Bendruomenes arbatas galite įsigyti čia.
Paremkite 2 procentais Aludarių gildija

RAŠINIO KONKURSAS
RENKUOSI GYVENIMĄ

 
Prieš balsuodami perskaitykite visus rašinius. Išsirinkę labiausiai patikusį,
spauskite bet kurią nuorodą 'Balsavimas'. Atsidarius balsavimo lentelei,
pažymėkite išsirinkto rašinio numerį ir sąrašo pabaigoje paspauskite mugtyką 'Balsuoti'. Atkreipiame dėmesį, kad balsuoti galite tik viena kartą.
Iš anksto dėkojame už pareikštą nuomonę.

Balsuoti kviečiame iki š.m. spalio 14 dienos.


1
JULIJA RENKASI GYVENIMĄ

Dėkokim už gyvenimą, mums Dievo dovanotą, ir artimui vien meilę, gerumą spinduliuokim...
Pačius gražiausius ir darbingiausius savo  gyvenimo metus  atidavusi  sunkiam, sveikatą alinančiam darbui didžiulėje gamykloje, kuri, tarsi negailestingas sraigtas, įsukdavo kasdienines darbo dienas ir iščiulpdavo sukauptą  energiją, o laisvalaikiu skubėdavusi lankyti už šimto kilometrų  gyvenančią  mamą, Julija pagaliau sulaukė  užtarnauto  poilsio, t.y. senjoros  amžiaus.
Palikusi didelio miesto triukšmą, dulkėtas gatves ir spūstį  visuomeniniame  transporte, ji  grįžo  į tėviškę. Jaukiai įsikūrė  su senute motina jos pačios gražiai sutvarkytoje kaimo sodyboje ir džiaugėsi gyvenimu. Besiklausydama paukštelių čiulbėjimo, garbino Dievą, rankomis nuglostė kiekvieną augalėlį, puošiantį gimtinės  kampelius. Atrodė, kad dabar gyvenimas bus kupinas vien gražiausių  akimirkų. Deja... Pasiligojo sengalvėlė motulė. Nors Julija ją rūpestingai slaugė, vežiojo pas gydytojus, ši, sulaukusi jau garbaus amželio, iškeliavo Amžinybėn.
Julija  sunkiai išgyveno artimiausio žmogaus mirtį, vaikščiojo nematydama pro ašaras kelio... Bet gyviesiems gyvenimas teka sava vaga, žmogus su viskuo susitaiko, tad ir Julija atsigavo: vėl spinduliavo energija, gyvenimo meile ir gerumu. Globojo netoliese gyvenančią vienišą senutę: lankė ją, guodė ir maitino, rūpinosi, kaip išgalėdama.
Dažnai sakoma: „Ką Dievas myli, tam ir kryželį duoda“... Susirgo Julija „amžiaus liga“. Verkė, raudojo, sužinojusi, kad į jos, rodės geležinę, sveikatą kėsinasi negailestingasis vėžys. Bet, kaip sakoma, nuo likimo nepabėgsi... Taigi, susitaikė  su mintimi, kad  niekas amžinai negyvena. O onkologinėje ligoninėje,  pamačiusi begales jaunų žmonių, dėkojo Dievui, kad jos jau vaikai užauginti ir  pagalvojo, kad, kiek gerojo Dievulio  jai skirta, tiek ir pakaksią...
Vėl skraido Julija po gimtuosius laukus, miškelyje renka uogas ir grybus, neapleidžia prižiūrimos senelės ir nuoširdžiai džiaugiasi kiekviena jai Dievo  skirta, nauja diena. Po chemoterapijos seanso kelias dienas pabūna užsidariusi, tarsi atsiskyrusi nuo grožiu ir gyvybingumu  alsuojančio pasaulio, nesiskųsdama artimiesiems, tyliai perneša bjaurų negalavimą. O paskui ir vėl  bėgte bėga, savo darbais garbina Dievą, trykšta energija  ir gerumu.
Pasižiūrėjus  į  Juliją, mąstau, kad Dievas, siųsdamas žmogui  išbandymą, visuomet suteikia jėgų šiam nugalėti, kad, uždaręs duris, atveria langą... Todėl visuomet gyvenime geriausia pasikliauti begaline Viešpaties  Meile ir melsti Jo Palaimos.

2
KOJOS

Po restauracijos pagrindinis bažnyčios altorius spindi kaip šventinis tortas. Sunku susikaupti maldai. Užmerkiu akis ir nugrimztu į savo vidines gelmes, stengdamasi kaip skęstantysis prisišaukti pagalbon Dieviškąją Apvaizdą. Pavyksta. Sugrįžtu tik išgirdusi aplink save skubančius žmones. Eilė tvarkingai rikiuojasi Švenčiausiojo priėmimui. Norėdama išvengti nereikalingų žvilgsnių, nuleidžiu akis ir stebiu žmonių kojas. Kaip prasmingai ir gražiai jos juda. Panašu į fortepiono klavišus – aukštyn žemyn, aukštyn žemyn, aukštyn žemyn… Mintyse net regiu tą nematomą Maestro, kuris be natų su įkvėpimu groja…
Prie altoriaus ant laiptelio stovi kunigas. Iš po albos ir arnoto klosčių kyšo  tvarkingai nuvalytų  batų pusmėnuliai. Tai laukiančio žmogaus kojos. Šią akimirką jos žymi eilės judėjimo tikslą. Visos kitos kojos skuba laukiančiųjų link…
Priekyje elegantiškai pakyla ir nusileidžia gražiais madingais pusbačiai avinčios kojos. Aiškiai jaunos energingos moteriškės - antraip sausakimšoje bažnyčioje nebūtų pirma. Elegantiškos, kaip skrydžiui pasiruošusios gulbės, jos po vieną kyla nuo grindų į viršų ir  švelniai leidžiasi. Girdisi tik besilankstančios odos šnaresys bei silpnas stuktelėjimas pasiekus tikslą. Šiais judesiais žaviuosi kaip paukščių skrydžiu gamtoje… Nuostabiausia, kad šią minutę užsiėmusi visai nežemiškais reikalais, šių kojų šeimininkė juda be jokių pastangų, paprasčiausiai apie tai visiškai negalvodama…
Kiek arčiau manęs – du „dideli laivai”. Jų nosys energingai kyščioja iš po glotniai prigludusių kostiuminių kelnių kanto. Judesio amplitudė daug didesnė, o judėjimas erdvėje – tvirtas ir tikras. Leidžiasi jie sunkiau nei pirmieji ir ant šimtus kartų perdažytų bažnyčios grindų stukteli visu paviršiumi. Taip dedamas viršininko antspaudas. Žinoma, nusileisti ant bažnyčios grindų  jie galėtų  dvigubai arčiau altoriaus, bet tuomet susidurtų su elegantiškų batelių savininke, todėl prieš pasiekdami tikslą jie linksmai šokteli atgal…
Šalia vyriškų batų poros dešinėje – trys atramos taškai. Galbūt tai vyriškio motina? Suabejoju. Jei būtų mama, ji judėtų iš vyriškio kairės pusės, dešine įsikibusi į sūnaus parankę. Žingeidu, bet nepakėlusi galvos toliau stebiu šią judesių simfoniją. Tvarkingai nuvalytų dėvėtų batelių šone - plikas lazdos galas. Bažnyčios erdvėje su kiekvienu nusileidimu jis dunksi. Dešinysis moteriškės  batelis gerokai nunešiotas, matyt jam ir lazdelei tenka atremti pagrindinę kūno svorio dalį. Beveik nepakildamos nuo lentų kojos pasikeisdamos šliuožia glotniu paviršiumi.
Toliau akys sustoja iš karto prie šešių kojų. Tiksliau dviejų kojų ir keturių kojyčių. Mama su vaikais. Be mažų kojyčių iš šonų ji plauktų bažnyčios grindimis kaip pirmoji moteriškė eilėje. Dabar juda lyg mindžiukuodama. Ji veda, todėl taikosi. Kitoje nuo manęs pusėje šalia mamos – mergaitė, tikriausiai dukra. Jos apavas - gražūs bekulniai laiveliai, perjuosti siaura juostele su gėlytės formos užsegimu. Ji nerimsta vietoje ir vis šokinėja. Man gaila vaikų bažnyčioje. Jų Dievas daug linksmesnis nei suaugusių. Jie nori šokinėti, žaisti, juoktis. Negalima. Suaugusių Dievas labai rimtas. Būtų mano valia, tai vieną sekmadienį sukviesčiau į bažnyčią visus tėvelius su vaikais ir vietoj šv. Mišių leisčiau vaikams bėgioti ir juoktis...
Nuo šoninio, Švč. Jėzaus Širdies, altoriaus pusės tiesiai prie kunigo lėtai lėtai šliuožia du juodi kaliošėliai. Vilnonėmis kojinėmis apsiavusi jų savininkė visiškai nepakelia kojų, todėl su kiekvienu pasistūmimu kaliošėliai girgžda lyg dejuodami.
Pasuku galvą atgal pagrindinės eilės pusėn. Matau nuo manęs tolstančias vyriškio kojas. Eilėje jis paskutinis. Atsipeikėju. Atlaisvinu nuo vežimo ratų stabdžius ir sukdama rankomis judesio funkciją dovanojančio vežimėlio ratus skubu paskui. Atleisk, man Viešpatie...

3
AČIŪ TAU!

Viešpatie, prašau, nenoriu numirt kol nepapasakojau visiems, kad sutikau ir pažinau Tave, tokį nuostabų. Kol neįtikinau kiekvieno, kad ir jis pats, vos tiktai panorėjęs, gali tai turėt -  vienintelė sąlyga kad tai vyktų - laisva valia paremtas jo paties apsisprendimas!
Manojo pasirinkimo teisumas atvėrė man visus kelius. Aš tapau vertas būti to plano dalininku..
Vos tik Biblijoje perskaičiau tą lemtingą sakinį: „Viešpatie, jei panorėsi, gali mane padaryti švarų“ (Mt 8, 2) ir patikėjau tuo žodžiu - man iš karto buvo atsakyta teigiamai: „Noriu, būk švarus“ (Mt 8, 3).  Ir štai, Viešpatie, - šiandien aš stoju Tavo akivaizdon švarutėlis - išskalbtas ir išbalintas - baltutėlis  kaip balčiausių balčiausioji drobė. Ir nė vienos dėmės. Ir nė vieno pėdsako nuo tos buvusios purviniausios bjauriausios dėmės. Nes tikrai nebeliko nė vienos nesuvoktos nuodėmės - pagrindinės priežasties, kažkada mane nuo Tavęs atitolinusios ir galop visai mudu atskyrusios. O juk esame Vienis. Kaip Tu manyje taip aš Tavyje. Tebūna tai tik lašelio ir vandenyno santykis, bet visa esmė tame, kad jei nėra Vienio - negali būti ir Visumos. Dabar jau tikrai žinau ir visiems galiu pasakyti, kad aš Tavyje kaip ir Tu manyje - esu Meilė -  Beribė ir Amžina.
Ir štai išpildyta pagrindinė ir svarbiausioji sąlyga. Ir tai vyksta…
Kelias į šią akimirką - tai visas mano gyvenimas, Viešpatie!.. Ir kai suvokiu, kad Tu visada buvai šalia - mane apima nuostaba. Juk kas tik benutikdavo man - visada iš kažkur atsirasdavo gelbėjimosi ratas, būdavo atsiunčiama gelbėjimo valtis, ar net visas laivas su puikia įgula. Taip!  Tavo ranka visada būdavo ištiesta, tik dažniausiai nesulaukdavo manosios… Mat sunkiausia ir būdavo  patikėt, kad esu taip mylimas ir Tau brangus.
Ir tik dabar Tavo Šventuosiuose Raštuose išskaičiau, kad žmogui neduodama sunkesnė našta nei jis tuo metu būna pajėgus pakelti.
Todėl sakau: „Viešpatie Jėzau Kristau, Gyvojo Dievo Sūnau – Ačiū Tau, aš laimingas, kad dar būdamas Žemėje tai supratau”. Ir dar laimingesnis šiandien, kad su visais galiu šituo pasidalinti...

4
MANO GYVENIMO MOZAIKA

Atrasta jauki laikina pastogė virš galvos, toj pačioj laiptinėj gyvenanti pati geriausia ir tikriausia draugė, prasmę turinčios studijos Kauno kolegijoj, darbas slaugos ligoninėj, duodantis brandumo, supratimo. Ant stalo garuojantis puodelis arbatos su mamos sūriu ant duonytės. Šnarantys spalvoti medžių lapai po kojom. Ir dar daug daug didelių ir mažų dalykų, leidžiančių suprasti ir pajusti, kad gyvenimas yra gražus. Nesvarbu, kad paženklintas skausmu, praradimais, vienatvės ir vienišumo jausmu, nepritekliais. Visa tai reikalinga, kaip druska...
Pati svarbiausia pradžia, kertinis akmuo – tai mano šeima, vaikystė Suvalkijos lygumose, nedidelio kaimo vienkiemyje.
Galima interpretuoti su palyginimu apie sėjėją. Tai aš gal tas grūdas, kuris nukrito į gerą žemę. Ta gera žemė – tai visi kaimo žmogaus rūpesčiai, užsidirbant sūriu prakaitu duonos kasdieninės kąsnį, gausi šeima, kurioj reikėjo vienas kitu pasirūpinti, nes mama turėjo tik dvi rankas, o mūsų buvo penki. O svarbiausia nuo pat kūdikystės mamos nuostata, kad nieko nėra sekmadieniais svarbesnio už Šv. Mišias. Ir taip, žiema - vasara, ruduo - pavasaris neužžėlė takelis iš mūsų sodybos į kaimo medinę koplytėlę.
Dievo artumo ieškojimo troškimas neišnyko ir palikus gimtus namus.
Buvo ir taip, kad kaip tas sūnus palaidūnas bandžiau pabėgti, atsiskirti nuo Tėvo. Taip elgdamasi jaučiau, kad gyvenimas gali netekti prasmės. Nuvesti į vidinę griūtį ir susinaikinimą.
Buvo ir taip, kad iš nevilties ir nesuvokimo savo dar vaikišku protu, kodėl miršta artimi, man brangūs žmonės, planavau nutraukti viską... Bet sapnas aplankęs naktį, mane nuo tos minties atbaidė. Patyriau kažkokį keistą jausmą, kaip aš jausiuos, jei pakelsiu ranką prieš save? Nemoku nusakyti žodžiais, bet visos netektys, vargai, skausmai ir nuoskaudos - niekis palyginus su ta amžina būsena ten Anapus, iš kurios niekaip neišsivadavau.
Kiekvienam duota tiek, kiek gali žmogus pakelti. Tas kryželis turi tapti mums kiekvienam saldus. Visa tai būtina, kad save pažintum ir išgrynintum.
Kiekviena gyvenimo mozaikos detalė yra svarbi ir išskirtinai reikalinga...

5
LAIŠKAS MAMAI

Mano mieloji, geroji mama. Matau Tavo liūdnas akis, jaučiu tą didžiulę gėlą, kurią Tau suteikiau.
Kur tos mano jaunystės gražios dienos? Kas man leido jas pražudyti? O, jeigu jos sugrįžtų, aš pasverčiau kiekvieną savo klaidą, bėgčiau nuo blogų draugų, suprasčiau Tavo, mama, verkiančią širdį. Už ką aš Tave taip įskaudinau, už ką?.. Nejaugi už Tavo gerumą ir meilę?
Su karšta malda savo  paklydusioj širdy aš klaupiuosi prieš Tave, mano brangioji, mano geroji, mano vienintele. Klaupiuosi su atsiprašymu ir begaliniu dėkingumu, kad Tu mane atvedei į šį neišsemiamo gėrio Dievo sukurtą pasaulį.
Jaučiu Tavo šiltas rankas, kai glostydavai vaikystėje mano galvą... Tada Tu tikėjai ir labai norėjai, kad aš būčiau geras žmogus. Tavo akys spindėjo laime. Aš apvyliau Tave, geroji, pasukau ne tuo keliu. Ir mano aptemę akys nematė Tavo skausmo.
Džiaugiuosi, kad pats Dievas man atsiuntė gerąjį kunigą Valerijų. Jis ištiesė man savo ranką ir tarė: „Eime!“
Skamba varpai, aš skubu į mūsų šventą koplyčią, apgaubtą žaliąja miško skraiste, paskęstu maldoj, prašydamas Dievo, Kunigo ir Tavo, Mama, atleidimo.
Mūsų kunigas Valerijus – tai mano viltis. Brangus sielos ganytojau, ačiū už tą Kristaus širdies šviesą, kurią Jūs man davėt.
Aš renkuosi, Mama, naują gyvenimą.
Tavo sūnus

6
IŠSIPILDĘS TROŠKIMAS

Mano gyvenimo kelias yra gana įdomus. Svajonė sukurti šeimą ir turėti daug vaikų, buvo mano tikslas. Pažintis su vyru kiek netikėta. Draugystė ir gyvenimas iki vestuvių buvo tikrai nuostabus. Mano apsisprendimas kurti šeimą buvo vienareikšmis. Tačiau mylėjau savo žmogų ir laukiau jo sprendimo.
Susituokėm ir prisiekėm amžiną meilę. Ilgai netrukus mano vyras pradėjo žeminti, smerkti, todėl, kad aš tikiu į Dievą. Po ilgų žeminimų teko priimti sprendimą išsiskirti.
Svajonė turėti vaikų gyvenant šeimoje neišsipildė, tačiau malda padarė stebuklą.
Už didžiausią stebuklą esu dėkinga šventajai Teresėlei. Širdyje paslėpiau laukimą. Kai buvo atkeliavę šventosios Teresėlės relikvijos nuoširdžiai meldžiau suteikti viltį.
Neilgai trukus prasidėjo mano su vyru skyrybų procesas. Pasiėmiau ištuokos liudijimą grįžau į tėviškę. Kartą pasidejavau mamai, kad tai ką puoselėjau metų metus, subyrėjo per kelias dienas. Nieko nebeturiu – nei šeimos, nei vaikų... Tačiau kai dėl pilvo skausmų nuėjau pas gydytoją, jis pranešė: „Laukiesi vaikelio“. Lygiai po metų tą pačią dieną, mano prašymas suteikti vilties išsipildė. Džiaugsmui nėra ribų.
Praradusi vyrą ir šeimą pasiėmiau, tai kas geriausia. Savo dukrelę pavadinau Austėja. Kai krikštijom daviau Teresėlės - Beatričės vardus.
Galiu paliudyti, jog mano gyvenime malda šventajai Teresėlei suteikė viltį ir ją išpildė.
Gyvenime stengiuosi mylėti, suprasti ir tikėti. Kada gyvenimui duodi tai kas geriausia, kažkas tave paima už rankos ir veda, ir išpildo svajones.  Savo rašinį  vainikuoju „Ramybės malda“:
O Dieve, suteik man ramybės,
Kad priimčiau dalykus,
Kurių negaliu pakeisti;
Drąsos, kad pakeisčiau,
Tai, ką galiu pakeisti.
Ir išminties, kad atskirčiau
Viena nuo kita.

7
RENKUOSI GYVENIMĄ

Kiekvienas jaučiame, kada tikrai gyvename, o kada vien bėgame nuo kasdienybės.
Renkuosi gyvenimą, nes kasdienis dėkojimas vieninteliam Viešpačiui niekada netampa rutina, ir tai nepalyginamai nuostabiau už būgštavimus dėl kasdieninių rūpesčių.
Renkuosi gyvenimą, nes laikytis Viešpaties įsakymų žemėje yra geriau, nei nesilaikant jų, prarasti gyvenimą amžinybėje.
Renkuosi gyvenimą, nes švęsti sekmadienius – prasmingiau nei lenkti nugarą dėl įsivaizduojamos darbų, kurie niekada nepasibaigs, naudos.
Renkuosi gyvenimą, nes gerbiu savo motiną ir tėvą! Ir tai sąžiningiau, nei jų teisimas dėl žemiškos tiesos, dėl kurios galutinai niekas nesutaria.
Renkuosi gyvenimą, nes išsaugodamas nors ir mažiausią gyvybę, nusilenkiu Dievo kūriniams, ir tai garbingiau negu naikinimas to, kas tau nepriklauso.
Renkuosi gyvenimą, nes mums dovanotas tyrumas yra daug pranašesnis, nei suteptis bei išdavystės.
Renkuosi gyvenimą, nes svetimų daiktų, darbų, kūrinių išsaugojimas yra išganingesnis, negu jų neteisėtas pasisavinimas.
Renkuosi gyvenimą, nes tiesos ir sąžiningumo jėga – veiksmingesnė, negu apsimetėliškas melas.
Renkuosi gyvenimą, nes artimo žmogaus meilė yra svarbesnė, nei geidimas svetimos.
Renkuosi gyvenimą, nes man priklausantis turtas neša daug daugiau naudos ir patogumų, nei geidžiamas svetimas.
Dešimtis Dievo įsakymų mums kaip švyturys nurodo kryptį, kuria turėtume keliauti. Kaip tik dėl to ir dėl visko RENKUOSI GYVENIMĄ!

8
AŠ RENKUOSI GYVENIMĄ

Gėlė glaudžiasi prie gėlės, medis prie medžio, žmogus prie žmogaus, dvasia prie dvasios ir visa tai vienija Meilė, o jos vardas yra Kristus. Viena ir nepakartojama. Nuostabus Kristaus mokslas. Jis kuria džiaugsmą, dvasia pajunta savo vertę, atmerkia akis žmogaus kūne. Jai čia gera, jauku, ji spindi amžinybe, trokšta pagarbos. Žmogaus dvasioje negali būti baimės. Širdis turi būti laisva. Netikiu, kad Dievas išrikiuoja milijardus žmonių ir juos teisia. Žmogus teisia pats save. Pagal savo sąžinę, dvasios lygį, ir jei jis to nepadaro, tuomet jo sąžinė miega. Tada ir jo darbas, kūryba, visas gyvenimas tampa nepilnavertis, vienpusis. Taip formuojasi puikybė. Žmogus pats save įkalina į kalėjimą. Į dvasios kalėjimą. O čia slopinamas širdies balsas, nelieka spalvų. Reikia išmokti tiesiogiai bendrauti su Dievu. Laimingi tie, kuriems nereikia tarpininkų. Turėkite Dievą širdyje, spindėkite meilės spalvomis ir jūs būsite išganyti. Žmogus turi sugebėti neprisirišti prie meilės, bet būti meilėje, gyventi meilėje lyg putojančioje bangoje. O banga – tai ne vandens puta, visiškai ne. Tai spindinčių meilės dalelyčių srautas. Todėl, žemės gyvenimas įdomus tik tada, jei supranti, kad tai Visatos gyvenimo dalelytė. Todėl šioje žemėje nėra nieko brangesnio už dvasios laisvę, už teisę atmerkti akis, pažinti žemės gyvenimą ir kiek galima dažniau sakyti: „Aš myliu tave“. Todėl aš renkuosi Gyvenimą.

9
DŽIAUGIUOSI GYVENIMU

O, Viešpatie, kiek daug Tu mums padovanojai -
saulėtą rytą, pievų gėles ir melsvą tolį...
Dėkojame, kad mums gyvybę paaukojai,
kad esi gyvas mumyse, ne tik matau altoriuje...

Gailestingojo Dievo globojama, žengiu  gyvenimo keliu, patiriu džiaugsmo, o kartais ir negandos akimirkas. Atrodė, kad, išdirbusi 40 m. atsakingo ir prasmingo darbo aukštojoje meno mokykloje, pagaliau galėsiu ilsėtis, gyventi taip, kaip man patiks... Tačiau vieną dieną viskas „apsivertė aukštyn kojomis“ – privalėjau, palikusi savo namus, vaikus, draugus, gyvenimą sostinėje, išvažiuoti į kaimą slaugyti vienišą neįgalią giminaitę.
Išvykome su vyru. Pradžioje buvo labai sunku. Buitis be patogumų, sunki slauga, pasikeitusi aplinka mane slėgė, glumino. Bet čia buvo nuostabi gamta – lieknos pušys, šalia gaivus šaltinis, Lietuvos upių tėvo Nemuno juosta... Būdavo, nueinu miško takeliu, apkabinu pušį palinkusią ir glaudžiu prie savo širdies, o gailios ašaros rieda skruostais...
Taip ir bėgo gyvenimas, kol vieną dieną mano širdį palietė poetiški žodžiai. Jie išsiveržė tartum gaivalingas vėjas, nuskaidrindamas mano sielą, pilną Ilgesio, Laimės ir Meilės. Ir jeigu Aukščiausiasis apdovanoja žmogų tokiomis vertybėmis, jos niekur nedingsta – beldžiasi iš sielos gelmių, nori ištrūkti lyg iš pančių – pasklinda plačiai...
Vėliau mane apniko spalvos. Susikaupimo ar vienatvės valandomis matydavau spalvotas figūras su aureolėmis. Supratau, kad Gerasis Dievas  man siunčia dar vieną dovaną. Pradėjau tapyti. Lieju akvareles, tapau aliejumi, pastele, dalyvauju dailės pleneruose, parodose.
Gailestingojo Dievo globojama, džiaugiuosi gyvenimu, kuris man skirtas ir  kurį aš pasirinkau...

Dėkoju, Viešpatie, už Džiaugsmą didį,
patirtą žiemos naktį tą nebylią.
Jį  priimu tarytum kvapnią lauko gėlę,
pražydusią many, lyg maldą tylią...

10
AČIŪ TAU, DIEVE!

Nelengvi dabar laikai, bet širdyje telpa viskas: sprendimai - problemos, sunkumai ir lengva dalia,  netektys ir atradimai, nepasitikėjimas ir noras kažkuo tikėti. Keisti dabar laikai, negali būti savimi, nes esi varžomas, ribojamas. Negali juokis iš širdies, nes kas nors būtinai nužiūrės ir tu pasijusi blogai. Žmonėse daug sunkumo ypač mieste, jų veiduose tvyro liūdesys ir rimtis. Kaime žmonės lengviau kvepuoja, nuoširdesni ir atviresni. Ten greičiau pamatysi linksmą veidą ar gero būdo žmogų. Bet ten aš būnu retai...
Mano gyvenimas pilnas randų: augdama 12 vaiku šeimoje, jutau nepriteklių... Gal dėl to tėvai nuolat pykosi, - tą labiausiai ir prisimenu. Vėliau tėtis išėjo anapilin... Mama nesiliovė bartis, pamokslauti... Brolis žuvo avarijoj, sesuo dvynė išprotėjo, patyriau vyro smurtą, pradėjau bijoti vyrų. Tada įtikėjau, buvau nuolanki Krišnos tarnaite (10 metų), vėliau draugavau su evangelikais, ėmiau skaityti Bibliją, bet jų poelgiai prasilenkė su tiesa, ir aš nustojau ten lankytis...
Man buvo 30 metų, kai pirmą kartą atvykau į Pilnų namų bendruomenę ir išvydau angelą -  kun. Valerijų Rudzinską. Neprisimenu nieko, ką kunigas kalbėjo, išskyrus tą neapsakomą jo švytėjimą ir palaimos jausmą. Pirmą kartą kažkas palytėjo mano sielos gelmes. (Tada širdyje troškau turėti vaikelį.)
Ėjo laikas, o aš kažkodėl labai laukiau Kristaus amžiaus, lyg kokio stebuklo. Ir tikrai (man buvo 33) stebuklas įvyko: sutikau vyrą, tiesa, jis mane paliko iškart, kai sužinojo, jog laukiuosi. Man gimė nuostabi dukrytė. Gyvenimas ėmė šviesėti. Aš pradėjau matyti saulę, gėles, pakelėje išdygusią žolytę, žaidžiančius vaikus, besišypsančius žmones... Aš įgijau pasitikėjimo savimi ir didžiulį norą gyventi, kurti, padėti kitiems.
Dabar aš meldžiuosi kas vakarą, dėkodama Dievui už viską, ką Jis man siuntė, o labiausiai, kad turiu dukrytę, nes į ją žiūrint, džiaugiasi širdis, šypsosi lūpos ir akys. Ačiū Tau, Dieve, kad turiu dėl ko gyventi, kad turiu gyvenimą. Ačiū tau, kad dabar esu ne viena šioje ašarų pakalnėje...

11
RINKIS GYVENTI!

Filosofai, psichologai jau nuo seno gvildena gyvenimo prasmės klausimą. Daugelyje literatūros puslapių rastume svarių argumentų, kas yra tas variklis žmogaus gyvenime, kuris užveda žmogelį į šviesos, vilties ir savirealizacijos takelį. O pasukus mažuoju takeliu padeda atrasti ir didįjį gyvenimo kelią, užpildytą prasme, pilnatve ir tikėjimu.
Savęs įprasminimo poreikis, savirealizacijos poreikis, pasak A. Maslow, yra vidinis – tai poreikis augti, tobulėti, visiškai atskleisti savo galimybes. Todėl jis niekada galutinai nepatenkinamas. Galbūt dėl šios priežasties dažnai mes esame apimti nevilties ir abejonių, pasimetę ir bejėgiai. Lydimi išgyventos kančios, pradžioje patyrę nuosmukius, tik vėliau – pakylėjimus, įžengiame į pilnavertį gyvenimą. Gi asmenybės augimas tampa nesibaigiančiu procesu, tuo varikliu, kuris skatina ieškoti mažų takelių, o radus mažuosius, veda link didžiųjų. Anot ieškoję lengvo gyvenimo modelio ar pavyzdžio, turime susivokti, kad pati tikriausia ir brangiausia yra gyvenimiškos patirties teorija. Tik ji leidžia išgyventi ir pajusti gyvenimo kartelį, tą energiją, kuri suteikia vilties ir tikėjimo. Išjausta mintis, išgyventa situacija leidžia susivokti savyje ir patikėti, kad tau pačiam yra duota galimybė pasirinkti gyventi ar vegetuoti.
Tik mano mintys ir suvokimas sukurs man priimtinas sąlygas, kuriomis nebūtinai galėsiu vien džiaugtis. Tačiau visada galėsiu jomis dalintis su kitais, kitus apdovanoti savo išgyventa patirtimi. Turėdama savo širdžiai priimtinas sąlygas, būsiu atviras sau, atviras tau, pasidalinsiu išgyvenimais su tavimi, nes aš renkuosi GYVENTI.
Daugelis žmonių gyvena nepatirdami, ar tik labai retai išgyvendami tikrą gyvenimo džiaugsmą, dvasinio pakilimo momentus, įkvėpimą. Daug žmonių  nuvertina savo galimybes, vengia veiklos, verkšlena, guodžiasi, bet nenori pripažinti, kad dar neišnaudojo visų savo resursų, kad nepuoselėjo aplinkos savo darbais, kad dažnai buvo abejingi. Galbūt todėl, kad  nemokėjo rinktis, galbūt todėl, kad nenorėjo veikti, galbūt kažkodėl... Tačiau dažnai jų gyvenimas tampa nuobodus, neskatina tobulėti, ryžtis būti atsakingu, būti pavyzdžiu kitam.
Ką renkiesi tu? Gyventi ar vegetuoti?
Rinkis gyventi!
„Tebūnie jums, kaip tikite“ (Mt 9, 29).

12
GYVENIMAS – TAI LAIMĖ!

Kodėl, laimuže, man taip skyrei:
Ryto rasuže nusiprausti,
Saulę motulę išbučiuoti,
O mėnesėliui patalėlį kloti?
Gyvenimas  - sudėtingas dalykas, visokių kelių ir klystkelių daug. Ir ne visada žinai, kaip būtų, jeigu būtum padaręs kitaip. Jau vien atėjimas į šį pasaulį užkoduoja žmogų ateičiai.
Taigi, gimiau iš meilės, laukiama ir be galo mylima (apie tai žinau tik iš pasakojimų). Bet buvo laikmetis, kai baisi karinė pragaro mašina ritosi per mūsų šalį Vakarų link.
Ne tik pasaulyje vyko staigūs pokyčiai. Viena atsitiktinė kulka apvertė mano gyvenimą aukštyn kojom. Kabintis į gyvenimą iš vaikystės teko iš visų jėgų. Iš gyvenimo teko atsirinkti, kas gera ir kas tinkama. Ir pasikliauti tik savo galva. Kai priimi viską su rimta atranka, atrodo, kad taip geriau sekasi.. Svarbiausia, matyti žmonėse gera, priimti jų mintis pasveriant. Tai gyvenimo druska.
Gyvenimas – tai laivas šėlstančioje jūroje. Nereikia pasiduoti panikai, nereikia nuleisti rankų ir net sunkiausioje situacijoje matyti šviesą tunelio gale.
Kai pasižiūriu iš metų atstumo į savo gyvenimą, matau, kaip manasis kryželis virto sunkiu kryžiumi. Ir nors kartais labai lenkdavo prie žemės, kažkokia jėga sulaikydavo ir neleisdavo palūžti. O aplink buvo daug pagundų, kurios tariamai palengvina egzistenciją. Tik kopimas į kalną užgrūdina žmogų, suteikia jėgų atsilaikyti.
Gyvenimas duoda pasirinkimą. Jį reikia mokėti priimti ir tinkamai panaudoti. Tai verčia eiti pirmyn, nesidairyti, nesustoti, nesustabarėti. Juk pats gyvenimas yra laimė. Reikia džiaugtis, kad atėjai į šią žemę, kad buvai laukiama, kad paliksi savo brydę.

13
TAI, KAS SVARBIAUSIA

Prieš rinkdamasis gyvenimą, pats sau turiu įvardinti ir apibrėžti, ką man reiškia gyvenimas? Jis reiškia laisvę apgalvotai ir atsakingai rinktis. Regint pasaulio puvimą ir lėtą šliaužimą link visiško savęs susinaikinimo, būtų kvaila judėti drauge su juo. Galiu save apgauti, susitapatinti su pasuliu, tik ar aš būsiu laimingas, darydamas tai, ko nenoriu, tai, kas šlykštu ar žiauru? Labai greit tapsiu priklausomas nuo mane supančių aplinkybių, o tuomet pats save pasmerksiu ir neapkęsiu dėl tokio pasirinkimo.
Galiu pasirinkti kitą kelią: pasipriešinti žiaurumui, egoizmui ar veidmainystei, su kuriais tenka susidurti kasdieniame gyvenime. Tokiu atveju užvaldo didžiulė baimė ir nepasitikėjimas savimi, kad liksiu nesuprastas, išjuoktas, pažemintas, o galų gale ir atstumtas. Vargu ar atrasiu savyje jėgų nugalėti baimę. Ryžtingai veikti neturiu nei tvirtumo, nei išminties, vadinasi turiu pripažinti savo pralaimėjimą ir su juo susitaikyti. Bet tik ne šiuo atveju. Taip, aš pripažįstu, kad esu silpnas ir trapus žmogus, ir praktiškai nieko negaliu nuveikti. Negaliu nuveikti VIENAS.
Kreipdamasis į savo Dangiškąjį Tėvą, prašau Jo pagalbos, nes esu Jo vaikas. Tegul išdykęs ir neklusnus, bet vis dėlto mylimas. Turiu ištikimą Draugą - Jėzų Kristų, kurio nereikia kviesti, nes Jis - visuomet šalia. Juo remiuosi ir Juo pasitikiu. Tikiu Šventąja Dvasia, kuri mane dengia tarsi skydu, moko ir veda, guodžia, neleisdama palūžti. Turėdamas šiuos tris Asmenis savo širdy, aukštai iškėlęs galvą, nutraukiu vergystės jungą ir pasirenku gyvenimą, kupiną meilės ir užuojautos, gailestingumo ir ištikimybes, taikos ir ramybės.

14
RENKUOSI JĖZŲ – TIKRĄ GYVENIMĄ

„Ir lai Viešpats priima tavo kančią, kaip atgailą už padarytas nuodėmes...“ Nuskambėję kunigo žodžiai sugrąžino mane iš prisiminimų apie vaikystę, kurioje slankiojo baimės vakarai, kai bėgome vienmarškinės per pusnis nuo įtūžusio tėvo, kai slėpėmės nakties raukšlelėj nuo sunkaus jo kumščio, kai suakmenėjusios nevilties gniaužtuose guodėme nuskriaustą mamytę... Sugrįžau į realybę, kurioje nenorėjau būti: skausmu alsuojančioje ligoninėje, mažoje lovelėje gulėjo mano tėvas. Maldai sudėtos rankos  kilo į dangų, akys, kupinos pagarbos Dievo tarnui, viltingai žiūrėjo į Ostiją.
Kunigas iškėlė rankas palaiminti ir staiga jo balsas suvirpėjo: tėvo skruostais nuriedėjo skaidri atgailos ašara. Mano gerklėje lyg kažkas įstrigo: sunkus gumulas nebeleido tarti maldos žodžių, tik riedančios ašaros degino kažkur giliai giliai viduje... Iš širdies skrynios vienas po kito pradėjo lįsti skaudžios praeities vaiduokliai, primenantys tėvą, kurį kadaise labai mylėjau, bet dar labiau bijojau...
Metams bėgant baimė tėvui blėso, o širdies žaizda gilėjo... Ilgą  laiką nebendravau su žmogum, kurio rankos, turėjusios glostyti ir guosti, skriaudė. Atrodė, kad pasirinkau teisingai: kuo toliau, tuo ramiau... Kaip aš skaudžiai klydau...
Vieną lietingą rudens vakarą iš svetimų žmonių išgirdau, kad tėvas sunkiai serga. Dievo tylus balsas neleido nuspręsti kitaip: sukaupusi visą drąsą prisiartinau prie tėvo buto durų. Nuspaudusi  skambutį išgirdau tik savo iškankintos širdies aimaną...
Nuo to lemtingo vakaro, pareigos jausmo vedina, retkarčiais aplankydavau savo tėvą ir... kaskart skubėdavau ištrūkt. Suvokiau, kad buvimas šalia jo drasko praeities žaizdas. Reti buvo mano apsilankymai... Labai reti...
Šiandien stoviu šalia bejėgio tėvelio ir verkiu: prieš kelias dienas amputuota kojelė lyg nebylus priekaištas gėlė kūną, sunykęs kūnas, juodos akelės raižė sielos gelmes... Viduje šaukiausi Viešpaties ir meldžiau pažadinti iš to slogaus sapno, reikalavau pakeisti likimą, įrodinėjau, kad tėvui tokios lemties nelinkėjau....
Priėmęs Šv. Komuniją tėvelis nurimo. Atsisukęs į mane ilgai žiūrėjo ir staiga sulemeno: „Neapleisk manęs, tik neapleisk...“ Tą akimirką dar nesupratau, ko iš tiesų manęs prašo, tačiau kažkas viduje už mane nusprendė – rūpinsiuosi šiuo žmogum lyg pačiu brangiausiu.
Po Ligonių patepimo tėvelis gyveno tik du mėnesius... Du be galo skaudžius, kančios išvagotus mėnesius: iš skausmo grąžydavo rankas, kankinio balsu vaitojo ir šaukėsi Dievo...
Tėvelį palaidojau neseniai, todėl dar viską sopa... Vis dar girdžiu jo žodžių aidą, dar jaučiu įdėmų dėkingumo ir meilės žvilgsnį, dar užuodžiu jo artumą, dar pravėrusi duris jį regiu... Vis dar... Tačiau dabar galiu drąsiai sakyti – mums tai buvo patys gražiausi, patys prasmingiausi, Dievo padovanoti, mėnesiai. Kiekvienas mano apsilankymas ligoninėje tirpdė ledus, atsiradusius per daugel metų, kiekviena Viešpaties siųsta diena mus vedė artyn vienas kito, kiekvienas jo ištartas žodis trynė baugius praeities šešėlius, kiekvienas tėvelio rankų prisilietimas manyje gydė tai, kas atrodė nepagydoma... Per tuos įstabius mėnesius tėvelis surinko visas mano vaikystės ašaras, milijonais paguodos žvilgsnių paglostė nuskriaustą vaiką many, kruopščiai sušlavė sudaužytos vaikystės šukes ir sudėliojo neblėstančią tikėjimo mozaiką.
Tomis dienomis atradau tikrąjį tėvą: be pagiežos, pykčio, agresijos. Ak, kokie trumpi buvo šie mėnesiai... Troškau juose įstrigti, troškau įsikibti į tėvelio ranką ir niekada nepaleisti, troškau nusivesti jį gyvenimo keliu atgal į vaikystę ir viską pradėti iš naujo..., tačiau nesustodamos byrėjo tėvelio paskutinės gyvenimo smiltelės... Jo kvėpavimas lėtėjo, bet aš neverkiau: dėkojau Dievui už save ir už jį, dėkojau už neįkainojamą dovaną – kančią, kuri nuskaistino ir mus išgydė. Širdyje neliko nei apmaudo, nei apgailestavimų, nei kaltinimų – joje viešpatavo tik Meilė artimui.
Ir šiandien, stovėdama prie ant tėvelio kapo supilto žemės kauburėlio, nesigailiu nieko, gal tik kad per mažai, ak, kaip per mažai už jį meldžiaus... Ir vis aiškiau suvokiu: „Neapleisk manęs ir po mirties...“
Neapleisiu, mano mylimas tėveli, nes renkuosi Gyvenimą su TUO, Kuris leido mums pažinti kančios saldumą ir jos vaisius, Kuris padovanojo mums ramybę ir išgydė gilias sielos žaizdas. Renkuosi JĖZŲ – TIKRĄ GYVENIMĄ, nes Jis man sugrąžino vaikystėje sudaužytą viltį... Viltį, kad JUO TIKINČIAM VISKAS IŠEINA Į GERA...

15
TIKSLAS TEIKIA JĖGŲ GYVENTI

Gyvenimas - tai didžiulė Dievo dovana. Šią dovaną gavau ir aš prieš 23 metus. Per tą laiką mano gyvenimas keitėsi daugybę kartų, bet nesibaigė. Nuo 16 metų savo gyvenimą pavadinčiau nesibaigiančiu siekimu, nes tada atsirado tikslas, kurio siekiu ir šiandien. Tai - kunigystė. Žinoma kunigystės siekti pradėjau gana anksti, bet taip pat ir klysti pradėjau gana anksti. Laikui bėgant pasidaviau silpnybėms, pagundoms, blogiems įpročiams, kurie paskui nuolat ir nuolat mane lydėdavo. Dažnai tekdavo atsigręžti atgal, pasižiūrėti į praeitį, pasimokyti iš klaidų, įvertinti galimybes. Tačiau jėgų semiuosi iš Motinos Teresės žodžių: „Jei viskas sugriūtų per vieną akimirką, vis tiek kurk“. Daug kartų teko stipriai nusivilti, pralaimėti, daug kartų viskas griuvo, vos tik pradėjus kurti. Daug kartų gyvenimas buvo subyrėjęs, netgi buvau praradęs gyvenimo viltį, patyręs visų atstūmimą, sielos skausmą. Ir čia didelę pagalbą suteikdavo Dievo Gailestingumas. Daug kartų Dievo Gailestingumo dėka atrasdavau jėgų keistis ir siekti savo tikslo. Nors gyvenimas ir stipriai keitėsi, nors patyręs sunkumų ir gyvenimo mėtytas, tačiau savo tikslu niekada nesuabejojau. Žinau, ko noriu iš gyvenimo, bet nežinau ko gyvenimas pareikalaus iš manęs. Nors mano gyvenime būna nusivylimo ir apmaudo, tačiau gyvenimas prasmę įgauna tik patiriant pralaimėjimus. Vis dėlto, ryžtingai siekiant, didelę naudą duoda ir pralaimėjimai. Tikrai verta, nors daug kartų pralaimėjus ir nusivylus, padedant Dievo Gailestingumui, kuris neturi ribų, siekti pergalės ir atrasti ilgai ieškotos gyvenimo laimės. Ir tikrai verta siekti tikslo, nors jis ir toli ar kartais atrodo nepasiekiamas, ar net prarastas. Nes gyventi siekiant tikslo, - reiškia kurti naują gyvenimą. O man kiekviena diena ir yra, tarsi naujas gyvenimas. O kiekviena diena - nepakartojama, brangi ir nuostabi, nes tada galiu kurti, siekti ir džiaugtis kiekviena gyvenimo akimirka. Nes, tik kuriant, siekiant ir džiaugiantis gyvenimas įgyja prasmę ir neįkainojamą vertę.

16
PILNAVERTIS GYVENIMAS

Šiandien aš renkuosi ir vertinu gyvenimą, sumokėjusi už jį už visą kainą.
Bręstant tikėjime mano gyvenimas keitėsi iš esmės, pavyko išsilaisvinti iš vidinio sąstingio, atsivėrė naujos galimybės. Kasdienė maldos praktika padėjo nugalėti savo vidinius ir išorinius  priešus. Dievo malonės dėka subyrėjo laikinųjų gyvenimo vertybių sienos.
Beje, taip plačiai visuomenėj garbinami: alkoholis, kuriantis dirbtiną palaimą, pinigai, materialinė gerovė, tuščiagarbių kompanijos, bereikšmiai plepalai, menkavertės visuomenės informavimo priemonės, žydrasis ekranas, nepajėgė užgesinti  dvasinio  alkio. Mano mintys prieštaravo žodžiams, o žodžiai veiksmams. Ramybė visada būdavo panirusi į nerimą. Jaučiau, kad esu pasiklydusi, bet nemačiau, kas mane galėtų išvesti į tikrąjį gyvenimą. Viešpaties pagalbos šaukiaus tik beviltiškumo momentais. Vidus troško tiesos, teisingo kelio, dvasinės laisvės. Jaučiausi nelaiminga, nors kiti panašiai gyveno ir nesiskundė. Į mano tylius prašymus Viešpats atsakė, nes leido suvokti ir pamatyti tiesą. Šeimos tarpusavio santykiai buvo pavirtę rūgstančia mase. 
Žinojau ko noriu, bet nežinojau, kaip tai pasiekti. Ilgėjausi pilnaverčių tarpusavio santykių, bet trūko vidinių resursų juos sukurti. Buvau priklausoma nuo vyro nuotaikų. Širdyje kaupiau neigiamus prisiminimus, investavau daugiau į kančią negu į džiaugsmą. Jei vyrą užvaldydavo neapykanta, kančia, ar jis suklupdavo, aš jo nesuprasdavau, bet pasinerdavau į vidinį savęs gailestį. Santuokos priesaika nuo vestuvių dienos buvo pamiršta. Įsipareigojimas: „ir varge, ir džiaugsme aš tavęs neapleisiu“, buvo išsigimęs ir skambėjo maždaug taip: „jei man įtiksi, manęs klausysi, man paklusi, visada būsi gerai nusiteikęs, neprieštarausi, tai man bus patogu su tavim gyventi“. Šie mano įgeidžiai žudė meilę ir mane pačią. Praregėjus, Dievo malonės dėka, mano suvokimas keitėsi. Atsirado dvasinių jėgų į vyro pyktį atsakyti meile. Buvo lengva melstis iš ryto ir vakare, bet, kai patekdavau į konfliktą, reikėdavo daug valios pastangų melstis už supykusį vyrą. Prašydavau Jėzaus pagalbos - išlaisvinti mano vyrą iš neapykantos pančių, išgydyti jo vidinius sužeidimus, apšviesti jo širdį ir protą, ir pan. Atsirado jautrumo, pradėjau suvokti kada laikas dialogui, kada laikas tyliai maldai, kada laikas atgailai. Tai praktikuodama aš gydžiau save ir mačiau akivaizdžius teigiamus pokyčius. Mažamečiai vaikai buvo mano sąjungininkai maldose už tėtį ir kitus artimuosius.Vaikai labai džiaugdavosi, kad jų maldos išklausomos. Aplinkiniai pastebėjo mūsų šeimos akivaizdų sužydėjimą. Vyras stiprėjo tikėjime, solidarizavosi su manimi, atsisakė alkoholinių gėrimų, o vėliau ir nustojo rūkyti. Baigėsi kovos, neapykantos, pavydo ir kitokių egoizmo apraiškų laikas - įsiviešpatavo taika, meilė, pasitikėjimas ir pasiaukojimas. Galiu vienuolikos metų savo patirtim liudyti, jog pilnavertis gyvenimas - tai ne rasta plyta po kojomis. Jis dažnai snūduriuoja kiekvieno iš mūsų širdyse ir laukia, kada panorėsim gyventi. Labiausiai mus paklaidina egoizmas, neteisingas savęs vertinimas, kurį lemia stipresnės ar silpnesnės nevisavertiškumo jausenos. Visavertis gyvenimas - tai ne aplinkinio pasaulio, o paties žmogaus vidiniai pokyčiai.
Atsakingai elgiantis su savo ir kitų gyvenimu labai svarbu budėti, kad  netaptumėm melo tarnais. Reikia drąsiai sukti amžinosios šviesos  kryptimi. Būti šviesos nešėjais, siekti ne populiarumo, bet garbingumo. Atsisakyti žmogiškumą griaunančio, nejautrą suteikiančio alkoholio. Propaguoti blaivią šventimo ir laisvalaikio praleidimo kultūrą. Gyventi aktyvų krikščionišką gyvenimą ir kitus motyvuoti amžinam džiaugsmui.
Gyvenimas yra iššūkis ir nuolatinė saviugda. Pasaulietinis išsilavinimas duoda žmogui tik pagrindus išgyventi, o tikėjimo tiesos išmoko atsakingai gyventi ir džiaugtis.

17
ŠAUKSIESI DIEVO...

Ruduo. Dar vienas mano gyvenimo ruduo. Vėjas negailestingai drasko medžių lapus. Apniukęs dangus ir šaltas lietus priverčia susimąstyti. Pakeliui į darbą užplūsta prisiminimai iš praeities ir  klausimai sau apie gyvenimą, jo prasmę, begalybę...
Ar aš reikalinga  šioje žmonių planetoje, ar joje jaučiuosi esanti laiminga? O kas yra gyvybė? O kodėl pasaulis sutvertas ne tik džiaugsmui, bet ir išbandymams? Kodėl dauguma prasilenkiančių - rūškanais veidais? Kas yra Visata? Ir t.t...
Kas gali atsakyti į šiuos klausimus? Skruzdė, tempianti už save didesnį šapą?  Ežeras, pats klausiamai žvelgiantis dangun? Ar mėnulis, paslaptingai besišypsantis?.. Deja, atsako nėra...
Maniau, kad tėveliai, išeidami Anapilin, pakuždės egzistencijos prasmę, pakuždės „stiprybės receptą“, bet jų netektis sukėlė dar daugiau abejonių.
Kad gyvenu - jaučiu kiekvieną akimirką. To neleidžia užmiršti šeima, buitis, bičiuliai. Bet rūpimų atsakymų net iš jų neišgirstu. Tai būna tik asmeniniai pasvarstymai. Juk  kiekvienas vertiname tą pačią situaciją per savo prizmę...
Kada pajutau buvimą „Kažko“, ko nemokėjau įvardinti? Kai mane atgaivino skendusią, po automobilio avarijos, po keleto artimiausių žmonių mirties, po komplikuoto dukters gimdymo, po apsilankymo daugelio pasaulio kraštų bažnyčiose, turinčiose ypatingą aurą ir kažkodėl nejučia nukreipiančiose žvilgsnį aukštyn...
Suvokiau viena: kritiniu momentu, kai labai labai sunku (arba – paradoksalu - net ir kai džiaugsmas nebesutelpa širdy), reikia kreiptis į Dievą... Į tą Aukščiausiąjį, kurio nesu mačiusi, girdėjusi, bet metams bėgant, vis labiau Jį jaučiu... Ir tik dabar suvokiu savo močiutės žodžius, ištartus prieš daugelį metų: „Vaikeli, kai tau bus blogai, šauksiesi Dievo“.  Šie žodžiai pasitvirtino šimtu procentų... O ir kas galėtų tai paneigti?..

18
PASIRINKIMAS

Nuo pat jaunystės buvau pasirinkęs netikusį būdo gyvenimą. Blogos kompanijos, išgėrimai, vagystės, smurtavimai. Visa tai privedė prie narkotikų, o narkotikai prie dar didesnių problemų. Vartodamas pridariau begalę rūpesčių savo šeimai, draugams ir pažįstamiems. Šeima liovėsi manimi pasitikėti, o draugai ėmė vengti. Dėl vadinamo „kaifo“ galėjau padaryti bet ką. Manęs nedomino nei artimieji, nei draugai. Vogiau iš namų, negailėdamas net motinos. Tačiau motina man atleisdavo ir bandė padėti išlipti iš šio purvo. Jos pastangomis papuoliau į Pilnų namų bendruomenę. Dabar mano gyvenimas visai kitoks. Atsirado ateities planai, tikėjimas Dievu tapo tikras, o ne vien paremtas prašymais, kad Dievas kažką suteiktų. Dievas yra! Aš tuo įsitikinęs! Dievas mus globoja, bet tai nereiškia, kad žiemą, išeidami į lauką, neturim šiltai apsirengti, nes tikim Dievu, todėl Jis neleis mums susirgti. Dievas kiekvienam dovanoja galimybę pasirinkti ką norim: gerą ar blogą. Tad aš pasirinkau galimybę išlikti su Dievo malone ir gyventi blaiviai.

19
BET

Mano gyvenimas yra kaip akimirka, mano gyvenimas yra kaip šešėlis, kuris nuolat bėga ir pranyksta...
Tiesa, kad gyvenimas būna sunkus, nelengvas. Bet... Kai kuriais atvejais tampa nepakeliamas. Bet... Pasaulis, kuris tave supa, dažnai pasirodo nedraugiškas, atšiaurus. Bet... Žmonės ne visuomet simpatiški ir nuoširdūs. Tenka patiri pyktį, išdavystes, atstūmimą, abejingumą. Bet... Tavo artimieji nepalaiko su tavimi santykių, elgiasi kaip svetimi, priverčia skaudžiai jaustis, nesupranta, reikalauja daug, patys nieko nežadėdami. Bet...
Bet vis dėlto gyvenimas lieka didelė dovana, kurią laikai savo rankose...
Būtų galima ir toliau skaičiuot patirtas skriaudas ar sunkumus bei nusivylimus. Tačiau viskas veda į didelį „Bet“...
Leisk sau įsitikinti, kad gyvenimas pasilieka kaip nuotykis, kuriame verta sudalyvauti. Galbūt nepavyko išvengti nuoskaudų, neteisingumo, negailestingumo. Galbūt negavai to, ko tikėjosi tavo širdis. Bet vis dėlto kažkas padovanojo tau gyvenimą ir nepasielgė taip tik juokaudamas. Tad nepamesk šios brangios dovanos! Mokykis ir išmok dėkoti už šią dovaną! Tai galbūt tavo vienintelė galimybė. Todėl būk budrus ir nepražiopsok savo vienintelės laimės!
Dėk gyvenimą prie metų, o ne metus prie gyvenimo!
Sėkmės!

20
DIEVAS MANĘS NEAPLEIDO

Vaikystėje buvau priešgyna seneliams, ginčijausi, jei man imdavo kalbėti apie gyvenimą ir tikėjimą, nors širdy visuomet tikėjimą išsaugojau. Buvau pionierė, tačiau mama privedė prie Pirmosios Komunijos. Gal už tai, kad tapau pioniere, mane gyvenimas skaudžiai mokė? Klupau ir vėl kėliausi iš purvo. Tėvukas, amžiną jam atilsį, buvo alkoholikas. Namuose dažnai trūkdavo duonos, nors mama, taip pat atgulusi Liškiavos kapų kalnely, iš kailio nerdavosi, kad duonelės niekuomet netruktų.
Sulaukusi paauglystės amžiaus svajojau tapti dažytoja, tinkuotoja, bet, deja, svajonė liko svajone, nes, kai baigiau aštuonias klases, gydytojai nepasirašė sveikatos pažymėjimo. Todėl labai norėjau atitrūkti nuo namų. Nors tėvukas viską pragerdavo, bet mamytė dėjo visas pastangas, kad aš ir brolis būtume pavalgę bei aprengti. Išmokau pažinti blogį ir gėrį. Gyvenimas manęs nelepino, bet nagais ir dantimis į jį kabinausi. Išvykau mokytis į Šlapaberžės profesinę mokyklą. Kodėl į ten? Norėjau bėgti kuo toliau nuo namų. Pasidėjusi laikraštį dūriau pirštu ir taip išsirinkau melžėjos profesiją. Mamytė prašė, kad eičiau mokytis gydytoja ar raštininke, bet manęs tai nedomino, nes labai mylėjau ir myliu visus gyvūnus. Be to, labai mėgau kaimą, niekada nepatiko miesto šurmulys. Mokyklos nebaigiau, grįžau į namus, kadangi labai pašlijo mamytės sveikata. Taip pat namuose susipažinau su savo buvusiu vyru. Susituokėm. Su juo taip pat gyvenimas buvo sunkus. Vyras mėgo alkoholį, be to, nevengė merginų. Gyvenome pas tėvukus, mama gulėjo ligoninėje, mes jau turėjome sūnelį, o aš laukiausi dukros. Kai su tėvuku smarkiai susipykau, galvoje sukosi mintys, kam aš gyvenu? Visiems maišau, gyvenimo nėra, pasijaučiau nereikalinga. Ėjau iš namų iki Nemuno, eidama verkiau, norėjau nušokti su sūneliu nuo tilto. Priėjau prie turėklų ir pažiūrėjau į tą šaltą, bejausmį vandenį, kuriame sukosi begalė verpetų. Staiga kažkas galvoje sukuždėjo: „Kodėl? Kam to reikia? Juk galiu gyventi dėl vaikų ir viską dėl jų ištverti“. Aš pasirinkau gyvenimą, nors ir labai sunkų, bet gyvenimą! O verpetai sukosi, vartėsi, vanduo putojo, rodos ragino: „Būk tvirta, gyvenk!“ Taip aš pradėjau nelengvą kopimą į gyvenimą. Gavome namą kaime, nes vyras dirbo traktorininku. Būdavo, grįžta girtas, namuose pragaras! Su sūneliu verkiau, galvojau: „Kur aš papuoliau?“ Viena moteris patarė išgėrinėti kartu su vyru. Na ir pradėjau su juo išgėrinėti. Pamažu namuose pasidarė ramiau, bet vieną dieną, laukdama jo grįžtančio su buteliu alkoholio, išgirdau tylų kuždesį: „Ką darai? Juk klimsti į dugną! Ar negali atsilaikyti? Pažiūrėk, koks gražus gyvenimas, o tu stovi ant bedugnės krašto“.
Tą akimirką akys nušvito gražiausiom spalvom. Ir vėl kabinausi, lipau. Parėjęs vyras padavė butelį, bet aš stūmiau jį nuo savęs ir liepiau dingti su tuo buteliu man iš akių. Tuomet prasidėjo visiškas pragaras. Barniai, pijokystės, merginos. Tekdavo su vaikais išvažiuoti pas tėvus, išbūti  vakarus, kuomet vykdavo šokiai. Vyras sakydavo: „Arba išvažiuoji, arba šiandien pat užmušiu!“ Mat vyras lankydavosi tuose šokiuose. Po kiek laiko mirė tėvukas, po pusės metų mama. Pradėjau lauktis trečio vaikelio. Vyras liepė pasidaryti abortą. Nuvažiavau pas gydytoją ir verkiau, o ji liepė atsivežti vyrą. Tuo viskas ir baigėsi. Gimė sūnelis toks ramus, meilus, tarsi ne sau jį būčiau auginusi. Po keturių su puse metų, trečią Velykų dieną jis žuvo. Lipo pro rūsio langą ir ant mažo vinuko pasikabinęs mirė. Tai ištverti buvo be galo sunku. Vėl pakriko nervai. Gydytojai pasakė: „Tavęs laukia tik psichiatrinė ligoninė arba kapai. Pasistenk susilaukti kito vaiko!“ Kėliausi iš juodo debesies, bet vėl netikėta liga mane nuvedė į ligoninę. Prasidėjo smarkus kraujavimas. Kai nuvykau pas gydytojus, iš procedūrinio kabineto jau ant rankų mane nunešė į skyrių. Atėjęs gydytojas pasakė, kad pačiu laiku atvykau, nes kažin ar dar būčiau iki vakaro išgyvenusi. Ir vėl kabinausi į gyvenimą. Kai grįžau iš ligoninės, paskutinę spalio dieną su visa šeima nuvažiavome tvarkyti kapų. Ir tąkart prie sūnelio kapo man pasirodė dar vienas supiltas kauburėlis, nors iš tiesų jokio kauburėlio nebuvo. Diena praėjo tiesiog puikiai, namuose viešpatavo ramybė. Vakare vyras išvažiavo pas draugus, nepaklausęs mano prašymų, kad niekur nevažiuotų. Pasakė, kad grįž greitai, ilgai neužtruks. Grįžo dešimtą valandą labai girtas, ir, nugriuvęs į lovą, užmigo. Užmigom ir mes su vaikais, nes jau jo girto nebijojom. Miegodama susapnavau, kad esu stepėje ir man labai šalta, o aplinkui vien smėlis bei šaltis. Niekur nematyti jokios gyvos būtybės. Nubudau, užsidegiau šviesą, vyras guli kaip gulėjęs. Pasidarė keista. Supratau, kad jau nebegyvas. Ir vėl tiesiog žemė išslydo iš po kojų. Prieš pusę metų mirė sūnus, dabar vyras, kaip teks gyventi? Bet Dievulis ir šį kartą nepaliko likimo valiai. Vėl kabinausi į gyvenimą, pasinėriau į darbus, kad apie nieką negalvočiau, juk dar du vaikai man liko. Vienas vienuolikos, kitas - devynerių metukų. Lipau sunkiai, bet gyvenimas vis tiek atrodė gražus ir mielas! Deja, netrukus vėl suklupau: įsimetė liga. Tačiau šiandien džiaugiuosi, kad galiu gyventi, nors gydytojai liepė nieko sunkiai nedirbti, nes buvau suparalyžiuota. Vis dėlto kovojau ir šiai ligai nepasidaviau. Noras gyventi padėjo priprasti prie sunkios ligos. Iki šiol kairė pusė yra labai silpna, tačiau su tuo susitaikiau. Esu labai dėkinga Dievuliui, kuris mane vedė, tiesiog pratino prie sunkumų. Pulti, keltis, purve maknotis ir vėl kopti, kopti, kopti. Myliu savo gyvenimą, tokį koks jis yra! Bet Dievuliui aš niekada neįstengsiu atsidėkoti  už gyvenimą, už vaikus ir daugelį kitų malonių, ypač, kad kritinę valandą pajėgiau ramiai priimti ištikusias negandas. Dievas ir šiandien manęs neapleidžia. Be Jo ir nebūčiau visko ištvėrusi. Ačiū Tau, Viešpatie!

21
VISKAS BUS GERAI!

Norėčiau gyvenimo blaivaus, šviesaus, gražaus, su daug ryškių spalvų, kurios užpildytų mano vidinę tuštumą. Bet ne visada viskas vyksta taip, kaip to trokšti giliai širdyje. Vieną dieną gyvenimas gražus, o kitą jis tamsus, kaip kalėjimo kamera, pro kurios storas sienas, negali prasiskverbti saulės spinduliai. Kodėl kartais gyvenimas mane lyg kokį skudurą trenkia į grindis ir man kartoja, kad aš gyvenu taip, kaip man patinka, o ne taip, kaip iš tikrųjų turėčiau gyventi?! Po to susimąstęs paklausiu savęs: ar kada nors atleis man mano artimieji už tą nerūpestingą gyvenimą, kai nemokėjau branginti tų gražių akimirkų su jais? Mintimis peržvelgiu visą savo prabėgusias dienas ir tyliai širdyje sau atsakau: nusiramink, viskas bus gerai, viskas susitvarkys... Šiandien aš gyvenu naują gyvenimą ir žinau, kad mano gyvenime yra Dievas, kuris nepaliaujamai mane globoja. Tik su Dievo pagalba šiandien turiu gražų ir spalvingą gyvenimą.

22
RENKUOSI BLAIVŲ GYVENIMĄ

Aš renkuosi blaivų, dorą, išmintingą, sąžiningą gyvenimą. Toks mano noras: renkuosi tiesiog blaivų gyvenimą! Tai - darbas su savimi; darbas su savo mintim; tai padeda ugdytis. Padeda dienoraštis, darbo terapija, o dvasinė praktika padeda daugiau pažinti save. Renkuosi bendruomeninį gyvenimą, nes kitokio aš nemoku gyventi, kadangi esu priklausomas nuo alkoholio. Renkuosi tokį gyvenimą, nes toks mano gyvenimo būdas ir patikiu Dievui savo gyvenimą. Pasidalinimas patirtimi bei išgyvenimais, tai atradimai, kuriuos reikia pasiūlyti kitam žmogui. Savo blaivia galva dabar galiu mąstyt ir padėt kitiems sveikti nuo priklausomybės. Svarbu ugdytis ir gyventi Dievo meilėje su priklausomaisiais, kurie čia gyvena. Tada pasijauti laisvas, linksmas, džiaugsmingas, darbštus, nuolankus, nuoširdus.

23
STEBUKLAS

Užmiegant dienai įvyko stebuklas. Toks paprastas, bet iki jo kelionė tęsėsi šimtmečius. Kiek sudaužytų saulių pažiro šukėmis... Taip būna, kada Kūrėjo negirdi. Pagaliau nuščiuvo verkusi širdis. Išseko sielvarto gelmė. Sielos jūra šilta ir rami. Gyvenkim viltimi, kad kitų rankos nepanorės pakelti akmens...

24
MYLĖKITE VISUS IR VISKĄ!

Gyvenu dar tik septynis metus, bet galiu pasakyti, kad mūsų pasaulis yra gražus. Man patinka kai rudenį lapai krinta, kai snaigės sninga ir gėlės skleidžiasi. Ar Jūs tai pastebite? Gal pervargę ir daug dirbdami net nematote viso pasaulio grožio? Juk Dievas sukūrė viską Jums ir man!
Ar padėkojote Jam už tai nors vieną rytą ar vakarą? Nenusiminkite, jei nespėjate. Aš už Jus Jam padėkoju. Ir padėkoju kasnakt. Už visus ir už viską.
Ar matote, kaip naktį kuriasi žvaigždės? Ar susimąstote, apie ką jos kalbasi? O aš žinau jų paslaptis. Žvaigždės stebi žmones, skaičiuoja jų gerus darbus ir mintis. Naktį jos šnibždasi ir sprendžia, kurį žmogų rytą apdovanoti sėkminga diena. Tai ir yra mūsų likimas. Likimas – jog galime gyventi. Verta gyventi su šypsena ir su Dievo duotu žodžiu. Mums viskas bus gerai, jei Dievo akyse būsime geri.
Ar žinote gyvenimo paslaptį? Aš dar neišsiaiškinau. Gal man trūksta metų, o gal dar nesu pasiruošęs sužinoti. Jei Jūs žinote, gal galėtumėt pranešti man sapne? Man labai smalsu.
Aš tikiu Jūsų laime ir linkiu Jums gerų dienų kol susitiksime. Įsakau arba labai prašau: mylėkite VISUS ir VISKĄ! Prisiminkite meilę ir grožį, kurį dovanoja Jums kasdien Dievas.

25
NEBIJOK!

Palaidota po antkapio plokšte – taip aš gyvenau. Tiksliau – ne gyvenau, o tūnojau, slėpdamasi nuo visų ir savęs. „Slėpkis, būk nematoma ir negirdima, nes esi nesvarbi, neįdomi ir nevertinga, kitaip tave sutraiškys pykčio ir kritikos kruša,“ – tokį melą man įteigė Priešas per pačius artimiausius žmones. Priešas žino tiesą – jei atsiskleisiu, pasaulyje bus daugiau meilės, tiesos, grožio ir daugiau žmonių ras kelius pas Dievą. Priešas to baisiai bijo, tad savo baimę permeta man, savo melu priverčia mane visko bijoti. O Jėzus sakė: „Nebijok!“, dar Jis sakė: „Mergaite, kelkis!“. Tavo žodžiai pasiekė mano ausis, mano Gelbėtojau, mano širdis iš džiaugsmo suvirpėjo ir tariau: „Štai aš, Viešpatie!“ Vis dar drebėdama išlendu iš tamsaus ir ankšto savo baimės urvo ir – šviesa, ir erdvė užlieja mane, ir mano širdis ima alsuoti! Tu mane sukūrei laisvą – esu laisva džiaugtis, kalbėti, atskleisti man duotus talentus, esu laisva gyventi tokį gyvenimą, kokio trokšta mano širdis. Renkuosi tikėti Tavo tiesa, Dieve, pakeliančia, gydančia, išlaisvinančia Tiesa. Tiesa apie tai, kokia esu vertinga ir graži Tavo akyse. Renkuosi gyventi Tavo tiesa. Renkuosi gyvenimą!

26
AŠ – VIEŠPATIES LELIJA

Žmonės - tai Viešpaties lelijos, kurios negalėtų žydėti be artimo užuojautos, draugų palaikymo, gerų žodžių, saugančių angelų, kurie nematomi, tačiau visada nuveda ten, kur Dievo ranka mosteli ir, žinoma, - meilės, kurią pažadina angelai, apsilankydami širdies kertelėje ir ten palikdami meilės dulkių pėdsakus. Kitokios išeities nelieka, tik pasiduoti tam, ko nugalėti neįmanoma, kas verčia širdį plakti ir spurdėti vis dažniau, alsuoti gyvenimu ir džiaugtis pačiomis mažiausiomis smulkmenomis. Laikyti saujoje smiltelę, kurioje sudėti: tikėjimas ir viltis, džiaugsmas ir liūdesys, skausmas ir užuojauta, meilė ir ilgesys... Pasirinkau gyvenimą, kad ir koks jis bebūtų sudėtingas ir nesuvokiamas žmogaus protui. Aš - Viešpaties lelija, žydinti gyvenimu, kvėpuojant meile, sušildyta žmogaus sielos spinduliais, svyruojanti ir blaškoma gyvenimo vėjo... Dievas išaugino mane ir kitas žmogiškas lelijas, jas nuolatos laistydamas, tačiau ne visada lietus būna gyvybės davėjas... Gyvybė dažnai tokia trapi, kaip žiemos šerkšnas, kuris, išlindus saulės spinduliams, dingsta, pavirsdamas vandeniu. Gyvybė - neišsemiamas šulinys, kuris savaime negali išdžiūti ir mirti. Žmogus negali nulemti savo žydėjimo trukmės, todėl aš - žydinti lelija, pasirinkusi gyvenimą...

27
DAIVOS PASIRINKIMAS

Daivai patinka šeštadienio rytai. Skubėti į darbą nereikia, bet iš įpročio vis tiek įmeta   į  karštą  kavą  kelis  gabalėlius ledo. Sekundėlė  laukimo, ir… ledas  trakšteli! Linksmai apsuka  šaukštelį  tris ar keturis  kartus ir nešasi kavą į savo kambarį, pastato puodelį ant staliuko, kad praauštų, o pati  pasineria į  patalus, mėgaudamasi akimirka, į kurią sutelpa tiek ramybės, šilumos ir jaukumo, kiek turėtų užtekti visai dienai, ir dar kitai, ir dar...
O  visai neseniai  nežinojo,  ką  tai reiškia  –  ramybė. Ypač  šeštadienio  rytą,  po taip vadinamos „vairuotojų dienos“. Vis dažniau  ji  pasiklodavo kitame kambaryje.  Nemigos apimta bandė susivokti, kur buvo pabaigos pradžia. Gal jau pirmąjį vestuvių vakarą, kai ieškojo jo akimis kieme. Surado. Jis žvelgė svetimu žvilgsniu, išraudęs, keistai išsiviepęs. Nusmelkė mintis – jis girtas! Ne tokias vestuves kadaise matė svajonėse, ne tokią pirmąją naktį, bet ir tada dar nesuprato, kad ištekėjo už žmogaus – vilkolakio.
Skausmingas  nusivylimas  savo vaikų tėvu buvo lydimas vis ilgiau trunkančių nekalbadienių. Daiva jautė,  kaip senka jos dvasinės jėgos, ėmė šlubuoti sveikata. Labiausiai  kankino  kaltės jausmas,  kad  nemokėjo  išrinkti  tėvo savo  berniukams.   Žmonės  pradėjo  kalbėti,  kad  savo  vaikams  ji  reikalinga  sveika, darbinga,  nes jeigu ne ji, tai kas kitas jais pasirūpins... Juodžiausios nevilties apimta, ji verkdavo nepaguodžiamai, tokią valandą norėdavo tik užmigti ir niekada neprabusti... Su šiuo pasauliu ją siejo tik mintis apie vaikus. Ir ji pasiryžo skyryboms. Po dvidešimties  „bendro gyvenimo“ metų.
...Kava atvėso. Išgėrė ją mažais gurkšneliais, pasimėgaudama. Keltis neskubėjo, dar norėjo pabūti tarp sapnų ir realybės, kai mintis veja mintį, vaizdiniai iš praeities pinasi su ateities vizijomis.
Daiva galvojo apie savo berniukus, apie tai, kad senelis jais didžiuotųsi, jeigu būtų gyvas. Tėvą ji prisimindavo su pagarba ir meile, savo sūnus matė daug ką paveldėjus iš senelio, ir tai ją guodė. Gal paveldėjo ir meilę gyvenimui?
Kai Daiva laukėsi pirmagimio, jos tėvas susirgo vėžiu. Gal guosdamas save, gal žmoną ir vaikus, garsiai svajodavo, kaip dabar, būdamas nedarbingas, turės laiko vežioti lauke anūkėlį, žaisti su juo. Nesulaukė. Mama Daivai pasakojo, kaip tėvas, mirties patale kęsdamas nežmoniškus skausmus, prasitarė: „Pasikarčiau ant lovos galo, bet nenoriu vaikams užtraukti gėdos“. Jo mirties dieną atėjo baisi žinia, kad Kaune nusižudė dukterėčia. Jauna, sveika, graži. Neatlaikė nelaimingos meilės.
Nuo tėvo kapo Daiva nuėjo paskutinė. Mama, broliai rūpinosi svečiais, giesmininkais, visi patraukė į namus gedulingų pietų. Staiga Daiva pasijuto blogai. Neturėjo patirties, bet žinojo, kad sukietėjęs pilvas nereiškia nieko gero. Apsidairė – nieko artimo šalia nebuvo, nebuvo kam pasiskųsti. Kur vyras? Visada šitaip – kai labiausiai reikia, jo niekada nėra šalia. Suėmusi pilvą rankomis, sulėtino žingsnį. Kai pasiekė namus, į vidų nėjo, atsisėdo kieme ant suoliuko, bijodama pajudėti. Glostė pilvą, bandė nusiraminti. Kažkas vis dėlto jos pasigedo, atėjo kviesti prie stalo. Šiaip ne taip užlipo į antrą aukštą. Kas buvo paskui, neatsimena. Ją pažadino kūdikio judesiai, buvo šeštadienio rytas. „Jis pasirinko gyvenimą. Visai kaip tu, tėve – iki paskutinio Dievo duoto atodūsio.“ 
Ji keliasi, pasikloja lovą, eina į dušą, nusišveičia kūną kavos tirščiais. O dabar – į virtuvę. Juk abiejų berniukų skoniai skirtingi. Daivai patinka šeštadienio rytai.

28
AŠ IR MANO GYVENIMAS

Ar vakaru gyvas,
Ar miręs dienà,
Sapnuoja Gyvenimas
Mirtį nakčia...

Neapsakoma neviltimi prasmirdęs mano Gyvenimas kasdien vis labiau veržėsi į nebūtį. Jam daugiau jau nieko nebereikėjo, o ir jis nelabai kam bebuvo reikalingas...
Susikūprinęs, apiplyšęs, sustiręs nuo šalčio, Gyvenimas šlaistėsi purvinomis gatvėmis, ėjo nuo durų prie durų, klausėsi juoko, verkšlenimų, aimanų ir dar nežinia ko. Visur ir visada tas pats – apverkti, išjuokti, sulaužyti, nelaimingi gyvenimai už svetimų nežinomų durų. Nėra ką čia veikti dar vienam neviltimi pradususiam Gyvenimui. Jis taip pat jau apverktas, išjuoktas, sutryptas.
Liūdnas Gyvenimas pasuko į skersgatvį, kur tikėjosi nebepamatyti nė vienų durų, nesutikti jokio žmogaus. Ir iš kur čia žmonės? Juk čia purvinas ir visų pamirštas skersgatvis, pilnas šiukšlių, šlykščių gyvių ir tamsos. Čia žmonės negyvena, pro čia niekas nepraeina. Čia kraupi vieta... kaip tik jam, neviltimi pradvisusiam Gyvenimui...
Lėtais žingsniais mano Gyvenimas ėjo tamsiu skersgatviu. Nebebuvo kur skubėti, nebebuvo tų, kurie jo vis dar lauktų. Liko tik vienas kelias ir tikslas – skersgatvio gale yra upė. Gili, srauni, o svarbiausia – akmenuota. Ten, tik ten turi pasibaigti mano Gyvenimo kelias...
Liūdnas dėl savo, kaip jam tada atrodė vienintelio ir teisingo, pasirinkimo, Gyvenimas artėjo prie upės. Niūrios ir neramios mintys smelkėsi, rodos, iš kiekvieno tamsaus skersgatvio kampo, iš kiekvieno praeities žingsnio, dabar vedančio į vienintelį tikslą – į nebūties akmenuotą upę. Žvelgdamas į skersgatvio šiukšlynus, Gyvenimas matė save patį: pažemintą, išniekintą ir kaip nereikalingą šiukšlę išmestą į tokių pat nereikalingų gyvenimų krūvą. Mano Gyvenimas buvo suteptas neapgalvotų ir klaidingų poelgių, jis nesuprato, kodėl turėjo mirti jo mažoji sesuo, jis manė, kad mirtis suklydo pasirinkdama ne jį, o jo mylimąją...Viskas atrodė beprasmiška ir neteisinga. ,,Kaltas dėl visko. Kaltas tik vienas. Kaltas tik aš..“ – mąstė Gyvenimas. Klysta, klupta, nebepasikelta... Tiek daug klaidų, o ištaisyti jas jau nebėra laiko. Tikriausiai nebėra nė noro ką nors bedaryti. Viskas juk taip beviltiška!
Nejau mano Gyvenimas galėjo pridaryti tiek daug klaidų? Taip nemokėti gyventi? Taip nieko nesuprasti šiame pasaulyje? Juk jis tik vienas iš daugybės kitų milijonų gyvenimų... Ech, nebesvarbu. Juk upė čia pat, visai netoli. Dar keli žingsniai ir viskas baigsis...
Gyvenimas sėdėjo ant sraunios ir akmenuotos upės kranto. ,,Tik vienas žingsnis, tik vienas...“ Dvejodamas dėl savo pasirinkimo, Gyvenimas pasiliko sau teisę į paskutinį sapną. Jis užmigo...
Srauni akmenuota upė virto niūria, klampia pelke. Aplink nebuvo nė gyvos dvasios, tvyrojo tirštas rūkas. Gyvenimas veržėsi link vienintelio rūke įžvelgiamo akivaro. Net ir sapne jo neapleido noras žengti tą paskutinį žingsnį... Eiti buvo sunku, kojos klimpo ir pynėsi, rankas degino skurdžių medžių šakų padarytos žaizdos. ,,Tik vienas žingsnis, tik vienas...“  Staiga Gyvenimas sustojo. Priešais save jis išvydo kryžių. Seną, sukrypusį, samanotą kryžių. ,,Keistas kryžius. Be nukryžiuotojo...“, - mąstė Gyvenimas. Geriau įsižiūrėjęs, jis perskaitė išklypusių raidžių kratinį: ,,Mylėki mane didžia neapykanta, ateinančia iš gilaus savasties įvardijimo dugno“. Gyvenimą nudvelkė šaltis. Jis pabudo.
Jis tebesėdėjo ant sraunios akmenuotos upės kranto. Tebebuvo tamsu ir šalta. Rodos, niekas nepasikeitė, tik nebeliko tiek ryžto tam paskutiniam žingsniui... Mano Gyvenimas tyliai pravirko. Dar tyliau pravirkau aš... Aš, kuri nekenčiau savęs, kuri nemylėjau Jo – man dovanoto Gyvenimo... Aš, kuri buvau akla ir nemačiau manęs supančios begalinės meilės, neapleidžiančios net didžiausios neapykantos visam pasauliui akimirką... Aš, kuri išsigandau tik menko savęs nesuvokimo blyksnio tamsiame ir šiukšlių pilname skersgatvyje... Verkėme dviese... Verkėme kaip vienas – aš ir mano Gyvenimas...
Jau švito. Sėdėjau ant upės kranto, ašarų nebebuvo. Pirmieji saulės spinduliai glostė skruostus. Nebereikėjo paskutinio žingsnio. Iš nevilties dugno su nauja diena kilau į meilę. Iš gilaus ir menko savęs suvokimo dugno kilau į Jo meilę. Pamažu supratau, kad Jis yra mano Kelias, mano Tiesa ir mano Gyvenimas. Aš – Jo dalis, Jo sumanymas, Jo karys ir draugas...
- Ei, Gyvenime! Mes juk bėgame abu į tą pačią pusę! Ar begali būti geriau?!

29
GYVENSIU

Sėdi Sonata vėlyvą rytmetį viena virtuvėje. Apžvelgia apšnerkštą stalelį, tuščią degtinės butelį primintas grindis. Šįryt plyšta galva.Vakar gerokai padaugino. Ir vis per tas drauges. Jau daugelį kartų liepė joms nebeateiti. Pavargo nuo tuščių kalbų ir apkalbų, nuo pastovaus skundimosi savo vyrais ir vaikais, nuo našlių ašarų. Ir viskas baigiasi išgėrimais, galvos skausmu. Dar vakar draugė atsivedė draugą, dar nematytą vyriškį. O buvo sutarta vyrų nesivesti, čia tarsi moterų klubas. Deja, ne toks, kokio tikėjosi Sonata. Ateina, matosi, mėgėjų išgerti. Ir ji pati jau vaikšto paburkusiais paakiais. Ko gero taps nepataisoma alkoholike.Reikia keisti gyvenimą.
Niekas nepasikeitė. Moterys kaip rinkosi, taip ir renkasi pas Sonatą. Joms čia „laisvas plotas“. O Sonata grįžo iš darbo su atleidimo lapu rankose. Atseit, etatų maži­nimas. Gal prie atleidimo prisidėjo ir tai, kad dukart „pavėlavo į darbą“. Kaip dabar reikės gyventi? Kas padės išlaikyti butą, sumokėti visus reikalingus mokesčius. Kur ieškoti naujo darbo?f Liūdnos mintys vis lindo ir lindo į galvą. 0 sveikatą „pataisyti“ nėra kuo, viskas išlaižyta iki paskutinio lašo, - ir nusigando Sonata šitos minties. Ji dabar mąsto kaip alkoholikė. Ar tokia ji jau dabar tapusi? „Ne, negali būt. Nebuvau niekada alkoholike ir nebūsiu. Aš esu stipri moteris“ - tikino save Sonata. – „Dar nepalūžau. Nors arti nuopuolio, visai jau arti. Negera gyventi vienai. Žmogui reikia artimo žmogaus. Reikia gero žodžio, paguodos, supratimo, nuoširdaus patarimo“.
Išsibarstė šeima.Vyras išvykęs į Angliją uždarbiauti. Retsykiais parašo, bet jau senokai negauna laiško. Viena iš ateinančių išgerti moterų tvirtina, kad kažkas matęs jos vyrą su jauna moterimi vaikštantį. O gal jau kitą susirado? Suspaudė Sonatai širdį. Vienąkart atleido vyrui išdavystę, kai, grįžus jam iš pajūrio, ėmė plaukti rusės moters laiškai. Bet čia buvo vien vasaros romanas, kuris netrukus baigėsi. Ji atleido ir stengėsi nuoskaudą pamiršti. Sūnus paskambina dažnai. Kalba trumpomis frazėmis: „Mokausi gerai, esu sveikas, padeda tėvas“. Visas gyvenimo džiaugsmas šis vienintelis sūnus. Jis - būsimos senatvės džiaugsmas ir užuovėja nuo gyvenimo negandų.
Sonata sumanė ieškotis darbo. Išvaikščiojo Vilniaus gamyklas, aplankė daugelį įstaigų, darbo biržą, niekur šiuo metu darbo nėra. Ir vyras seniai berašė. Kaip gyventi? Pinigai tirpsta kaip snaigė delne. Ir dar tų netikrų draugių neįmanoma atsikratyti. Reikia keisti gyvenimą, nes pražus, galutinai įklimps į alkoholį. Supranta ji, kad atsiranda noras išgerti, nuplauti nuoskaudą. Tuokart lyg palengvėja. O vėliau dar liūdniau darosi širdyje. Reikia gyventi. Ji dar jauna, vos persirito jos metai per ketvirtą dešimtį. Reikia surasti išeitį. Norėjosi šaukti: „Duokite darbo, darbo, darbo“. Prisiminė kažkieno pasakytą mintį: „Darbas - tai gyvenimo druska, apsauganti nuo sugedimo“.
Teisingai pasakyta. Nedirbant sunkios, liūdnos ir net baisios mintys lenda į galvą. 0 kai užimtos rankos, tai šviesesnės ir mintys. Ir į ateitį žvelgi linksmiau. Eidama per Žaliąjį tiltą, Sonata stabtelėjo. „Gal šokti žemyn ir užbaigti gyvenimą?.. Nebereikėtų vaikščioti po įstaigas ir nusižeminus prašyti darbo...“ Bet tamsus, šaltas vandens veidrodis nupurtė visą kūną. Prisiminė kartą mačiusi ištrauktą į krantą skenduolį. Jo pamėlusį veidą. Dar kartą nusipurtė Sonata ir nuskubėjo į namus. Kuo toliau nuo tokios baisios pagundos. Ji gyvens, nepažus, juk tarp žmonių, o ne tarp žvėrių gyvena. Laiptinėje įprastai pažvelgė į laiškų dėžutę, nors nieko gero ten pamatyti nesitikėjo. Ir žiūri - didelis vokas. Pažįstama rašysena, laiškas iš Anglijos. Skuba atplėšti voką. Iškrenta iš voko didelė atvirutė, o atvertus ją, suskamba valso melodija. Užlieja širdį tokia šilto jausmo banga, kad pabyra iš akių džiaugsmo ašaros. Pro ašaras skaito vyro žodžius: „Myliu, labai pasiilgau, sveikinu su gimimo diena“. Bėgte užbėgo į trečią aukštą, atsirakino kambarį ir skubėjo dar kartą skaityti tuos brangius, mielus žodžius ir įdėtą trumpą laiškutį. Vyras rašė, kaip sunkiai dirba ir kaip apgavo vienas darbdavys, visai nesumokėjęs už kelis mėnesius darbo. Kai užsidirbs, atsiųs jai pinigų. Atrodo, kad saulė ėmė šviesti skaisčiau, ir visas jos vienišas kambarys tapo švieses­nis, nes gera buvo širdyje. Tarsi ir rūpesčiai nutolo. Sėdo ji rašyti vyrui atsakymo, tik nieko neminėjo apie bedarbystę ir prastų draugių suėjimus. Viskas su jomis baigta, nebereikia jų girtų paguodų. Ji turi šeimą, nėra vieniša ir apleista. Šitaip bemąstant, suskambo telefonas. Kaime gyvenanti sesė prašė atvažiuoti į Žolinių atlaidus, sakė, kad labai išsiilgusi. Ir kvietė paatostogauti, paviešėti ilgiau. Ji nežino, kad esu bedarbė ir galiu viešėti visus metus. Gal taip ir padaryti... Pagyvenčiau pas seserį, padėčiau darbus nudirbti, moku ir karves melžti, ir daržus galiu paravėti. Pasiilgau kaimo. Yra sakoma, kad miško žvėris į mišką žiūri. Aš kaime gimusi, man pirkios dūmelis iš tolo kvepia. Pavargau nuo miesto triukšmo, automobilių burzgesio, nuolatinio skubėjimo.
Dar Angelas sargas neapleido. Suteikė galimybę patirti gyvenimo džiaugsmo. ...Ši diena laiminga. Ir vyro laiškas, ir sesės skambutis. Reikia padėkoti Dievui už grįžusį gyvenimo džiaugsmą. Tarsi naujai atgimusi Sonata nuskubėjo prie Aušros vartų pasimelsti Marijai. Anksčiau dažnai čia ateidavo ir visuomet grįždavo namo nu­švitusiu veidu, nurimusi, laiminga. Ir dabar suklupo maldai prie šventos Marijos kojų. Besimeldžiant nutolo visos nuoskaudos, dingo tamsios mintys, nuolat persekiojusios pastaruoju metu. Skaidri šviesa nuo švento paveikslo plito ir lietė Sonatos jausmus. Pakilo pasimeldusi, lyg sunkią naštą nusimetusi nuo pečių.
Vakare sugėrovėms durų neatidarė, nedegė šviesos. Šaukiama neatsiliepė. Tos paspardė kojomis duris, patriukšmavo ir nuėjo šalin. Tokių netikrų draugių nereikia. Ir taip veltui praleido daug vakarų. Jaučia, kad ir širdis ima šlubuoti. O buvo ji labai stipri, tvirta ir energinga. Juk dar jauna ir veido gražaus, tik paakiai paburkę nuo gėrimo.
Susiruošė kelionei į kaimą greitai. Įsimetė į krepšį vieną kitą švaresnį drabužį, bet daugiau - tinkamų darbui kaime. Ne svečiuotis važiuoja, o pagyventi ir padirbėti. Veltui kaime duonos nevalgys, ten neįprasta tinginiauti. Vienas darbas tuoj kitą vejasi. Prisimena gerai, kaip nelengvai duoną pelnė tėvai. Ir vyresnė sesė daug dirbo, o ją, jaunesniąją, palepindavo, rečiau siuntė prie darbų.
Autobuse keleivių nedaug. Vidurys savaitės, tai nėra kam skubėti į kaimą. Savaitgaliais važiuoja daugiau. Už lango krapnoja. Gal ir gerai, kad šitoks oras. įkyrėjo karštis, kai nėra galimybių nuvykti prie ežero ar jūros. Mintys nuskubėjo į tėviškę. Po tėvų mirties ten nebelikę nei pirkios, nei kitų trobesių. Tik baltų alyvų krūmas kažkaip nesunyko ir džiugina pavasariais praeivių akis, skleidžia malonų kvapą. Sesė, baigusi Daugų žemės ūkio technikumą, greitai ištekėjo už to paties kurso studento. Abu dirbo kolūkyje, pasistatė namelius. Dabar, iširus kolūkiams, ūkininkauja tėvų žemėje.
Pasukus autobusui pro Trakus, dairėsi Sonata į pakelės vietoves ir negalėjo atsigrožėti lietaus nuskaidrinta medžių žaluma. Ežerais ir ežerėliais, kalneliais ir slėniais. Kokia vis dėlto graži Dzūkijos gamta. Ir nereikia jai jokių egzotinių kraštų. Mieliausi yra savi takeliai, savos upės ir savos šalies žmonės. Netrukus vaizdingu kraštovaizdžiu gėrėjosi ties Aukštadvariu, prisiminė klasės išvyką prie kairėje kelio pusėje tyvuliuojančio ežero, maudymąsi, poilsį, dainuotas dainas. Bemąstant apie praeitį, tuojau pasiekė Vėžiongirią, o nuo jos pavažiavus, netrukus išvydo dešinėje kelio pusėje tolyje švytinčius Punios bažnyčios bokštus. Prisiminė Baltramiejaus atlaidus, žmonių šurmulį po Mišių, giminių susiėjimus, iškilo prieš akis Margirio piliakalnis, nuo kurio ne kartą žvelgta į gražuolį Nemuną ir jo kilpą ties šilu. Pravažiavus Punios sankryžą, netrukus autobusas sustojo Žagariškių stotelėje. Iki sesės namų liko paėjėti du kilometrai kelio. Po pusvalandžio galės ją apkabinti. Senokai besimatė. Gal daug pasikeitimų gimtajame kaime įvyko per tą laiką.
Liovėsi krapnojęs lietus, nušvitusi padangė tarsi sveikino sugrįžusią į gimtinę. Tie patys pakelės medžiai, tik kažkiek aukštesni, tas pats žvyrkelis duobėtas, daugelį metų mintas kojų, beeinant į Punios vidurinę mokyklą. Dabar, sakė sesė, likusi tik pagrindinė mokykla, stinga mokinių. O iš kur bus mokinių, jei tėvai užsienyje dirba, ten ir vaikus išsiveža. Beeidama pastebi nešienautą pievą, dilgėlynus ir smilgomis siūruojančius dirvonus. Matosi, kad nėra kam žemelės dirbti. Štai ir Dargužių sodyba. Čia ne kartą lankytasi, žaista vaikystėje su Aurimu ir jo seserimi. Bet kodėl gi pirkios langai užkalti? Kas galėjo nutikti šiai šeimai? Netrukus viską sužinos, jau matosi sesers namai. Viskas atrodo taip, kai seniau, tik obelys lyg labiau suvešėję, klevai didesni. Beveriant vartelius, sulojeo nepažinęs keleivės Rudis. Tuojau pat prasivėrė pirkios durys ir šūktelėjo sesė šuniui nutilti. Iš nuostabos net aiktelėjo, pribėgo prie sesers, apkabino ir pabučiavo į abu žandus. - Mieloji, dar šiandien tavęs nelakiau, maniau, kad šeštadienyje parsirasi. Einame į vidų, turbūt pavargai kelionėje, kai toks karštis.
- Taip, tikrai truputį pavargau, nors sėdėjau, autobuse keleivių nedaug, tik labai tvanku. Bet leisk žvilgtelėti į tavo gražų gėlių darželį, į sodo obelis. Ak, kaip čia jauku ir miela, širdis atsigaus visą šį grožį matant.
- Eime, eime į pirkią, bus laiko pasižvalgyti. Sakei, kad ilgai pabūsi. O dabar pietūs šąla. Vis nepietavau, lūkuriavau vyro, bet šis, matyt darbovietėje pavalgė. Duok savo rankinę ir sėskis prie stalo, tuojau valgysime. Priviriau kopūstų, iškepiau bulvinių blynų. Jau šviežias bulve kasame.
Gardžiavosi Sonata kaimišku valgiu, gyrė seserį Onutę, skaniai mokančią gaminti valgius. Ir ėmė klausinėti apie kaimą. Pasipasakojo apie savo vyro sunkų darbą Anglijoje, pasigyrė gautu laišku, tik nutylėjo apie pomėgį išgerti ir blogas drauges.
- Kaime gerų naujienų nedaug, vyrai pamėgę degtinę. Ne vienas jau į kapus nuėjo, pragėręs sveikatą ar žuvęs autoavarijoje. Geriau negadinsiu tau nuotaikos pačią pirmą kaime dieną. Vėliau apie tai pakalbėsime. O gal prie kavos galiu pasiūlyti taurelę brendžio? Ar išgertumei ?
- Ačiū, sese, aš savo normą išgėriau ir net viršijau, tikrai negersiu, - net pasipurtė nuo minties apie gėrimą Sonata.
Onutė tik dabar pastebėjo pajuodusius sesės poakius ir naujas raukšleles kaktoje. Suprato be didesnio paaiškinimo, iš kur visa tai atsiranda. Ir daugiau taurelės nebesiūlė.
- O kodėl Dargužių pirkios langai užkalti? Ar kas negero atsitiko, Onute?
- Atsitiko, mieloji, labai blogai. Nebėra nei sūnaus Aurimo, nei motinos, abu kapeliuose. O buvo taip. Aurimas dirbo priešgaisrinėj apsaugoj, ten susirinkdavo būrelis vyrų, o jie gėrė. Taip ir priprato vyrukas prie degtinės. Žmona jo buvo mokytoja, jai gėda dėl geriančio vyro. Dažnai susibardavo. Ji išvarydavo išgėrusį vyrą pas tėvus, o šie ginė nuo savęs vėl pas žmoną. Kartą kaimynai girdėjo smarkų barnį. Aurimas sakęs: „Jeigu išvarai, tai eisiu ir pasikarsiu“. Jis išėjo ir nebegrįžo pernakt. Ryte žmona nubėgo bartis pas tėvus, bet Aurimo ten nerado. Pastebėjo motina pravertas klojimo duris ir žvilgtelėjo vidun. 0, Dieve brangiausias! Aurimas kabojo su virve ant kaklo, pririšęs ją ant sijos. Motina alpo, tėvas raudojo. Po laidotuvių prasidėjo nesantaika tarp šeimų. Dėl Aurimo mirties kaltino vieni kitus. Bet kalčiausias jis pats, pasirinkęs alkoholį, o vėliau mirtį. Nepamąstė apie likusių gyventi skausmą, apie mažytę dukrą ir jos ašaras. Po metų susirgo motina ir iškeliavo pas sūnų. Tėvas išvyko gyventi pas dukrą į Alytų. Aurimo žmona išėjo mokytojauti kitur, lyg į Suvalkiją.
- Dieve, atleisk jam už nutrauktą gyvybės siūlą ir nesugebėjimą išbristi iš alkoholizmo liūno, - net pasipurtė Sonata ištarusi šiuos žodžius. Juk ir jos pačios gyvenimas buvo pakrypęs į pražūtį ir nedaug bereikėjo, kad blogis laimėtų. Šis skaudus pavyzdys dar labiau sustiprino Sonatos valią ir jėgas nepasiduoti alkoholio pagundai. Čia, šioje šeimoje, niekas nesiūlys jai svaigalų. Mintyse ji prisiekė: „Renkuosi blaivų ir sveiką gyvenimą, prašau Dievo pagalbos, atsiradus pagundai, ištverti ir nepalūžti“.
Prisėdo sesė Onutė šalia Sonatos, apkabino ją tvirtai ir pasakė:
- Esi reikalinga man, mieloji, esi reikalinga savo šeimai, neliūdėki ir džiaukis gyvenimu. Matau, kad tave giliai sujaudino šis pasakojimas, bet yra daug šviesių gyvenimo pusių, daug gėrio ir grožio aplink, tik mokėki atrinkti grūdus nuo pelų. Tu būsi mano rūpesčių išklausytoja, o aš, kiek sugebėsiu, padėsiu tavo gyvenimo kely. Sekmadienyje važiuosime į bažnyčią Punioje, padėkosime Dievui, kad esame sveiki, esame vėl drauge, kaip buvome vaikystėje.
- Taip, sese, gyvensime ir džiaugsimės gyvenimu, - pritarė Sonata.

30
IŠMOKAU GYVENTI

Gyvenimas - Dievo dovana. Juo reikia mėgautis ir dėkoti už jį kas dieną. Kodėl dauguma žmonių juo nesidžiaugia? Kaip gyventi, kad vėliau netektų gailėtis? Gyvenimas yra stebuklas?
Man, kaip ir daugumai jaunų ir nepatyrusių žmonių, teko nusivilti daugeliu dalykų. Dėl jų man atrodė, kad Gyvenimas yra tamsiai pilkos spalvos. Ilgametė mano draugė, su kuria dalinomės viskuo, vieną dieną labai mane įskaudino ir pažemino. Lyg tyčia, susipykau ir su savo širdies draugu. Dėl tokios situacijos neteisingai kaltinau visus draugus ir artimuosius. Atrodė, kad pasaulyje nėra nieko, kuo galėčiau džiaugtis ir pasitikėti. Taip, tada jaučiausi vieniša ir nelaiminga.
Su savo skausmu gyvenau ilgai. Turiu pripažinti, pati nenorėjau jo atsisakyti. Manau, kad praradus skausmą, prarasiu ir brangius atsiminimus. Vis dėlto, bėgant laikui, į Gyvenimą ėmiau žiūrėti kitu kampu. Supratau, kad į daugelį dalykų perdėtą požiūrį susidaryti padeda nerami paauglystė. Supratau ir tai, jog negaliu nuolat liūdėti ir nieko nedaryti – tai beprasmiška. Atradau savo pomėgių ir svajonių. Tuo metu pagerinti santykius su artimaisiais padėjo Šventojo Rašto eilutė: „Tad visa, ko norite, kad jums darytų žmonės ir jūs patys jiems darykite“. Ši mintis Šventajame Rašte vadinama „Aukso“ taisykle. Iš tiesų, tuo įsitikinau ir pati. Ši mintis labai padeda. Gyvenime svarbu suvokti savo klaidas.
Dabar mano gyvenimas labai gražus. Išmokau kovoti su savo problemomis. Supratau, kad Gyvenime svarbiausia matyti gerąją pusę. Turiu draugų, kurie mane palaiko ir supranta, draugą, kuris mane myli ir saugo. Džiaugiuosi, kad sėkmingai įstojau mokytis savo svajonės specialybės. Šiandien mano tikslas – tapti profesionale kosmetike. Tikiu, kad to pasieksiu. Žinau, ko noriu iš savo gyvenimo ir siekiu savo svajonių. Gyvenimas yra nuostabus, juk jį gali kurti, kaip pats to nori.
Net ir pačiu sunkiausiu metu svarbu atrasti save iš naujo.Tik nuo mūsų priklauso mūsų laimė. Tam padėti gali draugai, knygos. Ir tik tada, kai viską darysime teisingai, mokydamiesi iš klaidų, surasime savo asmeninį Gyvenimo kelią.

31
IŠTVERMĖ BEI RYŽTAS

Gyvenimas – sudėtingas žaidimas, kurio pergalės ir pralaimėjimai priklauso nuo mūsų noro ir pastangų. Kartais tenka įveikti daug sunkių kliūčių, kad išsipildytų mūsų svajos bei didžiausi gyvenimo troškimai. Kelias, kuriuo pasiryžtame eiti, dažniausiai būna ilgas ir nelengvas – įvairiausi klystkeliai, netikėti pavojai. O kur dar valios stoka, nors ir puikiausiai supranti – niekas nieko mums lengva ranka nepaduos. Jeigu jau tvirtai pasiryžai gyventi geriau – turi paprakaituoti.
Taip rašau prisimindama savo pusbrolį, kuris daug dirbdamas šio to pasiekė ir tapo man tikslingo gyvenimo pavyzdžiu. Pamenu, kaip prieš metus jis bandė mane įtikinti, kad turiu sportišką figūrą ir galėčiau būti sportininkė. Aš nelabai tikėjau tuo, nes negalėjau įsivaizduoti savęs sportuojant, tačiau vieną dieną jis man paskambino ir liepė atvykti į Kauną, nes treneris norįs su manimi susitikti ir įvertinti, ar aš tinkama profesionaliam sportui. Mano pusbrolis yra sportininkas ir, be abejo, papasakojo apie mane savo treneriui.
Ir man pasisekė – tikau būti šuolininke į aukštį. Man buvo sudarytas planas, pagal kurį privalėjau intensyviai sportuoti be jokių išeiginių ir per visas vasaros atostogas. Taip ir dariau, o jau rudenį man buvo pasiūlyta išmėginti disko metimą. Nuo tada daug treniravausi, neturėjau laisvalaikio – kasdien mokykla, treniruotė, pamokų ruoša, miegas. Ir taip tęsėsi vienus metus, o vasarą nerimaudama laukiau savo pirmųjų sporto varžybų.
Ta diena buvo viena iš laimingiausių mano gyvenimo dienų – disko metimo varžybose laimėjau antrąją vietą. Po jų man kilo dar didesnis noras toliau lankyti treniruotes ir pagerinti ankstesniuosius rezultatus.
Ir dabar noras sportuoti nedingo, o atvirkščiai – jis dar labiau stiprėja. Aš manau, jeigu žmogus ko nors labai nori, tai turėtų iš visų jėgų stengtis to pasiekti. Nesvarbu, ar tai būtų labai sunku, ar neįmanoma – visada šio to pasieks.

32
JUSTINA

Dažnai tenka savęs paklausti, kas yra gyvenimas. Ar jis prasmingas? Ar tai gerai, ar blogai nugyventas laikas? Stebint iš šalies susidarai įspūdį, kad daugumai žmonių nieko netrūksta. Daugelis važinėja naujausiais automobiliais, rengiasi madingiausiais drabužiais, gyvena prabangiuose butuose. Atrodo, kad tie žmonės gyvena nuostabiausią gyvenimą, kurio galbūt daugelis galėtų pavydėti, tačiau  skausmingų momentų, ko gero, mums duota visiems.
Norėčiau papasakoti apie vieną pažįstamą merginą, kurios lemtis pakeitė mano požiūrį į gyvenimą. Justinos – toks buvo tos merginos vardas – gyvenimas atrodė labai laimingas: jai nieko netrūko, gyveno gražioje šeimoje, buvo labai kūrybinga, kruopšti, gera, miela ir paslaugi, bet, kaip vėliau sužinojome, nuo mažens sirgo sunkia širdies liga. Daugelis aplinkinių net nebūtų to pagalvoję, nes Justina be galo mylėjo gyvenimą, mokėjo juo džiaugtis bei savo džiaugsmu ir šypsenomis dalytis su kitais. Net sunku patikėti, kad skausmo galima ir nepamatyti. Justė niekada nekalbėjo apie savo bėdas – nuoširdžiai šypsodamasi vis stengdavosi padėti kitiems. Bet vieną dieną – išėjo...
Besimokant devintoje klasėje, Justinos sveikata labai pablogėjo, ir ją ištiko koma. Dvi savaites išbuvusi komoje, mirė... Jos gedėjo visa mūsų mokykla ir daugelis kitų draugų, prisiminė drauge su Juste praleistas akimirkas, o buvusiųjų akys tarsi klausė, kodėl tokie geri ir nuoširdūs žmonės taip greitai palieka pasaulį?..
Tokiais momentais sunku suprasti tuos, kurie dėl, rodos, nereikšmingų problemų, iškart puola į neviltį, o kartais net pasirenka mirtį. Juk visi sunkumai yra įveikiami, palyginus su sunkia liga. Didžiausia bėda – nemokėjimas džiaugtis mažais dalykais. Juk kiekviena diena gali būti paskutinė tavo gyvenimo diena.

33
IŠMOKAU DŽIAUGTIS

Atrodė, kad mane gyvenime supo vien apgavystės, melagystės ir išdavystės. Nors esu dar jauna, bet man kažin kas negerai. Buvau pasirinkusi tokį gyvenimo būdą, kad visada turėjau kuo skųstis. Suprantu, kad tik pats žmogus nusprendžia, kaip jis nori gyventi.
Manau, šiomis dienomis žmonės per daug skundžiasi gyvenimu. Iš begalinių pasiūlymų gausos ir veiklų jie patys nežino, ko nori. Kiekvienai asmenybei reikia atrasti save, kad ir kaip sunku būtų. Mes dažniausiai gyvename taip, kaip nori kiti. Mums viską grūda į galvas. Darome tą, ką siūlo reklamos, ką pataria draugai ir pažįstami. Galvojame, kad tai yra gerai, tačiau nesusimąstome, ar mums to reikia.
Kad žmogus pradėtų gyventi taip, kaip nori jis pats, jam reikia gero pavyzdžio. Kartais užtektų perskaityti gerą knygą arba tiesiog apsidairyti ir pamatyti, kad yra žmonių, kurie gyvena tikrai blogai. Viena mano draugė, baigusi kosmetologiją ir šešerius metus dirbanti šį darbą, tapo mano kelrode žvaigžde. Būtent ji atvedė mane į tą kelią, kuriuo dabar einu. Kai aš jai kuo nors skųsdavausi, ji man parodydavo besišypsantį žmogų,  turintį negalią, ir pasakydavo, kad jam tikrai blogiau, bet jis šypsosi.
Vieną dieną ji nusivežė  mane į Vilniaus  onkologinę ligoninę, kur gydomi vėžiu sergantys vaikučiai. Nuo tada pradėjau suvokti, kad mano gyvenimas tikrai yra geras, tik aš pati susigalvoju sau bėdų. Pradėjau labiau ieškoti sau tinkamos veiklos, nes, slankiodama kampas iš kampo, buvau pikta ir nepatenkinta. Vieną dieną, kai man kosmetologė tvarkė antakius, pagalvojau, kokia ji užimta, jai nėra laiko ieškoti bėdų. Nusprendžiau, kad ir aš galiu tuo užsiimti. Pradėjau mokytis, sportuoti, atsiribojau nuo nuobodžių žmonių (aš irgi tokia buvau)...
Dabar išmokau džiaugtis net nukritusiais ant žemės rudeniniais lapais ar gatvėje praeinančiu besišypsančiu vaiku. Manau, atrasti save ir pasirinkti Gyvenimą privalo visi.

34
VISUOMET DŽIAUGTIS GYVENIMU

Retkarčiais pasvarstau, ar mes patys renkamės gyvenimą, ar gyvenimas mus? Gal mes - tik kaip plunksnelė vėjo blaškoma sklandome į visas puses?
Mūsų gyvenime didelę reikšmę turi aplinka, kurioje gimėme, augome, gyvename. Taip ir formuojasi mūsų supratimas bei gyvenimo pasirinkimas. Renkamės draugus, pažįstamus su kuriais bendrauti, kurie turėjo įtakos mūsų pasirinkimams. Taip pat ir artimieji turėjo didelę reikšmę, ir net šalimais gyvenantys žmonės.
Aš visada nemėgdavau daryti tą patį, ką daro visi. Tiesa, toks bandos jausmas man niekuomet nepatikdavo. Nemėgdavau su visa banda eiti kartu, nes niekada nemaniau, kad tai, ką daro dauguma, yra gerai, teisingai. Manau, kad kiekvienas žmogus turi eiti savo keliu ir, pasikapstęs giliausiose savo širdies kertelėse, surasti tai, ko jis tikrai trokšta ir nori. Jei pavyks, džiaugtis gyvenimu, tokiu koks yra, nors kitiems iš šalies jis atrodytų apgailėtinas.

35
RENKUOSI AŠ PATS

Kas yra gyvenimas man tapo aišku, kai nusprendžiau atlikti tarnybą kariuomenėje. Tuo metu labai nesutariau su mama. Troškau būti savarankiškas ir jos neklausiau. Ten patekęs, norėjau grįžti atgal. Kitą kartą išvykau į užsienį, bėgdamas nuo blogos ekonominės padėties Lietuvoje. Darbas sunkus, tačiau aš meluodavau, kad ten labai gerai. Taip tęsėsi tol, kol suvokiau, jog renkuosi aš pats...

36
DIEVAS IŠSAUGOJO MANO GYVYBĘ

Kai buvau mažas, maždaug septynerių metų, mamytė man nupirko dviratį ir aš buvau labai laimingas. Bet už poros ar trijų mėnesių nutiko nelaimė. Vieną dieną su drauge kieme žaidėme. Tuomet ji mane gaudė, o aš nuo jos su dviračiu bėgau. Pamenu, kai išvažiavau į gatvę, bet tuo momentu nepastebėjau nuo kalno atvažiuojančios mašinos. Netrukus pajutau stiprų smūgį. Pakilau į viršų ir nusileidau ant priekinio kapoto. Po didelio smūgio, apimtas išgąsčio, keletą minučių buvau sustingęs kaip akmuo. Nepratariau nė žodžio. Ačiū Dievui, likau gyvas. Nuo tada tikiu Dievu ir žinau, kad Jis yra šalia manęs. Todėl kiekvieną dieną aš Jam meldžiuosi. Dievas išsaugojo mano gyvybę.

 
 
 
Hostingas Serveriai.lt Svetainių kūrimas Dizaineriai.lt Profesionalus Hostingas.lt Dedikuoti.lt serveriai Sertifikatai.lt SSL