Paremkite 2 procentais Aludarių gildija
šv. jono laiptininko pamokos


I. Bendrosios žinios

šv. jonas laiptininkas

1. Dievas yra visų apdovanotųjų laisva valia gyvenimas ir išgelbėjimas.

2. Žmonės, save pašventusieji Dievui, nors ir yra su kūnu, savo gyvenimu bei būsena stengiasi sekti tuos, kurie neturi kūno, bet kur ir bet kada laikytis Įstatymo ir Dievo Žodžio, nepasiduoti aistringumui, daryti spaudimą savo prigimčiai – visuomet mąstyti apie mirtį, liūdinčia ir skaudama širdimi nusigręžti nuo žemiškųjų gėrybių, kad gautų nežemiškąsias.

3. Visi, kurie paliko pasaulį, tai padarė arba dėl būsimosios dangaus karalystės, arba dėl to, kad yra labai nusidėję, arba dėl to, kad myli Dievą. Jeigu kas nors taip pasielgė neturėdamas nė vienos iš šių priežasčių, tai pasišalindamas iš pasaulio pasielgė neprotingai. Dievas žiūri, kaip tu pasielgsi savo gyvenime.

4. Jeigu norime išeiti iš Egipto nelaisvės ir pabėgti nuo faraono, tai ir mums yra reikalingas toks kaip Mozė, kuris mus atstovautų Dievui, kaip Mozė už mus pakeltų rankas į Dievą ir kad jo vadovaujami pereitume nuodėmių jūrą bei nugalėtume aistrų kovas.

5. Visiems, kurie jau su kūnu nori patekti į dangų, yra reikalinga savęs prievarta ir pastovus ko nors atsisakymas laisva valia. Ypač tokio nusigręžimo nuo pasaulio reikia pradžioje, kol mūsų moralė, pataikaujanti aistroms, neapsivalys ir bejausmė širdis neužsidegs meile Dievui. Iš tikrųjų tam reikia labai didelių pastangų, kol mūsų protas – šis aistroms pasidavęs šuo – netaps išmintingas ir mylintis. Tad reikia su tvirtu tikėjimu pačioje savo nusižeminimo gilumoje Viešpačiui Kristui išpažinti savo negalią, tuomet neabejotinai Jis mus suteiks pagalbą – daug didesnę, negu esame to verti.

6. Pasiryžęs šiam žygdarbiui, turi visko atsisakyti, viską paniekinti, iš visko pasijuokti ir viską atmesti, tokiu būdu sau sukurdamas tvirtą dvasinį pamatą. Šiam tikslui yra reikalingas trijų pakopų pamatas: pykčio nebuvimas, pasninkas ir išmintis.

7. Padarius gerą pradžią – pasiryžimą, be abejonės, iš jo mums bus naudos, nes jei šiame dvasinio tobulėjimo kelyje ir nusilptume, o mūsų siela, prieš tai buvusi ryžtinga, nupuls, tai prisiminusi ankstesnį pasiryžimą bus tarsi geluonimi geliama. Daugelis puolusiųjų tokiu būdu vis iš naujo pajėgdavo stotis.

8. Kai siela, išdavikiškai elgdamasi, pati save išduoda, taip praradusi turėtą dvasinę šilumą, tegul nuosekliai ištiria, dėl kokios priežasties tai atsitiko, ir į šią priežastį tegul nukreipia visas savo pastangas bei pasiryžimą, nes buvusios šilumos negalima sugrąžinti kitaip, kaip tik per tas pačias duris, per kurias ji išėjo.

9. Pradėję gręžtis ir atsiskirti nuo pasaulio bei stengdamiesi ugdyti dorybes, be jokios abejonės, tai darome per prievartą ir jaučiame sielvartą, bet padarę pažangą nustojame dėl to sielvartauti ir mums ima atrodyti, kad tų dorybių vis per mažai, o kada kūniškas gudravimas bus nugalėtas meile dorybėms, tuomet dorybės bus ugdomos su džiaugsmu ir dieviška ugnimi.

10. Kartą manęs pasauliečiai klausė: „Kaip mes, gyvendami su žmonomis ir apipinti pasaulietinių rūpesčių, galėtume prisiliesti prie tobulo krikščioniško gyvenimo?“ Aš jiems atsakiau: „Viską, ką tik galite daryti gero – darykite, nieko nesmerkite, nevokite, nemeluokite, prieš nieką nesididžiuokite, niekam neturėkite neapykantos, neapleiskite bažnytinių susirinkimų, vargstančiajam būkite gailestingi, nieko negundykite, nesikėsinkite į svetimą garbę ir savo žmonoms būkite ištikimi. Jei taip elgsitės, tai būsite netoli nuo dangiškosios karalystės.“

11. Su džiaugsmu ir ryžtingai pradėkime šį dvasinį žygdarbį. Nebijokime mūsų priešų – nors jie yra nematomi, tačiau stebi mūsų sielą, o pamatę, kad ji išsigando, dar aršiau prieš mus ginkluojasi, stengdamiesi dar stipriau mus išgąsdinti. Taigi prieš šiuos priešus apsiginkluokime drąsa, nes su drąsiais kovotojais niekas negali kautis.

12. Norintysis iš tikrųjų tarnauti Kristui, iš pat pradžių tam tegul sutelkia visas savo pastangas, kad su dvasios tėvo pagalba ir pagal savo supratimą tinkamai pasirinktų gyvenamąją vietą, kelią ir mokymąsi, nes ne visiems tinka gyventi bendrai ir ne visi gali gyventi tyloje. Kiekvienas gerai turi apsispręsti, koks kelias atitinka jo būdo savybes.

13. Vienuoliškasis gyvenimas gali būti trejopas: gyvenimas vienumoje – atsiskyrus, gyvenimas tyloje su vienu arba dviem ir kantrus gyvenimas bendrai su broliais.

14. Kas iš tikrųjų pamilo Viešpatį ir ieško būsimosios dangaus karalystės, kas tikrai sielvartauja dėl savo nuodėmių, kas neabejodamas tiki Paskutiniuoju teismu ir amžinosiomis kančiomis, giliai išgyvena dėl išėjimo iš šio pasaulio, tas jau nebepamils nieko laikino, nesirūpins dvarais bei turto gausinimu, šio pasaulio garbe ir išvis niekuo šiame pasaulyje, bet, atmetęs bet kokius pasaulietinius ir net kūniškus rūpesčius, nuogas ir be jokio nerimo seks Kristumi, nepaliaujamai žiūrėdamas į dangų ir iš ten laukdamas pagalbos, kaip pasakyta: „Glaudžiuosi prie tavęs, Tavo dešinė mane palaiko“ (Ps 63, 9); „Bet aš nevengiau būti ganytoju tavo tarnyboje, nelaimės dienos aš netroškau“ (Jer 17, 16).

15. Būtų gėda, viską palikus, vėl imti rūpintis tuo pačiu. O tai reiškia, kad, kai išeini, nereikia gręžiotis atgal.

16. Klausykis, ką Viešpats pasakė tam jaunuoliui, kuris beveik visus įsakymus vykdė: „Vieno tau trūksta – parduok visą, ką turi, ir pinigus išdalyk vargšams, save padaryk vargšu, kad galėtum išmaldą priimti iš kitų“ (plg. Lk 18, 22; Mt 19, 21).

17. Būkime atidūs ir dėmesingi sau, kad, nusprendę eiti siauruoju keliu, iš tikrųjų neklaidžiotume plačiajame. Siaurasis kelias yra šis: apriboti pilvo norus, atlikti naktinius stovėjimus, saikingai gerti vandenį ir valgyti duoną, būti pajuokiamam, pakęsti priekaištus, atsisakyti savo valios, kentėti išpuolius, nesiskųsti, kai esi smerkiamas, išdidžiai pakelti apmaudą, kai esi skriaudžiamas, nesisieloti, kai apkalba, nepykti, kada teisia, ir nusižeminti, kai žemina. „Palaiminti einantys šiuo keliu, nes jų yra dangaus karalystė“ (plg. Mt 5, 3–12).

18. Kas galvoja, kad nebeturi aistros kokiam nors daiktui, o jį praradęs savo širdyje liūdi, tas pats save apgaudinėja ir gundo.

19. Šis uostas – atsiskyrimas nuo pasaulio – žmogui gali būti tiek išsigelbėjimo, tiek ir nelaimių priežastis. Tie, kurie yra perplaukę šią minčių jūrą, visa tai žino. Bet yra graudus vaizdas, kada matai, kaip žmonės, išsigelbėję iš jūros gelmių, paskęsta uoste.

20. Pasitraukęs iš pasaulio, prie jo nebesiartink, nes aistros gana lengvai sugrįžta.

21. Kaip rykštės venk tokių vietų, kuriose yra galimybė nuopuoliui, nes kai nematai uždrausto vaisiaus, ne taip stipriai jo nori.

22. Sekime Loto pavyzdžiu, o ne jo žmonos pėdomis, nes siela, atsigręžusi į ten, iš kur išėjo, panaši į druską, praradusią sūrumą. Bėk iš Egipto nelaisvės neatsisukdamas, nes siela, atsigręžusi atgal, nepamatys Jeruzalės, t. y. žemės, kur nėra aistrų.

23. Tegul būna tėvu tau tas, kuris nori ir tau gali padėti nusimesti nuodėmių naštą; motina lai būna liūdesys, kuris pajėgus nuplauti blogį; broliu – tas, kuris taip pat, kaip ir tu, veržiasi pas Aukščiausiąjį; neatskiriama sugyventinė tau tebūnie atmintis apie mirtį; mylimais vaikais lai tampa širdies atodūsiai; vergu tegul būna tau tavo kūnas, o draugai – dangaus Jėgos, kurios išėjimo momentu tau bus naudingos. „Tokia yra bendrija tų, kurie į jį kreipiasi“ (Ps 24, 6).

24. Atsiskirdami nuo pasaulio, mes turime pasirinkti tokias vietas, kuriose neliktų vietos pagundai ir puikybei, nes jeigu pasirenkame priešingai, tuomet mūsų veiksmus lemia aistros.

25. Kaip neįmanoma viena akimi žiūrėti į dangų, o kita – į žemę, taip neįmanoma nepasmerkti sielos vargams ir nelaimėms, jei mintimis ir kūnu nenusigręši nuo giminystės su pasauliu.

26. Geras ir Dievui įtinkantis gyvenimo būdas yra įgyjamas per didelius vargus bei dvasinius žygdarbius. Tačiau visa tai, kas buvo įgyta alinančiomis pastangomis, gali būti prarasta per vieną akimirką: „Blogos draugijos gadina gerus papročius!“ (1 Kor 15, 33).


II. Apie atgailą

1. Atgaila yra krikšto atnaujinimas. Atgaila yra sąžinės apvalymas. Atgaila yra pažadas Dievui, jog pakeisime savo gyvenimą. Atgaila yra susitaikymas su Viešpačiu darant gerus darbus, kurie priešingi senosioms nuodėmėms. Atgaila yra kritinis savęs vertinimas ir rūpinimasis savimi, išsilaisvinant nuo išorinių rūpesčių. Atgaila yra vilties duktė ir nusivylimo atmetimas.

2. Mums, kurie esame įpuolę į Įstatymo nesilaikymo duobę, neįmanoma iš jos išlipti, jeigu nenusileisime į nusižeminimo bedugnę.

3. Vienoks yra nusižeminimas atgailaujančiojo, kitoks sąžinės griaužimas to, kuris vis dar nusideda, o dar kitoks – nusižeminimo lobis, Dievo veikimu suteiktas tobuliesiems. Antrasis nusižeminimo požymis – tobulas pakantumas negarbei. Senieji įpročiai tironiškai atakuoja net verkiančiuosius dėl nuodėmės. Ir nesistebėk šituo. Iš kur ir kodėl atsiranda puolimai sielai yra tamsu ir nesuvokiama. Vieni iš jų būna dėl apsileidimo, kiti – pametus dvasinį kelią, o dar kiti – pasipiktinus Dievu. Man kažkas yra pasakęs, kad puolimas, pametus dvasinį kelią, ilgai nesitęsia, nes mus tam Atiduodantysis demonams neleidžia mūsų ilgai laikyti liūdesyje.

4. Kol žaizda nesena, ją lengva gydyti, bet senos, paliktos be priežiūros ir apleistos žaizdos gyja labai sunkiai. Jas reikia apipjauti, pabarstyti druska ir prideginti. Daug žaizdų per ilgą laiką tampa visiškai nepagydomos – tačiau tik ne Dievui: „Dievui viskas įmanoma“ (Mt 19, 26).

5. Prieš puldami, demonai Dievą mums pateikia kaip labai mylintį žmogų ir labai jam gailestingą, o nusidėjus – nepasiekiamą ir griežtą.

6. Nekreipk dėmesio, kai priešas tau šnibždės, jog tai nedidelė nuodėmė, sakydamas: „Svarbu, kad to ir ano nepadarytum, o čia tai niekis.“ Dažnai ir mažos dovanos atitolina didžią Teisėjo rūstybę ir, priešingai – mažos nuodėmes ją priartina.

7. Kas tikrai siekia, jog jam būtų atleistos nuodėmės, tas laiko prarasta kiekvieną dieną, kurią neatgailavo dėl savo nuodėmių, nors tą dieną ir padarė kokį nors gerą darbą.

8. Visi, kurie turi sielotis dėl savo nuodėmių, tegul neatsipalaiduoja ir nesusigundo, mąstydami, kad nuodėmių atleidimą gaus mirties valandą. Nežinomybė nėra tvirta. „Nukreipk savo žvilgsnį nuo manęs, kad atsigaučiau pirma, negu nueisiu ir pranyksiu“ (Ps 39, 14). „O kur Viešpaties Dvasia, ten ir laisvė“(2 Kor 3, 17), kur neįkainojamas nusižeminimas, ten ir laisvė. O kuriame nėra šių dviejų dorybių, tegul neapgaudinėja savęs – jis nėra laisvas.

9. Gyvenantieji pasaulyje šito nežino, bet tie, kurie savo gyvenimo kelyje dalija išmaldą, išėjimo valandą sužinos, kaip jiems tai buvo naudinga.

10. Kas atgailauja dėl savo nuodėmių, tas jau nebesidomi kito žmogaus klaidomis ir nuopuoliais, nes piktojo žvėries sužeistas šuo dar labiau įsiunta ir pašėlusiai jį užpuola dėl jam suteikto skausmo.

11. Įsigilinkime, ar ne dėl to sąžinė nustojo mus pliekti, kad ji pati jau paskendo blogyje, o ne todėl, kad tapo švari.

12. Visi būkime dėmesingi ir atsargūs, ypač dvasiškai puolusieji, kad mūsų širdys neįsileistų pražūtingo Origeno mokymo. Jis perdėtai išaukštindavo Dievo meilę žmogui, kas labai patikdavo aistrų mylėtojams.

13. Prieš pradėdami dvasinį žygdarbį, išpažinkime nuodėmes savo gerajam teisėjui – dvasios tėvui prie keturių akių, o jeigu jis lieps, tuomet ir visų akivaizdoje, nes apnuogintos žaizdos geriau gyja.

14. Per išpažintį savo išore ir vidumi, savo jausmais ir mintimis būk tarsi nuteistas nusikaltėlis, kritęs veidu į purvą, ir, jei išeina, savo ašaromis plauk dvasios tėvo kojas kaip paties Kristaus.

15. Demonai mums perša mintį, kad mes arba visai neatliktume išpažinties, arba, ją atlikę, kaltę dėl savo nuodėmių verstume kitiems.

16. Nepasiduok savęs aukštinimo dvasiai ir nieko neslėpdamas visas savo nuodėmes išpažink dvasios tėvui, nes jei pats savęs neišstatysi gėdai, tai neįmanoma bus išsilaisvinti nuo amžinosios gėdos. Apsinuogink prieš dvasios gydytoją ir nesigėdyk jam pasakyti: „Tėve, tai mano žaizda, ji atsirado ne dėl kieno nors kaltės, bet dėl mano tinginystės, niekas dėl to nėra kaltas – nei žmogus, nei dvasia, nei kūnas, nei dar kas nors, tai tik mano apsileidimas.“

17. Jonas Krikštytojas žmonėms, kurie ėjo pas jį krikštytis, pirmiausia liepdavo atlikti išpažintį ir jos reikalaudavo ne dėl savęs, bet dėl jų pačių išsigelbėjimo.

18. Atgailaujantiesiems pats baisiausias dalykas yra suirzęs sumišimas, nes per atgailą reikalaujama didelio nusižeminimo, o susierzinimas – tai didelio savęs išaukštinimo požymis.

19. Saulės spindulys, per plyšį prasiskverbęs į kambarį, taip viską apšviečia, kad tampa matomos net ir smulkiausios dulkelės, tvyrančios ore. Panašiai yra ir tuomet, kada Dievo baimė aplanko širdį – ji parodo visas nuodėmes.

20. Kaip vanduo nuplauna raides, taip ir ašaros nuvalo nuodėmes.

21. Kaip raidės, neturint vandens, gali būti išnaikintos ir kitais būdais, taip ir siela, kuri nebeturi ašarų, gali būti apvalyta liūdesiu, giliais atodūsiais ir sielvartu.

22. Nauja žaizda gyja greitai, o įsisenėjusios sielos žaizdos gydomos labai sunkiai, tačiau yra pagydomos.

23. Kaip yra gėda tam, kuris, ką tik palaidojęs tėvą, iš karto atšventė savo vestuves, taip ir atgailaujančiajam dėl savo nuodėmių nepadoru ieškoti ramybės šiame pasaulyje ir garbės žmonių akyse.

24. Kaip skiriasi nuteistųjų gyvenimas nuo paprastų piliečių, taip turi skirtis ir atgailaujančiųjų gyvenimo būdas nuo nekaltųjų.

25. Sielos jausmas yra natūrali prigimtinė savybė, bet nuodėmė šį jausmą nustelbia. Žmogaus sąmonė arba sustabdo blogį, arba sumažina jo įtaką. Sąmonė yra sąžinės pagimdyta, o sąžinė – tai Angelo Sargo, kuris mums duodamas krikšto metu, žodis ir priekaištas. Todėl mes ir pastebime, kad krikštu nepašventinti žmonės sieloje nebūna taip kankinami už blogus darbus kaip tikintieji.

26. Norintieji atsikratyti nuodėmių naštos tegul nenustoja lieti karštų ašarų ir lai nenutraukia tylios širdies raudos, kol nepamatys atėjusio Kristaus, kuris nuritins nuo jų širdies įniršio akmenį ir jų protą kaip Lozorių išlaisvins iš nuodėmės pančių, liepdamas savo tarnams – Angelams: „Atraišiokite jį ir leiskite jam eiti“(Jn 11, 44) į palaimintąjį neaistringumą.


III. Apie dorybes, aistras ir kovą su aistromis

1. Supratingumas – teisingas Dievo valios suvokimas bet kuriuo laiku, bet kurioje vietoje ir bet kokiame veiksme ir jis pasireiškia tik tyroje širdyje.

2. Kas nugalėjo tris pagrindines aistras – puikybę, godumą pinigams, pataikavimą pilvui, tas kartu įveikė ir penkias kitas – paleistuvystę, pyktį, liūdesį, nusiminimą bei išdidumą. Tačiau kas apsileidžia, kovodamas su pirmosiomis, tas nenugalės nė vienos.

3. Visos demoniškos kovos vyksta dėl trijų pagrindinių priežasčių: arba dėl mūsų apsileidimo, arba dėl išdidumo, arba dėl velnio pavydo.

4. Visais atvejais taisykle tebūnie mums būna sąžinės balsas, kylantis iš Dievo, apšviestas tikėjimo ir Viešpaties įstatymų.

5. Visuose reikaluose, kuriais stengiamės įtikti Dievui, velnias mums kasa tris duobes: iš pradžių kovoja, kad mes nepadarytume gero darbo; paskui, kada per pirmąjį savo gundymą būna nugalėtas, stengiasi, jog geras darbas būtų atliktas ne pagal Dievo valią, o kada ir šis sumanymas jam nepavyksta, tuomet, tyliai prisėlinęs prie mūsų sielos, šnibžda, kad ir tokie mes Dievui patinkame, taip norėdamas, kad mes dvasiškai apsileistume. Nugalėti pirmąjį gundymą padeda noras būti išgelbėtiems ir mintys apie mirtį, antrąjį – paklusnumas ir savęs pažeminimas, o trečiąjį – pastovūs priekaištai sau.

6. Kai demonai nugalės sielą ir proto šviesa bus užtemdyta, tuomet mumyse neliks nei į Dievą sutelkto dėmesio, nei blaivaus mąstymo, nei išminties, nei gėdos, o jų vietą užims širdies kietumas, nejautrumas, nesupratimas ir aklumas.

7. Siela piktojo yra apvagiama tuomet, kada slapta yra apžavima širdis ir blogį priimame už gėrį. Sielos žudymas yra kūniško proto numarinimas įninkant į nereikalingus ir blogus darbus; tai Dievo baimės, sąžinės ir dvasinio jausmo nuslopinimas mirtinomis nuodėmėmis. Sielos mirtis yra puolimas į neviltį, nusižengus Dievo įstatymui.

8. Tegul drąsinasi visi tie, kurie vergavo aistroms ir atgailavo! Nors jie ir į visas duobes buvo įkritę bei visokių negalių buvo apsėsti, tačiau pasveikę taps šviesuliais – visų gydytojais ir mokytojais. Patys laimėję kovą jie galės paaiškinti kiekvienos aistros rūšis ir savybes, savo patirtimi gelbėdami tuos, kurie yra arti nuopuolio.

9. Elementari visų pradedančiųjų dvasinio tobulėjimo kelią abėcėlė yra tokia: paklusnumas, pasninkas, ašaros, išpažintis, nusižeminimas, budėjimas, tvirtumas, darbas, savęs žeminimas, pikto nelaikymas, brolių meilė, romumas, paprastas, neįmantrus, be perdėto smalsumo tikėjimas, nesirūpinimas žemiškais reikalais, neaistringumas, pagiežos neturėjimas, paprastumas.

10. Padariusiųjų pažangą požymiai: puikybės nebuvimas, maloninga viltis, vidinė tyla, blaivus mąstymas, tvirtas ir pastovus tikėjimas, gailestingumas, saikingi pamokymai, nepaliaujama malda, pykčio ir godumo neturėjimas.

11. Pasiekusiųjų aukščiausiąją dvasinio tobulėjimo būseną požymiai: širdimi nesusižavėjimas niekuo nereikalingu, tobula meilė, išmintingas nusižeminimas, Kristaus rūpestingumas, minčių neapvaginėjama tyra malda, mirties troškimas, nusigręžimas nuo kūno, tarsi primygtinis Dievo Gailestingumo reikalavimas, proto bedugnė, neapibūdinamų apreiškimų lobynas, žmonių gelbėtojas, valdžia demonams, aistrų šeimininkas, kūno valdovas, svetimas nuodėmei, Viešpaties pasekėjas, Jam padedant.

12. Mes nepaliaujamai turime rūpintis dvasiniu jausmu ir jo ieškoti, nes kai jis išugdomas, tuomet išoriniai jausmai nustoja pataikaujančiai veikti sielą.

13. Vienuoliški darbai, žodžiai, mąstymas turi būti paremti širdies jausmu. Jeigu taip nėra, tuomet visas elgesys nebus vienuoliškas, jau nekalbant apie angelišką.

14. Kai kurie iš prigimties yra linkę į susilaikymą, vidinę tylą, švarą, kuklumą, romumą, o kiti turi visiškai priešingą prigimtį išvardytoms dorybėms, tačiau vis tiek priverstinai save lenkia jų link, nors dažnai ir pralaimi. Tačiau tokius, save stipriai lenkiančiuosius prie gėrio, aš giriu labiau nei pirmuosius.

15. Šviesa, į kurią reikia lygiuotis vienuoliams, yra Angelai, o patys vienuoliai turi būti šviesa visiems žmonėms. Todėl tepasiryžta jie tapti geru pavyzdžiu visur, kur bebūtų ir ką bedarytų: „Mes niekam jokiu atžvilgiu neduodame akstino nupulti, kad mūsų tarnystė nebūtų peiktina“ (2 Kor 6, 3) nei žodžiu, nei darbu.

16. Prieš tris pagrindines aistras – puikybę, godumą pinigams, pataikavimą pilvui, Šventosios Trejybės padedami, apsiginkluokime keturiomis dorybėmis – išmintingumu, teisingumu, tvirtumu ir susivaldymu, nes kitaip patys sau užsikrausime daugybę vargų.

17. Jeigu Dievas mumyse prisikels ir parodys savo galybę, tuomet Jo priešai išsisklaidys, o jeigu mes prisiartinsime prie Dievo, tai Jo ir mūsų neapkenčiantieji pasileis bėgti ir iš Viešpaties, ir iš mūsų akių.

18. Vargu ir prakaitu, o ne pliku žodžiu stenkimės pažinti Dievo paslaptis, nes išeinant mums teks parodyti ne žodžius, o darbus.

19. Išgirdusieji, kad Dievo lobis yra paslėptas žinomoje vietoje, jo kantriai ieško ir per vargus suradę stropiai saugo. Be vargo praturtėjusieji būna išlaidūs.

20. Kokios nuodėmės atsiranda iš aštuonių pagrindinių aistringų minčių ir kokia iš trijų pagrindinių nuodėmių yra motina penkioms likusioms? Žinokite, kad pasileidimo motina yra persivalgymas; nusiminimo – puikybė; išdidumo – garbės troškimas, o liūdesys ir pyktis kyla iš visų trijų pagrindinių aistrų. Kokios gi nuodėmės kyla iš šių aštuonių pagrindinių aistrų, į tai aš jums atsakysiu taip: pašėlusios aistros dūksta be prasmės ir tvarkos, čia vyrauja betvarkė ir chaosas.

21. Beprasmis, tuščias juokas dažnai kyla iš pasileidimo dvasios, kartais jis atsiranda iš puikybės, kai žmogus pats save viduje begėdiškai giria, o kartais šis juokas kyla dėl persivalgymo.

22. Ilgas miegas kartais apninka dėl persisotinimo maistu, kartais dėl pasninko, kai pasninkaujantysis tuo puikuojasi, o kartais dėl nusiminimo arba tiesiog iš prigimties.

23. Besaikis kalbėjimas kartais kyla iš persisotinimo valgiu, kartais iš puikybės.

24. Apkalbos yra pagimdytos išdidumo, taip pat labai dažnai jos atsiranda smerkiant artimą arba dėl velnio pavydo.

25. Širdies kietumas kartais būna dėl persivalgymo, kartais dėl to, kad žmogus bejausmis arba, priešingai, dėl aistringo prisirišimo prie žemiškųjų dalykų. O aistringas prisirišimas vėlgi kartais užvaldo dėl pasileidimo, kartais dėl godumo, pataikavimo pilvui arba dėl puikybės ir dėl daugelio kitų priežasčių.

26. Piktavališkumas atsiranda dėl savęs aukštinimo ir pykčio.

27. Veidmainystė kyla iš pasitenkinimo savimi.

28. Šioms aistroms priešingos dorybės gimsta iš aistroms priešingų tėvų. Jas trumpai apibendrindamas pasakysiu, kad visas paminėtąsias aistras nuginkluoja išmintingas nusižeminimas, ir, kas išsiugdė šią dorybę, tas nugalėjo visas aistras.

29. Baimė, kurią dažnai jaučiame prieš valdžią, tegul mums būna pavyzdžiu baimės, kurią turėtume jausti prieš Dievą, o deginanti kūniška meilė tebūnie pavyzdžiu mūsų karštos meilės Dievui, nes niekas mums netrukdo imti pavyzdžius iš dorybėms prieštaraujančių veiksmų.

30. Ne vien darbuose apsireiškia Dievas, bet ir per mūsų paprastumą ir nusižeminimą juos darant: „Mano galybė geriausiai pasireiškia silpnume“ (2 Kor 12, 9), ir atmestinas Dievui yra tas, kuris dirba nenusižeminęs.

31. Liga kartais siunčiama nuodėmėms apvalyti, o kartais – kad nusižemintų išsiaukštinusysis.

32. Maloningas mūsų Valdovas ir Viešpats Jėzus Kristus, matydamas, kad kas nors yra labai tingus žygdarbiui – dvasiniam tobulėjimui, jam suteikia negalią – kaip lengvesnę žygdarbio formą, tokiu būdu apvaldydamas jo sielą nuo piktų minčių ir aistrų.

33. Viskas, kas mums atsitinka regimo ar neregimo, būna priimama trejopai: arba į tai žvelgiama gerai (palankiai), arba aistringai, arba vidutiniškai. Aš mačiau tris brolius, kurie patyrė nuostolių: pirmasis dėl to išgyveno, antrasis tai priėmė be liūdesio, o trečias – su dideliu džiaugsmu.

34. Mačiau aš žemdirbius, kurie sėjo vienodą sėklą, tačiau kiekvienas iš jų turėjo skirtingus ketinimus: vienas – kad galėtų skolas apmokėti, kitas – kad praturtėtų, o trečias – kad savo Valdovą pagerbtų dovanomis. Vieni iš jų už savo darbus norėjo užsitarnauti šiuo gyvenimo keliu praeinančių žmonių pagyrimą, kiti – įpykinti pavydų savo priešą arba išvengti žmonių priekaištų dėl tinginystės. Štai šių žemdirbių sėklų pavadinimai: pasninkas, budėjimas, išmalda, įvairūs tarnavimai ir kita. O savo ketinimus broliai tegul patys nuodugniai apsvarsto Viešpatyje.

35. Kaip semdami vandenį iš šaltinio kartais nepastebimai pasemiame ir rupūžę, taip ir siekdami dorybių dažnai patys nepastebėdami įgyjame ir slaptoje įpintas aistras. Taip su meile susipina pasileidimas, su protingu svarstymu – perdėtas griežtumas, su išmintimi – vylingumas, su romumu – įtarinėjimai, lėtumas, tingumas, nepaklusnumas, su džiaugsmu – savimonė, su viltimi – tinginystė, su vidine tyla – liūdesys ir tinginystė, su tyrumu – kartėlis, su išmintingu nusižeminimu – perdėtas drąsumas, o už jų visų kaip užnuodytas maistas slypi puikybė.

36. Nereikia liūdėti, jei ko nors prašydami iš Viešpaties, to iš karto negauname ir ilgai nebūname išklausomi. Pats Viešpats norėtų, kad visi žmonės vienu akies mirksniu taptų be žalingų aistrų, tačiau sutinka mūsų laisvos valios pasipriešinimą.

37. Visiems Dievo prašantiesiems, tačiau to negaunantiesiems tai nesuteikiama dėl kokios nors priežasties: arba dėl to, kad prašo anksčiau laiko; arba dėl to, jog prašo virš savo galimybių; arba dėl savo puikybės; arba dėl to, kad gavę tai, ko prašo, imtų didžiuotis arba dvasiškai apsileistų.

38. Būna, kad ne tik ištikimiesiems, bet ir neištikimiesiems dingsta visos aistros, tačiau pasilieka tik viena – išdidumas, kuri kaip blogis pirmauja ir pakeitęs visas kitas aistras yra toks žalingas, jog gali nublokšti žemyn iš pačių aukštybių.

39. Aistros sieloje yra sunaikinamos dangiškąja ugnimi.

40. Kartais demonai patys atsitraukia, kad taip mus įstumtų į nerūpestingumą ir apsileidimą. Paskui staiga vargšę sielą netikėtai užpuola, ją apvagia ir išmoko visokiausių ydų iki tokio lygmens, kad ji pradeda kovoti pati prieš save.

41. Pažįstamas man ir kitoks šių žvėrių – piktųjų dvasių atsitraukimas. Tai atsitinka tuomet, kada siela visiškai panyra į nuodėmingus įpročius ir šie joje įsitvirtina. Panašų pavyzdį matome, kada kūdikiai ima čiulpti pirštus, kai motina jiems nebeduoda krūties.

42. Kartais aistros atsitraukia ir nuo tų, kurie tapo visiškai paprasti ir pagirtinai nepiktybiški. Tokiems pagalbą siunčia pats Dievas,„nes Jis gelbsti geros širdies žmones“(plg. Ps 7, 11) ir, jiems nežinant, juos išlaisvina iš aistrų. Jie panašiai kaip nurengtas kūdikis nepastebi savo nuogumo.

43. Žmogaus prigimtyje nėra nuodėmės ir aistrų. Dievas nėra aistrų kūrėjas. Jis dovanojo mums daugybę dorybių: tokių kaip išmalda – nes ir pagonys yra atjaučiantys; meilę – nes ir nekalbantys gyvūnai kartais lieja ašaras; tikėjimą – nes visi mes jį iš savęs pagimdome; viltį – nes kai skolinamės ar skoliname, sodiname ar laivais plaukiame, tai darome vildamiesi praturtėti. Tad tuo remiantis galima sakyti, kad meilė ir kitos dorybės yra prigimtinės ir dėl to mums nėra svetimos. Tad tegul gėdijasi tas, kuris pateisindamas savo apsileidimą sako, jog negali turėti dorybių, nes iš prigimties yra silpnas.

44. O kalbant apie tyrumą, pykčio neturėjimą, maldą, budėjimą, pasninką, nuolatinį gailestingumą, tai šios dorybės yra aukščiau mūsų prigimties. Kai kurių mus išmokė dori žmonės savo pavyzdžiu, kitoms išsiugdyti kaip pavyzdys buvo Angelai, o dar kitų Mokytojas yra pats Žodis – Dievas.

45. Būna, kad besimeldžiant tenka rinktis, ar tęsti maldą, ar atlikti gerą darbą, kuris kartais pasitaiko ir kurio negalima atidėti vėlesniam laikui. Pavyzdžiui, maldos metu kuris nors iš brolių paprašo pagalbos. Tokiu atveju pirmenybę reikia atiduoti meilei, nes meilė didesnė už maldą. Malda yra atskira dorybė, o meilė apima visas dorybes.

46. Neretai Dievas dvasingiems žmonėms palieka labai nedidelę, nereikšmingą ir beveik nenuodėminga aistrą, kad jie, matydami šią savo aistrą, sau stipriai priekaištautų, tokiu būdu įgydami nepavagiamą turtą – nusižeminimą.

47. Kas nuo pradžių nebuvo paklusnus, tam neįmanoma įgyti nusižeminimo, nes kiekvienas, kuris pats išmoksta meno, yra per daug geros nuomonės apie save.

48. Bažnyčios Tėvai savo veikimą dažniausiai apriboja dviem dorybėmis – pasninku ir paklusnumu. Ir daro teisingai, nes pasninku yra išnaikinama meilė aistroms, o paklusnumu atitveriama nusižeminimo siena, kad nesugrįžtų išnaikintos aitros. Panašų dvejopą veikimą turi ir atgaila, nes, viena vertus, taip naikinama nuodėmė, kita vertus, ugdomas išmintingas nusižeminimas.

49. Duoti prašančiam yra kilniaširdiška, o duoti neprašančiam – dar prakilniau, tačiau neprašyti grąžinti, kai esi paskolinęs, juo labiau kai skolininkas turi galimybę atiduoti, gali tik nebeturintysis aistros.

50. Mes visuomet save turime tirti, kurioje vietoje – pradžioje, viduryje ar pabaigoje esame, kovodami su aistromis, taip pat turime stebėti ir savo dvasinį lygį, ugdydami dorybes.

51. Visos demoniškos kovos prieš mus vyksta dėl trijų pagrindinių priežasčių: pataikavimo sau, išdidumo ir demonų pavydo.

52. Viena yra su mintimis kovoti pasitelkiant maldą, kita – joms atsikirsti savomis mintimis, o visai kas kita jas nieku laikyti, būti virš jų ir prieš jas karaliauti. Galintysis atsikirsti mintimis dažnai grįžta prie pirmojo būdo – pasitelkia ir maldą, nes dar nėra visiškai pasirengęs kovoti vienas. Tačiau kovojantysis pirmuoju būdu negali kautis su priešais vien tik malda tol, kol per ją nepalenks ir savų pastangų – minčių, o pasirinkusysis trečiąjį kelią atvirai juokiasi iš demonų.

53. Kaip turintysis sveiką uoslę gali užuosti slapčiausius aromatus, taip ir siela kitame gali pažinti malonės veikimą, kuriuo ir pati yra Dievo apdovanota. Lygiai taip pat ji gali „užuosti“ ir piktojo smarvę, apie kurią kiti visiškai net neįtaria, nors patys Dievo ir yra nuo jos visiškai išlaisvinti.

54. Nors ne visi gali išsilaisvinti nuo aistrų, tačiau išsigelbėti gali visi.

55. Nepasiduok mintims tų, kurie vienaip ar kitaip ragina gundyti Dievą ir Jo Apvaizdą.

56. Kažkas yra pasakęs, kad vieni demonai priešinasi kitiems, o aš įsitikinau, kad jie visi siekia vieno – mūsų pražūties.

57. Prieš atliekant bet kokį dvasinį veiksmą – protinį ar regimą, iš pradžių turi būti mūsų laisvos valios pritarimas ir tyras troškimas, kurie atsiranda Dievo veikimu. Jei nebūtų mūsų laisvos valios ir noro, nebūtų ir Dievo pritarimo.

58. Po dangumi viskam yra savas laikas, sako Ekleziastas. Tad tegul mūsų negundo išdidžios pastangos, skatinančios anksčiau laiko ieškoti tai, kas ateis savo laiku. Sėjos metu neieškokime to, kas priklauso pjūčiai, nes yra laikas sėti pastangas ir yra laikas pjauti neapsakomas malonės dovanas. Priešingu atveju mes negausime to, kas būdinga savam laikui.

59. Kai kurie dėl nesuvokiamo Dievo Apvaizdos veikimo Šventosios Dvasios malonės dovanas gauna dar prieš įdėdami pastangas, kiti tokias malones gauna betriūsdami, treti – tik po to, kai atlieka viską, ko reikia, o dar kiti – prieš pat mirtį.

60. Yra nusivylimas, kylantis dėl daugybės nuodėmių ir sąžinės graužaties; nusivylimas taip pat atsiranda iš puikybės ir savęs aukštinimo, kada įpuolusieji į nuodėmę mano, jog jie nebuvo verti nuopuolio. Pirmąjį nusivylimą išgydo susilaikymas nuo nuodėmės ir malonės viltis, o antrąjį – nusižeminimas ir nieko nesmerkimas.

61. Prieš pradėdamas bet kokį darbą – dvasinį ar regimą, iš pradžių įsitikink, ar tikrai jis yra daromas, siekiant įtikti Dievui. Kad suprastume, ar mūsų darbai patinka Dievui, mums gelbsti tokie požymiai: pradedantysis daro pažangą ugdydamasis nusižeminimo dorybę, vidurinysis baigia savo vidines kovas, o tobulajame pasireiškia Dievo Šviesos apstybė.

62. Kai dangus tampa giedras, tuomet regime visą saulės šviesą. Taip pat ir siela, kuriai buvo atleistos nuodėmės ir ji tapo laisva nuo aistringų įpročių bei nuodėmingų minčių, be abejonės, ima regėti Dieviškąją Šviesą.

63. Kai kurie labai vertina regimuosius stebuklus ir kitas regimas dvasines dovanas, nežinodami, kad yra daug aukštesnių dovanų, kurios yra slaptos ir neregimos, todėl ne tokios pavojingos nuopuoliui.

64. Žmogus, kuris yra visiškai apsivalęs nuo žalingų aistrų, žvelgdamas į artimo sielą, mato jos prigimtį, dvasinę būklę, jausmus ir nusiteikimą, o darantysis pažangą apie artimo sielą sprendžia iš jo kūno veiksmų.

65. Tie, kurių siela dar silpna, Viešpaties apsilankymą ir Jo malonę savyje turi atpažinti iš kūniškų ligų, nelaimių ir vidinių gundymų. Tobulieji Dievo apsilankymą atpažįsta per Šventosios Dvasios buvimą juose ir padaugėjusias malones.

66. Tarp piktųjų dvasių yra dvasia, kuri iškart mums tik prabudus prisistato ir ima mus gundyti bei suteršia pirmąsias mūsų mintis. Tad savo pirmąsias mintis pašvęsk Viešpačiui, nes kam jas pirmiau atiduosi, to jos ir bus. Vienas nuostabus dvasingas žmogus man kartą pasakė dėmesio vertus žodžius: „Pagal ryto pradžią, aš sužinau apie visą savo dieną.“

67. Gundydami demonai mus stengiasi priversti padaryti ar pasakyti ką nors neprotingo, o kai jiems tai nepavyksta, tuomet tyliai prislinkę mums perša išdidų dėkojimą Dievui.

68. Siekiantieji ir mąstantieji apie aukštybes po mirties pereina į dangaus karalystę, o pamilusieji žemiškuosius dalykus – į požemio tamsybes, nes sieloms, kurios atsiskiria nuo kūno, nėra trečios vietos.

69. Kaip ištroškęs elnias trokšta vandens, taip vienuolis tetrokšta suvokti bei pažinti Dievo valią, ir ne tik šią valią, bet taip pat atpažinti ir savo valią, kuri nepastebimai įsipina, bei tam priešišką jėgą. Taip pat jis turi išsiaiškinti, kurie veiksmai ir darbai turi būti atlikti nedelsiant, o kurie – neskubant ir apgalvotai.

70. Visi, norintieji pažinti Dievo valią, iš pradžių savyje turi apmarinti savo valią ir, pasimeldę Dievui, su tikėjimu, nevylingu paprastumu bei nužeminta širdimi, mintyse neturėdami jokios abejonės, apie ją klausinėti tėvų ir brolių, o jų patarimus priimti tarsi sklindančius iš Dievo lūpų, nors jie ir atrodytų priešingi savo pačių supratimui. Didžią išmintį ir nusižeminimą įgyja tie, kurie neabejodami vadovaujasi šia taisykle. Ir Dievas neleidžia jiems likti apgautiems.

71. Kai kurie Dievo valią pažindavo taip: savo mintis atribodavo nuo bet kokio polinkio vienokiam ar kitokiam širdies jauduliui, t. y. ir nuo skatinančio veikti, ir jam prieštaraujančio, ir nutyrinę protą nuo savo valios karštoje maldoje šį prašymą pateikdavo Viešpačiui tam tikrą dienų skaičių. Tokiu būdu arba atpažindavo Dievo valią rūpimu klausimu, arba viena iš minčių visiškai pasitraukdavo iš sielos.

72. Kiti pagal sunkumus ir liūdesį, kurie lydėdavo jų pradėtus darbus, spręsdavo, jog jie sutampa su Dievo valia. Kiti, priešingai, sulaukę netikėtos pagalbos savo darbams atlikti jausdavo, kad jie patinka Dievui, sau sakydami, jog Dievas padeda tik tiems, kurie pasirenka gėrį.

73. Kas aukštybių padedamas ieškojo Dievo, tam buvo apšviesta, kokia yra Dievo valia atliekant neatidėliotinus darbus, ir kokia Jo valia norint įgyvendinti tuos darbus, kurie gali būti atlikti ir po kurio laiko.

74. Dievas teisingas – Jis neužtrenks savo Gailestingumo durų tam, kuris į jas beldžia nusižeminęs.

75. Savo ketinimus mes turime visokeriopai patikrinti, nes Dievas juos stebi mums atliekant bet kokį darbą. Viskas, kas svetima aistroms, visokiam netyrumui ir daroma ne dėl ko nors kito, o tik dėl vienintelio Dievo, mums išeis į gera, nors tai ir ne visai buvo gėris.

76. Esama stiprių ir ryžtingų sielų, kurios iš nusižeminusios širdies bei stiprios meilės Dievui pasiryžta darbams, viršijantiems jų jėgas. Tačiau pasitaiko ir išdidžių širdžių, kurios tokių pačių veiksmų imasi įkvėptos mūsų priešo. Nes mūsų priešas dažnai specialiai ragina darbams, kurie yra mums per sunkūs, kad nepasisekus jų atlikti mes nusiviltume ir apleistume net tuos darbus, kuriuos esame pajėgūs atlikti, tokiu būdu išstatydamas mus priešo pajuokai.

77. Man teko sutikti siela ir kūnu silpnų žmonių, kurie dėl daugybės savo nusidėjimų ėmėsi žygdarbių, pranokstančių jų jėgas, todėl nepakėlusių šios naštos. Aš jiems pasakiau, kad Dievas apie žmogaus atgailą sprendžia ne pagal darbų dydį ir mastą, o pagal nusižeminimo lygį (nusižeminimą turėtų lydėti ašaros, sugrudusi širdis ir nusigręžimas nuo nuodėmių).

78. Kartais blogio priežastis būna netinkamas auklėjimas, bloga kompanija, o kartais užtenka ir asmeninio sielos nukrypimo nuo gėrio, kad ji pražūtų. Kas atsikratė pirmųjų dviejų blogybių, tas, labai tikėtina, atsisakys ir trečiosios, o kuriame viešpatauja trečioji, tas jokioje vietoje nėra reikalingas ir saugus. Nėra saugesnės vietos už dangų, tačiau ir ten kai kurie pražuvo dėl savo iškrypusios valios.

79. Tarp netyrųjų dvasių yra ir tokių, kurios piktesnės už kitas. Jos nesitenkina vien tik mus vienus įtraukdamos į nuodėmę, bet patarinėja, kad mes ir kitus padarytume blogio bendrininkais ir taip užsitrauktume dar didesnes kančias. Aš žinau vieną žmogų, kuris ir kitą išmokė savo nuodėmingo įpročio, paskui susiprotėjęs ėmė atgailauti ir nuodėmė nuo jo atsitraukė, bet kadangi įtrauktasis į nuodėmę ją toliau darė, tai ir pirmojo atgaila buvo neveiksminga.

80. Klausantis pasakojimų apie šventųjų tėvų dorybes ir žygdarbius, protas ir siela yra įkvepiami jų pavyzdžio. Tad klausymasis išmintingų pamokymų yra tartum šviesa tamsoje, nereginčiųjų praregėjimas, pasiklydusiųjų grįžimas į doros kelią.

81. Kas Viešpačiui nori pateikti tyrą širdį ir nesuteptą kūną, tas turi ugdyti  susilaikymą ir saugotis pykčio, nes be šitų dviejų dorybių visos mūsų pastangos bus tuščios.

82. Yra dorybių dukros ir motinos. Išmanantysis stengiasi išsiugdyti dorybių motinas. Pats Dievas savo malone mus apmoko, kaip įgyti dorybių motinas, o dorybių dukroms ugdyti esama daug mokytojų.

83. Būkime atidūs, kad maitinimosi saikingumo nekompensuotume miegu, ir atvirkščiai, nes taip elgtis būtų neprotinga.

84. Tarp netyrųjų dvasių yra ir tokių, kurios dvasinio gyvenimo pradžioje mums aiškina Šventąjį Raštą. Jos taip elgiasi išpuikusiose širdyse, o dar dažniau širdyse, kurios yra apmokytos pasaulietinių mokslų, kad jas po truputį taip viliodamos įtrauktų į erezijas. Mes tokį demonišką aiškinimą savyje galime atpažinti pagal sumišimą ir nepadorų džiaugsmą, kylančius mūsų sieloje.

85. Jeigu mes priimsime vis naują proto šviesą, niekuomet nenustosime daryti pažangą nei šiame, nei kitame pasaulyje. Ir Angelai, šios protingos būtybės, nuolat dvasiškai tobulėja, įgydamos vis daugiau garbės ir proto.

86. Nebūk griežtas tiems, kurie moko, kaip išsiugdyti didžias dorybes, tačiau patys taip daryti tingi, nes veikimo trūkumas kartais yra kompensuojamas šio mokymo nauda. Mes ne visi vienodai į viską esame įdėję pastangų: vieni yra stipresni žodyje, o kiti – darbuose.

87. Dievas nėra blogio kūrėjas, todėl klysta visi tie, kurie teigia, kad kai kurios aistros yra prigimtinės, nesuprasdami, jog mes patys savo noru natūralias dorybių savybes pavertėme aistromis. Pavyzdžiui, pagal prigimtį mes savyje turime sėklą giminei pratęsti, tačiau tai naudojame kaip nesaikingą mėgavimąsi aistra; pagal prigimtį mes turime ir pyktį, bet jis skirtas senajam žalčiui, tačiau pyktį panaudojame prieš savo artimą; mums taip pat duotas pavydas, kad pavydėtume dorybių, tačiau pavydime ydų, ir t. t.

88. Netinginiaujanti siela prieš save į kovą pakelia demonus. Daugėjant kovų, daugėja ir pergalių. Tas, kuris nėra puolamas demonų, negaus jokio pergalės vainiko, o kuris dėl priešo puolimų nenusivilia, tas yra Angelų giriamas kaip drąsus karys.

89. Nepaliaujamai tirk savyje apsireiškiančias aistras ir pamatysi, kad tavyje esama daugybė aistrų, kurios tampa tavo sielos negalia. Tačiau kai kurių iš jų mes negalime atpažinti arba dėl savo silpnumo, arba dėl to, kad jos yra labai stipriai įsišaknijusios, nes jas darome dažnai ir tai jau tapo mums įpročiu.

90. Demonai dažnai mus nori nukreipti nuo to, kas lengviausia ir naudingiausia, bei ragina imtis paties sunkiausio.

91. Bendruomeninis gyvenimas – vienuolynas, sutvarkytas pagal Dievą, yra kaip dvasinė skalbykla, išskalbianti bet kokį purvą, grubumą ir visokius sielos nešvarumus. Atsiskyrimas – tai vieta, į kurią išskalbti ir nubaltinti, apvalyti nuo troškimų, blogų darbų prisiminimų ir susierzinimo mes pasitraukiame, ieškodami vidinės tylos.

92. Apsirijimo, paleistuvystės, nusivylimo ir mieguistumo demonai mūsų prote nesukelia išdidumo, kaip tik priešingai – jį nužemina, o meilės pinigams, ištvirkimo, daugiažodžiavimo ir daugelis kitų demonų prie nuodėmės blogio pritraukia dar ir savęs aukštinimą. Smerkimo demonas taip pat elgiasi panašiai.

93. Jeigu eunuchas, aplankęs pasaulietinius žmones arba juos priėmęs pas save, po valandos arba po dienos išsiskyrimo su jais vietoj džiaugsmo pajus liūdesį, jog liko vienas ir niekas netrukdo jo ramybės, vadinasi jis yra dar puikybės arba pasileidimo aistros žaislas.

94. Kartais labai rimtai reikia pasvarstyti, kada ir kokiais atvejais mums reikia stoti į kovą prieš aistras, o kada nuo jų bėgti. Nes kartais dėl savo silpnumo, kad nepražūtų siela, nuo aistrų galima ir bėgti.

95. Būna, kad, esant ramiam orui, vėjai judina tik jūros paviršių, sukeldami lengvą bangavimą, o kartais sukelia ir giluminį vandens judėjimą. Panašiai galima kalbėti ir apie tamsos vėjus, nes aistringiems žmonėms jie išjudina patį širdies jausmą, o padariusiems pažangą – paliečia tik proto paviršių. Todėl antrieji daug greičiau susigrąžina savo vidinės tylos pusiausvyrą.

96. Susilaikymas yra sveikatos motina, o susilaikymo motina – mąstymas apie mirtį ir apie tulžį, sumaišytą su perrūgusiu vynu, kuris buvo duodamas mūsų Viešpačiui Jėzui Kristui – Valdovui ir Dievui.

97. Vidinė tyla yra išminties priežastis, pasninkas gesina kūno karštį, o sugrudusi širdis yra visų vylingų ir blogų minčių priešas.

98. Kaip gyvatė, kol nepralenda pro siaurą angą, negali nuo savęs nusinerti senos odos, taip ir mes negalime atsikratyti senų blogų įpročių ir senojo žmogaus sielos, kol nepraeisime siauru pasninko ir negarbės keliu.

99. Kaip kiaušiniai, šildomi po paukščio sparnais, atgyja, taip ir blogos mintys, slepiamos nuo dvasios tėvo, virsta darbais.

100. Kaip geri arkliai, kada bėga kartu, karščiuojasi vienas prieš kitą, taip ir bendrai gyvendami broliai, įkvepia vienas kitą sveikam pavydui.

101. Kaip debesys uždengia saulę, taip ir vylingi apmąstymai aptemdo ir žudo protą.

102. Kaip vargšai, matydami karaliaus turtus, dar giliau suvokia savo skurdą, taip ir siela, klausydamasi pasakojimų apie didžias šventųjų tėvų dorybes, savo apmąstymuose nesąmoningai nusižemina.

103. Kaip tas, kuris savyje turi aromato, yra atpažįstamas pagal kvapą, taip ir turintysis savyje Viešpaties Dvasią yra atpažįstamas pagal savo žodžius ir nusižeminimą.

104. Kaip apdairūs vagys neis į tokią vietą, kur matosi karališki ginklai, taip ir minčių vagišiai labai nenoriai eina vogti ten, kur širdis yra įsisavinusi maldą.

105. Kaip laivas su geru vairininku ir Dievui padedant sveikas pasiekia prieplauką, taip ir siela, turinti gerą ganytoją, nenukentėjusi pakyla į dangų, nors anksčiau ir daug nuodėmių yra padariusi.

106. Kaip neturintysis vadovo nesunkiai pasiklysta kelyje, nors ir yra gana protingas, taip ir savavališkai einantysis vienuolio keliu lengvai pražūva, nors žinotų ir visą šio pasaulio išmintį.

107. Kuris yra silpnas kūnu ir yra padaręs daug nusižengimų Dievo įstatymui, tas tegul eina nusižeminimo ir jam giminingų dorybių keliu, nes kito išsigelbėjimo jam nėra.

108. Išgyvenimas dėl blogų darbų pagimdo atsitraukimą nuo jų, o toks atsitraukimas yra atgailos pradžia. Atgailos pradžia – tai gelbėjimosi pradžia, o gelbėjimosi pradžia yra teisingas pasiryžimas ir siekis įtikti Dievui. Šis teisingas ryžtas skatina daryti gerus darbus, o darbai ugdo dorybes. Nepertraukiamas mąstymas apie dorybes suformuoja įprotį. Dėl įpročio mąstyti apie dorybes siela taurinama gėriu, o sielos taurinimas yra baimės motina. Baimė priverčia vykdyti dangiškus ir žemiškus įsakymus, o įsakymų vykdymas yra meilės požymis. Meilės pradžia – nusižeminimo turtas, o nusižeminimo turtas – meilės pilnatvė. Tokiuose tobulai apsigyvena Dievas, nes jie tapo tyri širdimi ir nebeturintys aistrų: „Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą“(Mt 5, 8).


IV. Apie kovą su pagrindinėmis aistromis

Kova su apsirijimu

1. Būtų nuostabu, jeigu kas nors, dar iki atguldamas į karstą, išsilaisvintų nuo piktųjų dvasių puolimo iš pilvo pusės.

2. Veikiant persivalgymo aistrai, pilvas, nors ir būdamas sotus, šaukia: „Alkstu!“ Būdamas pilnas ir kentėdamas nuo maisto pertekliaus, jis vis tiek priekaištauja, jog yra alkanas. Ši aistra, žmogui matant maistą prieš akis, ragina suryti viską per vieną kartą.

3. Kas glosto liūtą, tam dažnai pasiseka jį sutramdyti. Tačiau kas pataikauja kūnui, tas stiprina jo nuožmumą.

4. Pilvo vergas išradingai ieško, kokiu maistu pagerbti jo šventę, o Dievo tarnas svarsto, kokias dorybių dovanas jam įgyti.

5. Atėjus svečiui, apsirijėlis, pataikaudamas pilvui, „aukojasi“ dėl meilės, galvodamas, jog galimybė pavaišinti svečią ir jam suteikia leidimą persivalgyti, o svečiavimasis kieno nors namuose jam yra priežastis gerti vyną. Tokiu būdu toks žmogus, dangstydamasis dorybių įvaizdžiais, darosi aistros vergu.

6. Kartais puikybė kovoja su persivalgymu ir taip šios dvi aistros kaunasi tarpusavyje dėl vargšo vienuolio tarsi dėl nusipirkto vergo. Persivalgymas kovoja, kad gautų leidimą, puikybė ragina parodyti savo dorybę ir tam pasipriešinti. Tačiau protingas žmogus vengia vienų ir kitų pinklių, nes moka pasinaudoti patogiu laiko momentu, kad vieną aistrą nukreiptų prieš kitą.

7. Jeigu kūnas tau nepaklūsta, jį reikia tramdyti visur ir visuomet.

8. Jeigu dvasios tėvas tau, jaunam, leis gerti vyną per pokylius, tai iš pradžių pasižiūrėk, koks jis pats. Jeigu jis dievobaimingas, tuomet gali sau truputį leisti išgerti, o jeigu pats nėra labai susilaikantis, tai geriau tau į jo leidimą nekreipti dėmesio ir susilaikyti nuo gėrimo, ypač kol dar kovoji su kūno geismais.

9. Pilvui sutramdyti naudinga protingai neskubėti valgyti: iš pradžių atsisakyme maisto, kuris tukina, po to – kuris kaitina, o po to – skanaus. Savo pilvui duokime maistą lengvai virškinamą ir žiūrėkime, kad jo nebūtų per daug, kad saikingu pasisotinimu nugintume alkį, o lengvai virškinamu maistu atsikratytume kaitinimo, kuris sielai yra lyg botagas.

10. Nevergaujantiesiems apsirijimo aistroms ypatingo susilaikymo reikia tik apnikus kūniškiems geismams, o šioms aistroms vergaujantiesiems nuo maisto reikia susilaikyti iki pat mirties. Tegul su jomis tokie žmonės kovoja  iki pat savo gyvenimo pabaigos.

11. Tramdykime pilvą mąstydami apie būsimąją ugnį, nes kai kurie pasidavė pilvo įgeidžiams, nuo ko jiems įsiliepsnojo geismų aistros. Gerai įsigilink ir suprasi, kad persivalgymas yra vienintelė skendimo geismų jūroje priežastis.

12. Pasninkaujančiojo protas meldžiasi tyrai, o nesusilaikančiojo protas apimtas netyrų svajojimų. Pilvo sotumas džiovina ašarų šaltinį, o susilaikymu išdžiovintas pilvas pagimdo ašarų jūras.

13. Kas tarnauja savo pilvui ir kartu nori nugalėti pasileidimo dvasią, tas panašus į žmogų, gaisrą gesinantį aliejumi.

14. Jeigu pilvas yra suvaržomas – širdis nusižemina, o jeigu jis yra nuraminamas maistu, tai širdis užvaldoma išdidžių minčių.

15. Suveržk pilvą susilaikymu ir kartu taip suvaldysi savo liežuvį, nes jis jėgas ima iš daugybės valgių.

16. Pripildantysis pilvą maistu išplečia vidurius, o tas, kuris savo pilvą vargina susilaikymu, po truputį juos mažina. Sumažinti viduriai nebereikalauja tiek daug maisto.

17. Žinok, kad velnias dažnai yra apsėdęs pilvą ir žmogui neduoda pasisotinti, nors jis ir surytų visą Egipto maistą ir išgertų visą Nilą.

18. Jeigu tu pasižadėjai Kristui eiti siauru ir ankštu keliu, tai apribok savo pilvą. „Įeikite pro ankštus vartus, nes erdvūs apsirijimo vartai ir platus kelias į paleistuvystės pražūtį, ir daug juo einančių. Kokie ankšti vartai ir koks siauras susilaikymo kelias į tyrą gyvenimą! Tik nedaugelis jį atranda“ (plg. Mt 7, 13, 14).

19. Sėdėdamas už stalo, nukrauto valgiais, mintyse įsivaizduok mirtį ir teismą. Jeigu pasitelkdamas netgi tokius vaizdinius vos pajėgsi suvaldyti apsirijimo aistrą, tai mėgaudamasis gėrimu įsivaizduok perrūgusį vyną ir tulžį, duotus tavo Viešpačiui, tad tokiu būdu arba susilaikysi, arba bent jau neleisi sau išpuikti mintyse.

20. Persivalgymas vienuoliams, gyvenantiems bendrijose, yra visų prasižengimų ir nuopuolių priežastis. Jeigu tu šį poną, t. y. persivalgymą, nugalėsi, tai tau bet kuri vieta tiks kovoje su aistromis, o jeigu šis ponas tau vadovaus, tuomet tu visad vargsi iki grabo lentos.

21. Pamąstymas apie artėjančią mirtį pakerta nesusilaikymą valgant, o jeigu nesusilaikymas maistui yra suvaldomas nusižeminimu, tai kartu padeda susilaikyti ir nuo visų kitų aistrų.

22. Vieną kartą, dar būdamas jaunas, užėjau į vieną gyvenvietę. Tuomet mane užplūdo apsirijimo ir puikybės mintys, bet bijodamas persivalgymo pasekmių nusprendžiau geriau būti nugalėtas puikybės. Pasauliečiams viso blogio šaknis yra meilė pinigams, o vienuoliams – persivalgymas.

23. Man teko sutikti ryžtingų vyrų, kurie padarę nuolaidas pilvui, paskui atlikdavo naktinius stovėjimus, taip save bausdami už apsirijimą ir išmokdami su malonumu susilaikyti nuo maisto pertekliaus.

24. Vienuolystės pradžioje yra neįmanoma būti laisvam nuo apsirijimo ir puikybės aistrų. Tačiau taip pat neįmanoma kovoti su puikybe lepinant pilvą.

25. Kaip nusikaltėlis, kuriam yra paskelbtas mirties nuosprendis, vedamas į bausmės vietą nekalba apie pasaulietinius reikalus, taip ir tas, kuris iš tikrųjų apverkia savo nuodėmes, nepataikaus pilvui.

26. Kaip mėšlo krūvoje atsiranda daugybė visokių kirminų, taip ir nuo daugybės valgių atsiranda visokių nuopuolių, vylingų minčių ir gėdingų sapnų.

27. Jeigu apsirijimo aistros gundymo kraštutinumas yra versti save valgyti tuomet, kada net nenori, tai susilaikymo kraštutinumas – varžyti savo alkstančią prigimtį, nors ji dėl to ir nekalta.

28. Kaip nusipenėję paukščiai negali aukštai skraidyti, taip ir pataikaujantieji savo kūnui negalės įeiti į dangaus karalystę.

29. Kaip išdžiūvęs purvas nebedomina kiaulių, taip ir kūnas, suvytęs nuo susivaldymo žygdarbių, nebetinkamas demonams.

30. Apsirijimo išpažintis: „Kaip jūs ruošiatės manęs [apsirijimo] atsikratyti, jeigu aš susijęs su jūsų prigimtimi? Durys į mane – tai valgių įvairovė ir nuolatinis kūno poreikis. Nepasotinamą mane daro įprotis, kuris kartu su sielos nejautrumu ir nesusimąstymu apie mirtį tampa aistros man pagrindu. Pirmagimis mano sūnus yra pasileidimas, antrasis – širdies kietumas, o trečiasis – mieguistumas. Taip pat iš manęs kyla piktų minčių jūra, kurios gelmė pilna neįvardijamų netyrumų ir įžeidimų bangų. Mano dukros – tingumas, daugžodystė, paiki juokai, nepaklusnumas, nejautrumas, savigyra, savęs aukštinimas, perdėtas pasitikėjimas savimi ir meilė pasauliui, o po viso to apima nusivylimas – pati stipriausia iš visų aistrų. Prisiminta nuodėmė sukyla prieš mane, bet nenugali. Mintis apie mirtį mane stipriai pažeidžia, bet žmonėse nieko nėra, kas galėtų mane visiškai sutramdyti. Tačiau kas yra priėmęs Kristų, tas mintyse Jam mane skundžia ir Viešpats man neleidžia tame žmoguje veikti aistringai. Nepriėmusieji Viešpaties visokeriopai ieško, kaip pasigardžiuoti mano saldumu.“

Kova su meile pinigams

1. Meilė pinigams yra netikėjimo duktė. Ji kaip priežastį tam nurodo įvairias negalias, artėjančią senatvę, netikėtą badą.

2. Mylintysis pinigus savo noru išjuokia ir nusižengia Evangelijai (Evangelijos dvasia yra meilė Viešpačiui). Kas myli, tas nekaupia pinigų, o tas, kuris nori susigyventi ir su meile, ir su pinigais, pats save apgaudinėja.

3. Atgailaujantysis ne tik savo turtų, bet ir savo kūno atsižada.

4. Nesakyk, kad renki pinigus tam, jog galėtum aukoti vargšams, manydamas, jog per tai gausi dangaus karalystę, nes šią karalystę galima nusipirkti ir už du skatikus.

5. Kartą susitiko keliauninkas ir pinigų mylėtojas, ir antrasis pirmąjį pavadino neapsukriu.

6. Kas nugalėjo godulystės aistrą, tas išsilaisvino iš rūpesčių, o kas su ja surištas, tą nuolat kankina rūpesčiai ir jis negali net tyrai pasimelsti.

7. Meilė pinigams prasideda ketinimu dalyti išmaldą, o baigiasi neapykanta vargšams. Ir kol mylintysis renka pinigus, būna gailestingas, o kai tik jų prirenka, savo širdį uždaro.

8. Sutikau aš vargšų, kurie neturėjo nieko, bet gyvendami vargdienio dvasia praturtėjo dvasiškai ir užmiršo apie savo neturtą.

9. Tas, kuris, atidėjęs visus žemiškus rūpesčius, nekaupia turtų, eina savo keliu be kliūčių. Jis – pasaulio valdovas, nes visus savo rūpesčius yra atidavęs Dievui. Jis nesiskundžia žmonėms dėl savo vargų, bet viską priima kaip iš Dievo rankų.

10. Nesivaikantysis turtų prie nieko neprisiriša ir visai negalvoja apie tai, ką turi, lyg išvis nieko neturėtų, o kas vis dar dėl ko nors išgyvena, tas dar nėra išsilaisvinęs iš meilės pinigams.

11. Tas, kuris nekaupia turtų, tyrai meldžiasi, o juos kaupiantysis maldoje būna apniktas visokių daiktiškų įvaizdžių ir meldžiasi tarytum jiems.

12. Paklusnieji gyvenime yra laisvi nuo meilės pinigams, nes ir savo kūną yra atidavę Dievui. Ką gi jie dar galėtų turėti kaip nuosavybę?

13. Paragavusysis dangiškojo turto nieku laiko žemiškąjį, neragavęs pirmojo yra laimingas kaupdamas antrąjį.

14. O vienuoliai, nebūkime silpnesni tikėjimu nei paukščiai, kurie nei kuo rūpinasi, nei ką renka.

15. Didis yra tas, kuris atsižada savo turtų, bet tas, kuris išsižada savo valios, – šventas.

16. Kaip jūros niekuomet nepaliks bangos, taip mylinčiojo pinigus niekuomet neapleis liūdesys ir pyktis.

17. Nesvyruojantis tikėjimas pašalina visus rūpesčius, o mintys apie mirtį moko atsižadėti ne tik turto, bet ir kūno.

18. Jobas neturėjo meilės pinigams, nes ir viską gyvenime praradęs nesutriko.

19.Visų blogybių šaknis yra godulystė“ (1 Tim 6, 10), nes ji gimdo pyktį, pavydą, nesantaiką, sumaištį, blogio prisiminimą, širdies kietumą ir žmogžudystes.

20. Tikėjimas yra godulystės mirtis; gailestingumas ir meilė nepasigaili net kūno.

21. Kaip tie, kurių kojos sukaustytos grandinėmis, negali vaikščioti, taip ir tie, kurie kaupia pinigus, negali įeiti į dangų.

22. Kaip kraštutinis meilės pinigams požymis yra tai, kad žmogus negali sustoti kaupęs pinigus ir niekaip negali jais pasisotinti, o aukščiausias abejingumo turtams požymis yra net savo kūno nesaugojimas.

23. Palikime rūpesčius, nes mes esame tarp tų, kurie yra laisvi nuo jų. Prisiminkime, kas sakoma Evangelijoje tiems, kurie priėmė Viešpatį, atgimdami per Šventąjį Krikštą: „Visiems, kurie Jį priėmė, Jis davė galią tapti Dievo vaikais. Visiems tiems, kurie tiki Jo vardą“ (plg. Jn 1, 12). Todėl jiems yra sakoma: „Taikykitės ir žinokite, kad aš esu Dievas!“ (Ps 46, 11).

24. Didžiulė gėda mums, viską palikusiems po to, kai mus pakvietė Viešpats, rūpintis tuo, kas negali mums suteikti naudos, kai sielai ateis laikas palikti kūną.

25. Kaip keičiantieji auksą į molį sau daro didelį nuostolį, taip ir tie, kurie ieškodami kūniškos naudos ir garbės skelbia bei viešina savo dvasinius laimėjimus, turi tik nuostolius.

Kova su pykčiu

1.Pyktis yra priminimas apie paslaptingąją neapykantą. Pyktis yra noras padaryti bloga įžeidusiajam. Staigus pyktisyra ūmus širdies užsiliepsnojimas. Sielojimasis yra nemalonus jausmas (apmaudas), nusėdęs sieloje. Įniršis yra sielos gėda.

2. Kai kurie, turintys polinkį į susierzinimą ir pyktį, į tai nekreipia jokio dėmesio ir nesistengia atsikratyti šios aistros, nesusimąstydami apie tai, ką pasakė išmintingiausiasis: „Neteisingas pyktis negali būti pateisintas, nes pyktis stumia žmogų į pražūtį“(Sir 1, 22).

3. Pyktis per vieną akimirką gali sielai padaryti daugiau žalos, nei kas nors kita per visą dieną. Todėl reikia būti sau labai dėmesingam.

4. Jeigu žmogus neturi pykčio, tuomet jis nepasotinamai trokšta prarasti garbę, o išpuikėlis nepaliaudamas laukia pagyrų. Pykčio neturėjimas yra pergalė prieš prigimtį. Tai įgyjama sunkiu darbu ir prakaitu, nekreipiant dėmesio į įžeidimus.

5. Romumas yra nepajudinama sielos nuostata, kuri išlieka vienoda tiek žmogų giriant, tiek jam sakant įžeidžiančius žodžius.

6. Pykčio neturėjimo pradžia yra lūpų tylėjimas piktinantis širdžiai, vidurys – minčių tyla suglumus sielai, o pabaiga – nepajudinama tyla siaučiant netyriems vėjams.

7. Kaip nuolat liejamas vanduo užgesina ugnį, taip ir ašaros gesina pykčio aistras.

8. Kaip atsiradus šviesai dingsta tamsa, taip nusižeminimas naikina nusivylimą ir pyktį.

9. Nėra nieko labiau netinkamo atgailaujančiajam kaip erzinantis pyktis, nes kreipimasis į Viešpatį reikalauja didelio nusižeminimo, o susierzinimas yra aukštos nuomonės apie save požymis.

10. Aukščiausia nuolankumo riba – būnant erzinamam savo širdyje išlikti taikiu ir jausti meilę tave puolančiajam, o kraštutinė pykčio riba, be abejonės, yra tuomet, kai žmogus, net būdamas ir vienas, savo mintyse veda nuožmią kovą su jį įžeidusiuoju, tai išreikšdamas net tik žodžiais, bet ir kūno judesiais.

11. Jeigu Šventoji Dvasia yra sielos ramybė, o pyktis – širdies sumaištis, tai niekas taip netrukdo mumyse būti Šventajai Dvasiai kaip erzinantis pyktis.

12. Lūpų tylėjimas – tai pradinis ginklas prieš pyktį. Tačiau po tylėjimo uždanga viduje galima laikyti ir slėpti pyktį, o tai yra žymiai blogiau; jau geriau viską išsakyti, nors ir su pykčiu. Vieni supykę nevalgo, tokiu būdu dar paaštrindami šią aistrą; kiti daug valgo, tokiu būdu tapdami visiškais besočiais. Saikingas savęs raminimas dažnai duodavo teigiamų rezultatų. Tad kovojant ir su šia aistra reikia būti labai įžvalgiam, nes jai, kaip kūniškojo geismo žalčiui, padeda pati prigimtis.

13. Kartais saikingai giedant psalmes sėkmingai išsklaidomas susierzinimas, o kartais, tai darant nesaikingai ir ne laiku, priešingai – pažadinama meilė šiai aistrai. Todėl šituo naudotis reikia protingai, nustatant ir laiką ir kiekį.

14. Linkusiems į pyktį naudingiau gyventi brolijoje, o turintiems polinkį į geismą geriau gyventi tyloje, savo gyvenimo būdu gydantis nuo pasileidimo ir gėdingo netyrumo. Kenčiantiems ir nuo vienos, ir nuo kitos ligos, save reikia atiduoti į dvasios tėvo – vadovo rankas, kad jis kartais jus laikytų tyloje, o kartais įvestų į bendrijos gyvenimą per jūsų paklusnumą.

15. Didelė žala yra audrinti širdį susierzinimu, bet dar didesnė – žodžiais išlieti sielos pyktį, o paleisti rankas į darbą – visiškai bjauru ir svetima vienuoliškam gyvenimui.

16. Gerai įsižiūrėję pamatysime, kad daugelis iš brolių, būdami pikti, gyvena tyloje, budi, pasninkauja, ir piktasis jiems tai daryti netrukdo, nes jis moka net ir tyloje darančiajam atgailos pasiryžimus pakišti medžiagos pykčio aistrai.

17. Pykčio neturėjimo pradžia – kantriai pakęsti pažeminimus, nors tai sielai būtų ir labai skaudu, vidurys – visu tuo metu išlaikyti širdį be sielvarto ir liūdesio, o tobulumas – esant žeminamam, tai laikyti savęs pagyrimu.

18. Viena yra, kai pykčio neturi pradedantysis dėl savo atgailos ir ašarų, o visai kas kita – nepalenkiamas nusistatymas prieš pyktį, kurį turi tobulieji. Pirmieji pyktį suvaldė ašaromis, o antrieji šį žaltį numarino neaistringumo kalaviju.

19. Mačiau aš tris vienuolius, kartu patyrusius pažeminimą. Vienas iš jų pajautė įžeidimą, bet tylėjo, kitas pasidžiaugė dėl savęs, bet nuliūdo dėl to, kuris jį žemina, o trečiasis, protu suvokęs žalą artimui, ėmė lieti gailias ašaras.

20. Paskutinė pykčio riba yra nuolatinis blogio prisiminimas ir širdyje laikomas pyktis, nes artimo nuodėmių laikymas atmintyje, nesilaikant to, kas tau liepta: „Atleiskite, ir jums bus atleista“ (Lk 6, 37), yra visų ankstesnių dorybių žudymas, širdies nuodai, širdį ėdantys kirminai, nepaliaujama nuodėmė ir pastovus blogis.

21. Sutramdęs pyktį atsikratysi ir savyje laikomo pykčio, nes vaikai gimsta tik nuo gyvo tėvo.

22. Tas, kuris įgyja meilę, tampa svetimas nesantaikai, o savyje turintysis nesantaiką daugina darbus, nesuteikiančius ramybės.

23. Jeigu jau laikai atmintyje pyktį, tai jį nukreipk prieš demonus, o nesantaikoje būk su savo kūnu, nes kūnas yra nedėkingas ir klastingas draugas – kai jam stengiesi įtikti, jis ima vis labiau kenkti.

24. Pykčio laikymas – tai klaidingas Šventojo Rašto aiškintojas, perkeičiantis Šventosios Dvasios žodžius piktojo naudai. Lai sugėdina mumyse šį pykčio turėjimą Viešpaties Jėzaus Kristaus mums duota „Tėve mūsų“ malda, kurios negalime tarti, savo širdyje laikydami pyktį prieš artimą.

25. Jeigu ilgai besistengdamas šio blogio centro – pykčio – nepajėgsi pašalinti iš savo širdies, tuomet eik ir nors žodžiais nusižemink prieš tą, ant kurio pyksti. Tuomet susigėdęs tokios veidmainystės prieš artimą ir sąžinės griaužiamas jį pamilsi.

26. O išgijusiu nuo pykčio žaizdos save laikyk ne tuomet, kai pasimelsi už tave įžeidusįjį, ir net ne tada, kai jam ką nors padovanosi arba pasikviesi vaišėms, bet tada, kai išgirdęs, kad jį ištiko kokia nors sielos ar kūno neganda, raudosi ir jo gailėsiesi kaip paties savęs.

27. Prisiminimas apie mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kančias mums padeda pašalinti savo širdyje laikomą pyktį, nes Jėzus, kuris visiškai niekam nelaikė pykčio, tokiu būdu mus sugėdina.

28. Daugelis, siekdami, kad jiems būtų atleista, stipriai vargsta ir prakaituoja, tačiau tas, kuris savo širdyje nelaiko pykčio, visus juos pralenkia. Nes pasakyta: „Atleiskite, ir jums bus atleista“ (Lk 6, 37).

29. Pykčio nelaikymas – tikrasis atgailos požymis, o tas, kuris laiko pyktį ir galvoja, jog eina atgailos keliu, panašus į žmogų, kuris miegodamas įsivaizduoja save bėgantį.

30. Teko regėti tokių, kurie patys laikydami pyktį davė kitam, taip pat savyje laikančiam pyktį, patarimą, jog nevalia taip daryti, ir susigėdę savo pačių žodžių išsilaisvino nuo pykčio artimui.

31. Iš neapykantos ir savyje laikomo pykčio kyla pikti sumanymai ir žodžiai, kurie yra slapta negalia, užsislėpusi siurbėlė, siurbianti meilės kraują.

32. Vieni savo piktus žodžius pridengia „meile“, noru padėti kitam, jį pamokyti. Tačiau jeigu tu tikrai myli artimą, tai už jį melskis, o ne jį šmeižk ir ant jo šauk. Tik toks veikimo būdas patinka Viešpačiui.

33. Kas nori išsilaisvinti nuo smerkimo demono, tegul dėmesį kreipia ne į nusidedantį, dvasiškai puolantį žmogų, bet į jame veikiantį puolusįjį – demoną.

34. Vienas iš pačių trumpiausių kelių gauti nuodėmių atleidimą yra nieko neteisti, nes pasakyta: „Neteiskite ir nebūsite teisiami“ (Lk 6, 37).

35. Kaip vanduo yra priešingas ugniai, taip ir atgailaujančiajam netinka teisti kitus. Jeigu tu pamatytum, kad kuris nors nusideda jo sielai paliekant kūną, net ir tada jo neteisk, nes Dievo teismas žmonėms nesuprantamas. Buvo tokių, kurie labai stipriai nupuldavo, tačiau slaptoje padarydavo dar didesnius gerus darbus, o mėgėjai vertinti kitų žmonių poelgius suklysdavo, matydami dūmus, tačiau per juos neįžvelgdami saulės.

36. Iš patirties yra žinoma, kad už kokias nuodėmes – kūniškas ar sielos – pasmerksime kitą, į tokias ir patys įpulsime.

37. Tie, kurie yra greiti smerkti kitų nuodėmes, šia liga serga todėl, kad nuolatos neprisimena apie savo nuodėmes ir dėl jų neliūdi. Jeigu kas nors be savimeilės antklodės žvilgteltų į savo piktus darbus, tai daugiau nesirūpintų niekuo kitu tik savo atgaila, nes sąžiningai pasvarstęs suvoktų, jog savo nuodėmėms apverkti ir už jas atgailauti jam neužteks laiko, net jeigu gyventų ir šimtą metų.

38. Demonai – sielų žudikai mus skatina nusidėti, o jeigu nenusidedame, ragina smerkti nusidedančiuosius, kad per tai suterštų mus, nors ir nenusidedančius.

39. Nuolat nepasitenkinimo dvasioje su malonumu peikti artimo darbus, jų mokymą ir dorybes yra pyktį laikančių ir pavydžių žmonių požymis

40. Teko sutikti žmonių, kurie slaptoje darė didžias, bet viešumon neiškylančias nuodėmes. Tačiau jie, tariamai būdami tyri, negailestingai puolė nusidėjusiuosius už jų nors ir nedideles, bet į viešumą iškilusias nuodėmes.

41. Teisti yra begėdiškas nusisavinimas dieviškojo rango, o smerkti – savo sielos žudymas.

42. Kaip savęs aukštinimas be jokios kitos aistros gali pražudyti žmogų, taip ir smerkimas pats savaime gali mums padaryti tą patį.

43. Susitiko pikčiurna ir veidmainis, ir jų pokalbyje buvo negalima rasti nė vieno tiesos žodžio. Pasižiūrėjęs į vieno širdį rasi pašėlimą, o įsižiūrėjęs į antrojo sielą pamatysi vylių ir klastą.

44. Kaip vėjai išbanguoja bedugnę, taip ir įniršis labiau už visas kitas aistras prote kelia pyktį.

45. Pykčio aistros išpažintis. „Pasakyk mums, beprotiška ir gėdinga aistra, koks tavo tėvo vardas ir kaip vadinama tave pagimdžiusi motina, kaip vardai purvinųjų tavo sūnų bei dukterų ir kas su tavimi gali kovoti bei tave nužudyti?“ – „Motinų aš turiu daug ir tėvas ne vienas. Mano motinos – puikybė, meilė pinigams, apsirijimas, o kartais ir pasileidimas. Stipriausias mano tėvas – išdidumas. Mano dukros – savyje laikomas pyktis, neapykanta, nesantaika, išsisukinėjimas. Mano priešai yra dorybės, priešingos mano dukroms – nepykimas ir romumas, o mano didžiausias žudikas – išmintingas nusižeminimas.“

Kova su liūdesiu

1. Kas paniekino šį pasaulį, tas išvengė liūdesio, bet jei kas turi aistrą kam nors regimam, tas dar nėra nuo pasaulio išsilaisvinęs, nes kaip nenuliūsti, praradus mėgstamą daiktą?

3. Jeigu nusidėjome, tai pirmiausia apsiginkluokime prieš liūdesį, nes maldos metu liūdesys mums primins anksčiau turėtą drąsą prieš Dievą ir taip stengsis mus atitraukti nuo maldos.

4. Sąmoningai pamėgti pažeminimą – tai rasti kelią į išgijimą nuo susierzinimo, o psalmių giedojimas, gailestingumas ir turto nekaupimas yra stipriausi liūdesio žudikai.

5. Kaip per daug didelis kiekis malkų užslopina liepsną ir sukelia daugybę dūmų, taip ir per daug didelis liūdesys sielą tarsi pripildo pilną dūmų ir tamsos, išdžiovindamas ašaras.

6. Siauras kelias yra grįstas pažeminimu, priekaištais, išjuokimu ir apmaudu. Tačiau jis tau bus išganingas, jei skriaudžiamas kentėsi tvirtai ir nuolankiai, apkalbamas neišgyvensi, žeminamas nepyksi, smerkiamas nusižeminsi. „Palaiminti einantys siaurojo kelio takais, nes jų yra dangaus karalystė“ (plg. Mt 5, 3–12).

7. Savanoriškai ir romiai kenčiamos visokios nuoskaudos yra tikrasis ir gelbstintis atgailos kelias.

8. Laikyti save vertu ne tik jau patiriamų, kenčiamų nuoskaudų, bet ir dar didesnių yra atgailos kelio požymis.

9. Kaip stumiamas vanduo kyla aukštyn, taip ir siela, prispausta negandų bei atgailaudama, stiebiasi Dievo link ir išsigelbėja.

10. Tokį vienuolį vardu Avakiras vienuolyne nuolat visi skriausdavo ir tarnautojai vos ne kasdien jį nuvarydavo nuo stalo, todėl jis dažnai likdavo nevalgęs. Aš (šv. Jonas Laiptininkas) jo paklausiau, kaip jis į tai žiūri? Jis atsakė: „Patikėk, tėve, šie broliai mane bando, ar aš iš tikrųjų esu vienuolis. Ir kadangi jie tai daro ne iš tikrųjų, aš, perprasdamas šiuos jų ketinimus, neliūdžiu.“ Po dvejų metų mirties valandą jis pasakė: „Dėkoju jums, broliai, nes dėka to, kad jūs mane visaip bandėte, aš septyniolika metų buvau laisvas nuo velnio gundymų.“

11. Kitam vienuoliui – Makedonijui, esant senam, už bausmę, tik šį kartą jau pagrįstai, buvo paskirta visą laiką būti su pradedančiaisiais. Tačiau kai baigėsi bausmės terminas, jis pats išsiprašė, kad jį paliktų toje žeminančioje padėtyje tarsi stipriai nusidėjusį. Po to šv. Jonui Laiptininkui jis pasipasakojo: „Niekada jokioje kitoje vidinėje kovoje nesu jautęs tokio palengvėjimo ir niekada taip, kaip dabar, nesu išjautęs tokio Dievo Šviesos saldumo.“

12. Kai esame žeidžiami kaltinimais ir pažeminimais, prisiminkime savo nuodėmes, kol Viešpats, matydamas mūsų kentėjimus ir širdies graužatį dėl nuodėmių, mūsų pagailės ir jas panaikins, kaip sako psalmininkas: „Kai esu neramus ir susirūpinęs, Tu mane paguodi ir pralinksmini“ (Ps 94, 19).

13. Palaimintas tas, kuris kasdien yra dėl Dievo kaltinamas ir žeminamas, verčia visaip save kentėti. Jis džiūgaus su kankiniais ir drąsiai kalbėsis su Angelais. Tas, kuris nuo savęs atstumia teisingus ar neteisingus priekaištus, tas atmeta savo išganymą, o kas tai priima su kartėliu ar be jo, tas greitai gaus atleidimą už savo nusidėjimus.

14. Mano sūnau! Jeigu tu pats save atiduosi kentėjimui dėl visokių tau siunčiamų begėdysčių, tai nedaug tau bereikės stengtis dėl palaimintos sielos ramybės.

15. Kaip nestipri ugnis išlydo daug vaško, taip ir maža negarbė dažnai suminkština širdį, ją užlieja lyg medumi ir išnaikina visą jos žiaurumą, kietumą bei nejausmingumą.

16. Priekabiai, pažeminimai ir visokie kitokie menkinimai nuolankaus žmogaus širdyje tampa panašūs į kiečio kartėlį, o pagyros, garbė ir pritarimas – tarsi medus. Tačiau kietis apvalo visokią vidaus nešvarą, o medus paprasčiausiai tik skatina tulžies išsiskyrimą.

Kova su nusivylimu

1. Nusivylimas yra sielos atsipalaidavimas, nesirūpinimas dvasiniais žygdarbiais, nusigręžimas nuo įžado, pasauliečių liaupsintojas, Dievo šmeižėjas – tarsi Dievas būtų negailestingas ir nežmoniškas.

2. Žmogus, kuris yra nuolankus bei paklusnus, nežino, kas yra nusivylimas, ir tokiais savo jausmais daro dvasinę pažangą.

3. Bendras gyvenimas yra nusivylimo priešas, o atsiskyrėliui nusivylimas – pastovus sugyventinis, kuris neatsitrauks jį puldamas iki pat mirties. Pamatęs atsiskyrėlio celę nusivylimas nusišypso ir su juo apsigyvena.

4. Gydytojas ligonius lanko rytais, o nusivylimas pasišventusiuosius – apie vidurdienį.

5. Nusivylimas ragina keliauti ir įkyriai siūlo padėti kitiems savo rankų darbo vaisiais. Jis nuoširdžiai kviečia lankyti sergančiuosius, vis primindamas tai, kas pasakyta: „Buvau nuogas – mane aprengėte, ligonis – mane aplankėte, kalinys – atėjote pas mane“ (Mt 25, 36). Neatsitraukdamas nusivylimas tvirtina – nueik pas liūdinčiuosius ir silpnus siela; pačiam būnant silpnam jis pataria lankyti silpnuosius.

6. Pradėjusiajam melstis nusivylimas primena apie neatidėliotinus darbus ir visaip įsigudrina mus atitraukti nuo maldos, pasinaudodamas kokiu nors tiesos žodžiu tarsi apynasriu.

7. Kiekviena iš nuodėmingų aistrų yra išstumiama kokia nors dorybe. Tačiau nusivylimas yra kitoks – tai visa apimanti mirtis. Iš visų aštuonių blogio kurstytojų nusivylimo dvasia yra pati sunkiausia.

8. Kai negiedamos psalmės, nusivylimas nepasirodo. Tik baigiantis pamaldoms (kurių metu ima nuobodulys ir snaudulys), akys staiga žvaliai prasiveria.

9. Per nusivylimo dvasios antpuolius aptinkami nuobodulio skleidėjai, ir niekas dėmesingam vienuoliui nesuteikia tiek dvasinių pergalės vainikų, kaip kova su nusivylimu.

10. Verkiantysis, besisielojantis dėl savo nuodėmių nepažįsta nusivylimo.

11. Vienuolį, mėgstantį dirbti, neapninka nusivylimas. Jis pastoviai prisimena apaštalų žodžius: „Kas nenori dirbti, te nevalgo“ (2 Tes 3, 10); „Jūs gi žinote, kad mano ir palydovų reikalams tarnavo šitos va mano rankos“ (Apd 20, 34).

12. Nusivylimas žmogų kartais aplanko dėl mėgavimosi jausminiais malonumais, o kartais – nejaučiant baimės prieš Dievą.

13. Uoli malda – nusivylimo žudikė, o galvojimas apie Paskutinįjį teismą gimdo nuoširdumą, norą veikti pagal Dievo valią.

14. Palaimintoji viltis yra kalavijas, kuriuo vienuolis nugali ir nukerta nusivylimą.

15. Nusivylimo išpažintis. „Pasakyk man, apsileidusi aistra, kas yra tas blogis, pagimdęs tave, ir kas yra tavo vaikai, kas tave nugali ir kas yra tavo mirtis?“ – „Tėvų turiu aš daug: kartais tai būna širdies nejautrumas, kartais dangiškų malonių užmiršimas, o kartais per didelis darbas. Mano vaikai, būnantys su manimi, yra gyvenamosios vietos keitimas, dvasios tėvų nurodymų nevykdymas, negalvojimas apie Paskutinįjį teismą, o kartais ir vienuoliškų įžadų atsižadėjimas. Mano priešininkai, surišantys man rankas, – psalmių giedojimas ir rankų darbas. Mano didis priešas – galvojimas apie mirtį, o mane numarina malda su tvirta viltimi gauti Kristaus pažadėtas amžinąsias dovanas.“

Kova su puikybe

1. Puikybė yra gerų darbų išbarstymas, pralieto prakaito praradimas, sielos turtų grobstytoja, gyvenimo kluone besidarbuojanti skruzdėlė, kuri, nors ir maža, tačiau visuomet pasiruošusi pagrobti mūsų žygdarbių ir darbų vaisius.

2. Puikybė glaudžiasi prie visko: puikuojuosi, kada pasninkauju, tačiau jei pasninkauju, savąjį susilaikymą stengdamasis paslėpti nuo žmonių, vėl puikuojuosi, nes dėl to save laikau išmintingu. Būnu nugalėtas puikybės ir tada, kada apsirengiu puošniais drabužiais, bet ir prastais apsirengęs vis tiek puikuojuosi. Pradedu kalbėti, vėl pralaimiu puikybei, kai nutylu – vėlgi puikuojuosi. Kaip tik šitą tridantį bemestum, jis visuomet atsistoja smaigaliais į viršų.

3. Išpuikęs žmogus yra velnio tarnautojas. Jis mano, kad garbina Dievą, tačiau iš tikrųjų stengiasi įtikti ne Dievui, o žmonėms.

4. Kiekvienas žmogus, mėgstantis save parodyti, yra išpuikęs. Išpuikusiojo pasninkas yra be apdovanojimo ir jo malda nevaisinga, nes ir vieną, ir kitą jis daro tam, kad būtų žmonių matomas ir giriamas.

5. Išpuikęs tikintysis daro sau dvigubą žalą: jis alina savo kūną ir už tai negauna jokios dovanos.

6. Viešpats nuo mūsų akių dažnai paslepia mūsų įgytąsias dorybes. Tačiau mus giriantis, teisingiau, pataikaujantis, žmogus mums atveria akis, o kadangi jos jau atsivėrė, dorybių turtai pradingsta.

7. Pataikautojas yra velnio tarnas, išdidumo vadovas, susigraudinimo naikintojas, iš teisingo kelio išstumiantis dorybių žudikas: „O mano tauta, tave vadai suvedžioja, nes sunaikina takus, kuriais žengti turėtum“ (Iz 3, 12), – perspėja mus pranašas.

8. Mačiau verkiančiuosius, kurie, kada būdavo pagirti, dėl šio pagyrimo užsiliepsnodavo pykčiu. Tuomet būna panašiai kaip prekyboje – vieną aistrą pakeičia kita.

9. Kada tavo artimas arba draugas tau papriekaištaus, jog jo neaplankai arba lankai per dažnai, tuomet nusižemindamas parodyk jam meilę ir būk nuolankus.

10. Didelis dalykas atmesti žmogiškąjį pagyrimą, bet dar didesnis – atmesti velnio pagyras.

11. Ne tas yra tikrai nusižeminęs, kuris smerkia save (nes kas gi neiškęs savų kaltinimų), bet tas, kuris iš kito žmogaus išgirdęs priekaištus, nenustoja jo mylėti.

12. Kada puikybės demonas pamato, kad tikintysis įgavo nors ir labai nedidelį širdies nusižeminimą, iš karto jį ragina „eiti į pasaulį gelbėti žūstančių sielų“.

13. Puikybė lengvabūdžius ragina kitų žmonių akivaizdoje pasirodyti nusižeminusiais; ir veiksmais, ir veido išraiška, ir balsu demonstruoti dievobaimingumą; sėdint prie stalo verčia pastebimai susilaikyti; giedant psalmes tingius ragina būti aktyvius ir bebalsius būti balsingus.

14. Puikybė gerbiamus verčia būti išdidžius, o smerkiamuose sėja pyktį.

15. Puikybė gana lengvai prigyja džiaugiantis natūraliomis dovanomis ir per jas nutrenkia žemyn vargšus savo vergus.

16. Kartą mačiau, kaip puikybės demonas nuvarė šalin savo brolį – įniršio demoną. Vienas vienuolis supyko ant kito, bet, atvykus pasauliečiams, jis nutilo, save perparduodamas puikybei, nes negalėjo vienu metu tarnauti dviem šeimininkams.

17. Kas pasidarė puikybės vergas, tas veda dvejopą gyvenimą: vieną išoriškai, o kitą – savo mintyse. Vienoks gyvenimas vienatvėje su savimi, o kitoks – prieš žmones.

18. Kas yra pajautęs dangiškąją šlovę, natūraliai smerkia bet kokią pasaulietinę šlovę. Ir aš nustebčiau, jeigu kas, neparagavęs pirmosios, visiškai pasmerktų antrąją.

19. Teko matyti, kaip kiti pradėjo dvasinį kelią iš puikybės, bet vėliau smerktiną pradžią jie sujungė su pagirtina pabaiga.

20. Kas didžiuojasi natūraliomis dovanomis, pavyzdžiui, aštriu protu, supratingumu, skaitymo menu, proto miklumu ir panašiomis kitomis, gautomis be vargo, tas niekuomet negaus aukštesnių už natūralias dovanas, nes parašyta „Kas nesąžiningas mažmožiuose, tas nesąžiningas ir dideliuose dalykuose“(Lk 16, 10) dėl savo puikybės.

21. Kas prašo Dievo dovanų už savo darbus, tas bando įsitvirtinti ant pavojingo pamato, o kas, priešingai, žiūri į save kaip į amžiną skolininką Dievui, tas netikėtai pastebės, jog yra apdovanotas dangiškosiomis malonėmis labiau, nei galėjo tikėtis.

22. Neklausyk patarėjo, kuris tave moko kalbėti apie savo dorybes, idant pasimokytų kiti. „Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo gyvybei?“ (Mt 16, 26). Niekas nesuteikia tiek naudos artimui, kaip nusižeminęs, neapsimestinis charakteris ir toks pats ištartas žodis. Tokiu būdu mes ir kitus raginsime savęs neaukštinti, o kas dar gali būti naudingiau už šitai?

23. Pagyros sielą skatina aukštintis bei pūstis, ir kada siela išsiaukština, tuomet ją apima išdidumas, kuris ją pakelia iki dangaus, tačiau po to nutrenkia į bedugnę.

24. Puikybė mus moko priimti įvaizdį dorybės, kurios mes neturime, suvedžiodama Viešpaties žodžiais: „Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje“(Mt 5, 16).

25. Neslėpk savo gėdos su ta mintimi, kad taip nesuteiksi preteksto artimui parklupti, nes ne visais atvejais taip elgtis tikslinga, o tik atsižvelgiant į tai, kokios yra nuodėmės.

26. Kada mūsų gyrėjai, teisingiau, pataikūnai, ims mus girti, tuomet skubėkime prisiminti daugybę savo nuodėmių (bei Dievo teismą, kitokį nei žmonių), tuomet pamatysime, kad esame neverti to, kas sakoma mūsų garbei.

27. Savo širdimi paprasti žmonės nelabai linkę pasiduodi puikybės nuodams, nes ji yra paprastumo žudikė ir apsimestinis gyvenimas.

28. Kirminas, pasiekęs reikiamą amžių, įgyja sparnus ir pakyla aukštyn. Taip ir puikybė, sustiprėjusi, pagimdo išdidumą, visokio blogio pradžią ir pabaigą.

29. Kovos su puikybe pradžia – laikyti liežuvį už dantų, vidurys – atmesti visas mintis, susijusias su puikybe, o pabaiga (jei puikybės bedugnė gali turėti pabaigą) – kitų akivaizdoje be sumišimo daryti tai, kas nesuteikia tau garbės.

30. Slėpk savo kilnumą ir nesiaukštink savo žinomumu, kad savo žodžiais nebūtum vienoks, o darbais – kitoks.

31. Teko matyti nerangų mokinį, kuris, kitiems girdint, gyrėsi savo mokytojo dorybėmis, tikėdamasis pasisavinti šlovę nuo svetimo derliaus. Tačiau vietoj to jis patyrė negarbę, kai jam buvo pasakyta: „Kaip toks geras medis išaugino nevaisingą šaką.“

32. Puikybė mėgsta iškilmingai įsitaisyti daugiažodžiavimo soste, o tylėjimas – mažina puikybę.

33. Pasiduodantieji puikybės demonui papuola į pirmalaikius geismus, kai, laikinai išsivadavę nuo pasileidimo minčių, pradeda gerai apie save galvoti. Dėl šių minčių kyla pasileidimas, tačiau žmogus širdies gilumoje ima pastebėti besislepiančią puikybę ir taip išmoksta kartais pasiekiamo širdies tyrumo nepriskirti savo nuopelnams, sekdamas apaštalo nurodymais: „Ir ką gi turi, ko nebūtum gavęs?“ (1 Kor 4, 7) tiesiogiai iš Dievo arba kitiems padedant, arba dėl jų maldos.

34. Tylėjimas ir vidinė tyla – puikybės priešai, tad jeigu tu gyveni bendruomenėje, tai kęsk negarbę.

35. Jeigu aukščiausia puikybės pakopa yra tuomet, kai nėra kam žmogaus pagirti, tačiau jis ir būdamas vienumoje sugeba atlikti puikybės poelgių, tai visiško puikybės nebuvimo požymis – esant žmonių draugijoje nebūti apvaginėjamam puikybės minčių.

Kova su išdidumu

1. Išdidumas yra Dievo atmetimas, žmonių niekinimas, smerkimo tėvas, pagyrų gimdytojas, Dievo pagalbos atmetimas, visų nuopuolių kaltininkas, pykčio šaltinis, nežmoniškas teisėjas, Dievo priešininkas, piktžodžiavimo šaknis.

2. Išdidumo pradžia – puikybės įsišaknijimas, vidurys – artimo žeminimas, begėdiškas pasakojimas apie savo darbus, puikavimasis savo širdyje, o pabaiga – Dievo pagalbos atmetimas, savimyliškas pasitikėjimas savimi, velniškas charakteris.

3. Sutikau žmonių, kurie lūpomis dėkojo Dievui, o mintimis širdyje save aukštino ir gyrėsi. Aiškus to pavyzdys yra fariziejus, kuris sakė: „Dėkoju tau, Dieve, kad nesu toks, kaip kiti žmonės“ (Lk 18, 11).

4. Kur atsirado nuopuolis, ten iš pradžių buvo išdidumas, nes išdidumas yra nuopuolio šauklys.

5. Vienuolis, kuris mano, jog yra išmintingas, mėgsta ginčytis, o nusižeminęs vienuolis ne tik nesiginčija, bet ir akių pakelti nedrįsta.

6. Kiparisas nelinksta ir savo šakomis nenukloja žemės, taip ir apie save gerai galvojantis vienuolis negali turėti nusižeminusio paklusnumo.

7. Jeigu pats „Dievas priešinasi išpuikėliams“ (Jok 4, 6), tai kas gali jų pasigailėti?

8. Atmetantysis kitų kaltinimus pasiduoda išdidumo aistrai, o kuris juos priima, tas išsilaisvina iš išdidumo pančių.

9. Vienas išmintingas senolis aplankė išdidų brolį, bet šis, savo sieloje būdamas aklas, tarė: „Atleisk man, tėve, bet aš visiškai neišdidus.“ Tuomet išmintingas senolis paprieštaravo: „Kuo gi tu dar aiškiau gali įrodyti savo išdidumą, kaip tvirtindamas, jog jo neturi.“

10. Išdidaus charakterio žmonėms naudingiausia būti paklusniems, gyventi grubų ir paniekinamą gyvenimą, skaityti istorijas apie žlugdančias išdidumo pasekmes ir stebuklingus išgijimus nuo jo.

11. Kaip gėda puikuotis svetimais papuošalais, taip ir visiška beprotybė girtis Dievo dovanomis. Girkis tik tomis dorybėmis, kurias tu turėjai iki gimimo, o visas šias, kurias jau įgijai gimęs, tau dovanojo Dievas, kaip ir patį tavo gimimą. Jeigu išgryninai kokias nors dorybes nepasitelkęs proto, tai tik tos ir tebūna tavo, nes protą tau irgi dovanojo Dievas. Ir jeigu be kūno pagalbos padarei kokius nors žygdarbius, tai tik jie tegul ir būna tavo, nes ir kūnas yra Dievo kūrinys.

12. Nepasitikėk savo dorybėmis, kol apie save neišgirsi paskutiniojo Teisėjo žodžio, nes Evangelijoje matome, kad net esantis vestuvių pokylyje buvo surištas ir išmestas laukan į tamsybes (plg. Mt 22, 13).

13. Nenustokime savęs tikrinti ir savo gyvenimą lyginti su prieš mus gyvenusių šventųjų tėvų gyvenimais. Tuomet pamatysime, kad mes dar ir žingsnio nežengėme, kad galėtume sekti tais didžios dvasios vyrais, dar kaip reikiant neišpildėme savo įžadų ir dar vis turime pasaulietinę sampratą.

14. Vienuolis yra nusižeminimo bedugnė, kurioje paniręs jis paskandino visas blogio dvasias.

15. Per išdidumą yra užmirštamos nuodėmės, o nuodėmių prisiminimas yra išmintingo nusižeminimo vadovas.

16. Išdidumas yra sielos skurdumo požymis. Tas, kuris mano esąs dvasioje turtingas, tas ir būdamas tamsoje galvoja, jog gyvena šviesoje.

17. Išdidus žmogus yra panašus į obuolį, kuris, nors išoriškai ir atrodo gražus, tačiau viduje išpuvęs.

18. Prie išdidžiojo nesėlina velnias gundytojas, nes toks žmogus pats sau yra pasidaręs velniu.

19. Išdidžioje širdyje gimsta piktdžiugiški žodžiai, o nusižeminusiose sielose – dangiški regėjimai.

20. Nežinau, kaip tai atsitinka, kad daugelis išdidžių žmonių, patys savęs visiškai nepažindami, mano pasiekę neaistringumą ir, tik palikdami šį pasaulį, jie įžvelgia savo skurdumą.

21. Tam, kuris yra užvaldytas išdidumo, yra būtina ypatinga Dievo pagalba nuo šio išdidumo išsilaisvinti, nes žmogiškosios pastangos čia yra bergždžios.

22. Koneveikiančios mintys gimsta iš išdidumo, o išdidumas neleidžia jų išsakyti dvasios tėvui. Todėl dažnai atsitinka, kad šis sielos skurdumas kai kuriuos pastūmėja į nusivylimą, sunaikindamas atleidimo viltį, panašiai kaip kirminas iš vidaus sugriaužia medį.

23. Nėra kitų tokių minčių, kurios taip sunkiai būtų išpažįstamos dvasios tėvui, kaip iš išdidumo kylančios koneveikiančios mintys. Todėl neretai šios mintys pas daugelį pragyvena iki pat žmogaus senatvės. Tarp kitko, niekas taip nesustiprina demonų ir blogų minčių galios prieš mus, kaip tai, kad mes jų neišpažįstame, bet slepiame savo širdyje, kas juos ir maitina.

24. Niekas neturi galvoti apie save, kad jis yra kaltas dėl jį apnikusių koneveikiančių minčių, nes Viešpats yra širdžių Tyrėjas ir Jis žino, kad tokie žodžiai ir mintys yra ne mūsų, bet mus puolančių priešų.

25. Išmokime niekinti šią kitus koneveikiančią dvasią, nekreipdami dėmesio į jos peršamas mintis. Jai sakykime: „Eik paskui mane, šėtone! Viešpačiui, mano Dievui, kartu nusilenksime. Aš Jam vieninteliam pasitarnausiu, o tavo liga ir tavo žodžiai tekrenta ant tavo galvos dabar ir per amžius.“

26. Kas niekina šį priešą, tas išsivaduoja nuo jo kankinimų, o kas bando su juo kovoti kitokiu būdu, tą jis užvaldo. Žmogus, šias blogio dvasias norintis nugalėti tik savo jėgomis, yra panašus į norintįjį užrakinti vėją.

27. Kai mumyse pražys šventas nusižeminimas, tuomet pradėsime niekinti bet kokią žmogiškąją garbę ir pagyrą, o kai jis subręs, tuomet nieku imsime laikyti visus savo gerus darbus.

28. Stropi atgaila ir tyra rauda širdyje stato nusižeminimo šventovę, sugriaudamos ant smėlio suręstą išdidumo palapinę.

29. Išdidumo išnykimo ir nusižeminimo įsigalėjimo požymiai yra šie: džiaugsmingas pažeminimų ir paniekinimų priėmimas, įniršio sutramdymas ir netikėjimas, jog dorybės – tai asmeninis nuopelnas.

30. Puikybė ir išdidumas yra visų aistrų viršūnė, paliečianti kiekvieną, kuris nestebi savęs. Jų naikintojas – išmintingas nusižeminimas, apsaugantis žmogų nuo mirtį nešančių nuodų – nuodėmingųjų aistrų.

31. Nusižeminęs vienuolis nėra smalsus, norėdamas išmanyti tuos dalykus, kurie žmogui nesuvokiami, o išdidusis nori pažinti ir Dievo prigimtį.

32. Vieną išmintingą vienuolį apstojo demonai ir jam pataikavo. Tačiau šis nusižeminęs brolis jiems atsikirto, sakydamas: „Jeigu jūs mano sieloje nustotumėte mane girti, tai aš, jums pasitraukus, suprasčiau, kad esu didis, o jeigu nenustosite mane gyrę, tai iš to, kaip mane giriate, aš suprasiu, kad esu netyras, nes parašyta: „Viešpats bjaurisi kiekviena širdies puikybe“ (Pat 16, 5). Tad arba jūs atsitraukite, kad per tai aš pasijausčiau didis, arba girkite, ir taip aš per jus įgysiu didį nusižeminimą.“ Tokiu dviašmeniu kalaviju demonai buvo nugalėti ir kaip mat pasitraukė.

33. Viena yra aukštintis, kita – nesiaukštinti, o dar kita – nusižeminti. Pirmasis visą dieną teisia kitus, antrasis nieko neteisia, bet ir savęs taip pat, o trečiasis, būdamas nekaltas, visada teisia tik pats save.

34. Kai arklys bėga pats sau vienas, jam atrodo, kad jis labai greitas, bet kai atsiduria šalia kito greitai bėgančio arklio pamato savo lėtumą. Tad lygink save su geriausiais ir išvengsi savęs aukštinimo.

35. Netyrieji demonai vienam dėmesingam vienuoliui slaptai į širdį piršo pagyras. Bet jis, įkvėptas Dievo malonės, dvasių vylingumą sugebėjo nugalėti tokiu gudrumu: ant savo celės sienų jis užrašė didžiųjų dorybių pavadinimus, t. y. tobula meilė, angeliškas nusižeminimas, tyra malda ir kitas panašias. Ir kai mintyse velnias pradėdavo jį girti, jis jam sakydavo: „Eime prie sienos“, ir priėjęs prie sienos skaitydavo visas iš eilės užrašytąsias dorybes ir galiausiai sau tardavo: „Kai visas šias dorybes įgysi, žinok, kad dar esi toli nuo Dievo.“

36. Jeigu nori ugdyti nepaliaujamą meilę maldai, tai pirmiausia įpratink širdį nesidairyti į svetimas nuodėmes, nes šito pirmtakas yra neapykanta puikybei.

37. Jeigu norime save pažinti ir suvokti, nepaliaukime save bandyti bei kankinti, ir jeigu išsiugdysime tyrą sielos jausmą, suvokdami, kad kiekvienas artimas mus viršija teisumu, tai Dievo malonė netoli nuo mūsų.

38. Daugelis save vadina nuodėmingais, galbūt ir iš tikrųjų apie save taip galvoja, tačiau, stebint aplinkinius, širdis visuomet yra gundoma tuo netikėti.

39. Kas sako, kad jaučiasi nusižeminęs, o giriamas širdyje nors truputį džiaugiasi, tas tegul sau nepataikauja, nes save apgaudinėja.

40.Ne mums, Viešpatie, ne mums, bet savo Vardui duok garbę“ (Ps 115, 1), – pasakė psalmininkas sielos jausme, nes žinojo, kad silpna žmogaus prigimtis negali priimti pagyros ir likti nepažeista. „Iš tavęs kyla mano šlovės giesmė didžiojoje sueigoje“ (Ps 22, 26), tačiau tik būsimajame gyvenime, nes iki tol, negaliu priimti šito saugiai.

41. Citrinmedžio natūralios savybės yra tokios: kada jis yra nevaisingas, tuomet leidžia šakas aukštyn, o kai jas kas nors palenkia, tuomet jos tampa vaisingos. Kas turi išminties, tas supras.

42. Jeigu išdidumas kai kuriuos Angelus pavertė demonais, tai, be abejonės, nusižeminimas iš demonų gali padaryti Angelus. Todėl tegul drąsinasi puolusieji, pasitikėdami Dievu.

43. Niekas taip neveda sielos į nusižeminimą, kaip nepriteklius ir pragyvenimas iš išmaldos.

44. Tas, kuris pokalbyje atkakliai stengiasi laikytis savo nuomonės, nors ji ir teisinga, tegul žino, kad yra užvaldytas velniškos negalios – išdidumo. Jeigu jis taip bendrauja su sau lygiais, tuomet gali būti, kad vyresniųjų paprotintas šį išdidumą išguis, bet jeigu jis taip elgiasi su vyresniais ir išmintingesniais už save, tuomet žmonės šios ligos jau nebegali išgydyti, tik Dievas.

45. Vieną kartą vieno labai išmintingo senolio paklausiau, kaip paklusnumas pagimdo nusižeminimą? Jis atsakė, jog paklusnus žmogus net ir tuomet, jeigu sugebėtų prikelti mirusiuosius, turėtų ašarų dovaną ar išsilaisvintų nuo vidinių kovų, visuomet galvos, kad visa tai jam padeda atlikti jo dvasios tėvo malda, todėl savęs aukštinimas jam yra svetimas. Be to, ar jis gali save aukštinti, suvokdamas, kad tai padarė kito padedamas, o ne savo jėgomis.

46. Gyvendamas bendrai – brolijoje, būk dėmesingas sau ir nesistenk pasirodyti kuo nors teisingesnis už kitus brolius, nes priešingu atveju padarysi du blogius – įžeisi broliją savo apsimestine meile Dievui ir sau suteiksi priežastį save išaukštinti.

47. Siek meilės Dievui, tačiau ją rodyk ne išoriškai, ne žodžiais, ne mįslinga veido išraiška, bet sielos viduje. Viskuo būk panašus į brolius, kad išvengtum aukštinimosi.

48. Apsimestinis susigraudinimas dėl nuodėmių pagimdo savęs aukštinimą, o tyras gailestis – nusiraminimą.

49. Kas savo ašaromis vidujai didžiuojasi, o protu smerkia neverkiančius, tas panašus į žmogų, kuris karaliaus išprašė jam duoti ginklą priešui naikinti, tačiau jį nukreipė prieš save patį.

50. Jeigu kas pastebėjo, kad lengvai pasiduoda savęs aukštinimui, yra greitai užsidegantis bei veidmainiauja, tačiau nori kuo greičiau atsikratyti šių savo bjaurių įpročių ir įgyti dviašmenį nuolankumo ir pykčio neturėjimo kalaviją, tas tegul kuo greičiau pasistengia įstoti į pačios griežčiausios brolijos vienuolyną.

51. Kartais išdidumas tampa nusižeminimo priežastimi, nes pasipūtimo vaisius yra įpuolimas į nuodėmę, o nuopuolis norintiesiems išsigelbėti dažnai būna nusižeminimo priežastis.

52. Išdidi siela yra baimės vergė, nes, pasitikėdama tik savimi, ji bijo net silpnų gyvūnų garso ir jų šešėlių.

53. Palaidūnus gali pamokyti ir žmonės, klastingus – Angelai, o išdidžius pagydo tik Dievas.

54. Regimą išdidumą gydo sielvarto kupinas gyvenimas, o neregimą – tai, kas Neregima.

55. Sielos akimi nenuilstamai sek savyje slypintį išdidumą, nes už jo viliojimus ir suvedžiojimus nėra pavojingesnės aistros.

56. Jeigu žlugdantis išdidumas yra tuomet, kada didžiuojamasi net mažais ir nereikšmingais poelgiais, tai gelbstintis nusižeminimas – turėti nusižeminusias mintis įvykdžius net ir didelius darbus.

57. Kartą savo širdyje man teko pagauti šį beprotišką išdidumo demoną, kuris ten buvo įneštas savo motinos puikybės rankomis. Juos abu surišęs paklusnumo saitais bei plakdamas nusižeminimo rykšte, aš juos verčiau pasakyti, kaip jie įėjo į mano sielą. Pagaliau plakami jie prakalbo: „Mes neturime nei pradžios, nei gimimo, nes mes patys ir pradžia, ir gimdytojai visų aistrų. Stiprus mūsų priešas yra sugrudusi širdis, pagimdyta paklusnumo, nes mes negalime pakęsti, kai kas nors yra paklusnus. Mes esame gimdytojai visko, kas prieštarauja nusižeminimui, o kas jam pasitarnauja, tas mums priešinasi. Net jeigu mes ir danguje apsireiškėme su tokia jėga, tai kur tu nuo mūsų dingsi? Dvasios vyrus mes puolame per mūsų vaikus – pyktį, šmeižtą, apmaudą, susierzinimą, koneveikimą, veidmainystę, neapykantą, pavydą, savivalę, nepaklusnumą. Tačiau yra kai kas, kam mes nepajėgūs priešintis, ir kadangi taip stipriai mus spaudi, mes tau pasakysime ir tai: jeigu stipriai sau priekaištausi Viešpaties akivaizdoje, tai išvysi mus kaip voratinklį. Tu matai, – sako man išdidumas, – kad arklys, ant kurio aš joju, yra puikybė, tačiau nuoširdus nusižeminimas ir priekaištavimas sau tiesiog šaiposi iš mūsų.“ „Aš giedosiu Viešpačiui, nes jis šlovingai nugalėjo, nugramzdino į jūrą žirgą ir vežėją“ (Iš 15, 1).


V. Apie neaistringumą

1. Neaistringumo papuošalas yra dorybės.

2. Neaistringu vadinamas tas, kuris savo kūną išlaisvino nuo jį deginančių aistrų, protą išaukštino virš bet kokios kūrinijos, visus jausmus pajungė protui, sielą pastatė Viešpaties akivaizdoje ir nuolat ją kreipia Dievo link, nors tai ir viršija jo jėgas.

3. Kai kurie sako, kad neaistringumas yra prisikėlimas prieš prisikeliant kūnui, kiti teigia, kad tai tobulas Dievo pažinimas, antras po Angelų.

4. Neaistingumas – tai tobulas ir niekada nesibaigiantis tobulųjų tobulumas Viešpatyje. Taip man nupasakojo vienas senolis, kuriam teko šitai patirti. Neaistringumas apšviečia protą ir jį atitraukia nuo visko, kas žemiška, ir kai tik žmogus pasiekia šį dangiškąjį uostą, tai didžiąją savo gyvenimo kūne laiko dalį jis praleidžia gėrėdamasis tuo, kas dangiška.

5. Yra neaistringas ir yra visiškai neaistringas žmogus. Vienas stipriai neapkenčia blogio, o kitas nepasotinamai dvasiškai turtėja, įgydamas vis daugiau dorybių.

6. Tyrumas (tyra išmintis) taip pat vadinamas neaistringumo dorybe. Ir tai teisinga, nes jis yra pradžia bendrojo atgimimo ir mirtingųjų nemirtingumas.

7. Jeigu visiško pasidavimo aistrų vergijon požymis tas, kada žmogus ima pasiduoti visoms demonų slapčia peršamoms mintims, tai švento neaistringumo pagrindinė savybė – kai žmogus nemeluodamas gali su Dovydu tarti: „Širdies nelabumo iš tolo vengsiu; su tuo, kas pikta, nesusidėsiu“ (Ps 101, 4). Nors ir nežinau, iš kur ir dėl ko tas nelabumas atėjo ir kaip išėjo, aš tapau jam visai nejautrus, nes esu susijungęs su Dievu, ir tikiuosi, tokios būsenos išliksiu visada.

8. Kas įgijo tokią būseną, tas dar gyvendamas kūne tampa Gyvojo Dievo šventove, iš kurios Dievas jam vadovauja ir jį moko kiekviename žodyje, kiekviename darbe ir kiekvienoje mintyje, o kadangi toks žmogus savo viduje yra apšviestas Dievo šviesos, tai pažįsta Dievo valią, lyg girdėdamas Jo balsą, ir suvokia daugiau, nei gali suteikti bet koks žmogiškasis mokymas. Jis sako: „Visa gyvastimi trokštu Dievo – gyvojo Dievo, kada nueisiu pamatyti Dievo veido“ (Ps 42, 3), nes jau nebegaliu pakelti dangiškojo troškimo, vis ieškau šio nemirtingo grožio, kurį Tu, Dieve, dovanojai, prieš man puolant į nuodėmę.

9. Neaistringas… Ką čia daug apie tokį žmogų kalbėti? Kaip sakė apaštalai: „Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus“ (Gal 2, 2 ); „Iškovojau gerą kovą, baigiau bėgimą, išlaikiau tikėjimą“ (2 Tim 4, 7).

10. Kaip karaliaus karūną puošia daugybė brangakmenių, taip ir neaistringumas netampa visavertis, jeigu apleidžiame nors vieną dorybę.

11. Paklusnumas pagimdo nusižeminimą, nusižeminimas – neaistringumą, kuris nusižeminimą padaro tobulą. Nusižeminimo pradžia yra paklusnumas, o neaistringumas, kuris yra nusižeminimo sūnus, padeda išsiskleisti visai nusižeminimo dorybei.

12. Kai kurie savo kūnus nualina, siekdami neaistringumo, regėjimų ar kitų dvasinių dovanų. Tačiau šie vargšai nežino, kad ne darbai, o nusižeminimas yra visų šių gėrybių tėvas.

13. Kas su nusižeminimo dorybe gyvena santuokoje, tas romus, tylus, gailestingas, ypač taikus, linksmas, nuolankus, neliūdintis, žvalus ir netingus. Tad ugdykime neaistringumą, nes „Dievas mus atsiminė, kai buvome pažeminti, ir išgelbėjo mus nuo priešų“ (Ps 136, 23,24) – nuodėmingųjų aistrų ir blogio.

14. Daug yra gavusiųjų greitą nuodėmių atleidimą, bet nedaug yra greitai tapusiųjų neaistringais, nes šiai dorybei išsiugdyti reikia daug laiko ir sunkių darbų, lydimų meilės bei Dievo pagalbos.


Facebook