Paremkite 2 procentais Aludarių gildija
Šv. Abato Dorotėjaus pamokymai pasišventusiesiems

šv. dorotėjus

1. Dievas iš savo malonės žmonėms davė juos nuo blogio apvalančius Įsakymus, kad, jeigu panorėtume, tai laikydamiesi šių Įsakymų galėtume apsivalyti ne tik nuo nuodėmių, bet ir nuo pačių aistrų, nes viena yra aistros, o kita – nuodėmė. Aistros – tai pyktis, puikybė, neapykanta, geismas ir pan. O nuodėmė atsiranda tuomet, kada žmogus, vedamas savo aistrų, joms pasiduoda – kūno pagalba atlieka tai, ką jį skatina daryti aistros. Nes galima jausti aistras, būti jų kaitinamam, bet kūnu joms nepaklusti, tokiu būdu nepadarant nuodėmės.

2. Senojo Testamento Įstatymo tikslas buvo mus pamokyti nedaryti tai, nuo ko patys nenorėtume nukentėti. Todėl jis mus ir stabdė tik nuo to, kad nedarytume blogio, tai yra blogo veiksmo. O Naujajame Testamente yra reikalaujama išvaryti iš širdies pačią aistrą, skatinančią mus daryti blogį, – išvaryti pačią neapykantą, meilę aistroms ir visas kitas aistras.

3. Pasiklausykite, ką sako Viešpats: „Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą“(Mt 11, 29). Čia Jėzus ne tik nurodė nuodėmės priežastį ir visokio blogio šaknį, bet kartu atskleidė ir vaistą nuo šio blogio – visokeriopą gėrį. Jis parodė, kad būtent savęs aukštinimas mus nutrenkė žemyn ir kad gauti malonę neįmanoma kitaip, kaip tik per priešingybę – išmintingą nusižeminimą. O dėl ko gi mes panirome į sielvartą ir skausmą? Ar ne dėl savo išdidumo? Žmogus Dievo buvo sukurtas gyventi rojuje džiaugsmui ir laimei. Jam buvo liepta nedaryti tik vieno dalyko, tačiau jis nepakluso ir jį padarė. Ar suvoki, koks tai išdidumas ir koks nepaklusnumas – išdidumo sūnus? Tuomet Viešpats tarė: „Žmogus nemokės pasitenkinti vien tik džiaugsmu, jeigu nepatirs blogio pasekmių, nes darydamas blogį visiškai pražus. Jeigu žmogus nesužinos, kas yra sielvartas ir skausmas, kas yra sunkus darbas, tai nesužinos, kas yra džiaugsmas ir poilsis“, – ir žmogų išvarė iš rojaus. Taip žmogus buvo atiduotas savo paties savimeilei ir savo paties valiai, kad būtų sutrupinti jo kaulai ir kad per tai jis išmoktų vykdyti ne savo paties valią, o Dievo Įsakymus ir kad visa kančia ir blogis, kylantys iš neklusnumo, jį išmokytų paklusnumo palaimos. Kaip yra pasakęs pranašas: „Tavo paties nedorumas nubaus [pamokys] tave“ (Jer 2, 19). Todėl Dievo malonė mus ir kviečia: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu!“ (Mt 11, 28). Šiuo paraginimu Jėzus kviečia: štai jūs jau privargote ir prisikentėjote, patyrėte blogas nepaklusnumo pasekmes, dabar ateikite ir kreipkitės į Mane, savo Dievą, atgaivinkite save išmintingu nusižeminimu, o ne išdidžiu svarstymu, kuriuo save numarinote. „Mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą“ (Mt 11, 29).

4. Abatas Markas yra pasakęs: „Užkietinta širdis negali išsilaisvinti iš blogio ir įgyti dorybę. Tik sugrudusi širdis darosi paklusni Įsakymams, išsilaisvina iš blogio, įgyja dorybes ir tik po to pakyla į ramybę.“

5. Kai kurie Dievą mylintys žmonės, tokie kaip šventasis Antonijus, šventasis Pachomijus ir daugelis kitų šventųjų, Šventuoju Krikštu nuplovę ir panaikinę aistrų veikimą, panoro nugalėti ir pačias aistras ir taip tapti neaistringais. Jie priėmė apaštalo Pauliaus kvietimą: „Taigi, mylimieji, turėdami tokius pažadus, apsivalykime nuo visų kūno ir dvasios dėmių“ (2 Kor 7, 1). Tačiau žinodami, kad būnant pasaulyje tai pasiekti yra labai sudėtinga, jie atrado ypatingą gyvenimo ir veikimo būdą, t. y. atsiskyrėlio, atsisakiusio pasaulio, gyvenseną. Šie šventieji, palikę pasaulį, ėmė gyventi dykumose, pasiryžo pasninkauti ir budėti, miegoti ant plikos žemės ir atsisakė daugelio kitų dalykų – visiškai išsižadėjo tėvynės ir giminių, dvarų ir bet kokio turto kaupimo.

6. Jie ne tik išliko paklusnūs Įsakymams, bet ir atnešė Dievui dovanų. Įsakymai duoti visiems krikščionims ir kiekvienas krikščionis turi juos vykdyti. Tai yra tas pats, kaip mūsų pasaulyje atiduotume karaliui duoklę. Tačiau kaip ir mūsų pasaulyje yra didžių ir žinomų žmonių, kurie karaliui atiduoda ne tik privalomą duoklę, bet dar jam teikia ir dovanų, dėl ko karaliaus būna pagerbti, taip ir šventieji dykumų Tėvai Dievui ne tik duoklę atidavė, vykdydami Jo Įsakymus, bet teikė ir dovanų – savo skaistumą ir visišką paklusnumą, nesiekdami nieko, kas nėra Įsakymas, ir nieko, kas yra savos valios vykdymas. Nes apie pirmuosius yra pasakyta: „Kas pajėgia išmanyti – teišmano“ (Mt 9, 12), o apie antruosius: „Jei nori būti tobulas, eik parduok, ką turi, išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje“ (Mt 19, 21).

7. Šie Dievą mylintys žmonės sau nukryžiavo pasaulį, o po to pasiryžo ir save nukryžiuoti pasauliui, sekdami apaštalu Pauliumi, kuris yra pasakęs: „Pasaulis man yra nukryžiuotas ir aš – pasauliui“ (Gal 6, 14). Nes kai žmogus išsižada pasaulio ir tampa eunuchu, tai yra palieka tėvus, pasaulietinius siekius ir rūpesčius, tuomet jis nukryžiuoja pasaulį sau. O kada išsilaisvinęs nuo išorinių dalykų ima priešintis ir patiems malonumams, pačiam daiktų troškimui ir prieš savo norą numarina aistras, tuomet jis save nukryžiuoja pasauliui ir gali kartu su apaštalu drąsiai tarti: „Pasaulis man yra nukryžiuotas ir aš – pasauliui“ (Gal 6, 14).

8. Šventieji Tėvai, atsidavę žygdarbiui, pasaulį nukryžiavo sau ir save pasauliui. O mes iš pažiūros nors ir nukryžiavome sau pasaulį, jį palikdami ir ateidami į vienuolyną, savęs nukryžiuoti pasauliui nenorime, nes mylime jo malonumus, esame aistringai prie jų prisirišę, mėgstame pasaulietinę garbę, esame prisirišę prie maisto, drabužių ir kitokios sumaišties. Vis dėlto mes neturėtume šitaip elgtis ir jeigu jau atsižadėjome pasaulio ir jo daiktų, tai turime atsižadėti ir paties aistringumo pasaulietiniams dalykams.

9. Jeigu palikome pasaulį, tai palikime ir aistringumą jam, nes aistringumas vėl mus pririša prie pasaulio ir su juo sujungia, nors tai būtų ir labai nereikšmingi dalykai. Tad jeigu norime visiškai pasikeisti ir išsilaisvinti nuo aistrų, turime išmokti atkirsti savo norus, kad ir su kokiais mažais dalykais jie būtų susiję. Juk niekas neduoda žmonėms tiek naudos, kaip savosios valios atsisakymas. Ir iš tikrųjų per tai žmogus padaro didesnę pažangą, nei kad įgytų kokią kitą dorybę. Įsivaizduokime ką nors einant, o mintis jam ir kužda: „Pažiūrėk šen, pažiūrėk ten.“ O šis nepaklūsta tokiam savo norui, jį atmeta ir nepažiūri. Ir vėlgi sutinka jis besikalbančiuosius, o mintis jam ir vėl sako: „Persimesk ir tu su jais vienu kitu žodeliu.“ Tačiau jis atmeta savo norą, nesustoja ir nesikalba. Tokiam žmogui priėjus prie virtuvės, mintis vėl lenda: „Užeik paklausti virėjo, ką gamina pietums.“ Tačiau jis ir vėl atkerta savo norą ir neužeina į vidų, ir taip toliau... Tokiu būdu toks žmogus, atsisakydamas savo įgeidžių, įgyja įprotį ir, pradėdamas nuo mažų bei nereikšmingų dalykų, pasiekia pergalių ir dideliuose dalykuose. Ateina laikas, kada ir didelius norus jis be vargo lengvai nukerta ir taip ima visiškai nebeturėti savo valios ir todėl, kas beatsitiktų, išlieka romus. Tokiu būdu su Dievo pagalba žmogus palaipsniui sugeba visiškai atsisakyti savosios valios, tapdamas neaistringas.

10. Kažkuris iš senolių yra pasakęs, kad pirmiausia mums yra reikalingas nusižeminimas. Kodėl gi jis taip pasakė? Kodėl nenurodė, kad pirmiausia mums svarbus susilaikymas? Juk apaštalas Paulius skelbia: „Kiekvienas varžybų dalyvis nuo visko susilaiko“ (1 Kor 9, 25). Arba kodėl nepasakė, kad pirmiausia yra reikalinga Dievo baimė? Juk Šventajame Rašte yra parašyta: „Pagarbi Viešpaties baimė yra žinojimo pradžia“ (Pat 1, 7). Arba kodėl nesakė, kad pirmoje vietoje mums turi būti išmalda ir tikėjimas? Juk pasakyta: „Be tikėjimo, neįmanoma patikti Dievui“ (Žyd 11, 6). Kodėl senolis visas šias mums taip reikalingas dorybes praleidžia, o pirmiausia iškelia nusižeminimą? Jis tuo mums parodo, kad nei išmalda, nei susilaikymas, nei Dievo baimė, nei tikėjimas negali būti tobuli be nusižeminimo. Nusižeminimu yra sutrupinamos visos priešo strėlės. Visi šventieji ėjo nusižeminimo ir vargo keliu.

11. Tas pats senolis yra kalbėjęs: „Nusižeminęs žmogus ant nieko nepyksta ir nieko nesupykdo.“ Nusižeminimas į sielą pritraukia Dievo malonę, o Dievo malonė, aplankiusi sielą, ją išlaisvina nuo šių dviejų sunkių aistrų. Juk kas gali būti blogiau, kaip pykti ant artimo arba jį supykdyti? Bet ką aš čia kalbu, tarytum nusižeminimo dorybė išlaisvintų tik nuo dviejų aistrų? Ji išlaisvina sielą iš bet kokios aistros ir bet kokio gundymo.

12. Kai šventasis Antonijus pamatė išskleistus visus velnio tinklus ir atsidusęs Dievo paklausė: „Kas gali jų išvengti?“, tuomet Dievas jam atsakė: „Jų galima išvengti nusižeminimu.“ Ir kas labiausiai keista, pridėjo: „Šėtono tinklai net neprisiliečia prie nusižeminusios sielos.“ Ar dabar suvoki šios dorybės jėgą? Iš tiesų nėra nieko tvirtesnio už nusižeminimą ir niekas nėra pajėgus jo nugalėti. Jeigu nusižeminusiam žmogui atsitinka kas liūdno ir skaudaus, tuomet jis iš karto sau taria, kad šito jis yra vertas, ir nepradeda nieko kaltinti ir niekam nepriekaištauja. Ir taip jis visa, kas su juo beatsitiktų, pakelia be panikos, liūdesio, su didžia ramybe, todėl ir ant nieko nepyksta ir nieko nesupykdo.

13. Nusižeminimo dorybė yra dvejopa, kaip kad yra ir du išdidumai. Pirmasis išdidumas yra toks, kuris smerkia brolį ir stengiasi jį pažeminti kaip nieko nereiškiantį, o save laikyti aukščiau jo. Toks žmogus, jeigu laiku neatsipeikės, greitai po truputį priartės prie antrojo išdidumo – pradės didžiuotis prieš patį Dievą ir savo žygdarbius bei dorybes priskirs sau, o ne Dievui, lyg pats vienas savo žiniomis ir protu būtų tai pasiekęs, o ne su Dievo pagalba. Pagal tai galima spręsti, iš ko susideda ir du nusižeminimai. Pirmasis nusižeminimas – savo brolį laikyti protingesniu ir visa kuo tave viršijančiu arba save laikyti žemiau visų. Antrasis nusižeminimas – visus savo žygdarbius ir dorybes priskirti Dievui. Ir tai jau yra tobulas šventųjų nusižeminimas.

14. Tobulas nusižeminimas sieloje gimsta vykdant Dievo Įsakymus. Kada medžiai sunokina daug vaisių, tuomet patys vaisiai šakas nulenkia žemyn, o šakos, kurios yra be vaisių, pačios veržiasi aukštyn ir auga tiesiai. Yra tokie citrusiniai medžiai, kurie neduoda vaisių, kol jų šakos auga tiesiai į viršų, bet jeigu kas nors, paėmęs akmenį, jį pariša po šaka taip, kad ši palinktų, tuomet tokia šaka pradeda megzti ir nokinti vaisius. Taip ir siela, kai nusižemina, ima duoti vaisių, ir kuo daugiau vaisių duoda, tuo labiau nusižemina. Todėl šventieji kuo labiau artėja prie Dievo, tuo labiau save regi nuodėmingus. Taip Abraomas, pamatęs Viešpatį, tarė: „Kaip drįstu kalbėti Viešpačiui, būdamas dulkė ir pelenai“ (Pr 18, 27). O Izaijas, išvydęs Dievą, sušuko: „Aš – žmogus, kurio lūpos suteptos, gyvenu tautoje, kurios lūpos suteptos“ (Iz 6, 5).

15. Niekas žodžiais negalės nusakyti, kas yra nusižeminimas ir kaip jis gimsta sieloje, jeigu to nepažins iš savo patirties. Vien iš žodžių jo niekas negalės iki galo pažinti. Kartą abatas Zosima kalbėjo apie nusižeminimą: „Kuo šventesnis žmogus, tuo jis yra labiau nusižeminęs.“ Tuomet tai girdėjęs kažkoks sofistas jo paklausė: „Argi tu nežinai, kad esi dorybingas? Juk tu žinai, kad vykdai Įsakymus, tad kaipgi tu šitaip teisingai elgdamasis save vis tiek laikai nuodėmingu?“ Senolis, nerasdamas, ką jam į tai atsakyti, tarė: „Nežinau, ką tau pasakyti, bet laikau save nuodėmingu.“ O kai sofistas labai įkyrėjo savo klausimu „kaip?“, senolis jam atsakė viena: „Nežinau kaip, bet tikrai save tokiu laikau. Neglumink manęs.“ Panašiai nutiko ir Agatonui, kada artėjo jo gyvenimo pabaiga, o susirinkę broliai jo klausė: „Tėve, negi tu bijai?“ Į tai jis atsakė: „Kiek galėdamas stengiausi vykdyti Dievo Įsakymus, bet aš esu žmogus ir iš kur man žinoti, kad mano veiksmai patiko Dievui? Juk vienoks yra žmonių teismas, o kitoks – Dievo.“

16. Kalbėdamas apie tai, kas sielai padeda įgyti nusižeminimo dorybę, kažkuris iš senolių pasakė: „Nusižeminimą ugdo protingai atliekami kūniški vargai, taip pat labai svarbu save laikyti žemesniu už kitus ir nepaliaujamai melstis Dievui.“ Kūniškos pastangos sielą padaro nusižeminusią, nes siela prijaučia kūnui ir dalyvauja visur, kur ir kūnas. Kaip kūniškos pastangos kūną daro nuolankų, taip ir siela įgyja nuolankumo. Laikyti save žemesniu už kitus yra išskirtinis nusižeminimo bruožas, ir tvirtas šios nuostatos laikymasis bei tam reikalingų įgūdžių išsiugdymas yra tarsi savaiminis nusižeminimo įsišaknijimas, kuris su šaknimis rauna išdidumą, mūsų pavadintą pirmuoju. Juk kaip kas nors gali prieš kitą žmogų didžiuotis ar jį žeminti, jeigu pats save laiko žemesniu už visus? Nepaliaujamai melstis taip pat reiškia priešintis antrajam išdidumui. Nes akivaizdu, kad save žemina tas, kuris supranta, jog negali atlikti jokio gero darbo be Dievo pagalbos, užtat nuolatos meldžiasi Dievui, prašydamas pasigailėti. Todėl nepaliaujamai besimeldžiančiajam jei ir pavyksta atlikti ką gero, jis, žinodamas, kieno padedamas tai atliko, nesididžiuoja šiuo savo poelgiu, nes jį atliko ne savo jėgomis, o visas pergales atiduoda Dievui, visuomet Jam dėkoja, drebėdamas, kad tik neprarastų tokios pagalbos. Taip nusižeminusi siela daugiau meldžiasi, o maldoje vis labiau nusižemina. Ir kuo didesnę pažangą daro ugdydama dorybes, tuo labiau nusižemina. Ir pagal tai, kaip jai sekasi eiti nusižeminimo keliu, Dievui padedant, daro pažangą ugdydamasi išmintingą nusižeminimą.

17. Dievas, sukurdamas žmogų, jame pasėjo kai ką Dieviško, kažkokią į kibirkštį panašią mintį, savyje turinčią ir šviesą, ir šilumą – mintį, apšviečiančią protą ir jam parodančią, kas yra gėris, o kas blogis. Tai yra sąžinė – Prigimtinis Įstatymas. Bet kai žmonės po nuopuolio vis labiau užgniaužė sąžinę, tuomet pasidarė reikalingas rašytasis Įstatymas, šventieji pranašai ir tapo būtinas mūsų Valdovo Jėzaus Kristaus atėjimas, kad iš naujo atvertų ir prikeltų žmogaus sąžinę ir kad vėl įžiebtų pirmykštę kibirkštį vykdyti Šventus Dievo Įsakymus.

18. Dabar tik nuo mūsų valios priklauso, ar vėl užkietinsime savo sąžinę, ar leisime mumyse vis ryškiau jai šviesti, paklusdami jos balsui. Kada sąžinė mums liepia ką nors daryti ar ko nors vengti, o mes į tai nekreipiame jokio dėmesio, ir kai ji vėl į mus kreipiasi, o mes ir vėl neklausome, tuomet mes ją vis labiau paminame. Tuomet sąžinė dėl ant jos esančio svorio jau nebegali mums aiškiai kalbėti, bet kaip blankus šviečiantis šviestuvas mums ima rodyti daiktus vis tamsesnius ir niūresnius. Kaip sudrumstame vandenyje niekas negali aiškiai įžiūrėti savo veido, taip ir mes per savo nedorybes nebegalime suprasti, ką mums sako sąžinė, todėl pradeda atrodyti, kad jos mes visai neturime.

19. Sąžinė vadinama mūsų priešininku, nes ji visą laiką priešinasi mūsų piktai valiai, mums primindama, ką turėtume daryti, bet nedarome, ir mus teisia. Todėl Viešpats sąžinę ir pavadino priešininku ir mums įsako: „Greitai susitark su savo ieškovu, dar kelyje į teismą, kad ieškovas neįduotų tavęs teisėjui, o teisėjas – teismo vykdytojui ir kad tu nepakliūtum į kalėjimą“ (Mt 5, 25). O šventasis Vasilijus Didysis nurodo: „Padaryk tai dar šiame pasaulyje.“

20. Saugokime savo sąžinę, kol esame šiame pasaulyje, neleiskime, kad ji mus dėl ko nors kaltintų, nepaminkime jos sprendimų, nors ji mus kaltintų ir dėl smulkmenų. Žinokite – jei nekreipsime dėmesio į sąžinės priekaištus dėl smulkmenų, tai ir dideliuose dalykuose pasidarysime užkietėję. Jeigu kas pasakys: „Kas čia tokio, jeigu aš imsiu ir suvalgysiu tą ar aną“, arba: „Kas čia tokio, jei aš pasidomėsiu vienu ar kitu dalyku?“ Tai nuo šio mums, atrodytų, nereikšmingo „kas čia tokio“ mumyse ir atsiranda blogas įprotis nepaklusti sąžinei, o vėliau nekreipti dėmesio ir į didelius nusižengimus. Tokiu būdu žmogus vis labiau savyje įtvirtina blogį, ima rizikuoti, kad visiškai užkietins savo širdį.

21. Saugoti savo sąžinę tyrą reikia ir Dievo, ir artimo, ir daiktų atžvilgiu. Prieš Dievą sąžiningas yra tas, kuris paiso Dievo Įsakymų netgi tuomet, kai žmonės iš jo nieko nereikalauja, jo nemato ir negirdi, tačiau ir slaptoje prieš Dievą jis saugo savo sąžinę. Būti sąžiningam artimui reiškia nedaryti nieko, kas jį skaudina arba gundo – šito nedaryti nei darbu, nei žodžiu, nei žvilgsniu, nei savo laikysena. Būti sąžiningam daiktų atžvilgiu reiškia nesielgti su daiktais blogai, neleisti daiktams gesti ir jų nemėtyti, kur pakliuvo.

22. Šventas apaštalas Jonas skelbia: „Nebėra meilėje baimės, bet tobula meilė išveja baimę. Baimė bijo bausmės, ir kas bijo, tas dar netobulai myli“ (1 Jn 4, 18). Bet kodėl gi tuomet šventasis pranašas Dovydas sako: „Pagarbiai bijokite Viešpaties, visi jo šventieji, nes kas pagarbiai Jo bijo, nieko nestokoja!“ (Ps 34, 10)? Tuo norima atskleisti, kad baimė yra dvejopa: viena pradinė, o kita tobula; viena būdinga pradedantiesiems, o kita – tobuliems šventiesiems, pasiekusiems tobulą meilę. Kas vykdo Dievo valią, bijodamas kančių, tas yra pradedantysis, o kas vykdo Dievo valią iš meilės Dievui, norėdamas Jam įtikti, tai tokia meilė jame išugdo tobulą baimę, nes, paragavęs palaimingo buvimo su Dievu, jis bijo atkristi, bijo Jį prarasti. Ir ši tobula baimė, gimstanti iš meilės, išvaro pradinę baimę.

šv. dorotėjus

23. Tobulos baimės neįmanoma pasiekti, pirmiau neįgijus pradinės baimės. Išmintingasis Sirakas yra pasakęs: „Dievo baimė yra pradžia ir pabaiga.“ Pradinė baimė apsaugo sielą nuo visokių nuopuolių, nes yra pasakyta: „Pagarbi Viešpaties baimė yra gyvenimo šaltinis, kad žmogus galėtų išvengti mirtinų pinklių“(Pat 14, 27). Kas vengia pikto, bijodamas bausmės kaip vergas, tas palaipsniui ima daryti gera laisva valia kaip samdinys, nors iš pradžių ir tikėdamasis atlygio. Elgdamasis lyg samdinys, darydamas gera, bet tikėdamasis atlygio, per laiką jis ima priprasti daryti gėrį. Ir kada, Dievo malonei veikiant, darydamas gėrį jis savo širdyje pradeda jausti palaimą, tuomet jau nebenori su šiuo jausmu skirtis. Tada jis ima mylėti gėrį dėl paties gėrio, ir jei bijo, tai tik dėl to, kad myli ir bijo prarasti šį gėrį. Tai yra didi ir tobula baimė.

24.Venk pikto ir daryk gera, siek taikos iš visos širdies“ (Ps 34, 15). Dovydasperspėja: „venk pikto“, tai yra apskritai venk bet kokio blogio, šalinkis bet kokio veiksmo, vedančio į nuodėmę. Sakydamas: „venk pikto“, pranašas tuo neapsiriboja, jis prideda: „daryk gera“. Nes pasitaiko, kad kitas nedaro blogio, bet ir gėrio nekuria, pavyzdžiui, nieko neskriaudžia, bet ir gailestingumo neparodo, arba nėra neapkenčiantis, bet ir nėra mylintis. Tai ištaręs Dovydas galiausiai nurodo: „siek taikos iš visos širdies“. Nepasakė: „ieškok“, bet nurodė: „siek iš visos širdies“. Dėmesingai savo protu sekite šios minties eigą ir atkreipkite dėmesį į šį subtilumą, kurį įžvelgia šventasis. Kai kam nors pavyksta išvengti blogio ir Dievo padedamas jis pradeda daryti gėrio darbus, tuomet tuojau pat jį ima pulti priešas. O priešui puolant toks žmogus ima stengtis iš pradžių lyg vergas, bijodamas bausmės, o vėliau lyg samdinys, už gerus darbus tikėdamasis atlygio. Kentėdamas priešo puolimus ir kovodamas su gundymais, jis, nors ir daro gėrį, tačiau tai atlieka su dideliu vargu. Tačiau kai gauna iš Dievo pagalbą ir išsiugdo įprotį nuolat daryti gėrį, tuomet įgyja ramybę, siekia taikos, suvokia, ką reiškia sunki kova. Jis pradeda ieškoti taikos, jos siekia iš visų jėgų, kad, ją radęs, galėtų apgyvendinti savyje ir pagal Evangeliją tapti taikdariu (pgl. Mt 5, 9). Ir nuo šio momento, taikdarys ima daryti gėrį dėl paties gėrio. Tik tuomet yra pasiekiama ir tobula baimė.

25. Šventieji Tėvai yra pasakę, kad žmogus Dievo baimę įgyja tuomet, jei prieš akis turi mirtį ir pragaro kančias, jeigu kiekvieną vakarą save tikrina, kaip praleido dieną, o kiekvieną rytą – kaip praėjo naktis, taip pat jeigu jis nėra įžūlus ir artimai bendrauja su žmogumi, bijančiu Dievo. Kartą vienas brolis paklausė senolio: „Ką man reikia daryti, tėve, kad bijočiau Dievo?“ Senolis jam atsakė: „Eik ir gyvenk su žmogumi, kuris bijo Dievo. Jis, bijodamas Dievo, ir tave išmokys Jo bijoti.“ Mes Dievo baimę varome kuo toliau nuo savęs, nes elgiamės priešingai, nei yra pasakyta: prieš akis neturime nei savo mirties, nei pragaro kančių, netiriame savęs, nei kaip praleidome dieną, nei kaip praėjo naktis, bet gyvename apsileidę ir bendraujame su žmonėmis, nebijančiais Dievo, todėl ir patys tampame įžūlūs. Na, o įžūlumas yra blogiau už viską. Tai – visiška pražūtis, nes niekas taip nevaro šalin Dievo baimės kaip įžūlumas. Kartą abato Agatono paklausė apie įžūlumą ir jis atsakė: „Įžūlumas panašus į stiprų deginantį vėją, nuo kurio visi bėga slėptis ir nuo kurio medžiuose vysta visi vaisiai.“ Tegul Dievas mus visus gelbėja nuo įžūlumo – šios visa žudančios aistros.

26. Įžūlumo nedorybė būna įvairi: įžūliam galima būti žodžiu, žvilgsniu ir judesiu. Įžūlumas pasireiškia tuščiažodžiavimu, kalbant pasaulietinius niekus, juokingai elgiantis, siekiant išprovokuoti kitus nepadoriam juokui. Įžūlumas yra ir tuomet, kada kalbėdamiesi be reikalo liečiame kitą, stumtelime ar ką nors išplėšiame iš kito rankų, begėdiškai į ką nors žiūrime: visa tai daro įžūlumas, visa tai kyla todėl, kad širdyje nėra Dievo baimės. Nekontroliuojamas įžūlumas po truputį žmogų padaro visiškai nerūpestingą ir apsileidusį. Todėl nėra sielai nieko žalingesnio už įžūlumą, nes jis ir yra visų aistrų tėvas, iš sielos genantis Dievo baimę, Jo palaimą ir gimdo apsileidimą.

27. Abatas Jonas, abato Varsanufijaus mokinys, išlydėdamas pas jį atėjusius brolius, nuolat kartodavo kurią nors vieną iš šių keturių frazių: „Sąžiningumas artimui gimdo nusižeminimą“; „Niekuomet nereikia savo valios laikyti aukščiau savo brolio valios“; „Bėk nuo visko, kas žmogiška, ir išsigelbėsi“; „Nešiokite vieni kitų naštas, ir taip įvykdysite Kristaus įstatymą“ (Gal 6, 2).

28. Nenoriu, kad atlikdami bet kokį darbą, nors jis būtų ypač svarbus ir reikalautų didelio atidumo, jį darytumėte besiginčydami, įsitempę arba sutrikę, bet noriu, kad būtumėte įsitikinę, jog bet koks darbas, didelis jis ar mažas, yra tik viena aštuntoji to, ko mes siekiame. O išsaugoti savo širdį tyrą – septynios aštuntosios. Tad jeigu jūs darote kokį nors darbą ir jį norite atlikti teisingai, stenkitės ir darbą gerai atlikti, kas yra tik viena aštuntoji, ir save išsaugoti – kas yra septynios aštuntosios. O jeigu atliekant darbą jums tektų ginčytis ir pakenkti sau arba kitam, tai prarasime septynias aštuntąsias, norėdami išsaugoti vieną aštuntąją.

29. Išmintingasis Saliamonas savo patarlėje sako: „Kur nėra kam vadovauti, tauta žūva; saugumą laiduoja patarėjų gausumas“ (Pat 11, 14). Ar suprantate, ko mus moko Šventasis Raštas? Jis mus apšviečia, kad nereikia pasitikėti savimi pačiais, negalima laikyti savęs viską išmanančiais ir galinčiais save valdyti, nes mums yra reikalinga pagalba, reikalingi mokytojai, kurie mus pamokytų pagal Dievą. Nėra labiau nelaimingesnio žmogaus ir esančio taip arti žūties kaip tas, kuris neturi, kas jį pamokytų kelyje pas Dievą. Žmogus, niekieno nevadovaujamas, iš pradžių visuomet nuoširdžiai pasninkauja, atlieka budėjimus, siekia vidinės tylos, paklusnumo ir kitokių dorybių. Po to šios nuoširdžios pastangos pradeda vėsti ir, jam neturint, kas jį pamokytų ir palaikytų, iš naujo uždegtų vidinę ugnį, jis ima vysti, parpuola ir galiausiai tampa pavaldus savo priešams, kurie su juo jau daro, ką tik nori.

30. Apie tuos, kurie viską daro pasitarę, Saliamonas kalba: „Saugumą laiduoja patarėjų gausumas.“ Jis moko, kad tartis reikia dėl visko, ir ne taip, kad apie vieną kalbėti, o kitą nuslėpti, bet atskleisti viską ir dėl visko tartis, nes išgelbėjimas slypi patarimų gausoje.

31. Neatverdami savo minčių ir ketinimų, neklausdami patyrusiųjų patarimo, mes laikomės savo valios ir vadovaujamės savo sprendimais bei pasiteisinimais, tai yra tuo, ką patys laikome teisinga. Tokiu elgesiu, nors iš pažiūros atlikdami ir gerą darbą, net patys to neįtardami, sau spendžiame spąstus ir žūvame. Nes kaipgi mes galime atpažinti Dievo valią ir jai visiškai atsiduoti, jeigu tikime tik savimi ir laikomės tik savo valios? Tad abatas Pimenas ir sako: „Mūsų valia yra varinė siena tarp Dievo ir žmogaus.“

32. Tam, kuris pasitiki savo protu ir atsiduoda savo valiai, piktasis lengvai surengia nuopuolį. O kas viską daro, klausdamas patarimo, prie to priešas prieiti negali. Piktasis negali pakęsti nei klausimo, nei patarimo, neapkenčia paties balso, net tokių žodžių garso. Ar pasakyti kodėl? Nes jis žino, kad kai tik bus imta klausinėti apie tai, kas yra teisinga ir naudinga, jo klastos tuoj pasimatys. O piktasis nieko taip nebijo, kaip tik būti atpažintas, nes tuomet jis jau nebegali veikti klastingai ir slapta. Kai kas nors patyrusiojo paklausia ir gauna patarimą: „Tą daryk, o šito nedaryk“, arba: „Kentėti dar ne laikas“, arba: „Kentėti laikas“, tuomet velnias neberanda, kokiu būdu tokiam žmogui pakenkti, nes toks žmogus visuomet tariasi ir iš visų pusių save aptveria siena, ir tokiu būdu jam išsipildo, kas pasakyta: „Saugumą laiduoja patarėjų gausumas“ (Pat 11, 14).

33. Piktajam patinka pasikliaujantieji savo protu, nes tokie padeda ir priešui juos pulti, ir patys sau spendžia pinkles. Aš nežinau kitokio būdo nupulti vienuoliui, kaip tik pasitikint savo širdimi. Kai kurie sako, kad žmogus puola tai nuo vieno, tai nuo kito, tačiau aš nežinau kitokio nuopuolio, kaip tik tas, kuris įvyksta žmogui pasikliaujant pačiu savimi. Pamatysi puolusįjį, žinok – jis pasitikėjo savimi. Ir už šita nieko nėra pavojingesnio ir labiau žlugdančio.

34. Aš visuomet jums kartoju, kad nuo smulkių pataikavimų sau, pradedame daryti ir dideles nuodėmes. Kokia gali būti sunkesnė nuodėmė už artimo smerkimą? Nuo ko dar labiau nusisuka Dievas ir ko dar labiau Jis neapkenčia? Ir vis dėlto žmogus dažnai įpuola į šį didžiulį blogį ir įpuola iš pažiūros atrodytų dėl nežymaus begėdiškumo savo artimui. Ir kada sau tai atleidžiama, protas ima ir palieka savo nuodėmes nuošalėje, o pradeda pastebėti tik artimo nuodėmes. Nuo šio įpročio prasideda apkalbos, priekaištai, piktžodžiavimai ir, pagaliau, žudantis smerkimas. Niekas taip nesupykdo Dievo, niekas taip žmogaus neatitolina nuo Jo malonės ir neveda į pražūtį, kaip piktžodžiavimas, priekaištai artimui ir jo smerkimas.

35. Viena yra piktžodžiauti, o kita – smerkti ir niekinti. Piktžodžiauti tai yra pasakyti apie kurį nors iš brolių, kad jis melavo, paleistuvavo, pyko ar šiaip ką nors blogo padarė. Vadinasi, toks žmogus apkalba brolį, tai yra aistringai kalba apie jo nusidėjimus. O smerkti reiškia pasakyti, kad brolis yra melagis, paleistuvis ar pikčiurna. Taip kalbantysis pasmerkia pačią brolio sielos nuostatą, sakydamas, jog jis yra toks ir toks, jį pasmerkia kaip tokį, o tai yra sunki nuodėmė.

36. Evangelijoje skaitome, kaip fariziejus meldėsi ir dėkojo Dievui už savo dorybes (pgl. Lk 18, 10–14). Dėkodamas jis nemelavo, bet sakė tiesą, ir ne dėl to buvo pasmerktas, nes Dievui reikia dėkoti, jeigu mums pavyksta padaryti ką gero, nes tą mums padeda atlikti pats Dievas. Tad fariziejus buvo pasmerktas ne už tai ir ne dėl to, kad pasakė: „Dėkoju Tau, Dieve, kad nesu toks, kaip kiti žmonės“ (Lk 18, 10). Bet kai ištarė: „<…> arba kaip šis va muitininkas“, tuomet jis buvo pasmerktas, nes tokiais žodžiais smerkė kitą, jį pasmerkė kaip asmenį, pačią sielos nuostatą, visą jo gyvenimą. Todėl nuteisintas į namus parėjo muitininkas, o ne fariziejus.

37. Tik vienam Dievui priklauso teisti ar išteisinti, nes tik Jis vienintelis težino kiekvieno žmogaus sielos nuostatą ir jėgas, veržimąsi ir dovanas, kūno sandarą ir gabumus ir, tik visa tai žinodamas, Viešpats teisingai nuteisia arba išteisina. Nes kas gi gali daugiau apie visa tai žinoti negu Tas, kuris mus sukūrė.

38. Kartais mes ne tik smerkiame, bet ir niekiname artimą, nes viena yra smerkti, o kita – niekinti. Tai blogiau ir daug žalingiau nei smerkimas.

39. Norintieji išsigelbėti nekreipia dėmesio į svetimus trūkumus, o žiūri tik į savo nuopuolius ir todėl daro pažangą. Toks buvo tas, kuris, matydamas, jog brolis nusidėjo, atsiduso ir tarė: „Vargas man, nes kaip jis nusidėjo šiandien, taip aš nusidėsiu rytoj.“ Ar dabar supranti išmintingą sielos nuostatą? Ar suvoki, kokį būdą jis atrado nepasmerkti brolio? Jis tuo būdu sau įskiepijo ir rūpestį bei atsargumą, kad rytoj pats gali nusidėti, ir taip išvengė smerkimo. Tačiau šituo nepasitenkino ir dar pridūrė: „Šis atgailaus už savo nuodėmes, o man nepavyks kaip reikiant savųjų apgailėti.“ Ar dabar supranti, ką reiškia nušvitusi siela?

40. Kartais nutinka, kad smerkimo nuodai, perpildę sielą, ieško, kur išsilieti. Ir štai mes susitinkame su kitu, ramybėje esančiu broliu ir skubame jam viską perpasakoti: atsitiko tai ir tai, taip į jo širdį įnešdami smerkimo nuodėmę. Šitaip elgtis mes nebijome ir dėl to neišgyvename, nors darome velnišką darbą. Juk kenkimas kitam – kieno jei ne paties velnio darbas? Tokiu būdu mes tampame šėtono pagalbininkais, tarnaujančiais savo ir artimo pražūčiai. O kodėl taip atsitinka? Ogi todėl, kad mumyse nėra meilės, nes „meilė uždengia nuodėmių gausybę“ (1 Pet 4, 8).

41. Šventieji nesmerkia nusidedančiojo ir nuo jo nenusisuka, bet jį užjaučia, dėl jo liūdi, jį protina, guodžia, gydo kaip sergantį narį ir daro viską, kad jį išgelbėtų. Kartą pas šventąjį Amoną atėjo broliai ir jam tarė: „Eik, tėve, ir pažiūrėk – mūsų brolis į celę parsivedė moterį.“ Nuėjęs į celę ir supratęs, kad brolis moterį bus paslėpęs kubile, ant jo atsisėdo, o visiems kitiems liepė ieškoti visoje celėje. Ir kai jie nieko nerado, jis jiems tarė: „Dievas teatleidžia jums.“ Taip tėvas juos sugėdino, suteikdamas didžią pamoką, kad nereikia tikėti viskuo, kuo yra kaltinamas tavo brolis. Ir šį brolį šventasis pamokė, ne tik jį apsaugodamas pagal Dievą, bet ir paprotindamas, kai pasitaikė patogus momentas. Visiems išėjus lauk, jis, paėmęs brolį už rankos, jam pasakė: „Pagalvok apie savo sielą, broli!“ Šis brolis kaipmat susigėdo, susigraudino ir tokiu būdu užkirto kelią nuodėmei. Taip iš meilės ir užuojautos žmogui sielai buvo padaryta didžiulė paslauga.

42. Įsivaizduokite apskritimą, jo centrą ir iš apskritimo centro išorės link išeinančius spindulius. Šie spinduliai kuo toliau tęsiasi nuo centro link apskritimo išorės, tuo labiau vienas nuo kito tolsta, ir atvirkščiai – kuo labiau artėja link centro, tuo labiau artėja ir vienas prie kito. O dabar įsivaizduokite, kad šis ratas yra pasaulis, jo centras – Dievas, o spinduliai – žmonių gyvenimo keliai. Ir štai kaip nutinka. Kuo labiau žmonės artėja prie apskritimo centro, norėdami priartėti prie Dievo, tuo labiau ir priartėja vienas prie kito. Lygiai taip reikia suprasti ir atitolimą nuo Dievo. Atitolus nuo Jo, atitolstame ir vienas nuo kito. Tokia meilės esmė: jeigu esame toli nuo centro, tai esame toli ir nuo paties Dievo, nuo Jo meilės, nuo meilės artimui. Jeigu pamilstame Dievą, prie Jo artėjame, tai tampame artimi ir žmonėms, Dieve susijungdami meile su jais.

43. Kodėl taip atsitinka, kad kartais kas nors išgirdęs įžeidimą į tai nekreipia jokio dėmesio, to neima giliai į širdį, lyg visiškai nieko nebūtų girdėjęs, o kartais sureaguoja labai stipriai. Kodėl? Žmogus dažnai nekreipia dėmesio į įžeidimas, nes būna tik ką pasimeldęs ar atlikęs šiaip kokias nors dvasines pratybas ir tuo metu jaučia dvasinį pakylėjimą, todėl lengvai nusileidžia broliui ir nesutrinka išgirdęs įžeidimą. Arba toks žmogus būna geranoriškai nusiteikęs šio brolio atžvilgiu, todėl jam atleidžia visus įžeidimus. Tačiau nutinka ir taip, kad jis niekina jį įžeidusįjį ir dėl to nieku laiko jo pasakytus žodžius. O stipriai reaguoja dėl priešingų dalykų – būna prastai nusiteikęs arba nemėgsta įžeidusiojo brolio ir dar dėl daugelio kitokių priežasčių. Bet pagrindinė įsižeidimo priežastis – nepriekaištavimas sau.

44. Abatas Pimenas yra pasakęs: „Kur tik beeitų sau priekaištaujantis žmogus, kokia tik beatsitiktų jam nelaimė ar negarbė, jis jau iš anksto save laiko vertu šių nesėkmių ir dėl to niekuomet nenusivilia.“

45. Su tuo galima nesutikti ir sakyti: „Jeigu aš broliui nesuteikiau jokio preteksto įžeidimui, o jis vis tiek mane įžeidė, tai kaip aš galiu sau priekaištauti?“ Tačiau jeigu kas save ištirtų Dievo baimės akivaizdoje, tuomet pamatytų, kad tikrai jis pats paskatino brolį jį įžeisti arba veiksmu, arba žodžiu, arba savo veido išraiška, o jeigu einamuoju momentu tam ir nesuteikė jokios priežasties, tuomet gali būti, kad anksčiau dėl to paties pats yra įžeidęs brolį. Tad ir sakau, jeigu kas save ištirtų Dievo baimės akivaizdoje, patyrinėtų savo sąžinę, tai tikrai rastų savo kaltę ir sau papriekaištautų.

šv. dorotėjus

46. Neretai nutinka taip, kad sėdi sau brolis vienas pats gilioje vidinėje tyloje, bet štai ateina kitas brolis ir, jiems besikalbant, pasako ką nors tokio, kas jį suglumina. Ir štai jis viduje sau galvoja: „Jeigu šis brolis nebūtų atėjęs ir manęs sugluminęs, tai aš nebūčiau nusidėjęs.“ Koks juokingas svarstymas! Argi tas, kuris pasakė žodį, jam ir uždegė vidinę aistrą? Jis tik padėjo iškilti į paviršių tam, kas ir taip jame tūnojo. Ir dabar vertėtų ne broliui, bet sau priekaištauti, atgailaujant dėl aistros. Toks žmogus panašus į supelijusią duoną, kuri iš išorės atrodo sveika, o ją perlaužus pasimato, kad ji pilna puvėsio, arba panašus į iš išorės švarų indą, kurį atidarius pasklinda smarvė. Taip ir šis brolis, kuriam atrodė, jog buvo tyloje, tačiau jo gelmėje tūnojo aistra ir, broliui tarus keletą žodžių, iš jo pasklido smarvė. Todėl jeigu jis nori, kad būtų jo pasigailėta, tuomet tegul atgailauja sau priekaištaudamas. Tik tokiu keliu eidamas, jis padarys pažangą ir nutyrins save. O atėjusiajam broliui jis turėtų padėkoti, nes jis jam padarė didelę paslaugą.

47. Žmogus nusidėdamas išvargsta, nes nuodėmė iškankina tą, kuris jai pasiduoda. Todėl viskas, kas su juo beatsitiktų, jį vargina. Jeigu žmogaus gyvenime pradeda dominuoti gėris, tai tuomet, kas anksčiau žmogui buvo sunku ir jį vargino, dabar, jam darant pažangą, tampa lengva.

48. Bet kuriuo atveju mes savo žvilgsnius visuomet turime kelti aukštyn. Ar mums kas gera padarytų, ar nuo blogio tektų nukentėti, mes turime žiūrėti aukštyn į Dievą ir už viską, kas su mumis atsitinka, Jam dėkoti, o sau priekaištauti, tariant: „Jei man atsitinka kas nors gera – tai Apvaizdos rūpestis manimi, o jei nutinka kas bloga – tai man už mano nuodėmes.“

49. Mes esame kasdien nusidedantys ir savo aistras tenkinantys nusidėjėliai! Apleidome šventųjų Tėvų nurodytą teisingą kelią – priekaištavimo sau kelią ir einame kreivuoju – priekaištavimo artimui keliu. Ir atlikdami bet kokį darbą ar veiksmą visą naštą ir kaltę stengiamės suversti savo broliui. Tinginiaujame ir nevykdome nė vieno Dievo Įsakymo, o iš artimo reikalaujame, kad jis vykdytų juos visus.

50. Kartą senolio kažkas paklausė: „Kas yra svarbiausia, ką tu suradai visame savo pasišventimo kelyje?“ Jis atsakė: „Svarbiausia yra tai, kad išmokau priekaištauti sau.“ Panašiai yra kalbėjęs ir šventasis Antonijus: „Didis dalykas yra savo nuodėmes sau prisiimti Dievo akivaizdoje ir iki paskutinio atodūsio tikėtis gundymų.“ Ir visuose pamokymuose aptinkame, kad mūsų Tėvai ramybę įgydavo todėl, kad viską, net ir patį mažiausią dalyką, patikėdami Dievui visuomet laikydavosi šitos taisyklės – visur ir visada priekaištaudavo sau.

51. Mūsų Tėvai yra pasakę: „Vienuoliams nebūdinga pykti ar įžeidinėti ką nors kitą“, ir dar: „Kas nugalėjo susierzinimą, tas nugalėjo ir demonus, o kas yra nugalėtas šitos aistros, tam išvis yra svetimas vienuolio gyvenimas.“ Kas mums daugiau belieka, broliai, kaip tik apverkti šią apgailėtiną mūsų būklę? Tad būkime dėmesingi sau ir su Dievo pagalba pasistenkime nugalėti šią žudančią aistrą.

52. Neretai tarp brolių pasitaiko nepasitenkinimų ir nesutarimų, bet jie stengiasi tai užglaistyti ir nusiraminti. Tačiau kartais nutinka, kad kuris nors ir išoriškai susitaikęs savo viduje ir toliau tebepyksta ir savyje laiko blogas mintis prieš brolį. Tai yra vadinama pykčio laikymu, o į tai reikia kreipti labai didelį dėmesį, kad taip laikydami pyktį „neužstrigtume“ ir su juo visai nepražūtume. Tas, kuris iš karto tik susierzinęs susitaikė su broliu, tas nugalėjo momentinį pyktį, bet prieš pykčio laikymą dar nepakilo į kovą ir todėl savo viduje vis dar tebelaiko blogas mintis prieš jį supykdžiusįjį. Nes viena yra pykčio laikymas, kita – neapykanta, o dar kita – susierzinimas. Kad tai geriau suprastumėte, pateiksiu pavyzdį: kas ruošiasi įkurti ugnį, iš pradžių ima mažą žariją, o tai yra tave įžeidusiojo brolio žodis. Jeigu tu pakęsi ir atleisi už šį žodį, tuomet užgesinsi žariją. Tačiau jeigu leisi sau galvoti: „Kodėl jis šitaip pasakė?“; „Jeigu jis man šitaip, tai ir aš jam pasakysiu“; „Jeigu jis nebūtų norėjęs manęs įžeisti, tuomet nebūtų šito pasakęs“ ir pan. Štai tuomet ant rusenančios žarijos tu jau padėjai šiaudų, kurie sukėlė dūmus. Taip atsiranda sumišimas, kuris ir yra širdį erzinantis vidinis judėjimas. O susierzinimas yra kerštingas sukilimas prieš įžeidusįjį, ir jis pereina į įžūlumą. Kaip sakė palaimintasis abatas Markas: „Pyktis, kuris yra maitinamas blogomis mintimis, erzina širdį. Jį nužudo tik malda.“ Jeigu tu pakęstum lengvą brolio žodį, tuomet užgesintum ir tą mažą žariją, dar prieš įsiliepsnojant sumišimui. Tačiau ir sumišimą, kol dar jis neįsišaknijęs, galima nuslopinti tylėjimu, malda ir širdies nuolankumu. O jeigu ir toliau kurstysi ugnį, tai yra erzinsi savo širdį, galvodamas: „Kodėl jis taip…“, arba: „Kaip jis man, taip ir aš jam…“, tuomet tavo širdyje įsiliepsnos susierzinimas. Jeigu stengsiesi, gali užgesinti ir šią ugnį, dar prieš įsiplieskiant galingam pykčiui. Tačiau jeigu savo viduje ir toliau reikši nepasitenkinimą ir save erzinsi, tai būsi panašus į žmogų, kuris, pastoviai į ugnį dėdamas malkų, pagaliau sukuria didžiulę liepsną – pyktį. O jeigu pyktis įsisenėja, tai pavirsta pykčio laikymu, nuo kurio žmogus negalės išsilaisvinti, jeigu „nepralies kraujo“ – prakaito ir alinančios darbo su savimi.

53. Štai jūs ką tik girdėjote, kas yra sumišimas, susierzinimas, pyktis ir pykčio laikymas. Ar supratote, kaip nuo vieno žodžio yra prieinama iki tokio didelio blogio? Jeigu nuo pat pradžių būtum sau papriekaištavęs, kantriai pakentęs brolio žodį, nebūtum norėjęs atkeršyti ir į vieną žodį nebūtum atsakęs dviem arba trimis ir nebūtum norėjęs už blogį atsakyti blogiu, tuomet iš viso šito būtum lengvai išsilaisvinęs. Todėl ir sakau jums: visada atkirskite aistras, kol jos dar jaunos, kol jos neįsitvirtino ir neįsišaknijo jumyse, nes nuo jų jums teks daug kentėti. Viena yra išrauti jauną daigą, o visai kas kita – suaugusį medį.

54. Už blogį atsimokėti blogiu galima ne tik darbais, žodžiais, bet ir savo laikysena. Kai kas galvoja, kad už blogį neatsimoka blogiu, bet pasirodo, kad jis tai padaro žodžiu arba povyza, arba gestais, arba žvilgsniu, nes visu šituo taip pat galima įžeisti savo brolį, ir tai yra atsimokėjimas blogiu už blogį. Kitas gi nesistengia keršyti broliui nei darbu, nei žodžiu, nei laikysena arba žvilgsniu, tačiau savo širdyje laiko nepasitenkinimą broliu ir ant jo rūstauja. Dar kitas net širdyje nieko prieš brolį nelaiko, bet jeigu išgirsta, kad kas nors kitas tą brolį įskaudino ir taip jį pažemino, tuomet džiaugiasi. Pasirodo ir šis žmogus savo širdyje yra blogiu už blogį atmokantis. Kitas nelaiko savo širdyje džiaugsmo dėl brolio nesėkmės, bet ir nesidžiaugia jo sėkme, o matydamas, kaip jį kiti giria, pats liūdi, ir tai yra pykčio laikymo rūšis, nors ir pati lengviausia.

55. Kartais atsitinka taip, kad du žmonės vienas kitą įžeidžia, o po to atsiprašo ir susitaikę ramiai sau toliau gyvena, neturėdami širdyje nieko pikto vienas prieš kitą. Tačiau jei po kiek laiko pasitaiko, kad vėl kuris nors iš jų pasako kitam ką nors įžeidžiančio, tai kitas ima piktintis ne tik dėl dabar pasakytų žodžių, bet prisimena ir ankstesnį įžeidimą. Toks žmogus yra panašus į tą, kuris turėjo kraujuojančią žaizdą, bet ją aptvarstęs užgydė. Tačiau jeigu kas nors į ją metė akmenį, tai ją vėl pažeidė, ir tą vietą skauda labiau nei bet kurią kitą kūno vietą. Tą patį išgyvena ir tas žmogus, kuris turėjo žaizdą, bet ją užgydė, tai yra pyktį pašalino nusižeminimu. Ėmė dėti pastangas ir prieš pykčio laikymą – tai reiškia, kad žaizda ėmė gyti. Tačiau ši žaizda dar nevisiškai užgijusi – dar yra pykčio laikymo likučių, ir tokį žmogų užtenka visai nestipriai užgauti, kad žaizda vėl atsivertų.

56. Reikia tvirtai pasiryžti visiškai išvalyti iš vidaus pūliuojančią žaizdą, kad skaudama vieta galėtų tinkamai užgyti ir kad iš išorės net nebūtų galima pastebėti, jog čia kadaise žaizdos būta. Kaip to pasiekti? Reikia iš visos širdies melstis už įžeidusįjį, sakant: „Dieve, padėk mano broliui ir man dėl jo maldų!“ Tokiu būdu melsdamasis už brolį pajusi jam užuojautą ir meilę, prašydamas sau pagalbos dėl jo maldų, nusižeminsi. O ten, kur yra užuojauta, meilė ir nusižeminimas, jau nieko negalės padaryti susierzinimas, pykčio laikymas ar kita kokia aistra? Abatas Zosima yra pasakęs: „Net jeigu velnias pakiltų į kovą, apsiginklavęs visomis blogio gudrybėmis ir su visais savo demonais, tai visos jo niekšybės būtų sunaikintos nusižeminimu, vykdant Kristaus Įsakymus.“

57. Darykite, ką pataria senoliai, ir tik taip elgdamiesi suprasite, ką jie sako. Jeigu taip nesielgsite, niekada negalėsite vien tik iš žodžių suprasti ir išmokti pasišventusiojo kelio. Kuris gi žmogus, nutaręs mokytis meno, apsiriboja vien klausymu? Ne, iš pradžių jis daro ir gadina, paskui vėl daro ir naikina nepavykusius darbus ir taip po truputį per vargus ir kantrybę, Dievui padedant ir Jam stebint tokio žmogaus pastangas bei ryžtą, išmoksta meno. O mes norime įvaldyti meną, kuris yra visų menų menas, jo norime išmokti vien žodžiais, nesiimdami jokio darbo. Ar tai įmanoma?! Būkime dėmesingi sau ir dėkime didžias pastangas šiame kelyje, kol turime laiko.

58. Reikia būti visokeriopai dėmesingiems, kad nebūtume melo apvogti, nes melagis negalės susijungti su Dievu. Melas Dievui svetimas. Evangelijoje apie melagį pasakyta, kad, „skleisdamas melą, jis kalba, kas jam sava, nes jis melagis ir melo tėvas“(Jn 8, 44). Melo tėvu yra vadinamas velnias, o tikrąja Tiesa – Dievas. Pats Dievas sako: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14, 6). Ar mes iš tiesų žinome, nuo ko save atskiriame ir su kuo susijungiame meluodami! Tad jeigu iš tikrųjų mes norime išsigelbėti, tai kiek tik galime ir iš visos savo širdies turime mylėti tiesą ir saugoti save nuo bet kokio melo, kad jis mūsų neatskirtų nuo tiesos ir gyvenimo.

59. Yra trys skirtingos melo rūšys: galima meluoti mintimis, žodžiu ir savo gyvenimu. Mintimis meluoja tas, kuris savo spėliones ir tuščius įtarinėjimus artimo atžvilgiu laiko tiesa. Pavyzdžiui, kada jis mato, kad jo brolis su kuo nors kalbasi, pradeda visaip spėlioti: „Tai turbūt jis mane apkalba“ ir pan. Toks žmogus meluoja mintimis, nes jis remiasi vien tik savo spėlionėmis, kurios neatitinka tiesos, ir iš to kyla vidiniai pykčiai ir smerkimas. Žodžiu meluoja tas, kuris, patingėjęs keltis naktiniam budėjimui, nesako, jog tingėjo keltis, bet teisinasi: „Atleisk, kad neatėjau, nes karščiavau“, ir prisigalvoja dešimtis įvairiausių kitų pasiteisinimų, užuot nusižemintų ir pasakytų kelis tiesos žodžius. Taip pat jeigu toks brolis ko nors nori, nepasako tiesiai, bet tol manipuliuoja įvairiausiais žodžiais, tai nurodydamas kaip kokią nors būtinybę ar gyvybiškai svarbų poreikį, kol galiausiai patenkina savo norą. Tokiu žmogumi galiausiai nustojama tikėti net ir tada, kai jis ima kalbėti tiesą. Savo gyvenimu meluoja tas, kuris būdamas pasileidėlis save pateikia kaip susilaikantį, ir kuris būdamas savanaudis apsimeta esąs gailestingas ir dosnus, arba būdamas išpuikęs vaidina nusižeminusį.

60. Pasirūpinkime savimi, nes mums nebus suteikta papildomai laiko, kai iššvaistysime mums skirtąjį? Ir iš tikrųjų ateis toks metas, kai norėsime, kad kas nors mums sugrąžintų tas prabėgusias dienas, bet jau bus per vėlu. Abatas Arsenijus visuomet savęs klausdavo: „Arsenijau, ko atsiskyrei nuo pasaulio?“

61. Tas, kuris neatleidžia vadžių ir priverčia save nuolat stengtis, tai, nors ir labai po truputį, bet vis dėlto daro pažangą ir savo sieloje ugdo dorybes, nes Dievas, matydamas jo pastangas, jam suteikia savo pagalbą. Tad nuolat stenkimės, nes, nors ir nepasieksime tobulumo, bet dėl savo dedamų pastangų iš Dievo sulauksime pagalbos ir jos dėka mumyse ims bręsti dorybės. Kažkuris iš senolių yra pasakęs: „Duok kraują ir priimk Dvasią“, tai yra pasišvęsk ir gausi Dievo malonę ugdydamas dorybes.

62. Kaip tas, kuris nori tapti dailide, neužsiima niekuo kitu ir nesimoko jokio kito amato, taip ir tas, kuris nori išmokti ugdytis dorybes, neturi užsiimti niekuo kitu, bet dieną ir naktį mokytis, kaip tai įgyti. Tačiau vis dėlto viskam turi būti riba. Vienas iš Tėvų pasakė: „Vaikščiokite karališkais takais ir skaičiuokite varstus.“ Dorybės – tai vidurys tarp trūkumo ir pertekliaus, nes yra parašyta: „Todėl būkite atidūs elgtis, kaip VIEŠPATS yra jums įsakęs. Nenukrypkite nei į dešinę, nei į kairę“ (Įst 5, 32).

63. Blogis pats iš savęs yra niekas, nes jis nėra kokia nors gyva būtybė ir neturi jokios sudėties. Tačiau siela, nusigręžusi nuo dorybių, tampa aistringa ir pati pagimdo nuodėmę, o po to kankinasi, nerasdama ramybės. O medis argi savo prigimtyje turi kirminų? Tačiau atsitinka taip, kad medyje atsiranda puvėsis, o puvėsyje ima veistis kirminai, ir šie kirminai vėliau ir patį medį sugriaužia. Taip ir siela pati pagimdo blogį, o galiausiai pati nuo jo ir kankinasi.

64. Tą patį stebime ir sergant kūnui: jeigu kas gyvena netvarkingai ir nesaugo savo sveikatos, tai kūne ima atsirasti ko nors perteklius arba trūkumas, ir tai žmogų padaro ligotą. O iki tol jame visiškai nebuvo ligos ir liga niekada nebuvo kuo nors, ir kūnui pasveikus jame ligos vėl nebelieka. Taip pat ir blogis yra sielos negalia, kuri, sielai praradus savo prigimtinę sveikatą – dorybę, ją užvaldo.

65. Žmogų gali užvaldyti trys būsenos: kai žmogus pasiduoda aistros veikimui, kai jai priešinasi arba kai stengiasi nuo jos išsivaduoti. Aistros veikimui pasiduoda tas, kuris patenkina jos užgaidas. Priešinasi tas, kuris nepasiduoda jos veikimui, tačiau ir neatkerta aistros, nors išmintingai jos išvengia. O vaduotis nuo aistros reiškia veikti prieš aistros užgaidas.

66. Pasiduodantysis aistroms yra panašus į žmogų, kuris sužeistas priešo strėlėmis ima ir dar giliau savo rankomis jas smeigia sau į kūną. Besipriešinantysis aistroms yra panašus į tą, į kurį priešas paleido debesį strėlių, tačiau jis, būdamas su šarvais, lieka nesužeistas. Besivaduojantysis nuo aistrų yra panašus į tą, kuris, nors ir apipiltas priešo strėlių debesų lietumi, jas sutrupina arba tiesiog nusiunčia jas atgal priešui.

67. Vienas brolis septynias dienas labai stipriai karščiavo. Po ligos praėjo keturiasdešimt dienų, o jis vis dar nepasitaisė, neatgavo jėgų ir jautėsi silpnas. Tik septynias dienas sirgo, o kiek daug dienų praėjo, tačiau jis vis nepasitaisė! Taip būna ir su siela, kada kuris nestipriai nusideda, o kiek paskui reikia laiko ir pastangų, kol vėl viską ištaiso.

68. Nors ir matydami, kaip mūsų broliai yra paimami iš mūsų tarpo, net ir žinodami, kad mirtis po truputį artinasi ir prie mūsų, tačiau vis tiek nesame sau dėmesingi. Būkime dėmesingi sau ir, kol dar turime laiko, jo nešvaistykime tuščiai. Prisiminkime žodžius, kuriuos yra pasakęs vienas senolis: „Jeigu ir pamestume auksą arba sidabrą, vis tiek turime galimybę juos vėl surasti, tačiau jei prarasime laiką, jį tuščiai leisdami ir tinginiaudami, tai vietoj prarastojo negalėsime gauti kito.“ Ir iš tikrųjų ieškosime nors vienos vienintelės prabėgusios valandėlės, tačiau jos negalėsime susigrąžinti.

šv. dorotėjus

69. Kartą vienas senolis su savo mokiniais vaikštinėjo po vietovę, kur augo dideli ir maži kiparisai. Senolis vienam iš mokinių paliepė: „Išrauk šį kiparisą.“ Kiparisas buvo nedidelis, todėl brolis lengvai viena ranka jį išrovė. Po to senolis parodęs kiek didesnį taip pat liepė jį išrauti. Brolis jį gerai išjudinęs abiem rankomis išrovė. Tuomet senolis nurodė dar didesnį. Brolis ir jį išrovė, tik dabar jau sutelkęs dideles pastangas. Po to jam buvo parodytas dar didesnis kiparisas. Kad ir kaip brolis stengėsi, tačiau niekaip nepajėgė jo išrauti. Senolis, matydamas, kad jis vienas nepajėgia jo išrauti, liepė kitam broliui padėti. Dviese jie šiaip taip išrovė. Tada senolis tarė savo mokiniams: „Šitaip yra ir su aistromis. Kol jos mažos, jas lengva išrauti, ir, jeigu tik panorėsime, lengvai jų atsikratysime. Tačiau jeigu apsileisime ir į mažas aistras nekreipsime dėmesio, tai jos įsišaknys, ir tuomet jau reikės pralieti daug prakaito jų atsikratyti. O jeigu aistros įsišaknys dar giliau, patys sau jau nebegalėsime padėti, jeigu nesulauksime šventųjų pagalbos Viešpatyje.“

70. Pranašas sako Babilono dukrai: „Laimingi, kurie paims tavo mažylius ir tėkš juos į uolą“ (Ps 137, 9). Babilono dukra – tai viso to, kas nuodėminga ir nemiela Dievui, simbolis. Jos vaikai – aistringos mintys ir tokie patys nuodėmingi darbai. Palaimintas tas, kuris į save neįsileidžia vylingų ir nuodėmingų minčių ir nesuteikia progos joms klestėti, neleisdamas blogiui virsti veiksmais, ir kol aistringos mintys dar mažos, tik gimusios, dar prieš joms įsišaknijant, visokeriopai stengiasi tėkšti jas į uolą ir sunaikinti Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu.

71. Šventieji Tėvai mums yra nurodę kelią, kaip žmogus gali palaipsniui apsivalyti nuo nuodėmių: kiekvieną vakarą jis turi save tirti, kaip praleido dieną, taip pat ir kiekvieną rytą – kaip praleido naktį. Atpažinus nuodėmes, reikia atgailauti prieš Dievą. Na, o mums, kadangi mes daug nusidedame ir esame labai užmaršūs savo nuodėmėms, reikėtų save tirti kas šešias valandas, kaip praleidome laiką ir kuo nusidėjome.

72. Kas save ims tokiu būdu stebėti, tame blogis pradės mažėti. Ir taip Dievo padedamas ir po truputį darydamas pažangą, jis neleis savyje įsitvirtinti aistroms. Didžiulė nelaimė yra pasiduoti kokios nors aistros įpročiui.

73. Ne tas vadinamas piktu, kuris vieną kartą supyko, ne tas vadinamas paleistuviu, kuris vieną kartą įpuolė į paleistuvystę, ir ne tas, kuris vieną kartą parodė gailestingumą, yra vadinamas gailestingu. Tačiau kaip nuolat ugdant dorybes, taip ir nuolat ydingai elgiantis atsiranda įprotis, ir toliau jis sielą arba ramina, arba kankina, nes kuo daugiau mes darome gėrio, tuo labiau įgyjame įprotį dorai elgtis ir per tai sau grąžiname prigimtinę savybę bei pakylame į pirmapradę sielos būseną (sveikatą). O yda sielą kankina, nes ydingai elgdamiesi išsiugdome svetimą ir mūsų prigimčiai priešišką įprotį, kuris ima kenkti mūsų sielai ir kūnui.

74. Erelis, nors ir tik vienu nagu įkliuvęs į tinklą, o visu kūnu būdamas laisvas, vis dėlto praranda visą savo jėgą, ir medžiotojas panorėjęs gali jį laisvai pagauti. Taip ir siela, jeigu įgis įprotį nuolaidžiauti kokiai nors vienai aistrai, tuomet piktasis ją galės nugalėti kada tik panorėjęs, nes siela dėl aistringo įpročio atsiduria jo rankose. Neleiskite, kad kokia nors aistra taptų jums įpročiu, bet melskitės Dievui dieną ir naktį, kad nepasiduotumėte pagundai. O jeigu mes, būdami silpni žmonės, puolame į nuodėmę ir būname nugalėti, pasistenkime tuoj pat keltis ir atgailauti, o atgailavę budėti, kad vėl nenupultume. Ir Dievas, matydamas mūsų gerą valią, nusižeminimą ir sugrudusią širdį, mūsų pasigailės ir mums išties pagalbos ranką.

75. Viskas, kas su mumis beatsitiktų, turi būti suvokiama kaip Dievo malonė, nes niekas nevyksta be Dievo valios. Dievas žino, kas mums yra naudinga, todėl ir leidžia, kad tai įvyktų. Iš visko, ką tik Dievas kuria, nėra nieko, kas nebūtų gėris. Tad niekuomet nereikia liūdėti dėl to, kas atsitinka, bet pasitikint Dievu nusiraminti ir atsiduoti į Jo rankas. Kartais kai kurie žmonės taip nusilpsta ir praranda jėgas dėl to, kas jiems atsitinka, ir taip nusimena, kad neatlaikę kančios ir liūdesio nutaria pasitraukti iš šio pasaulio, mirtį laikydami vienintele išeitimi, kad tik nereikėtų kentėti. Tačiau taip pasielgiama iš silpnadvasiškumo ir didelio neišmanymo, nes tokie žmonės nežino to baisaus momento, kuris ištinka, sielai paliekant kūną.

76. Vienas labai pasišventęs brolis paklausė senolio: „Kodėl mano siela taip trokšta mirties?“ Senolis jam atsakė: „Taip yra todėl, kad tu nepakeli dabartinių kentėjimų, nežinodamas, kad pomirtines kančios bus daug didesnės nei dabartinės.“ Kitas brolis irgi paklausė: „Kodėl būdamas savo celėje pasiduodu nerūpestingumui?“ Senolis į tai atsakė: „Taip nutinka todėl, kad tu dar nepažinai nei ramybės, nei būsimųjų kančių, nes jei tu būtum tai pažinęs, tai nors tavo celė ir būtų pilna kirminų tau iki kaklo, tu vis tiek kentėtum neatsipalaiduodamas.“ Tačiau mes norime išsigelbėti miegodami ir nieko nedarydami, todėl nepakeliame kentėjimų, kai tuo tarpu turėtume būti dėkingi Dievui ir laikyti save palaimintais, galėdami čia nors truputį pakentėti, kad įgytume ramybę Amžinybėje.

77. Šventasis Evagrijus Pontietis yra pasakęs: „Žmogus, kuris pasiduoda aistroms ir prašo Dievo, kad kuo greičiau numirtų, nežino, kad siela, būdama kūne, turi palengvinimą nuo savo aistrų – žmogus valgo, geria, miega, bendrauja su savo draugais. Tačiau kada siela paliks kūną, ji liks viena su savo aistromis, todėl aistrų apimta ji be paliovos bus jų kankinama, kaitinama ir nuolat puolama taip, kad apie Dievą negalės net prisiminti. Šis prisiminimas galėtų bent trumpam nuraminti ir pralinksminti sielą, tačiau aistros to jau nebeleidžia padaryti.“

78. Stebint dabartines žemiškas kūno kančias galima nors truputį suprasti, kokie kentėjimai anapus. Pavyzdžiui, jeigu kūną apima karštinė, tai ši jį kaitina. Kokia stipri ugnis jį degina iš vidaus! Taip ir aistringa siela kankinasi dėl savo piktų įpročių, nes yra apimta karčių prisiminimų ir slegiančių aistringų įspūdžių, kurie be paliovos ją kaitina.

79. Ir kas gi be siaubo galėtų mąstyti apie tas baisias kančių vietas, ugnį, tamsą, negailestingus šėtono tarnus kankintojus, apie kuriuos yra kalbama Šventajame Rašte. Jau vien tik kokia baisi yra amžino pasmerkimo gėda. Šventasis Auksaburnis sako: „Jeigu ir netekėtų ugnies upė, ir nelauktų tamsybių angelai, bet į pomirtinį teismą būtų sukviestos vien tik žmonių sielos, ir vienos iš jų būtų pagirtos ir tuo pašlovintos, o kitos liktų be garbės ir negalėtų matyti Dievo šlovės, tai ar tokia bausmė nebūtų didesnė už bet kokį pragarą?“

80. Pasirūpinkime, kad mūsų neištiktų toks likimas. Tam, žinoma, yra reikalingos didelės pastangos. Tad pasistenkime, kad būtume verti mums teikiamo Viešpaties Gailestingumo. Jeigu kas, turėdamas dirvą, ją paliks nedirbamą, ar ji neapaugs piktžolėmis? Ir kuo ilgiau jis paliks ją be priežiūros, ar tuo labiau ji nepriaugs usnių ir erškėčių? Ir kai toks žmogus nutars savo dirvą išravėti, ar ne tuo labiau susikruvins rankas, kuo labiau apleista ji buvo? Juk jam reikia ne vien tik nuplėšti žalumą, kuri yra užaugusi virš žemės, bet ir gilias šaknis išrauti, nes jei to nepadarys, greitai ir vėl visos piktžolės ataugs. Taip atsitinka ir su mūsų siela. Kai tik ja nesirūpiname, ji apauga aistrų žaluma, o kai nutariame ją apvalyti, tenka labai stipriai prakaituoti, nes mums reikia ne vien tik aistringus darbus palikti, bet su šaknimis išrauti pačius aistringus įpročius. Nėra nieko blogiau už aistringą įprotį. Kaip sako šventasis Vasilijus Didysis: „Didelis žygdarbis yra nugalėti blogą įprotį, nes jis, per ilgą laiką įsišaknijęs, dažnai įgyja prigimtinę jėgą.“

81. Reikia ne vien tik nuo aistrų išsivaduoti ir jas atkirsti, bet ir jų priežastis sunaikinti, o po to dirvą – tvirtą sielos moralinį nusiteikimą gerai patręšti atgaila ir ašaromis ir, nieko nelaukiant, imti sėti gerą sėklą, tai yra daryti gerus darbus. Kaip kad būna ir žemdirbystėje, jei gerai išpuoselėta dirva yra paliekama ir neapsėjama, joje bemat vėl priauga piktžolių, nes gerai išpurentoje dirvoje joms yra patogu dar giliau įsišaknyti. Taip nutinka ir su žmogumi, kuris, atgailavęs dėl savo nuodėmių ir moraliai pasitaisęs, toliau dorybėmis nesirūpina. Tuomet jam išsipildo Evangelijos žodžiai, kuriais sakoma, kaip netyroji dvasia sugrįžusi randa išvalytus ir sutvarkytus namus ir tada ji eina ir parsiveda dar septynias dvasias, piktesnes už save, nuo ko žmogui būna dar blogiau nei prieš tai (pgl. Mt 12, 44).

82. Kiekvienas norintysis išsigelbėti turi ne tik blogio nedaryti, bet ir privalo kurti gėrį, kaip sakoma psalmėje: „Venk pikto ir daryk gera“ (Ps 34, 15). Pavyzdžiui, jeigu kuris būna piktas, turi ne tik nepykti, bet ir nuolankumą išsiugdyti, o jeigu kuris yra išdidus, tuomet turi nusižeminti. Nes kiekviena aistra turi jai priešingą dorybę: išdidumas – nusižeminimą, godumas – gailestingumą, pasileidimas – išmintį, silpnadvasiškumas – kantrybę, pyktis – nuolankumą, neapykanta – meilę.

83. Kaip kadaise mes iš sielos išvarėme dorybes ir vietoje jų įsileidome aistras, taip dabar mes turime išvaryti aistras ir susigražinti dorybes. Dorybės mums yra natūralios, nes duotos paties Dievo. Dievas, kurdamas žmogų, jau pačioje pradžioje jam įskiepijo visas dorybes, nuspręsdamas: „Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą“ (Pr 1, 26). Viešpats yra pasakęs, „padarykime pagal mūsų paveikslą“ todėl, kad sukūrė mūsų sielą nemirtingą ir laisvą, o „pagal panašumą“ – turėdamas omenyje dorybes. Nes pats Dievas mus kviečia: „Būkite šventi, nes Aš esu šventas“ (1 Pt 1, 16). Tad dorybės mums yra prigimtinės, o aistros – svetimos ir mumyse atsirado per mūsų savivalę.

84. Abatas Pimenas sakė, kad vienuolio pažanga atpažįstama gundymuose. Nes Šventajame Rašte nurodoma: „Mano vaike, jei nori tarnauti Viešpačiui, būk pasiruošęs bandymui“(Sir 2, 1), kad niekuomet nenustebtum ir nenusiviltum tuo, kas su tavimi atsitiko, tikėdamas, jog nieko nevyksta be Dievo valios. O kas kyla iš Dievo valios, visa yra gera ir tarnauja sielos naudai, nes Dievas visa tai daro dėl mūsų gėrovės. O mes, kaip sakė apaštalas Paulius, Dievui turime už viską dėkoti ir niekada nenusivilti dėl to, kas atsitiko, nebūti silpnadvasiais ir viską iš Jo rankų priimti su didžiu nusižeminimu, tvirtai tikint, jog viskas, ką su mumis Viešpats daro, yra iš meilės mums ir mūsų naudai.

85. Jeigu kuris turi mylimą draugą, tai niekuomet nepatikės, kad draugas jam gali ką nors padaryti, linkėdamas blogio. Tad juo labiau taip mes turime galvoti apie Dievą, kuris mus sukūrė, pašaukė iš nebūties, Pats įsikūnijo žmoguje ir už mus numirė, kad Jis visa tai daro mums iš Savo malonės ir mus mylėdamas. Apie draugą galima pagalvoti: jis viską daro iš meilės man ir gailėdamasis manęs, tačiau neturi tiek nuovokos ir išminties, kad viską, kas su manimi susiję, jis galėtų sutvarkyti mano naudai, todėl, nors ir nenorėdamas, vis tiek man gali pakenkti. Apie Dievą šito pasakyti negalima, nes Jis yra išminties šaltinis ir žino viską, kas man gera ir naudinga, todėl viską, kas mane liečia, Jis sutvarko teisingai, nors tai būtų ir menkniekis. Vėlgi apie draugą galima būtų pasakyti, kad jis yra mus mylintis ir gana protingas, tačiau vis tiek yra dalykų, kuriuos, nors ir labai norėtų, negali mums padaryti. Tačiau apie Dievą taip nepasakysi, nes Jam viskas yra įmanoma ir nieko nėra neįmanomo. Tad galima drąsiai teigti, kad kas su mumis beatsitiktų liūdno, o galbūt ir skaudaus, tai mes turime priimti kaip kylančius iš Dievo valios ir su padėka.

86. Tas, kuris išbandymą pakels kantriai ir nusižeminęs, jam tai neatneš žalos. Tačiau jeigu toks žmogus elgsis kaip silpnadvasis, ims ką nors kaltinti, tuomet jis save tik apsunkins ir iš to neturės jokios naudos ir sau tik pakenks. Juk išbandymai teikia didelę naudą tiems, kurie juos pakelia ramiai, be sutrikimo.

87. Mes neturime sutrikti ir tada, kada mus glumina aistra. Ko stebiesi aistringasis, ko sutrikai, kai aistra tave gundo nusidėti? Tu gi pats ją savyje priglaudei, tau norint ji tavyje ir gyvena, ir tu dar jautiesi sutrikęs, kai ji tave audrina? Geriau kentėk ir prašyk Dievą pagalbos. Kada vykdome aistros užgaidas, nejausti aistros antpuolių yra neįmanoma. Mes patys pamilome aistras ir pažadinome jas veikti mumyse, todėl nieko nuostabaus, jei mus užvaldo aistringos mintys, verčiančios mus prieš mūsų pačių valią jų užgaidas tenkinti. Ir taip yra todėl, kad savo noru mes atsidavėme joms į rankas.

88. Žmogus, kurį aistringos mintys apninka anksčiau, nei jis pradeda aistringai elgtis, tuomet jis dar yra savo mieste, yra laisvas ir kaip pagalbininką sau turi Dievą. Ir jei tik jis nusižemins prieš Dievą, tai neilgai pakovojęs iš Dievo gaus pagalbą ir bus išlaisvintas nuo aistrų antpuolio. O tas, kuris prieš aistras neims kovoti ir pataikaudamas kūno malonumams joms pasiduos, tai nuo tokio žmogaus Dievas atsitrauks, jį pradės stipriai veikti aistros, ir taip palaipsniui net prieš savo valią žmogus ims tarnauti aistrai.

89. Yra pasakojimas apie vieno didžio senolio mokinį, kurį ištiko kūniška kova. Senolis, matydamas jo pastangas, jam tarė: „Ar nori, kad aš pasimelsčiau Dievo prašydamas palengvinti tau kovą?“ Mokinys jam atsakė: „Nors man ir labai sunku, tėve, tačiau aš regiu savo pastangų vaisius, todėl paprašyk Dievo, kad suteiktų man kantrybės.“ Senolis jam į tai atsakė: „Dabar aš matau, kad darai pažangą ir mane jau aplenkei.“ Tad štai kokie yra tikrai norintieji išsigelbėti! Ir štai ką reiškia nuolankiai nešti išbandymų naštą.

šv. dorotėjus

90. Kada Dievas pasiuntė Mozę išvesti izraelitus iš Egipto ir faraono vergijos, tuomet faraonas dar labiau apsunkino jų darbų naštą. Taip ir velnias, matydamas Dievo gailestingumą sielai bei jo pasiruošimą palengvinti aistrų naštą, dar labiau puola ir apipylęs ją aistromis vis stipriau kankina. Tačiau dvasios Tėvai, visa tai žinodami, stiprina žmogų savo mokymu ir neleidžia pasiduoti baimei. „Būkite stiprūs ir drąsios širdies visi, kurie pasitikite Viešpačiu!“ (Ps 31, 25).

91. Pagarbi Dievo baimė sielą įkvepia laikytis Dievo Įsakymų, o Įsakymų vykdymas sielos viduje jai stato saugius namus. Tad pabijokime Dievo ir susikurkime sau namus, kad turėtume, kur pasislėpti užėjus žiemai, lietums ir griaustiniams, nes labai sunku žiemos metu tiems, kurie neturi namų.

92. Kaip susikurti sielos namus, galima pasimokyti, pažvelgus, kaip yra statomas gyvenamasis namas. Statantysis namą rūpinasi visomis keturiomis namo sienomis ir pasistato jas visas, o ne tik vieną iš jų, nes kitaip jis veltui švaistytų savo pastangas ir lėšas. Taip ir norintysis susikurti sielos namus turi vienodai rūpintis visomis namo sienomis. Apie tai kalbėjo abatas Jonas: „Aš noriu, kad žmogus kiekvieną dieną įgytų po truputį kiekvienos dorybės.“ Tad nereikia elgtis taip, kaip tie, kurie laikosi vienos dorybės, o kitomis nesirūpina.

93. Kad sielos namai būtų statomi tvarkingai, pirmiausia reikia išlieti pamatus, kurie yra tikėjimas, nes „be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui“ (Žyd 11, 6). Toliau ant šių pamatų reikia tolygiai statyti: jei gavai nurodymą būti paklusniu, tai į sieną įdėk paklusnumo akmenį; jeigu nutiko taip, jog įskaudino brolis, tuomet sienon dėk kantrybės akmenį; jei kelyje sutikai galimybę susilaikyti, tuomet įdėk susilaikymo akmenį. Taip nuo kiekvienos dorybės, kurią teko sutikti savo gyvenimo kelyje, įdėk po akmenį ir tokiu būdu statyk namą iš visų pusių, į jį įdėdamas tai užuojautos, tai savo valios atsižadėjimo, tai nuolankumo akmenį. Be viso to, reikia dar pasirūpinti kantrybe ir vyriškumu, nes jie yra kertiniai akmenys, kuriais yra sujungiamos sienos, ir tai neleidžia joms nei iškrypti, nei vienai nuo kitos atsiskirti. Be kantrybės ir vyriškumo niekas negali įvykdyti nė vienos dorybės. Todėl yra pasakyta: „Savo ištverme jūs išlaikysite savo gyvybę“ (Lk 21, 19).

94. Statantysis sielos namą ant kiekvieno akmens deda kalkių, nes dėdamas akmenį ant akmens be kalkių nesutvirtins akmenų tarp savęs ir namas nugrius. Kalkės sielos namo statyboje yra nusižeminimas, nes jos yra imamos iš žemės ir yra visiems po kojomis. O bet kokia dorybė, vykdoma be nusižeminimo, yra ne dorybė. Kaip negalima laivo pastatyti be vinių, taip negalima ir išsigelbėti be nusižeminimo. Gyvenamasis namas turi stogą. Sielos namo stogas yra meilė, kuri jungia visas dorybes, kaip statant gyvenamąjį namą, stogas užbaigia visą namą. Aplink visą stogą padaromi turėklai, kaip sakoma Įstatyme (pgl. Įst 22, 8), kad vaikai nekristų nuo stogo. Sielos namo turėklai yra dvasinis tobulėjimas, dėmesys ir malda, o vaikai – mintys ir maldos, kylančios iš dvasiškai apsivalančios sielos.

95. Šioje statyboje svarbu, kad statytojas būtų išradingas, nes kitaip namas bus kreivas ir laikui bėgant grius. Išradingas yra tas sielos namo statytojas, kuris sąmoningai vykdo dorybes, nes atsitinka taip, kad nors kiti ir pakelia naštą nuolat vykdyti gerus darbus, tačiau dėl to, jog tai daro nesąmoningai, dažniausiai patys juos ir sugriauna. Tokiu atveju namas nėra pastatomas iki galo, bet statomas ir vėl griaunamas.

96. Štai vienas iš daugelio pavyzdžių: jeigu kas pasninkauja vedamas puikybės arba įsivaizduoja, jog pasninkaudamas atlieka kažką ypatingai svarbaus, tuomet jis tai daro neprotingai. Todėl po kurio laiko jis pradeda priekaištauti savo broliui (nepasninkaujančiam), nes apie save ima manyti, kad dėl pasninko tapo didis. Tad galima pasakyti, kad tokiomis mintimis jis ne tik kad padėjęs vieną akmenį nuėmė du, bet ir taip smerkdamas artimą sukėlė pavojų nugriūti visai sienai. O kuris pasninkauja protingai, tas negalvoja, jog vykdo kokią nors ypatingą dorybę ir nenori būti giriamas kaip pasninkautojas, nes galvoja, jog taip susilaikydamas įgis išminties ir per tai taps labiau nusižeminęs. Kaip sako Tėvai: „Nusižeminimas – tai protingai atliekami kūniški darbai.“ Tad toks yra išradingas statybininkas, kuris gali pasistatyti sau tvirtus namus.

97. Nepasiduok minčiai, kad dorybė viršija tavo jėgas ir tau yra neįvykdoma, tačiau įkvėptas tikėjimo drąsiai pradėk ir Dievui parodyk savo gerą valią bei pastangas, tuomet sulauksi Dievo pagalbos. Įsivaizduok dvejus laiptus: vieni kyla į dangų, kiti leidžiasi į pragarą, o tu stovi ant žemės tarp abiejų laiptų. Negalvok ir nekalbėk sau, kaip aš galėčiau pakilti laiptais iki dangaus, tik saugokis, kad nenusileistum žemyn, darydamas bloga, o į viršų stenkis kopti lėtai, darydamas gėrį, kurį sutinki savo kelyje. Kiekvienas geras darbas bus žingsnis aukštyn. Taip Dievo padedamas laiptas po laipto, žiūrėk, ir užlipsi iki laiptų viršaus.

98. Jeigu ieškosime – rasime, jeigu prašysime – gausime, sako Evangelija: „Prašykite, ir jums bus duota, ieškokite, ir rasite, belskite, ir bus jums atidaryta“ (Mt 7, 7). Prašyti tai reiškia maldoje kviesti Dievą į pagalbą, ieškoti – tai dėti pastangas siekiant dorybių, o belsti reiškia vykdyti Įsakymus, nes kiekvienas, kuris beldžia, tai daro rankomis, o rankos reiškia veikimą. Taigi mes turime ne tik prašyti, bet kartu ieškoti ir veikti. Kaip sako apaštalas, stenkis būti „pasirengęs kiekvienam geram darbui“ (2 Tim 3, 17), tai yra nuolat būk pasiruošęs įvykdyti Dievo valią, kaip to nori Dievas ir kaip Jam patinka.

99. Apaštalas Paulius moko: „Ir nesekite šiuo pasauliu, bet pasikeiskite atsinaujindami dvasia, kad galėtumėte suvokti Dievo valią, – kas gera, tinkama ir tobula“ (Rom 12, 2), kad paskui galėtume ir pagal ją veikti. O kas yra gera, tinkama ir tobula pagal Dievo valią? Tai – mylėti vienas kitą, užjausti, šelpti ir pan. O kokia valia yra patinkanti Dievui? Nes ne kiekvienas, darantis ką nors gero, daro taip, kad Dievui patiktų. Pavyzdžiui, nutinka, kad kas nors sutinka vargšę, bet gražią našlaitę. Ši našlaitė šiam žmogui patinka dėl savo grožio, todėl jis ją pasiima ir augina. Nors augina kaip vargšę, bet kartu ir kaip patinkančią dėl grožio. Štai jums ir gera valia, bet ji nėra patinkanti Dievui. Dievui patinkanti valia būtų, jeigu tokia našlaitė būtų auginama ir auklėjama iš jai rodomo gailestingumo, dėl Dievo meilės, o ne dėl žmogiškojo patrauklumo. Pagaliau, Dievo valia būtų tobulai įvykdoma, jei kas gailestingumo darbą darytų ne ko nors gailėdamasis, ne tingėdamas ir ne su panieka, bet iš visų jėgų ir su tokiu nusiteikimu, lyg pats priimtų išmaldą. Tuomet yra tobulai elgiamasi pagal Dievo valią. Štai taip žmogus vykdo Dievui patinkančią ir tobulą Jo valią.

100. Yra du pataikavimo pilvui būdai: pirmasis būdas yra toks, kada žmogus ieško jam patinkančio maisto ir ne visada nori valgyti daug, bet svarbiausia skaniai; antrasis būdas yra tas, kada žmogus yra kankinamas noro valgyti daug ir nei gero maisto neieško, nei skoniu nesirūpina, tačiau nori tik valgyti ir valgyti, per daug nepaisydamas, ką valgo, kad tik pilvą prikimštų. Kas nori pasninkauti, siekdamas apsivalyti nuo nuodėmių, turi vengti abiejų pataikavimo pilvui būdų, nes mes ir vienu, ir kitu pataikavimu patenkiname ne kūno, bet aistros poreikius, ir jeigu kas šitiems polinkiams pasiduoda, tas daro nuodėmę.

101. Pasninkaudami mes turime susilaikyti ne vien tik nuo pataikavimo pilvui, bet ir nuo visokių kitų nuodėmių, nes kai pasninkaujame kūnu, turime pasninkauti ir liežuviu, susilaikydami nuo apkalbų, melo, tuščiažodžiavimo, pykčio ir visokių kitokių per liežuvį kylančių nuodėmių. Pasninkauti reikia ir akimis, tai yra nežiūrėti į sumaištį bei aistras keliančius dalykus ir neduoti akims laisvės, begėdiškai ir be baimės į ką nors žiūrint. Taip pat savo rankomis ir kojomis reikia nedaryti jokių nuodėmingų darbų.

102. Koks turi būti mūsų lankymosi vieniems pas kitus tikslas? Pirmiausia mes turime vieni kitus lankyti iš meilės, antra – tam, kad išgirstume Dievo Žodį, nes draugijoje Jis geriau suprantamas – ko nežino vienas, tą žino kitas, pagaliau, tam, kad pažintume savo sielos pusiausvyrą ir mokytumės gyvenimo iš kitų pavyzdžių. Kaip kad darė šventasis Antonijus Didysis, iš vieno paimdavęs romumą, iš kito – nusižeminimą, dar iš kito vidinę tylą, tokiu būdu susirinkdamas visų aplankytųjų dorybes.

103. Būnant kitų žmonių akivaizdoje labiausiai reikia vengti įtarumo, iš kurio kyla žudantis smerkimas. Žinau daugybę pavyzdžių, patvirtinančių, kad kiekvienas kitą vertina pagal savo vidų. Pateiksiu pavyzdį. Tarkime, kad kam nors tenka naktį stovėti kokioje nors vietoje ir pro šalį eina trys žmonės. Vienas iš trijų, jį pamatęs, galvoja: jis ko nors laukia, kad su juo palaidai pasilinksmintų; kitas galvoja: tai turbūt vagis, o trečias mąsto: šitas žmogus turbūt su kuo nors iš gretimų namų yra susitaręs eiti pasimelsti, todėl čia ir laukia jo ateinat. Štai trise matė vieną ir tą patį žmogų vienoje ir toje pačioje vietoje, tačiau apie jį skirtingai pamąstė. Vienas – vieną, kitas – kitą, trečias dar kitą, ir greičiausiai kiekvienas pagalvojo atitinkamai pagal savo paties sielos būseną. Kaip kūnas, pertekęs tulžies, kiekvieną maistą paverčia nenaudingu organizmui, nors maistas yra geras, taip ir siela, turinti blogą moralę, patiria žalą nuo bet kurių dalykų, nors pastarieji ir būna geri. O turintysis gerą sielos moralę yra panašus į tą, kurio skrandžio sultys yra sveikos, ir jeigu netyčia jis ką nors kenksmingo ir suvalgytų, tai sveikas skrandis tą maistą vis tiek apdorotų, nepadarydamas žalos kūnui. Taip ir mes, jeigu esame geros moralės ir mūsų siela yra teisingos būsenos, tuomet galime gauti naudos iš kiekvieno dalyko, nors jie ir nevisiškai teisingi ir naudingi.

104. Teko girdėti apie tokį brolį, kuris, kai tik ateidavo pas kurį nors iš brolių ir pamatydavo jo celę nesutvarkytą ir neiššluotą, tuomet sau sakydavo: „Palaimintas brolis, nes atidėjo visus žemiškuosius darbus ir nukreipęs protą į aukštybes neberanda laiko celei tvarkyti.“ O vėlgi užėjęs pas kurį iš brolių ir radęs jo celę sutvarkytą bei iššluotą, vėl sau sakydavo: „Kadangi brolio siela tyra, tai ir celė švari bei tvarkinga.“ Ir niekada apie nieką jis nesakydavo, jog šitas apsileidęs arba išdidus, bet pagal savo gerą valios nusiteikimą visur matydavo gėrį ir iš visų turėdavo naudos. Tegul gerasis Dievas ir mums suteikia tokį nusiteikimą, kad naudos galėtume gauti iš kiekvieno dalyko ir niekada nematytume artimo ydų.

105. Dvasiniai pamokymai gyvenantiesiems pagal paklusnumo įžadą:

  • Niekuomet netikėk savo širdimi, nes ji yra akinama senųjų aistrų. Taip pat nesek įkandin savo svarstymų ir nieko nespręsk pats sau vienas, nepaklausęs patarimo. Negalvok ir net nedaryk jokių prielaidų, kad tu esi geresnis ir teisesnis nei tavo mokytojas ir nevertink jo darbų. Šitaip elgdamasis tu būsi paklusnus ir ramiai bei saugiai eisi mūsų Tėvų keliu.
  • Versk save prie gėrio visur ir visada ir nuolat atsisakydamas savo valios, elkis pagal Dievo valią. Dėdamas tokias pastangas per Jėzaus Kristaus malonę įgysi įprotį atsisakyti savo valios ir po kurio laiko galėsi tai daryti be vidinio skausmo, savęs neversdamas, ir visa tavo gyvenime ims klostytis pagal Dievo valią.
  • Nenorėk, kad viskas būtų taip, kaip nori tu, tačiau norėk, kad viskas būtų taip, kaip turi būti. Turėdamas tokį nusistatymą su visais sugyvensi taikiai. Tikėk, kad viskas, kas su mumis beatsitiktų iki mažiausios smulkmenos, viskas vyksta su Dievo žinia, pagal Jo patvarkymą. Tuomet tu lengvai ir be nusivylimo ištversi visus sunkumus, kurie tave užgrius.
  • Tikėk, kad negarbė ir visokie priekaištai yra vaistai, gydantys mūsų sielos išdidumą. Melskis už tau priekaištaujančiuosius kaip už tikrus savo sielos gydytojus, būdamas tikras, kad tas, kuris nekenčia negarbės, nekenčia nusižeminimo ir kas vengia žmonių, galinčių sukelti jiems sielvartą, tas vengia nuolankumo.
  • Nenorėk žinoti savo artimo ydų ir jo neįtarinėk bei nesmerk, nes taip tave gundo daryti sielos priešas, o jeigu tavyje kyla įtarimai dėl savo paties ydingumo, tuomet šias mintis stenkis paversti gerais pamąstymais.
  • Dievui dėkok už viską ir įgysi gerumo ir meilės dorybes.
  • Labiau už viską saugokime savo sąžinę tyrą Dievo, artimo ir daiktų atžvilgiu, o prieš ką nors pasakydami ar padarydami stenkimės ištirti, ar tai sutampa su Dievo valia, ir tuomet, pasimeldę ir apnuoginę savo silpnumą prieš Dievą bei prašydami Jo pagalbos, sakykime ar darykime tai, ką nusprendėme.
  • 106. Jeigu nori, kad šventi pamąstymai, užplūdus neteisingoms mintims ar jausmams, reikalingu metu tau suteiktų savo raminančią pagalbą, nuolat praktikuokis juos kartodamas mintyse. Taip pat besimelsdamas neapleisk ir pamokymų. Pasistenk visa tai gerai įsidėmėti ir išmokti, kad užgriuvus kančiai – tiek kūniškai, tiek sielos – galėtum ją pakelti kantriai, be liūdesio ir nusivylimo.

    107. Jeigu ką nors išgirstum sakant, kad tu padarei kažką bloga, nors to niekuomet nesi daręs, tai dėl to nenuliūsk ir labai nesikrimsk, tačiau nuolankiai ir su nusižeminimu pasakyk taip kalbėjusiajam: „Atleisk man ir pasimelsk už mane“, o po to tylėk, kaip moko Tėvai. O jei tavęs paklaustų, ar tokios kalbos apie tave yra tiesa, ar ne, tuomet nusižeminęs papasakok, kaip yra iš tiesų ir vėl pasakyk: „Atleisk man ir pasimelsk už mane.“

    108. Jeigu susitikęs su broliais nepajėgi išlaikyti savo sielos ramybės, tai bent stenkis niekuo nesusigundyti, nieko nepasmerkti, nepiktžodžiauti, nekritikuoti brolių žodžių ir jų elgesio.

    109. Žinok, jeigu kurs kenčia dėl to, kad jį stipriai puola kokia nors bloga mintis, tačiau jis jos neišpažįsta, vadinasi, pats ją savyje sustiprina, tai yra tokiai minčiai suteikia jėgų dar labiau jį pulti. O jeigu puolantysis tokios minties ją išpažintų ir su šia mintimi imtų kovoti bei jai priešintis, tai aistra nusilptų ir nebeturėtų jėgos jam sukelti skausmą ir liūdesį. O po to truputis po trupučio su Dievo pagalba ir visiškai nugalėtų šią aistrą.

    110. Abatas Pimenas yra pasakęs „Bijoti Dievo, melstis Dievui ir daryti gera yra trys svarbiausios dorybės“. Dievo baimę jis nurodė kaip svarbiausią, nes ji yra pirmiau visų kitų dorybių. Kaip sakoma Šventajame Rašte: „Pagarbi Viešpaties baimė – išminties pradžia“ (Ps 111, 10); „Pagarbi Viešpaties baimė yra gyvenimo šaltinis, kad žmogus galėtų išvengti mirtinų pinklių“ (Pat 14, 27). Kaip antrąją pagal svarbumą dorybę jis nurodė meldimąsi Dievui, nes žmogus pats iš savęs negali nei ką nors gera padaryti, nei dorybių išsiugdyt, nors Dievo baimės sužadintas ir dėtų didžiules pastangas. Taip yra todėl, kad žmogui visuomet ir visur reikalinga Dievo pagalba. O daryti gera artimui jis pasakė paskiausiai, nes tai meilės išraiška, kuri yra visos krikščionybės viršūnė (pgl. Rom 13, 10).

    111. Jei širdis yra nejautri, naudinga skaityti Šventąjį Raštą bei graudinančius šventųjų Tėvų pasakojimus, prisiminti baisųjį Teismą, įvyksiantį po mirties – tai, kaip siela paliks kūną, sielos ateisiančias pasitikti baisias piktąsias jėgas, nes su jomis ji darė blogį visą savo trumpą ir vargingą gyvenimą.


    Facebook