Paremkite 2 procentais Aludarių gildija

2015.06.12
Inga RYKIJAN
MANO GYVENIMO STEBUKLAI

Nuolat skundžiausi bloga savijauta, dažnai peršaldavau. Dažnai ir be peršalimų visiškai neturėdavau jėgų, jaučiausi labai serganti. Būdavo sunku pakilti iš lovos, bet vis tiek kažkaip kildavau ir eidavau, nors ir ne visada. Dar sunkiau buvo visa tai išgyventi, nes iš aplinkinių ir artimų žmonių jausdavau kreivus žvilgsnius. Mažai kas tikėjo, kad mano negalavimai tikri, manė kad simuliuoju, nes esu jauna panelė. Ilgus metus jaučiau fizinį ir dvasinį skausmą. Nei mankštos, nei kitos sveikatinimo siūlomos procedūros neduodavo ilgalaikių rezultatų. O gydytojai tik vedžiojo pečiais. Sunkiausiu metu artimiausi žmonės pasirodė patys tolimiausi.
Visada buvau tikinti, bet nebuvau uoli tikinčioji. Kaip ir dauguma žmonių eidavau į bažnyčią kuomet būdavo patogu. Išklausydavau šv. Mišias, pasimelsdavau už šeimos narius ir save, grįždavau namo ir toliau gyvenau. Greičiau egzistuodavau, o negyvendavau. Nesupratau, kokia galia slypi tikėjime Dievu ir kaip viskas keičiasi į geresnę pusę, kuomet ryšys su Dievu stiprėja. Gyvenau kaip dauguma: dirbau, leidau laisvalaikį su draugais, kartais nueidavau į bažnyčia. Dažnesnis svečias bažnyčioje būdavau tuomet kai jau tikrai būdavo blogai. Tuo metu atrodė, kad svarbu turėti kuo daugiau draugų, nesvarbu, ar jie tikri draugai, ar ne. Taip gyvenau eilę metų. Prasidėjo depresija...
Be galo esu dėkinga žmogui, kuris papasakojo apie Pilnų namų bendruomenę. Pradėjau ten dažniau lankytis. Dievo dėka supratau, kad kuo daugiau atlieku gerų ir nuoširdžių darbų, tampu laimingesnė. Manau, kad mano laimės šaltinis yra pats Dievas, o ne žmogus. Pajutau norą gilintis į krikščionybę, siekti artumo su Dievu. Anksčiau nemėgau daug skaityti, bet dabar neapsieinu be kunigo Valerijaus Rudzinsko knygų. Norisi vis daugiau ir daugiau jų skaityt. Skaitydama jaučiu kaip viduje viskas keičiasi, jaučiu kažkokį neapsakomą ramybės jausmą. Kunigų paraginta stengiuosi kiekvieną dieną paskaityti Šventąjį Raštą. Pradžioje nesuprasdavau, ką skaitau, bet Šventojo Rašto nenumečiau atgal į lentyną. Tikėjau, kad gilesnis suvokimas ir jausmas ateis kuomet daugiau perskaitysiu. Taip ir atsitiko. Kuo daugiau skaitau, tuo labiau jaučiu šio šventaraščio galią. Draygystė su šventuoju Raštu užsimezgė tokia gili, kad širdis jau be jo nebegali. Suprantu ir matau, kaip jis man padeda ir suteikia jėgų bet kuriom gyvenimo aplinkybėm. Atėjo gilesnis suvokimas, kas yra tikroji laimė, kaip ji pasiekiama, ir kaip ištverti duotus sunkumus. Dabar aiškiai žinau vieną - be Dievo niekur toli nenueisiu. Negana vien juo tikėti, svarbu Juo gyventi.
Mano sveikata žymiai pasitaisė, jaučiuosi fiziškai energingesnė ir dvasiškai stipresnė. Žinoma, įvairūs išgyvenimai, patirti sunkumai išbalansuoja, bet dabar esu tikra, kad Dievo gailestingumas beribis ir Jis man leidžia tai nuolat patirti. Meldžiu Viešpatį, kad ir toliau dar uoliau eičiau link Jo. Jis padeda man išlikti žmogiškesnei, kuomet patiriu daug neteisybės ir padeda neužkietinti širdies. Darau klaidas, suklumpu - nutolstu nuo Viešpaties. Tuomet aš nuoširdžiai stengiuos dar labiau prie jo priartėti, susigrąžint, sustiprint ryšį su juo. Jis atsiliepia į mano pastangas,  pasigaili manęs ir vėl imu jausti jį šalia. Dievas yra pilnas gailestingumo ir aš jį patiriu.
Dar noriu pasidalinti apie tai kaip Jėzus neužtruko išklausyti mano maldas. Tai įvyko man ruošiantis sukurti šeimą su vaikinu, kuris, man atrodė, nuoširdžiai mane myli ir to nori. Įvyko taip kaip ir turėjo įvykti.  Su šiuo vaikinu mes pykomės ir išsiskyrėm, tačiau jis vis tiek man rašė ir bandė įtikinti, kad jis keičiasi į gera ir nori būt arčiau Dievo, nes suprato, kad labai neteisingai elgėsi su manimi. Nedaug trūko, kad juo patikėčiau. Jis melavo, kad tapo geresniu sūnum, kaip vėliau išaiškėjo iš pačios jo motinos, jis lygiai taip pat negražiai elgėsi su ja. Eilinį vakarą gavau iš jo SMS žinutę, kad labai norįs mane pamatyti. Aš atsisakiau, nors tuomet viduje trokšte troškau šituo žmogum patikėt ir su juo susitikt. Nuėjau pasimelsti. Prašiau Jėzaus, kad įvyktų  kas nors tokio dėl ko aš pas jį nė už ką nenorėčiau grįžti, nes jaučiau, kad širdis ir vėl nori būt su juo, kad neturėsiu jėgų jo atstumti. Noras būti kartu, mylėti ir sukurti šeimą buvo didesnis. Labai norėjau vėl juo patikėti po visų skausmų, kuriuos ji man sukėlė.
Po maldos, jau kitą dieną ar net tą patį vakarą, iš jo pasipylė grasinimai. Pradėjo mane šantažuoti. Mane ištiko šokas, nes tokio jo elgesio mažiausiai tikėjausi, ypač po visų jo bandymų man įrodyt, kad jis tampa geresniu žmogum ir nebenori skaudinti savo artimųjų. Su tėčiu nuvažiavau pas jį į namus. Maniau, kad  žmogus pabijos vyresnių ir bent iš pagarbos paliks mane ramybėje, nes pamatys, kad nesu viena ir negalės manęs skriausti. Bandėme su juo kalbėtis gražiai. Tiek jo tiek mano tėvai maldavo žmogiškumo iš jo, bet deja žmogus ir toliau grasino ir šmeižė tėvų akivaizdoje.
Dėkoju Jėzui, kad išklausė mano maldą, ir parodė man tikrąjį to žmogaus veidą. Dabar tikrai žinau nuo kokių baisių galimų skausmų Dievas mane išgelbėjo. Ačiū Dievui, naivumas tą dieną išgaravo. Po tos dienos lyg akmuo nusirito nuo širdies. Ir nors skaudu būt apšmeižtai ir apkaltintai nebūtais dalykais, meldžiausi už savo buvusįjį draugą. Tvirtu jaučiu, kad daugiau nebekils noras grįžti pas jį net, jei žmogus vėl ‘persigalvotų‘. Šį skausmą atiduodu į Dievo rankas.
Šio vaikino mama be galo geras žmogus. Žaviuosi ja, matydama nelengvą jos gyvenimą. Ji nepasiduoda. Jos širdis ir veiksmai toliau skleidžia gėrį, nuoširdų gėrį net ir tiems, kurie ją skriaudžia. Neįmanoma to nepastebėti. Dėkoju Dievui, kad galėjau pažinti šią moterį, nors ir nemaloniomis aplinkybėmis. Tai davė dar daugiau jėgų eiti toliau ir pasitikėjimo skleisti gėrį nežiūrint į iškylančius sunkumus. O svarbiausia savo akimis pamačiau ir širdimi pajaučiau, kad yra gerų žmonių, kuriuos sunkumai nepalaužia, kad ir kokie jie dideli bebūtų. Noriu nepamiršti šios moters ir meldžiu Dievo jai laimės ir kuo geresnės sveikatos.
 Ačiū, Viešpatie, kad Tu visada parodai kelią.
Metai iš metų mano vidus keičiasi į gerą. Tai ne mano, tai - Dievo nuopelnas. Jis veikia manyje  ir per mane. Jaučiu kaip manyje pasėtas gėrio daigas vis auga ir stiprėja. Ačiū Dievui, nes tai ir yra laimė.
Manau, kad skausmas neatsiejama gyvenimo dalis. Dievas yra mūsų giliausių žaizdų gydytojas. Ne kiekvienas sugebame ujančioje atrasti sielos ramybę ir laimę.


Hostingas Serveriai.lt Svetainių kūrimas Dizaineriai.lt Profesionalus Hostingas.lt Dedikuoti.lt serveriai Sertifikatai.lt SSL