame, nepaniekinkite ir neįžeiskite Dvasios malonės, kad neprarastumėte to gyvenimo, kurį jau turite.

215. Pateiksiu dar tokį pavyzdį. Jeigu vergas papuola į karaliaus rūmus ir jam tarnauja kaip pavesta, jis vis tiek naudojasi tuo, kas priklauso karaliui, ir pats atėjęs nuogas karaliui patarnauja naudodamasis karališkais daiktais ir reikmenimis. Bet ir čia reikia daug išmanyti, kad nepadarytum, kas nepridera: kad vietoj vienokio maisto ant stalo nepatiektum kitokio, kad visus valgius nuo pirmo iki paskutinio pateiktum eilės tvarka. Ir jeigu dėl nežinojimo ar neišmanymo tarnas karaliui tarnaus ne taip, kaip reikia, tai jam grės pavojus ir mirtis.

216. Taip ir sielai, pasišventusiai tarnauti Dievui pagal malonę ir pagal Šventąją Dvasią, reikalingas didelis išmanymas ir žinojimas, kad kuo nors Jam nenusidėtų, sugebėtų tinkamai naudoti dieviškus indus, t. y. kad ji dvasiškai tarnaudama nesielgtų savavališkai. Nes siela, Dievui tarnaudama dvasiškai, savo viduje slaptai gali imti naudoti savo indus, t. y. vidinio žmogaus dvasią. Norint tarnauti tinkamai, reikalingi Dievo indai – malonė ir Dievo valios vykdymas, be kurių neįmanoma tikroji tarnystė.

217. Kada sielai yra suteikiama malonė, jai reikia daug sumanumo ir išminties. Ir visa tai jai duoda Dievas, kai siela to prašo. Ji yra apdovanojama, kad Dievui galėtų tinkamai tarnauti dvasia, kurią gavo, kad nebūtų ydų nugalėta ir nenusidėtų, kad dėl nežinojimo ir apsileidimo nenuklystų, nenusižengtų Valdovo valiai, nes tokia siela būtų nubausta. Kaip sako dieviškasis apaštalas, „kad, kitus mokydamas, pats nepasidaryčiau atmestinas“ (1 Kor 9, 27). Apaštalo žodžiai atskleidžia, kad jis, nors ir būdamas dieviškuoju apaštalu, vis dėlto kokios didelės baimės buvo apimtas. Tad ir mes melskime Dievą, kad visi, gavusieji Dievo malonę, pirmumo teise galėtume tarnauti Viešpačiui, vykdydami Jo valią, kad nugyventume Dievui patinkantį ir Jo valią atitinkantį gyvenimą, atitarnavę Jam dvasine tarnyste, paveldėtume amžinąjį gyvenimą.

218. Kokie išsigandę ir kupini baimės būna apskričių valdytojai ir vasalai, kai jiems tenka eiti į karaliaus rūmus ir duoti apyskaitą už savo tarnybą, o eiliniai karalystės gyventojai, niekada nematę karaliaus, sau gyvena nerūpestingai. Taip ir visas pasaulis po dangumi – nuo karalių iki vargšų, nepažįstantys Kristaus šlovės, rūpinasi tik gyvenimiškais reikalais ir nemąsto apie teismo dieną. O tie, kurie savo mintimis nusikelia į Kristaus teismą, kur yra Jo sostas, ir patys visada stovi prieš Kristų, tie nepaliaujamai bijo ir dreba, kad tik nenusidėtų šventiems Jo įsakymams.

219. Kaip vergas, kai yra šalia savo šeimininko, visą laiką būna apimtas baimės ir nieko savavališkai nedaro, taip ir mes visas savo mintis turime laikyti Valdovo ir mūsų širdžių Žinovo Kristaus akivaizdoje ir Jame turėti viltį, nes Jis – mūsų garbė, Jis – mūsų Tėvas, Jis – mūsų turtas. Tad visuomet sąžinėje reikia turėti rūpestį ir baimę dėl savojo dvasinio gyvenimo.

220. Kaip tie, kuriems atiduota aukščiausia šalies valdymo valdžia arba patikėti karaliaus turtai, visuomet rūpinasi, kad tik kaip nors neįžeistų karaliaus, taip ir tie, kuriems patikėti dvasinai turtai, visuomet privalo budėti, nors ir turi ramybę, rūpintis taip, lyg jos neturėtų, nes jiems iš savo širdies dar reikia išvaryti tamsos karalystę, įsibrovusią į sielą ir užvaldžiusią jos kerteles.

7. Norėdami pasiekti šį tikslą, besirūpinantieji savuoju išganymu turi visokeriopai stengtis neatitraukti savo proto nuo Viešpaties ir savo vidų kontroliuoti taip, kaip vežikas kontroliuoja arklių kinkinį.

221. Dievas yra visa apimantis ir Jo neįmanoma aprašyti. Jis save apreiškia visur – kalnuose, jūroje, bedugnėje, ne pereidamas iš vienos vietos kitą, bet visur būnantis vienu metu. Jis ir danguje, ir čia. Jeigu Viešpaties ieškai gelmėje, pamatysi, kad Jis ten darbuojasi. Jeigu ieškai Jo ugnyje, išvysi, kad Jis ten padeda savo vergams. Jeigu Jo ieškai ant kalno, rasi, kad Jis ten kartu su Moze ir Elijumi. Viešpats yra visur – ir po žeme, ir virš dangaus, ir mumyse – visur.

222. Krikščionis privalo visada mąstyti apie Dievą, nes parašyta: „Mylėsi Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis“ (Įst 6, 5). Tai reiškia, kad mylėk Dievą ne tik, kai įeini į maldos namus, bet ir kai esi kelyje, kalbėdamas, valgydamas, visada prisimink Dievą ir su meile būk prie Jo prisirišęs. Nes Dievas sako: „<…> kur tavo lobis, ten ir tavo širdis“ (Mt 6, 21). Prie ko prisirišusi širdis, kur link ją traukia, tas dėl jos ir yra dievas. Jeigu širdis visuomet trokšta Dievo, tai Dievas ir yra tos širdies Viešpats. Kaip mestas į laužą pagalys negali atsispirti ugnies jėgai, taip ir demonai, puldami dvasios apdovanotuosius, apdega nuo dieviškosios ugnies ir yra sunaikinami, svarbu, kad tik pats žmogus visuomet būtų prisiglaudęs prie Viešpaties ir Jame turėtų viltį bei pasitikėjimą. Jeigu demonai ir būtų tokie stiprūs, kokie tvirti yra kalnai, vis vien juos sudegina malda, kaip kad vašką išlydo liepsna.

223. Kai Viešpaties šventieji yra gundomi šio pasaulio vilionių, tuomet jų vidinis žmogus tuo metu bendrauja su Dievu, o išorinis žmogus stebi, kas vyksta pasaulyje. Tačiau pasauliečiai yra gundomi kitokios meilikavimo dvasios. Ji juos vilioja, remdamasi pasaulietine išmintimi, o krikščionys turi kitą nusiteikimą, kitoks jų ir protas, jie – kito laikotarpio žmonės, iš kito miesto, nes jų sielos bendrauja su Dievo Dvasia.

224. Apaštalas sako: „Aš norėčiau, kad vyrai visur, kur melsis, keltų aukštyn tyras rankas“ (1 Tim 2, 8). Nes Evangelijoje pasakyta, kad mintys išeina iš širdies: „Iš širdies išeina pikti sumanymai“ (Mt 15, 19). Todėl atsidėk maldai ir atkreipk dėmesį į savo širdį bei protą, stenkis, kad malda, siunčiama Dievui, būtų tyra, stebėk, ar maldai niekas netrukdo, ar malda yra tyra, ar tavo protas užimtas Viešpačiu taip, kaip žemdirbio – žemdirbyste, vyro – moterimi, pirklio – prekyba; ir kai sulenki kelius maldai, stebėk, ar negrobsto tavo minčių piktosios dvasios.

225. Parašyta: „Mylėsi Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visomis jėgomis“ (Įst 6, 5). Ir tu sakai: „Aš myliu Dievą ir turiu Šventąją Dvasią.“ Bet ar tikrai tu galvoji apie Dievą, apie karštą meilę Jam? Ar tu esi prie Viešpaties prisirišęs dieną ir naktį? Jeigu jauti tokią meilę, tuomet esi švarus, o jeigu ne, žinok, jog tave valdo žemiški rūpesčiai, blogos ir vylingos mintys. Ar tu tikrai į tai nepalinkęs, ar tikrai tavo siela prisirišusi prie Viešpaties ir Jam jaučia didelę meilę? Žinok, kad šio pasaulio mintys išblaško protą žemiškais dalykais ir neleidžia mylėti Dievo, trikdo visuomet mąstyti apie Viešpatį. Neretai nutinka, kad kai neišmanantis žmogus ima melstis, jo protą apima ramybė, ir kuo giliau nepaliaujamai jis kasasi po pasaulietinių minčių siena ir lenda gilyn po ja, tuo labiau ją sugriauna, ir šis neišmanantysis įgyja išmintį, ko negali pasiekti mokantieji gražiai kalbėti, stiprieji ir išmintingieji, nes jiems nesuvokiama ir nepažintina tokia proto gelmė, kuri pasiekiama tik tam, kuris nuolat gilinasi į Dievo paslaptis.

226. Kai po variniu indu yra sukuriamas laužas ir jeigu jį pakurstai įdėdamas malkų, tuomet tai, kas būna indo viduje, ima virti nuo ugnies kaitros, sklindančios nuo indo išorės. Tačiau jeigu į laužą patingėsi įdėti malkų, tuomet ugnis priblės ir puodas liausis viręs. Taip ir malonė yra tavo viduje esanti ugnis. Jeigu tu melsies ir savo mintimis reikši meilę Kristui, tai tolygu įdėsi malkų šiai meilei stiprinti, tavo mintys bus apimtos liepsnos ir nuskęs Dievo meilėje. Kartais atrodo, kad malonė atsitraukia ir savyje nejuntama. Tačiau jeigu kas nors dėl to apsileidžia melsdamasis ir nors trumpam išsiblaško, panyra į pasaulietinius reikalus, malda nepakurstydamas ugnies – malonės, esančios viduje, tuomet nuodėmė vėl sugrįžta ir įlenda į sielą, imdama slėgti žmogų. Tuomet siela prisimena joje buvusią ir prarastą ramybę, pradeda liūdėti ir kentėti.

227. Kai tik protas atpažįsta, kad apsileidęs maldoje prarado ramybę, ir vėl ima artintis prie Dievo, po truputį ima grįžti buvusi šiluma, jis vėl ima stipriau ieškoti Dievo, sakydamas: „Maldauju Tavęs, Viešpatie!“ Palengva, panašiai kaip meškere iš gilumos yra traukiama žuvis, ima stiprėti ugnis, įkaitinanti ir raminanti sielą. O jeigu viso to nebūtų nutikę, jeigu siela nebūtų paragavusi kartėlio ir mirties, tai kaip galėtų atskirti kartų nuo saldaus, mirtį nuo gyvenimo ir kaip galėtų dėkoti gyvybę teikiančiam Tėvui ir Sūnui, ir Šventajai Dvasiai per amžių amžius!

228. Kaip laive, kuris viskuo aprūpintas, viskam vadovauja vairininkas, vienus pabardamas, kitiems nurodydamas, ką daryti, taip ir širdis turi savo vairininką – protą, pliekiančiąją sąžinę ir smerkiančias bei išteisinančias mintis, kaip sako apaštalas, tai – „mintys, kurios tai kaltina, tai teisina viena kitą“ (Rom 2, 15).

229. Jei kovos vežimas, arkliai ir visa kita yra vieno vežėjo rankose, tai kai tik jis panorės, lėks visu greičiu, o kai užsimanys, tai ramiai prisistabdęs pasuks, nes viskas priklauso nuo jo vieno užgaidų. Taip ir širdis turi daug natūralių minčių, kurios tampriai su ja susijusios, o protas ir sąžinė teikia supratimą, širdžiai nurodo kryptį ir užmigdo joje kylančias mintis. Taip yra todėl, kad siela savyje turi daug narių, nors ji ir viena.

230. Mūšyje raiteliai vadovauja arkliams ir kovos vežimams ir tai daro, siekdami nugalėti priešą. Panašiai yra su Dievo ieškančio žmogaus širdimi. Joje piktosios dvasios kovoja su siela, o Dievas ir Angelai stebi šį žygdarbį. Maža to, mūšio laukas yra nuolat papildomas minčių, tiek gimusių sieloje, tiek brukamų piktosios dvasios. Kadangi siela turi daug slaptų dvasinių minčių, tai kovos metu jos yra nuolat panaudojamos. Taip pat ir blogis kuria savas mintis, kurias nuolat siunčia į mūšį prieš sielą. Čia protas kaip raitelis, kuris mintimis lyg vadžiomis valdo ir vadovauja sielai tarsi kovos vežimui, besiveržiančiam priešo link.

8. Tuo remdamiesi, mes galime suvokti, kad kova su priešu ir nuodėme tęsiasi nuolat. Vyksta nepaliaujamas susirėmimas su mintimis ir nerimstančia širdimi. Šioje kovoje priešas pradeda demonstruoti savo išradingumą.

231. Daugelis gavusiųjų malonę nežino, kad yra nuodėmės apvogti. Kaip viename name gyvenant jauniems vyrui ir moteriai, vyrui ėmus moterį gundyti ir visaip jai meilikauti, galiausiai jam pavyksta ją įtikinti ir patraukti į savo pusę, ir moteris, pasidavusi vyro apžavams, ima smerktinai elgtis; taip ir žaltys, nuodėmingasis gundytojas, meilikaudamasis bando įtikinti sielą, ir jei ši sutinka, tai bekūnė siela ima bendrauti su bekūne blogio dvasia, t. y. dvasia ima bendrauti su dvasia. Taip savo širdyje pradeda ištvirkauti tas, kuris priima piktojo mintis ir įsivelia į tokį bendravimą. Todėl tavo dvasinė kova ir būtų neištvirkauti mintimis, neklausyti piktojo ir savo viduje protu kovoti, nepasiduodant pataikaujančioms piktojo brukamoms mintims. Jeigu Viešpats tavyje aptiks tokį nusiteikimą, paskutiniąją dieną tave priims į savąją karalystę.

232. Tokia yra žmogaus prigimtis: net tas, kuris savo širdyje tarnauja nuodėmei, gali palinkti į gėrį, o gavusysis Dievo malonę – nusigręžti į blogį. Tie, kuriems buvo suteikta Dievo malonė ir jie tapo Šventosios Dvasios bendrininkais, turi žinoti: jeigu nebudės, pasidarys šalti ir bus blogesni, negu kad buvo gyvendami pasaulyje. Tai nutinka ne todėl, kad Dievas nepastovus ir silpnas, ir ne todėl, kad Dvasia prigęsta, o todėl, kad patys žmonės nesusitapatina su dovanota malone, tampa lengvai suvedžiojami ir puola į tūkstančius blogybių.

233. Kiti, palytėti Dievo malonės, dar tebėra puolami priešingos jėgos ir dėl patirties stokos stebisi, kad, aplankius Dievo malonei, mintys tebedaro tokią didelę įtaką netgi krikščioniškuose slėpiniuose. Tačiau tiems, kuriems tokia būsena įprasta, kaip ir patyrę žemdirbiai, netgi esant dideliam derliui, neatsipalaiduoja, nes žino, kad ateityje gali ištikti badas ir nepriteklius, ir atvirkščiai, užklupus badui, nepraranda vilties, žinodami, jog laikai keičiasi. Taip pat ir dvasiniuose reikaluose, kai sielą užklumpa įvairūs išbandymai, ji nesistebi ir nenusivilia, nes žino, kad Dievas leidžia blogiui ją bandyti, ir priešingai, apdovanota didžiais turtais ir ramybe, nepraranda budrumo, tačiau laukia permainų.

234. Net tas žmogus, kuris jau yra apdovanotas Dievo malone ir yra paniręs į Jos gelmes, vis dar turi ydos daigų. Tačiau šalia jo yra Užtarėjas, kuris jam padeda. Tekant šaltiniui, visa šalia jo esanti žemė būna drėgna. Tačiau prasidėjus karščiams šaltinis ir visa aplink jį išdžiūsta. Taip ir Dievo tarnuose malonei apsčiai veikiant, yra išdžiovinami vylingojo kurstymai ir visi pasaulietiniai norai, nes dabar Dievo vaikai jau yra aukščiau pirmojo Adomo.

235. Kiti, veikiant Dievo malonei, taip stipriai nusiramina, kad, būdami stipresni už juose esančias ydas bei turintys maldą ir ramybę Viešpatyje, kartais pakliūva į piktojo minčių žabangas ir būna apvogti nuodėmės, nors ir tebėra Dievo malonėje. Taip nutinka todėl, kad stokojantieji žinių ir laisvamaniai, juose iš dalies veikiant Dievo malonei, ima manyti, kad jau yra nesutepti nuodėmės, o išmintingieji ir samprotaujantieji nedrįsta sau tarti, jog malonei veikiant yra laisvi nuo piktų ir klastingų minčių.

236. Neretai sutinkame brolių, patyrusių didžiulę malonę ir džiaugsmą, penkerius ar šešerius metus gyvenusių ramybėje, galvojančių, kad yra išsilaisvinę nuo aistrų, ir galiausiai tarusių: „Mumyse nuvyto geismas.“ Tačiau juose apmirę ydų daigai po ilgų ramybės metų staiga ėmė ir suvešėjo, pažadindami tokius geismus, jog patys broliai stebėjosi: „Iš kur po tokio ilgo laiko mumyse vėl atsirado ydų?“ Tad nė vienas blaiviai mąstantis neišdrįs pasakyti: „Kadangi manyje veikia malonė, aš laisvas nuo nuodėmės.“ Priešingai, protas yra veikiamas dvejopai. Vos tik pradėjus veikti malonei, nepatyrusieji galvoja, kad jie yra nugalėtojai ir jau tapo tobuli krikščionys. Mano nuomone, yra taip: kada danguje esant giedram orui šviečia saulė, tai ir žemė maudosi jos spinduliuose, tačiau užslinkus debesims, saulei, esančiai virš debesų, nepadaroma jokia žala, jos pačios šviesa nenusilpsta ir nepakinta jos prigimtis, tačiau žemės jos spinduliai nebepasiekia. Tas pats įvyksta ir su tais, kurie dar nepasiekė tobulos širdies švaros. Dievo malonės apšviesti, tačiau iš sielos gelmių saistomi nuodėmės, jie savyje turi ir natūralų potraukį pasauliui, ir mintis, vedančias prie Viešpaties. Ir jei užslinkus gundymo debesiui neišlaiko minčių, nukreiptų į Viešpatį, tai iš širdies ima veržtis potraukis pasauliui.

237. Kai kurių širdis laikosi gėrio ir malonė juose dominuoja, bet jie vis tiek lieka įkalinti vylingųjų minčių vergijoje ir pataikauja ydoms. Tad reikia turėti daug patirties, norint suvokti, kas darosi viduje. Sakau tau, kad ir apaštalai, savyje turėdami Nuramintoją, nebuvo visiškai nerūpestingi. Nors jie buvo džiugūs ir linksmi, tačiau bijojo ir drebėjo. Pati malonė juos saugojo, kad jie nenusidėtų net mažiausiuose dalykuose. Kaip į sieną mestas akmuo jos nepastumia ir nesugriauna, arba kaip strėlė, paleista į dėvintįjį šarvus, nepadaro žalos nei šarvams, nei juos dėvinčiam žmogui, taip ir prie apaštalų prisiartinus ydai, ji negalėdavo pakenkti, nes jie buvo apgaubti tobuląja Kristaus jėga ir tokiu būdu tapę tobuli galėjo daryti tiesos darbus. Kai kurie tvirtina, kad veikiant malonei, sielai nebėra dėl ko išgyventi. Tačiau čia svarbu suprasti, kad ir iš tobulųjų Dievas reikalauja, jog siela laisva valia tarnautų Dvasiai, kad veiktų sutartinai su malone. Kaip sako apaštalas: „Negesinkite Dvasios“ (1 Tes 5, 19).

238. Regimajame pasaulyje žemė pati iš savęs dažniausiai augina usnis. Žemdirbys suaria žemę, stropiai ją apdirba ir užsėja, tačiau usnys ir nesodintos auga bei dauginasi. Tad kai Adomas nusižengė, jam buvo pasakyta: „Erškėčius ir usnis tau ji želdins“ (Pr 3, 18). Žemdirbys vėl pluša, kol išrauna visas usnis, tačiau po kiek laiko jų dar daugiau prisidaugina. Tai pritaikyk žmogaus dvasiniam gyvenimui: po pirmųjų žmonių nusižengimo žemė iš širdies kildina erškėčius ir usnis. Žmogus dvasinę žemę išdirba, pluša, o erškėčiai su usnimis vis tiek auga. Tačiau į pagalbą žmogaus silpnumui ateina pati Šventoji Dvasia. Viešpats šioje širdies žemėje pasodina dangiškąją sėklą. Net ir po to, kai į žemę krito dangiškoji sėkla, vis vien dar vis auga erškėčiai ir usnys. Pats Viešpats ir žmogus puoselėja sielos žemę, tačiau vis viena ten karaliauja usnys – septynios piktosios dvasios, kol neateina vasara, nepagausėja malonės ir nuo saulės karščio neišdžiūsta usnys.

239. Yda, įsitvirtinusi pačioje žmogaus prigimtyje, vis dėlto dominuoja tik ten, kur randa sau terpę. Švelnūs kviečių ūgliai gali būti nustelbti piktžolių. Atėjus vasarai, augalai nudžiūsta, ir tuomet piktžolės jau nė kiek nebekenkia kviečiams. Juos nukūlus, trisdešimtyje saikų kviečių mes rasime keletą saujų nesodintųjų piktžolių sėklų, kurios tokioje grūdų apstybėje tampa vos pastebimos. Taip yra ir su Dievo malone. Kada Dievo dovanota malonė žmoguje pasidaugina ir jis ima turtėti Viešpatyje, tuomet yda, nors iš dalies ir tūno žmoguje, tačiau jau nebegali jam kenkti, nes tam nebeturi galios. Nes todėl Viešpats ir atėjo, kad mus, pavergtus ir pasidavusius ydai, išlaisvintų ir padarytų mirties ir nuodėmės nugalėtojais.

240. Ar galėjo apaštalai nusidėti, jeigu to būtų panorėję, ar vis dėlto malonė buvo stipresnė net už jų pačių valią? Nusidėti jie negalėjo, nes, būdami tokioje šviesoje ir veikiami tokios Dievo malonės, jie savęs neaukštino. Nesakome, kad malonei trūko galios, bet tvirtiname, kad malonė net ir tobuliems savo dvasia leidžia turėti laisvą valią, daryti ką nori, ir palinkti į kur nori. Žmogiškoji prigimtis, nors ir būdama silpna, vis tiek turi galimybę nepaklusti joje gyvenančiam gėriui. Apginkluoti šarvais ir aprūpinti visokiais kitais ginklais, savo vidumi jie jaučiasi saugūs ir priešai jų nepuola, o jeigu puola, tai jau jų reikalas, ar jiems pasipriešinti, panaudoti ginklus, kovoti ir nugalėti, ar, būnant gerai ginkluotiems, vis dėlto nekariauti, bet sudaryti taiką ir kartu lėbauti. Taip ir krikščionys, apgaubti tobula jėga ir turintys dangiškus ginklus, gali nekariauti, dalyvauti šėtono linksmybėse ir jam pataikauti. Žmogaus prigimtis yra laisvai kintanti, nes jam yra duota laisva valia. Ir jeigu jis panorės, gali tapti ir Dievo sūnumi, ir lygiai taip pat – pražūties sūnumi.

241. Ar tobuliesiems reikia kovoti ir sielvartauti? Ar jie dar turi rūpesčių? Nėra žmogaus, kurio nebepultų priešas. Šėtonas nekenčia žmogaus ir jam yra negailestingas, todėl jį nuolat puola, tačiau ne visus vienodu pajėgumu atakuoja. Vieni kovoja sunkiai ir daug kenčia nuo padarytų nuodėmių, tačiau tokiu būdu jie tvirtėja ir įgyja išminties, kovose niekina priešo jėgą ir jiems čia nėra pavojaus. Jie tvirtai tiki, kad bus išgelbėti, nes save lavino ir kovose prieš blogį įgijo patirtį. Ir pats Dievas yra su jais, jie Dievo vedami ir turi ramybę Viešpatyje. O neužsigrūdinusius kovos pratybose, pakliuvusius į didelį sielvartą ar juos užgriuvus didelei kovai bemat užklumpa nelaimė ir jiems gresia pražūtis.

242. Kai kurie, juose galingai veikiant Dievo malonei, savo narius laikė tokiais nušvitusiais, jog nusprendė, kad jų krikščioniškame gyvenime nebėra vietos aistrai, protas jau tapo skaistus ir švarus ir jų siela jau plevena dieviškume. Toks žmogus galvoja, jog neabejotinai jau yra pasiekęs tobulumą. Tačiau tuomet, kai jau save laiko pasiekusiu saugų uostą, staiga virš jo pakyla bangos ir jis vėl pamato save audringoje jūroje, kur tik dangus, vanduo ir tikra mirtis. Taip į žmogų įėjusi nuodėmė sukuria aistrą. Tačiau tokiems žmonėms ir vėl atgailaujant juos lanko malonė ir šie ima regėti, kaip kasdien, kas valandą ima vykti stebuklai. Ir stebėdami tokį neįprastą ir dievišką veikimą, suglumę ir labai nustebę, jie samprotauja, kaip galėjo šitaip apsigauti. Galiausiai Dievo malonė ima jiems vadovauti, nuramina ir viską paverčia gėriu.

243. Tegul vidinis tavo žmogus, kuriame yra Kristaus altorius, daro tiesos darbus, tegul tavo sąžinė liudija Kristaus Kryžių, kuris tave nuvalo nuo mirtinų darbų. Tik tuomet pasitarnausi Dievui savo dvasia, žinosi, ką garbini. Kaip yra pasakyta: „Mes garbiname, ką pažįstame“ (Jn 4, 22). Pasitikėk tau vadovaujančiu Dievu. Tavo siela tegul bendrauja su Dievu kaip nuotaka su jaunikiu. Nes pasakyta: „Šita paslaptis yra didelė, – aš tai sakau, žvelgdamas į Kristų ir Bažnyčią“ (Ef 5, 32) bei neydingą sielą.

244. Įsivaizduok sodą, kuriame auga vaisius vedančių ir kitokių naudingų augalų. Visas sodas puikiai sutvarkytas ir papuoštas, o dėl apsaugos vietoj tvorelės aptvertas žema siena. Atsitiktinai čia prateka ir srauni upė. Jeigu vanduo, nors ir nestipriai, liesis su siena, ją paplaus ir po truputį ims griūti jos pagrindas, kol galiausiai įsiveržęs į sodą vanduo paplaus augalų šaknis ir sodą padarys nevaisingą, jau nekalbant apie patį sodo grožį. Taip būna ir su žmogaus širdimi. Širdyje kyla nuostabių minčių, tačiau visuomet šalia prateka ir nuodėmių srovės, kurios pasiruošusios pasigrobti nuostabiąsias mintis ir nusinešti jas su savimi. Ir jeigu protas, lengvabūdiškai susivilios nors kokia netyra mintimi, tai pataikaujančios dvasios ten greitai aptiks sau terpę, išbujos ir sunaikins visą grožį, sužlugdys visas geras mintis ir sielą pavers dykuma.

9. Be šios vidinės kovos, užklumpa ir kita – išorinė. Tik pradedant širdyje veikti Dievo malonei, prasideda nemalonūs kitų žmonių antpuoliai. Priešas, vidujai išvarytas, ginkluojasi išorėje. Dėl krikščioniškos dvasios tobulumo tai yra neišvengiama sąlyga.

245. Ieškantieji Dievo turi ruoštis ir kovai su išoriniu pasauliu. Kaip tvirtas jaunuolis sugeba iškęsti jam trenkiamus smūgius, taip ir krikščionis turi ištverti sielvartą, vidinę ir išorinę kovas, jam duodamus smūgius atlaikyti kantrumu. Toks yra krikščionio kelias. Kur Šventoji Dvasia, ten kaip šešėlis – persekiojimai ir sunkumai. Ar pameni, kaip pranašai, nors juose veikė Šventoji Dvasia, visuomet buvo savo gentainių vejami? Matai, kaip Viešpats, kuris yra kelias, tiesa ir gyvenimas, buvo ne kieno nors kitų persekiojamas, bet savo liaudies? Panašiai buvo ir su apaštalais. Todėl po Kristaus nusileido Šventoji Dvasia Nuramintoja ir apsigyveno krikščionių sielose. Niekas iš judėjų nebuvo persekiojami, vien tik krikščionys tapo kankiniais. Tad ieškantieji Dievo neturi stebėtis, kad tiesa yra persekiojama.

246. Pažvelkime, kas parašyta apie Jobą: kaip šėtonas jo prašė sau, nes pats be Dievo leidimo jam nieko negalėjo padaryti. Ką gi velnias sako Dievui? – „Atiduok jį į mano rankas, „esu tikras, jis iškeiks tave į akis“ (Job 1, 11). Taip ir šiuo metu toks pats yra Jobas, toks pats Dievas, toks pats ir velnias. Tuo metu, kai Jobas buvo tvirtai įtikėjęs, kupinas Dievo malonės, jo sau prašo šėtonas, Dievui sakydamas: „Kadangi tu jį gini ir jam padedi, tai jis Tau tarnauja. Palik jį ir atiduok man, tuomet „esu tikras, jis iškeiks tave į akis.“ Dėl to, kad siela nusiramina, malonė nuo jos atsitraukia ir siela yra atiduodama gundymui. Tuomet prie tokios sielos prisiartina velnias, jai sukelia daugybę nelaimių, nusivylimą, atima viltį, pasiunčia vylingas mintis, kad taip ją išvargintų ir padarytų silpną, kad tik ji nustotų viltis Dievu. Tačiau išmintinga siela ir nelaimėje, ir sielvarte nenustoja viltis, nepraranda, ką turėjusi, ir, kas beatsitiktų, patyrusi daugybę išbandymų, sako: „Mirsiu, bet Dievo nepaliksiu.“

247. Vis dėlto teisieji, eidami siauru keliu, iki galo stengėsi įtikti Dievui. Abraomas, būdamas turtingas Dieve, dėl pasaulio save laikė dulkėmis ir pelenais. Ir Dovydas apie save sako: „Bet aš kirminas, o ne žmogus, – vienų išjuoktas, kitų paniekintas“ (Ps 22, 7). Panašiai kentėjo ir apaštalai bei pranašai. Pats Viešpats, kuris yra Kelias ir Dievas, atėjęs ne dėl savęs, o dėl tavęs, kad taptų visokio gėrio pavyzdžiu, ir, būdamas Dievas, Dievo Sūnus, Karalius ir Karaliaus Sūnus, prisiėmęs vergo atvaizdą, visiškai nusižemino. Jis suteikia išganantįjį gydymą, gydo raupsuotuosius, tarsi ir pats būdamas iš raupsuotųjų tarpo.

248. Kai matai Viešpatį, taip išoriškai nusižeminusį ir panašų į vieną iš mūsų, nenuvertink Dievo didybės – ne dėl savęs, bet dėl mūsų Jis toks atėjo. Pasvarstyk, ar ne labiausiai iš visų Jis buvo pažemintas, kai visi šaukė: „Ant kryžiaus Jį, ant kryžiaus.“ Jeigu pasaulyje kokį nors piktadarį nuteisia kunigaikštis, tai visa liaudis šiuo piktadariu piktinasi ir jį žemina. Taip ir Viešpats, atiduotas nukryžiuoti, fariziejų buvo nieku laikomas. O kai spjaudė Jam į veidą ir mušė, uždėjo erškėčių vainiką, ar nebuvo peržengtos visos pažeminimo ribos? Parašyta: „Atsukau nugarą mane plakantiems, atkišau žandus raunantiems man barzdą“ (Iz 50, 6). Jeigu Dievas priėmė tiek patyčių, kentėjimų ir pažeminimų, tai kiek tu save bežemintum, būdamas mirtingas savo prigimtimi, nepadarysi nieko panašaus į tai, ką padarė tavo Valdovas. Dėl tavęs Dievas nužemino save, o tu dėl savęs nenusižemini, bet priešingai, save aukštini ir prieš visus puikuojiesi. Viešpats atėjo, kad perimtų tavo sunkumus ir sielvartą, o tau suteiktų savo ramybę, tačiau tu nenori pasistengti ir pakentėti, kad per tai išgytų tavo žaizdos. Amžina šlovė Viešpaties kančiai ir kantrybei!

249. Jeigu Dievas žemėje vaikščiojo tokiais keliais, tai ir tau vertėtų Juo sekti. Tokiais keliais ėjo apaštalai ir pranašai. Apaštalas, Šventosios Dvasios įkvėptas, sako: „Taigi raginu jus: būkite mano sekėjai!“ (1 Kor 4, 16). Jeigu lauki garbės iš žmonių, mėgsti, kad tau lenktųsi, ieškai sau ramybės, vadinasi, pametei tikrąjį kelią. Tau reikia nusikryžiuoti su Nukryžiuotuoju, pakentėti su Nukentėjusiuoju, kad po to turėtum garbę su Garbinguoju. Nes nuotakai būtina pakentėti su Jaunikiu ir per tai tapti Kristaus bendrapaveldėtoja. Ir niekam be kančios, be nelygaus, ankšto ir siauro kelio neduota įeiti į šventųjų miestą, mėgautis ramybe ir karaliauti kartu su Karaliumi per amžius amžinuosius.

250. Ar šėtonui mus leista pulti iki tam tikros ribos, ar tiek, kiek jis panorės? Jo taikinys yra ne tik krikščionys, bet ir šėtono garbintojai bei visas pasaulis. Jeigu jam būtų leista tiek, kiek jis nori, tai šis išnaikintų visą pasaulį. Kodėl? Ogi todėl, kad tokia jo valia ir toks jo darbas. Kaip puodžius savo nužiestus indus atsargiai kiša į krosnį, kad juos išdegtų, ir žiūri, kad kaitra nebūtų nei per didelė, nei per maža; kaip tie, kurie gamina aukso ir sidabro dirbinius, saikingai juos kaitina; kaip žmogus savo nešuliniams gyvuliams neužkrauna per didelio svorio, tai tuo labiau Dievas, iki smulkmenų pažinodamas žmogiškųjų indų tvirtumą, skirtingu stiprumu prileidžia jam priešišką jėgą.

10. Visa tai kantriai iškęsdama ir niekuo nenusileisdama priešui, siela vis labiau apsivalo, taip palikdama erdvės vis stipriau veikti Šventajai Dvasiai, kurios dėka pagaliau nušvinta protas, atsiranda ypač džiugi dorovinė būsena, atsiveria regėjimai. Darosi regima, kad siela po truputį artėja prie tobulumo.

251. Kas myli Dievą, tam ir Dievas praneša apie savo meilę. Jei kas vieną kartą įtikėjo, tai tam kartu yra suteikiamas ir dangiškasis tikėjimas, ir taip žmogus darosi ypatingas. Jei tu nuo savo narių Dievui atneši dovanas, tai ir Jis nuo savo narių tavo sielai suteikia didelių malonių, kad galėtum tyrai ir mylėti, ir melstis.

252. Marija, viską palikusi, sėdėjo prie Viešpaties kojų ir visą dieną Jį šlovino. Dabar supranti, kad buvimas prie Viešpaties kojų yra visa pranokstanti meilė! Kad Viešpaties Žodis tau nušvistų aiškiau, klausykis toliau. Kas myli Jėzų ir į Jį yra sutelkęs visą savo dėmesį – ne šiaip sau sutelkęs, bet skęsta meilėje Jam, tai tokiai sielai ir Dievas už jos begalinę meilę nori kažkuo atsilyginti, nors žmogus ir nežino, ką gaus. Ir Marija, pamilusi Jėzų ir sėdėjusi prie Jo kojų, buvo ne šiaip apdovanota, bet visai jos esybei buvo suteikta paslaptinga jėga. Patys žodžiai, kuriuos Dievas Marijai ištarė su ramybe, buvo Dvasia ir ypatinga jėga. Žodžiai įėjo į širdį ir tapo siela sieloje, dvasia dvasioje, ir dieviška jėga pripildė jos širdį, nes ten, kur plevena ši jėga, ten noksta ir jos vaisiai. Viešpats, žinodamas, ką jai dovanoja, tarė: „Marija išsirinko geriausiąją dalį, kuri nebus iš jos atimta“ (Lk 10, 42). Bet ir Morta savo elgesiu, stengdamasi iš širdies pasitarnauti, užsipelno tokią pačią dovaną, nes jos sielą taip pat palietė Dievo jėga.

253. Ir kas čia nuostabaus, kad atėjusieji pas Viešpatį ir prie Jo prisiglaudusieji kūnu patirdavo jėgą? Kartais, kai apaštalai skelbdavo Žodį, ant tikinčiųjų nusileisdavo Šventoji Dvasia (pgl. Apd 10, 44). Kornelijus, išgirdęs Žodį, taip pat įgavo jėgą. Tuo labiau kai pats Viešpats kalbėjo Marijai arba Zachėjui, arba nusidėjėlei, kuri išsileidusi plaukus šluostė Viešpačiui kojas, arba Samarietei, arba plėšikui, tuomet jiems pasiųsdavo savąją jėgą ir Šventoji Dvasia susitapatindavo su jų sielomis. Ir dabar mylintieji Viešpatį, viską palikę ir nuolat besimeldžiantys, slaptoje išmoksta to, ko nežinojo anksčiau. Dėl tokio atsidavimo Dievui jiems atsiveria pati Tiesa ir juos moko: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14, 6). Patys apaštalai, iki Viešpaties nukryžiavimo būdami su Juo, regėjo didelius Dievo darbus – kaip išgydavo raupsuotieji, prisikeldavo mirusieji, tačiau jie nežinojo, kaip dieviškoji jėga gyvena ir veikia širdyje, nenujautė, kad patys atgims dvasiškai, susitapatins su dangiškąja Dvasia ir taps naujais kūriniais. Apaštalai mylėjo Viešpatį dėl Jo daromų darbų. Galiausiai Viešpats jiems tarė: „Ko stebitės darbais? Aš jums duodu didį palikimą, kokio neturi visas pasaulis.“

254. Apaštalams buvo nesuprantami Viešpaties žodžiai, iki kol Jis už mus atidavė savo kūną ir prisikėlė iš numirusiųjų. Tuomet ant jų nusileido Dvasia Ramintoja ir susitapatino su jų sielomis. Ištikimųjų sielose apsireiškia pati Tiesa, Šventoji Dvasia ateina pas tavo vidinį žmogų ir jie tarpusavyje pradeda glaudžiai bendrauti. Todėl tiems, kurie tarnauja ir tikėdami nuoširdžiai viską daro iš meilės Dievui, su laiku yra atveriama pati Tiesa, nes Viešpats atsiveria jų sieloms ir juos moko gyventi kartu su Šventąja Dvasia.

255. Pasakyta: „Išbandykite ir patirkite patys, koks geras yra Viešpats“ (Ps 34, 9). Išbandyti – reiškia neabejotinai patirti širdyje veikiančią Dvasios jėgą. Tie, kurie iš tiesų yra šviesos ir tarnavimo Dievo žodžiui Šventojoje Dvasioje sūnūs, nieko neišmoksta iš žmonių, nes yra mokomi Dievo. Pati malonė jų širdyse rašo Dvasios įstatymus. Todėl tiesas jie turi rasti ne vien tik rašalu parašytuose Raštuose, bet ir savo širdies lentelėse, kur Dievo malonė raižo Dvasios įstatymus bei dangiškąsias paslaptis, nes širdis yra valdovė, karaliaujanti visiems kūno nariams. Ir kai malonė užvaldo širdį, kartu užvaldo ir visus narius, nes širdyje susitelkusios visos mintys ir sudėti sielos lūkesčiai.

256. Tokie Dievo apšviestieji kiekvieną žmogų permato, apie kiekvieną gali pasakyti, iš kokio šaltinio jie ima žodį, kur sustojo ir koks jų dvasinis lygis, o apie juos pačius nieko nežino ir negali žinoti tie, kurie turi žemiškojo pasaulio dvasią, todėl jų negali teisti. Tik tokie žmonės, kurie savyje turi dangiškąją Dievo Dvasią, panašiai vienas kitą supranta, kaip sako apaštalas: „Dvasinis žmogus gali spręsti apie viską, bet niekas negali spręsti apie jį“ (1 Kor 2, 15).

257. Tinkami tapti Dievo vaikais ir atgimę iš Šventosios Dvasios aukštybių, savyje turintys juos raminantį Kristų yra įvairiausiais būdais vedami Dievo Dvasios ir malonė nepastebimai veikia jų širdyse. Tai pailiustruosime pavyzdžiais, kad nors iš dalies būtų galima atskleisti, kaip malonė veikia tokiose širdyse. Kartais malonės vedini gyvenime elgiasi taip, lyg dalyvautų paties karaliaus pokylyje, yra apimti neapsakomo džiaugsmo ir linksmybių. Kartais yra lyg nuotaka, apimta dieviškos ramybės savo jaunikio bendrijoje. Kartais pasijunta kaip Angelai, nors ir suvokia, jog yra kūne, tačiau savyje jaučia tokį lengvumą, lyg to kūno neturėtų, o kartais būna Šventosios Dvasios apsvaiginti, lyg būtų apsvaigę nuo gėrimo, pripildyto Dievo Dvasios paslapčių.

258. Kartais lyg verktų ar skųstųsi dėl žmonių giminės, melsdamiesi už Adomą lieja ašaras, užsidegdami dvasine meile žmonijai. Taip pat nutinka, jog tokiu džiaugsmu ir meile juos uždega Šventoji Dvasia, ir atrodo, kad savo širdyje jie patalpintų bet kokį žmogų – tiek gerą, tiek blogą. Kartais, nuolankumo dvasios pagauti, jie taip nusižemina prieš bet kokį žmogų, save laikydami menkiausiais iš visų. Taip pat būna, kad Dievo Dvasia jiems suteikia pastovaus neapsakomo džiaugsmo gyvenime, o kartais jie tampa panašūs į karališkais ginklais apsiginklavusius karius, išeinančius į kovą su priešu ir galingai kovojančius, siekdami pergalės. Nes juk panašiai ir dvasinis žmogus, apginkluotas Dvasios ginklais, puola priešą ir su juo kovoja, kad jį nugalėtų ir pamintų po savo kojomis.

259. Kartais siela nurimsta vidinėje tyloje, taikoje ir ramybėje, jausdama vien tik dvasinį pasitenkinimą, ir džiaugiasi Dievo pilnatve arba, malonės veikiama, suvokia tokius dalykus, kurių neįmanoma žodžiais apsakyti. Būna, kad tokie žmonės ir niekuo neišsiskiria iš kitų. Taigi taip įvairiai malonė veikia žmonių sielose ir jiems vadovauja, Dievo valia juos nuramindama ir vėl visaip treniruodama, kad tobulus ir nepriekaištingai tyrus pristatytų dangiškajam Tėvui.

260. Šie paminėti vidiniai Dievo Dvasios veiksmai yra būdingi žmonėms, kurie jau yra netoli tobulumo, nes šios išvardytos dvasios ramybės formos kiekvienam žmogui pasireiškia skirtingai ir veikia nepaliaujamai viena kitą keisdamos. Siela, tapusi dvasiškai tobula, visiškai apsivalo nuo visų aistrų ir, ištirpusi Ramybės Dvasioje, pati tampa panaši į Dvasią. Tuomet ji pati pavirsta šviesa, dvasia, džiaugsmu, ramybe, meile, gailestingumu ir pačiu gėriu. Kaip jūros gelmėje akmuo iš visų pusių yra apsuptas vandens, taip ir šie žmonės, ištirpę Šventojoje Dvasioje, darosi panašūs į Kristų, išsiugdę dvasines dorybes, vidumi nepriekaištingi ir neydingai tyri. Ar gali atsinaujinusieji Šventojoje  Dvasioje išoriškai daryti ydingus darbus? Priešingai, visur ir visada jie nokina Dvasios vaisius.

261. Kai toks žmogus meldžiasi, jo širdis persipildo dieviškojo veikimo, siela linksminasi su Viešpačiu kaip nuotaka su jaunikiu, kaip sako pranašas Izaijas: „Kaip džiaugiasi nuotaka jaunikis, taip tavimi džiaugsis tavasis Dievas“ (Iz 62, 5). Ir nors visą dieną būdamas kuo nors užimtas, nors valandėlę galėdamas skirti maldai, savo vidumi jis yra taip pagaunamas maldos būsenos, kad jo protas tarsi persikelia į kito laiko gelmės begalybę. Tuo metu jis pamiršta pasaulietinę išmintį, nes jo mintys yra prisotintos ir pavergtos dieviškumo, dangiško beribiškumo ir to, ko žmogus žodžiais negali išreikšti. Tuomet besimelsdamas jis taria: „O, kad mano siela galėtų nepaliaujamai būti kartu su malda.“

262. Ar visada žmogus pasiekia tokią būseną? Tiesa, malonė nepaliaujamai būna su juo, jame įsišaknija, ima veikti kaip raugas ir, būdama žmoguje, darosi kaip natūrali ir neatskiriama, kaip viena esybė su žmogaus siela, tačiau savo nuožiūra ji keičia savo veikimą paties žmogaus naudai. Kartais ši ugnis įsiliepsnoja stipriau, o kartais prigęsta; vienais laikais toji šviesa ima žėrėti visu spindesiu, o kitais – žybsi tarsi spingsulė. Šis šviestuvas, kuris niekuomet neužgęsta, Dievo meilės nugirdytas, kartais šviečia labai ryškiai, kartais savo spindėjimą skleidžia saikingai, ir tuomet žmoguje esanti šviesa būna silpnesnė.

263. Būna, kad vieniems šioje šviesoje pasirodydavo kryžiaus ženklas, kuris likdavo prikaltas vidiniame žmoguje. Buvo ir taip, kad žmogui maldos metu rodėsi, jog jam, stovinčiam prieš altorių, yra siūlomos trejos duonos, lyg jos būtų išrūgusios ir su aliejumi, ir kiek jis bekastų iš kurios duonos, tiek ji vis kildavo ir didėdavo. Kartais pasirodydavo skaistūs šviesos drabužiai, kurių žemėje nėra ir kurių negali pasiūti jokio žmogaus rankos. Kaip Viešpats perkeitė savo drabužius, kada užlipo su Jonu ir Petru ant kalno, tokie ir jiems atrodė tie apdarai, kuriais jie patys buvo aprengti. Kitiems ši dieviškoji malonė širdyje atverdavo tokią šviesą, kuri savo paslaptingai neapsakomu spindėjimu užvaldydavo žmogų ir jis pasaulyje jausdavosi lyg svetimšalis, nes palytėtas tokio džiaugsmo ir meilės pajusdavo tikrąją laisvę ir nuodėmė jam tapdavo svetima. Tačiau po to malonė atsitraukdavo ir juos apgaubdavo priešingos jėgos šydas. Malonė tuomet tapdavo vos juntama, tarsi jie būtų žemiausioje tobulumo pakopoje.

264. Kad žmogus pasiektų tobulumą, jis turi įveikti dvylika pakopų – laiptelių. Kartais jis iš tikrųjų pasiekia tokį lygį ir tuomet malonė ima veikti silpniau, žmogus vienu laipteliu nusileidžia žemyn ir stovi jau ant vienuoliktojo. O kitas, apdovanotas malone, dieną naktį stovi ant aukščiausiojo laiptelio, laisvas ir tyras. Ir toks žmogus, kuriam parodyti šie stebuklai ir kuris atidžiai juos ištyrė, jeigu su juo tai vyktų visą laiką, nebegalėtų prisiimti sau nei žodžio skelbimo pareigos, nei užsikrauti kokios kitos naštos, nieko nebenorėtų girdėti apie rytojaus rūpesčius, tik sėdėtų viename kampe žavėdamasis, lyg būtų apsvaigęs. Todėl jam nesuteikiamas aukščiausias dvasingumo lygis, kad jis galėtų rūpintis brolija ir Dievo žodžio tarnyste.

265. Gyvenime būna taip: panašiai kaip tirštas oras kažkokia savo tamsos jėga slegia žmogų ir jį apgaubia; kaip šviestuvas nepaliaujamai dega ir šviečia, tačiau vis viena jį lyg šydas gaubtų, taip ir žmogus suvokia ir prisipažįsta, kad dar nėra tobulas bei laisvas nuo nuodėmės. Būna, kad malonė stipriau įsiliepsnoja, žmogų paguodžia ir nuramina, tačiau būna, kad ji ir prigęsta, nes pati pasirenka, kaip veikti žmogaus naudai. Argi yra toks, kuris nors trumpam yra pasiekęs aukščiausiąjį lygį ir atsakingai ištyręs aną pasaulį? Iki šiol nepažįstu nė vieno krikščionio, kuris būtų tobulas arba laisvas. Priešingai, jeigu kas nusiramina, apgaubtas malonės, ir jam yra atveriamos dangiškosios paslaptys, tai nereiškia, kad jame nebeliko nuodėmės. Tokie žmonės, juos stipriai veikiant malonei, save laiko tobulais ir laisvais, tačiau jie nusideda ir dėl patirties stokos apsigauna, nes užmiršta, kad juose veikia malonė. Aš iki šiol nemačiau nė vieno nuo nuodėmės laisvo žmogaus, nes anais laikais pats esu iš dalies pasiekęs šį lygį, tai suvokiu ir žinau, kad nėra tobulų žmonių.

266. Taigi, visa tai žinodamas, pasakyk, ant kurio dvasingumo laiptelio esi. Ar gali į tai atsakyti? Dabar, kai esame pakrikštyti Viešpaties krikštu, malonė taip veikia visas širdies kerteles ir nuramina sielą, kad ši iš didžiulio džiaugsmo tampa kaip nekaltas kūdikis ir žmogus nebesmerkia nei nusidėjėlio, nei pasauliečio, bet į visus žvelgia tyromis sielos akimis, norėdamas visus pamilti. Tuo metu žmogus Kristumi pasitiki taip stipriai kaip savo tėvu. Atsivėrusios durys jį įveda ten, iš kur galima pakliūti į daugybę kambarių, ir įėjus į vieną iš kurių vėl atsiveria kita daugybė. Taip auga žmogaus pažinimas ir jo dvasiniai turtai. Ir kuo labiau plečiasi žmogaus pažinimas, tuo labiau jam reiškiasi įvairiausi stebuklai. Jam, kaip sūnui ir paveldėtojui, yra patikėta tai, ko neįmanoma suvokti žmogiškąja prigimtimi ir apsakyti žodžiais. Tad suvokdamas, koks yra didis malonės veikimas, atsakyk, kokie čia tavo nuopelnai ir ant kurio dvasinio laiptelio esi?


VII. AUKŠČIAUSIAS KRIKŠČIONIŲ TOBULUMO LAIPSNIS

šv. makarijus didysis

267. Pranašas Ezekielis regėjo apreiškimą, kurį aprašė kaip perpildytą neapibūdinamų paslapčių. Regėjo jis Cherubinų karietą ir keturis dvasios gyvūnus. Kiekvienas gyvūnas turėjo keturis veidus: vienas veidas liūto, kitas – erelio, dar kitas – veršio, o paskutinysis – žmogaus. Ir kiekvienas veidas turėjo sparnus, todėl buvo neįmanoma nustatyti, kur priekis, o kur užpakalis. Jie visi turėjo daugybę akių, nebuvo tokios vietos, kur tų akių nebūtų. Kiekvienas veidas taip pat turėjo po tris ratus, lyg ratai būtų ratuose, o ratuose buvo Dvasia. Taip pat pranašas matė tarsi panašų į žmogų, kurio pakojis atrodė lyg iš safyro. Cherubinų ir gyvūnų nešamoje karietoje sėdėjo Valdovas. Gyvūnai galėjo judėti visomis krytimis, nes jie į visas puses buvo atsisukę veidu. Po Cherubinų sparnais pranašas dar matė tarsi žmogaus ranką, kuri juos palaikė ir nešiojo.

268. Tai, ką susižavėjęs matė pranašas, yra tikra ir neabejotina. O šiame apreiškime pavaizduota kažkas paslaptingo ir dieviško: kalbama apie paslaptį, kuri nuo gimimo buvo paslėpta ir apreikšta tik paskutiniaisiais laikais atėjus Kristui. Pranašas tyrinėjo paslaptį siela, kuri turėjo priimti Viešpatį ir tapti Jo garbės sostu. Nes ta siela, kurią Dievo Dvasia parengė sau kaip buveinę ir apšvietė savąja šviesa bei papuošė neapsakomu savo garbės grožiu, pati pasidarė šviesa, visa tapo veidu ir akimi. Nebeturi ji nė vienos dalies, kuri nebūtų užpildyta akių šviesos, t. y. nebėra joje tamsos, nes ji visa yra užpildyta dvasia ir šviesa ir ji neturi nei priekio, nei užpakalio, bet į visas puses ji yra pasisukusi veidu, nes ant jos nusileido neapsakoma Kristaus garbės Šviesa. Saulė visa vienoda: neturi ji nei priekinės, nei užpakalinės dalies, bet sudaryta iš vienodų dalių, vienodai skaisti iš visų pusių ir visa yra šviesa, visa tokia pati ir nėra joje pirmos ar paskutinės, svarbesnės ar mažiau svarbios dalies. Taip ir siela, tobulai apšviesta Kristaus garbės Šviesos, tobulai bendraujanti su Šventąja Dvasia, pasidariusi tinkama būti Dievo buveine ir sostu, ji visa tampa šviesa, veidu, garbe, dvasia – tokia, kaip ją išpuošė Kristus, kuris ją palaiko ir nešioja. Nes regėjime sakoma, kad po Cherubinų sparnais buvo tarsi žmogaus ranka. Pats Kristus sielos būna ir nešamas, ir pats ją veda.

269. Keturi gyvūnai, nešantys karietą, tai lyg keturių sielos jėgų atvaizdas. Kaip erelis yra visų paukščių karalius, liūtas – žvėrių, jautis – naminių gyvūnų, žmogus – visos kūrinijos, taip ir siela turi jai vadovaujančias jėgas – valią, sąžinę, protą ir meilės jėgą. Jos vadovauja sielos vežimui, kuriame ilsisi Dievas. Taip pat yra ir su Šventąja Bažnyčia. Pranašo matytų gyvūnų ūgis buvo neišmatuojamas, akių kiekis nesuskaičiuojamas, nes mes neturime tokio pažinimo: danguje matyti žvaigždes ir jomis stebėtis duota kiekvienam žmogui, tačiau sužinoti, kiek jų yra, negali nė vienas. Taip ir Šventosios Bažnyčios nariu gali tapti kiekvienas, kuris stengiasi, bet žinoti šventųjų skaičių gali tik vienas Dievas. Jis, sėdintis visa matančių gyvūnų karietoje, t. y. kiekvienoje sieloje, pasidariusioje akimis ir šviesa bei tapusioje Jam sostu, juda visomis kuriomis tik nori kryptimis, vadovaudamas dvasios vadžiomis, sielą nukreipia ten, kur Jam reikia. Kaip tie dvasiniai gyvūnai, kurie karietą nešė ne ten, kur patys norėjo, bet ten, kur jiems vadovavo Sėdintysis, taip ir sielą pats Dievas kreipia ir jai vadovauja, nurodydamas kelią savąja Dvasia. Todėl ne savo noru ir valia sielos pakyla į dangų, bet pats Dievas nurodo, kada sielai, atsiskyrus nuo kūno, kilti į dangų arba kada būti kūne su visomis mintimis, taip pat sielą Jis gali nunešti iki žemės pakraščių ir jai atverti dangiškąsias paslaptis. O, koks nuostabus ir tobulas Vadeliotojas! Jeigu siela yra taip pagerbta, tai ir kūnas turės dalį prisikėlimo dieną.

270. Tai, kad teisiųjų sielos tampa dangiškąja šviesa, pats Viešpats sakė apaštalams: „Jūs pasaulio šviesa“ (Mt 5, 14). Jėzus, juos padaręs šviesa, jiems liepė pasauliui nešti šviesą, sakydamas: „Ir niekas nevožia indu degančio žiburio, bet jį stato į žibintuvą, kad šviestų visiems, kas yra namuose. Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje“ (Mt 5, 15, 16). O tai reiškia: neslėpkite dovanos, kurią gavote iš Dievo, bet tai skelbkite visiems norintiems. Ir dar: „Kūno žiburys yra akis. Todėl jei tavo akis sveika, visam tavo kūnui bus šviesu. O jeigu tavo akis nesveika, visas tavo kūnas skendės tamsoje. Taigi jei tavyje esanti šviesa tamsi, tai kokia baisi toji tamsa!“ (Mt 6, 22, 23). Akys yra kūno šviesa: kai jos sveikos, visas kūnas apšviestas, o jei akys apsiblausia, visas kūnas ima skendėti tamsoje. Taip Viešpats apaštalus padarė akimis ir šviesa visam pasauliui. Viešpats jiems kalbėjo: „Jeigu jūs būdami pasaulio šviesa, atstovėsite ir nepamesite kelio, tai bus apšviestas ir viso pasaulio kūnas. O jei būdami šviesa, patys aptemsite, tai kam gi pasauliui tokia šviesa?“ Ir apaštalai, tapę šviesa, pasitarnavo tikintiesiems kaip šviesa, apšviesdami jiems širdis dangiškąja Dvasios Šviesa, kuria patys buvo apšviesti.

271. Kurie nuo savęs nusimetė senojo ir žemiškojo žmogaus apdarą ir nuo kurių Jėzus nuvilko tamsos karalystės drabužius, tie tapo nauju kūriniu Jėzuje Kristuje. Viešpats papuošė juos dangaus karalystės apdarais – tikėjimu, viltimi, meile, džiaugsmu, taika ir gailestingumu, kad kaip Dievas yra meilė, džiaugsmas, taika, gailestingumas, taip ir naujasis žmogus galėtų toks tapti per Viešpaties malonę.

272. Tobuli krikščionys visada save kaip dovaną pašvenčia Kristaus Kryžiui. Pranašų laikais garbingiausias dalykas buvo patepimas, nes patepami buvo karaliai ir pranašai. Taip ir dabar dvasios žmonėms yra suteikiamas dangiškasis patepimas, ir jie tampa krikščionimis per malonę, kad galėtų būti dangiškų paslapčių karaliais ir pranašais. Jie yra ir sūnūs, ir viešpačiai, ir dievai, kurie yra surišami ir vedami nelaisvėn, nukryžiuojami ir pašvenčiami kaip dovana. Jeigu patepimas aliejumi, kuris yra išgaunamas iš žemiškų augalų, turėjo tokią jėgą, kad pateptieji besąlygiškai gaudavo titulą ir valdžią, tai tuo labiau tie, kurių protas ir vidinis žmogus patepami džiaugsmo ir Dvasios aliejumi, gauna nenykstančios karalystės ir amžinosios jėgos antspaudą, Dvasios laidavimą – pačią Šventąją Dvasią, kuri ne tik nuramina, bet ir pripildo džiaugsmu liūdinčiuosius ir sielvartaujančiuosius.

273. Šie gyvojo medžio – Jėzaus Kristaus pateptieji pasiekia tobulumą ir įsūnystę, nes dar būdami šiame pasaulyje gyvena dangiškosios karalystės paslaptimi, turi nusižeminimą visaapimančio Valdovo akyse, įeina į Jo rūmus, kur gyvena Angelai ir šventųjų dvasios. Nors dar ir negavę tikrojo palikimo, kuris jiems paruoštas kitame pasaulyje, tačiau dėl laidavimo ir malonės gausumo jie jaučiasi saugūs kaip karūnuoti ir karaliaujantys. Tačiau ar jiems neatrodo keista, kad jie karaliaus su Kristumi? O jei neatrodo, tai kodėl? Ogi todėl, kad dar būdami kūne jie jau pajuto ir suvokė šį saldų džiaugsmą ir juos veikiančią jėgą.

274. Kai pasaulio pabaigoje išnyks visa, kas kieta ir tvirta, teisieji gyvens karalystėje ir nematys nieko kito, kaip tik amžiną Kristaus šlovę Tėvo dešinėje, taip ir šie Dievo pateptieji, jau dabar pagrobti ir kaip belaisviai nuvesti į kitą pasaulį, regi visus tenykščius stebuklus ir jų grožį. Nes jie, dar būdami žemėje, tapo dangaus gyventojais, tarsi kito pasaulio piliečiais savo vidumi ir protu. Kaip reginti akis, jeigu ji yra tyra, tyrai regi saulę, taip ir protas, tobulai išsivalęs, gali regėti Kristaus šlovės šviesą, būti su Juo dieną ir naktį, panašiai kaip Viešpaties kūnas, susijungęs su Dieviškumu, gyvena Šventojoje Dvasioje. Tačiau tokį lygį žmonės pasiekia negreit ir tik per didelius vargus, kančias bei dvasines pastangas.

275. Kaip Viešpats, atsisakęs valdžios ir galybės, prisiėmė žmogaus kūną, taip ir krikščionis, apgaubtas Šventosios Dvasios, gyvena ramybėje. Jeigu nutinka, kad šėtonas ima pulti iš šalies, tai toks žmogus, viduje turėdamas Viešpaties jėgą, jaučiasi ramus ir dėl šėtono antpuolių neišgyvena. Kai šėtonas Viešpatį gundė dykumoje keturiasdešimt dienų – ar Jam pakenkė bent kiek tuo, kad puolė Jo kūną iš šalies? Šiame kūne buvo Dievas. Taip ir krikščionis, jei yra gundomas iš šalies, o viduje pripildytas dieviškos jėgos, nepatiria žalos. Tačiau jeigu kuris nors pasiekė tokį lygį, tuomet tobulai pamilo ir Kristų, o to nepasiekusysis dar savo viduje tebekovoja: kartais jis maldoje nurimsta, o kartais kovoja ir sielvartauja, nes tokia yra Viešpaties valia. Toks žmogus dar kūdikis ir kovoje jam vadovauja Viešpats. Ir jo vidus tampa dvejopas: tamsa ir šviesa, sielvartas ir ramybė – kartais jis meldžiasi ramybėje, o kartais jį užklumpa sielvartas.

276. Ar girdi, ką sako apaštalas Paulius: jeigu turėdamas visas dovanas „atiduočiau savo kūną sudeginti, jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis, bet neturėčiau meilės, – nieko nelaimėčiau“ (1 Kor 13, 1–3). Šios dovanos tik veda į tobulumą, o jas turintieji, nors ir apgaubti šviesos, vis tiek dar yra kūdikiai. Daugelis iš brolių buvo pasiekę tokį dvasinį lygį ir turėjo gydymo, apreiškimo bei pranašystės dovanas, bet kadangi neturėjo tobulos meilės, „kuri yra tobulumo raištis“ (Kol 3 ,14), tai, prasidėjus vidinei kovai, jos nebeatlaikė, apsileido ir dvasiškai puolė. Bet kuris, įgijęs tobulą meilę, tampa tarsi malonės kaliniu, tas, kuris tik palaipsniui eina tobulos meilės link, bet dar netapo meilės kaliniu, tas dar gyvena baimėje, nes jo laukia kovos ir nuopuoliai. Ir jei jis nebudės, šėtonas jį nuvers.

277. Kiekvienas turi žinoti, kad akių viduje yra akys ir klausoje – klausa. Kaip paprastos akys mato ir atpažįsta draugą ar mylimąjį, taip ir dieviškos šviesos apšviestos sielos akys dvasiškai atpažįsta tikrąjį draugą, trokštamąjį Jaunikį – Kristų. Tad siela, mintimis atpažindama neapsakomą grožį, tampa dieviškos meilės įkaitu ir, vadovaudamasi dvasinėmis dorybėmis, įgyja begalinę ir nesibaigiančią meilę Viešpačiui.

278. Kalbėdamas per Mozę, Dievas liepė kiekvieną šeštadienį ilsėtis ir nieko nedirbti. Tačiau siela gali ilsėtis ir pradėti švęsti tikrąjį šeštadienį tik atsikračiusi piktų ir nešvarių minčių, tapusi laisva nuo visokiausių tamsių darbų. Šeštadieniais ilsintis kūniškai, siela vis dėlto neturi poilsio, nes yra apraizgyta klasta ir ydomis, o tikrasis šeštadienis yra sielos ramybė Viešpatyje, jos poilsis nuo piktų ir vylingų minčių.

279. Viešpats kviečia žmogų poilsiui, sakydamas: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu!“ (Mt 11, 28). Ir tos sielos, kurios nusižemina ir ateina, Jo yra išlaisvinamos nuo nešvarių minčių naštos. Jos tampa laisvos vykdyti įstatymą, švenčia tikrąjį šeštadienį – neapsakomo džiaugsmo ir linksmybių dvasinę šventę, kartu iš visos širdies tyrai ir Dievui patinkančiu būdu Jam tarnauja. Ir tai yra tikrasis ir šviesusis šeštadienis. Tad prašykime Dievo, kad ir mes galėtume taip ilsėtis, išsilaisvinti nuo klastingų ir netyrų minčių bei tarnauti Dievui tyra širdimi ir švęsti Šventosios Dvasios šventę. Palaimintas yra tas, kuris gali taip ilsėtis.

280. Kada siela apsikabina Viešpatį, o Viešpats meiliai atsako tuo pačiu, tuomet sielos mintis nepaliaujamai veikia Dievo malonė: siela ir Viešpats tampa viena dvasia, vienu protu. Sielos kūnas lieka žemėje, o protas apsigyvena dangiškojoje Jeruzalėje, pakyla iki trečiojo dangaus ir visiškai atsiduoda Viešpačiui, Jam ten tarnaudamas.

281. Nes Viešpats tampa sielos paveldu, o siela – Viešpaties. Net nusidėjėlių mintys ir protas gali būti toli nuo kūno, kitame žemės krašte, tačiau jie gali matyti save gyvenantį kartu su mylimuoju ar mylimąja. Įsivaizduok, jeigu net nusidėjėlio siela gali skrieti begalinius atstumus ir protas gali būti kur tik panorėjęs, tai tuo labiau siela, Šventosios Dvasios galia nutyrinta ir išlaisvinta nuo gėdingų minčių, kai jos proto akys apšviestos dangiška šviesa, danguje Viešpačiui visokeriopai tarnaudama dvasia, o žemėje – kūnu, gali taip išsiplėsti savo mintimis, jog būti visur, kur tik nori ir kada nori.

282. Apaštalas sako: „Kad galėtumėte suvokti kartu su visais šventaisiais, koks yra plotis ir ilgis, ir aukštis, ir gylis, ir pažinti Kristaus meilę, kuri pranoksta bet kokį žinojimą, kad būtumėte pripildyti visos Dievo pilnybės“ (Ef 3, 18, 19). Įsižiūrėk į neapsakomas paslaptis sielos, nuo kurios Viešpats nuima tamsos šydą, ją atveria ir pats jai atsiveria, kaip Jis išplečia ir išlaisvina sielos proto mintis į plotį, ilgį, aukštį, gylį visoje regimoje ir neregimoje kūrinijoje.


VIII. BŪSIMASIS GYVENIMAS

šv. makarijus didysis

283. Kai siela palieka kūną, įvyksta mums nesuvokiama didi paslaptis. Jei siela nuodėmingai gyveno, tuomet ją pasitinka demonų gaujos, piktosios jėgos ir paima į savo teritoriją. Dėl šito niekas neturėtų stebėtis: jei siela šiame gyvenime šioms jėgoms pakluso ir joms tarnavo, tai tuo labiau palikusi žemiškąjį pasaulį lieka piktųjų dvasių valdžioje. O kalbant apie šventuosius Dievo tarnus, tai dar žemėje juos supa Angelai bei šventosios dvasios ir juos saugo. Ir kada tokia siela palieka kūną, Angelai ją išsiveda į jiems priklausančią teritoriją, tyrąjį pasaulį, ir ją nuveda pas Dievą.

284. Tikroji mirtis būna viduje – širdyje. Šia paslaptinga mirtimi miršta vidinis žmogus. Jeigu kas iš mirties perėjo į paslaptingąjį gyvenimą, tai jis jau niekada nebemiršta. Jei kūnai laikinai suyra, tai vėl bus garbingai prikelti, nes jie yra pašvęsti. Todėl krikščionio mirtis yra vadinama miegu.

285. Kaip pirklys, grįždamas iš už jūrų ir daug kartų padauginęs turtus, juos siunčia namiškiams, kad šie jam nupirktų namus, sodus ir pragyventi būtinus daiktus, o jį patį, grįžusį namo su didžiais turtais, namiškiai priima didžiai džiūgaudami, taip yra ir dvasiniame pasaulyje. Jeigu kas nors perkasi dangiškuosius turtus ir apie tai sužino dangaus gyventojai – šventųjų Angelų dvasios, tai jos stebėdamosi kalba: „Didelį turtą įsigijo mūsų žemiškieji broliai.“ Tokie, savyje turėdami Viešpatį, išėjimo valandą yra kupini džiaugsmo, o gyvenantieji aukštai su Viešpačiu juos džiaugsmingai pasitinka ir jiems paruošia namus, sodus bei neapsakomo grožio drabužius.

286. Jeigu žmogus vis dar tebekovoja, o jo sieloje tuo pačiu metu veikia ir nuodėmė, ir malonė ir jeigu tuo metu sielai reikėtų palikti kūną, tai kurgi ji tada eitų? Ji eis ten, kur yra nukreiptas protas, prie ko jis yra prisirišęs ir kur labiausiai mėgsta būti. Jei tave apninka sielvartas ar tenka kovoti su piktosiomis jėgomis, tau tereikia tik tam pasipriešinti ir viso to neapkęsti. Nes tam, kad prasidėtų kova, yra ne tavo reikalas, o neapkęsti – tavo. Tuomet Viešpats, matydamas tavo meilę Jam, į Jį kreipiamą protą ir tavo pastangas, akimirksniu pašalins mirtį nuo tavo sielos (tai Jam nesunku) ir tave apgaubs savo šviesa; per vieną akies mirksnį Jis tave pagriebs iš tamsos nagų ir perkels į savo karalystę. Visa tai Dievui padaryti lengva, svarbu, kad tik tu Jį mylėtum. Dievas iš žmogaus reikalauja veiksmo, nes siela sutverta bendrauti su Dievu.

287. Moteris savo įsčiose nešioja kūdikį tamsoje. Ir jeigu kūdikiui pavyksta savo laiku būti moters pagimdytam, tuomet jis išvysta šviesą, žemės, dangaus ir saulės džiaugsmui jis tampa nauju kūriniu; visi draugai ir giminės juos džiaugiasi ir kiekvienas stengiasi jį paimti ant savo rankų. O jeigu dėl kokios nors priežasties atsitiktų taip, jog kūdikis mirtų, dar būdamas įsčiose, tuomet gydytojai turėtų panaudoti aštrius įrankius, kad kūdikis pereitų iš mirties į mirtį, iš tamsos į tamsą. Tą patį pritaikyk ir dvasiniam gyvenimui. Šventosios Dvasios malone mumyse pasėta sėkla yra nepastebima ir dėl mūsų viduje gyvenančios nuodėmės glūdi tamsiose ir baisiose vietose. Tačiau jeigu save nuo šito apribosime ir rūpinsimės tik šia mumyse pasėta sėkla, tai ji duos matomus vaisius, ir, pagaliau atėjus laikui skirtis su kūnu, Angelai ir visi dangaus gyventojai mus pasitiks su dideliu džiaugsmu. Tačiau jeigu, turėdami Kristaus ginklus, atkakliai nekovosime bet savo dvasia apsileisime, tuomet būsime atiduoti priešui ir atsiskyrimo momentu iš tamsos, kuri dabar yra mus užvaldžiusi, pereisime į kitą, dar baisesnę tamsą ir pražūtį.

288. Kaip siauruose praėjimuose sėdintys mokesčių rinkėjai kankina ir vargina praeivius, taip ir demonai stebi ir sulaiko sielas, jeigu jos nėra visiškai apsivaliusios. Jos stovėdamos prieš savo Valdovą negauna leidimo įeiti į dangaus namus ir demonų yra nunešamos žemyn į jų karalystę. Dar gyvenantieji kūne, sutelkę visas savo pastangas, turi galimybę iš Viešpaties gauti malonę ir kartu su besiilsinčiais nueiti pas Viešpatį, kaip Jis pats pažadėjo: „Kur Aš Esu, ten bus ir mano tarnas“ (Jn 12, 26), ir nesibaigiančius amžius karaliauti su Tėvu ir Sūnumi, ir Šventąja Dvasia dabar ir visados, ir per amžių amžius.

289. Kiekvienas turi pasišvęsti ir ugdydamas dorybes stengtis įgyti dangiškąją šventovę, ir, kas svarbiausia, tikėti, kad ji įgyjama dar šiame gyvenime. Nes kai suirs mūsų kūniška šventovė, o mes nebūsime įgiję dangiškosios, tai neturėsime kitos šventovės, kur mūsų siela galėtų pleventi: „Turime būti rasti apsirengę, ne nuogi“ (2 Kor 5, 3), todėl turime stengtis, kad neprarastume bendravimo ir bendrystės su Šventąja Dvasia, nes tik Joje siela gali nusiraminti. Todėl tikri krikščionys, atėjus laikui, džiaugiasi, kad turi ne rankų darbo šventovę; ši šventovė – juose gyvenanti Dvasios jėga. Ir jei grius kūno šventovė, jie šito nebijo, nes turi dangišką Dvasios šventovę ir nenykstančią garbę, kuri prisikėlimo dieną pagerbs ir kūno šventovę. Kaip sako apaštalas: „<…> kad Jėzaus gyvybė pasirodytų mūsų mirtingame kūne“ (2Kor 4, 11) ir „kad tai, kas maru, būtų gyvenimo praryta“ (2 Kor 5, 4).

290. Todėl pasistenkime tikėjimu ir dorybingu gyvenimu dar šiame gyvenime įsigyti tuos dangiškuosius drabužius, kad nepasirodytume esą nuogi, nes tą dieną nebus kam pagerbti mūsų kūno. Kokiame dvasiniame lygmenyje žmogus taps Šventosios Dvasios dalininku, tokiame ir jo kūnas bus pagerbtas. Ką dabar siela sukaups vidiniame savo lobyne, tas, anai dienai atėjus, bus iškelta. Kaip po žiemos nematoma saulės šilumos jėga tarsi aprengia medžius, padabina žemę nuostabiausiais augalais, iš jos gelmės prikelia laukų gėles, apie kurias Viešpats sakė: „Nė Saliamonas pačioje savo didybėje nebuvo taip pasipuošęs kaip kiekviena iš jų“ (Mt 6, 29), tai toks bus ir krikščionio prisikėlimas. O visa tai tegul mums būna kaip siektinas pavyzdys ir krikščioniško gyvenimo atvaizdas.

291. Ksanfikas (Prinokusių javų mėnuo) – pirmasis mėnuo, dar vadinamas balandžiu, kuris visoms Dievą mylinčioms sieloms, t. y. krikščionims, taps prisikėlimo diena. Tą dieną, veikiant Saulės Tiesos jėgai, iš vidaus išsilies Šventosios Dvasios garbė, kuri savimi dengia šventųjų kūnus, ta pati paslaptinga garbė, kurią jie, dar būdami kūne, turėjo savo sielose. Nes ką šiuo metu savyje siela turi, tas paskui bus perteikta kūnui. „Šis mėnuo jums žymės mėnesių pradžią; jis bus jums pirmas metų mėnuo“ (Iš 12, 2), jis suteikia visai kūrinijai džiaugsmo; jis aprengia apsinuoginusius medžius, visiems teikia džiugesį ir linksmybes. Krikščionims Ksanfikas yra prisikėlimo mėnuo, kada jų kūnai bus pagerbti neapsakoma šviesa, kuri šiuo metu juose dar tebėra kaip slėpinys, t. y. Šventosios Dvasios galia, ir kuri taps jų drabužiais, maistu, gėrimu, džiaugsmu, linksmybėmis, taika bei amžinuoju gyvenimu. Tuomet jiems visu savo dangišku grožiu atsiskleis ir bus perteikta Šventoji Dvasia, kurią yra priėmę dar šiame gyvenime.

292. Todėl visi mes turime pasišvęsti ir stengtis ugdyti dorybes bei dvasiškai tobulėti, tikėti ir prašyti Viešpaties, kad mūsų vidinis žmogus dar šiame gyvenime taptų šios garbės dalininku, kad siela, apimta šios šventos garbės, galėtų bendrauti su Dvasia ir, apsivaliusi nuo ydų, prisikėlimo metu turėtų kuo aprengti prisikėlusius nuogus kūnus, kad turėtų kuo pridengti jų gėdą, kuo suteikti jiems gyvybę ir amžinai juos nuraminti dangaus karalystėje. Nes Šventajame Rašte yra parašyta, kad Kristus, atėjęs iš dangaus, prikels visą Adomo giminę, visus besiilsinčius nuo amžių, juos padalys į dvi dalis ir tuos, kurie turi Jo ženklą – Dvasios antspaudą, kvies kaip savus ir juos pastatys savo dešinėje. Nes yra pasakyta: „Manosios avys klauso mano balso“ (Jn 10, 27); „Aš pažįstu savąsias, ir manosios pažįsta mane“ (Jn 10, 14). Tuomet šių sielų kūnai už gerus darbus bus apgaubti dieviškąja garbe, o patys bus pripildyti dvasinės garbės, kurią turėjo savo sielose. Kaip sako apaštalas: „Būsime pagauti oran, debesysna pasitikti Viešpaties ir taip visuomet pasiliksime su Viešpačiu“ (1 Tes 4, 17), su Juo karaliaudami per nesibaigiančius amžių amžius! Pasistenkime iš anksto gauti Viešpaties ženklą, nes teismo dieną Viešpačiui visus dalijant į dvi dalis, kada bus surinktos visos žemės tautos, visas Adomas, kada Piemuo sukvies visą savo bandą, tuomet visi, turintieji ženklą, atpažins savo Piemenį ir Piemuo atpažins visus, kurie turi Jo ženklą, visus iš visų giminių. Tuomet išgirs Jo balsą savieji ir Juo nuseks. Į dvi dalis pasidalins pasaulis: viena bus tamsioji dalis, einanti į amžinąją ugnį, o kita – šviesos užlietoji banda, vedama į dangiškąją ganyklą. Ką dabar mes sukaupiame sielose, tas ir tada bus aptikta, suspindės ir apgaubs garbe mūsų kūnus.

293. Ar prisikėlimo dieną visi nariai bus prikelti? Dievui viskas įmanoma. Toks yra Jo pažadas. Tik žmogui dėl jo ribotumo atrodo, jog tai neįmanoma. Dievas iš žemės dulkių sukūrė žmogų, visiškai nepanašų į žemę, bet iš esmės naują kūnišką prigimtį, kūne sutvėrė skirtingas jo dalis, tokias kaip plaukai, oda, kaulai, gyslos. Kaip adata, įmesta į ugnį, pakeičia spalvą ir, nors yra apimta ugnies, nepavirsta ugnimi, o geležis nepakeičia savo prigimties, taip ir prisikėlimo dieną visi nariai bus prikelti, nes parašyta: „Vis dėlto nė plaukas nuo jūsų galvos nenukris“ (Lk 21, 18), viskas bus apimta šviesos ir ugnies, bet neiširs ir netaps ugnimi, nepraras savo ankstesnės prigimties, kaip kai kurie tvirtina. Petras liks Petru, Paulius – Pauliumi, Filipas – Filipu; kiekvienas, užpildytas Dvasia, išlaikys savo prigimties esmę ir savo esybę. O jei kuris tvirtina, kad viskas suirs, tai tuomet neliktų nei Petro, nei Pauliaus, bet visur tik – Dievas, ir einantieji į pragarą nejaustų bausmės, o einantieji į Dievo karalystę – malonės.

294. Įsivaizduok sodą, pilną visokiausių vaismedžių. Ir staiga jis ėmė ir persimainė: medžiai, vaisiai ir lapai pasidarė žėrintys, lyg būtų tapę kiti. Taip ir žmonės po prisikėlimo pasikeičia, jų nariai tampa šventi ir švytintys.

295. Kaip tapo pašlovintas Viešpaties kūnas, kada buvo iškeltas ant kryžiaus, pavirto dieviška garbe ir nesibaigiančia šviesa, taip ir šventųjų kūnai bus pašlovinti ir ims švytėti. Kadangi didelė buvo Viešpaties vidinė garbė, tai ir Jo kūnas buvo tos garbės pagarbintas. Panašiai ir šventųjų kūnai bus užlieti Kristaus garbe, esančia jų sielose, nes jau dabar savo protu jie yra prisirišę prie pačios Kristaus prigimties. Nes parašyta: „Juk šventintojas ir šventinamieji – visi kyla iš vieno“ (Žyd 2, 11); „Tą šlovę, kurią esi man suteikęs, aš perdaviau jiems“ (Jn 17, 22). Kaip ta pačia ugnimi yra uždegama dauguma šviestuvų, taip ir šventųjų kūnams – Kristaus nariams – neišvengiamai reikia susivienyti su pačiu Kristumi.

296. Net pasiekusieji tobulumą, kol dar gyvena kūne, nėra išlaisvinti nuo rūpesčių, tačiau bijo ir išgyvena, nes dar leidžiama juos gundyti ir bandyti; ir tik tuomet, kada siela įeis į šventąjį miestą, tik tada ji galės nusiraminti, nes nebebus ten sielvarto ir gundymo, kadangi ten nebus nei gedulo, nei rūpesčių, nei senatvės, nei kovos, nei šėtono. Tame mieste bus tik ramybė, džiaugsmas ir taika. Ten tarp jų bus Viešpats, kurio vardas – Gelbėtojas, nes Jis gelbsti belaisvius iš šėtono vergijos, Gydytojas – nes sieloms suteikia išgijimą nuo aistrų, kurios užvaldė žmogų. Žodžiu, Jėzus yra Dievas ir Karalius, o šėtonas – kankintojas ir piktasis kunigaikštis.

297. Kai kurie išdalija visus savo turtus, vergams dovanoja laisvę, vykdo Dievo įsakymus, bet nesistengia šiame gyvenime priimti Šventosios Dvasios. Ar tokie įeis į Dievo karalystę? Tai yra labai subtilus klausimas. Kai kurie tvirtina, kad karalystė viena ir pragaras vienas. Tačiau mes sakome, kad yra daug pakopų ir įvairiausių lygių vienoje ir toje pačioje karalystėje, taip pat ir viename ir tame pačiame pragare. Kaip visuose nariuose yra viena siela ir viršuje ji veikia smegenis, o apačioje priverčia judėti kojas, taip ir Dieviškumas apima visą kūriniją nuo dangaus iki bedugnės, ir Jis visur yra pačiuose kūriniuose, nors tuo pačiu metu dėl savo neapibūdinamos didybės yra ir kūrinijos išorėje. Dieviškumas yra dėmesingas žmonėms ir viską tvarko labai išmintingai. Ir kadangi kai kurie meldžiasi, bet nežino, ko prašo, kiti pasninkauja, o dar kiti tarnauja, tai Dievas, Teisingas Teisėjas, visus apdovanos pagal jų tikėjimo lygį. Nes ką šie žmonės bedarytų, visa tai jie daro dėl Dievo baimės, tačiau ne visi jie – sūnūs, karaliai ir paveldėtojai.

298. Vieni pasaulyje yra žmogžudžiai, kiti – paleistuviai, treti – grobuonys, o kai kurie savo turtus išdalija vargšams. Viešpats stebi ir vienus, ir kitus, o darantiesiems gera suteikia ramybę ir atpildą. Yra didelis saikas su kaupu, yra ir mažas be kaupo, taip ir pačioje šviesoje ir šlovėje yra skirtumų. Ir pragare yra nuodytojų, plėšikų ir kitokių, mažai nusidėjusiųjų. O kurie tvirtina, kad yra viena karalystė ir vienas pragaras, kad nėra lygmenų – kalba neteisingai. Kiek pasaulyje yra žmonių, pasidavusių visokioms begėdystėms! Tačiau yra ir tokių, kurie meldžiasi ir bijo Dievo. Dievas stebi ir vienus, ir kitus ir kaip Teisingas Teisėjas vieniems suteikia ramybę, kitiems – bausmę.


Hostingas Serveriai.lt Svetainių kūrimas Dizaineriai.lt Profesionalus Hostingas.lt Dedikuoti.lt serveriai Sertifikatai.lt SSL