Paremkite 2 procentais Aludarių gildija

2013.04.05
Saulė BUTKEVIČIŪTĖ
Vilnius
ANGELO VARDAS - SAULIUS

Šį liudijimą nešioju širdyje nuo 2009 metų pavasario.
Supratau, kad taip negalima – nešiotis vienai. Aš privalau pasidalinti.
Visų pirma, išreiškiant begalinę padėką ir pagarbą tėvui Valerijui, Sauliui Semėnui ir brangiems Pilnų namų broliams.
O antra, geroji žinia, dieviškojo stebuklo žinia turi sklisti – gal tai išgelbės ne vieną tikėjimo brolį ar sesę.
Šią prasmingą Jėzaus gailestingumo savaitę aš pasiryžau parašyti...

Lygiai prieš keturis metus, gavėnios laike prieš Velykas, mano Mama patyrė sunkią galvos smegenų traumą. Kaip viskas įvyko mes niekada nebesužinosime, ją rado gulinčią be sąmonės, pakeliui į namus...
Gydytojas, rodęs prieš operaciją, kai atvykau į ligoninę pasirašyti sutikimo dokumentų, Mamos galvos nuotrauką, konstatavo – vilties mažai, krešulys didžiulis, likusių sveikų smegenų, krešulio spaudžiamų, kiekvieną akimirką žūsta ląstelės.
Po operacijos Mama liko ištikta komos. Į naivų klausimą: „Kada pabus mano Mama?“, man buvo atsakyta: „Jūs juokaujate? Po tokių atvejų nepabundama...“
Skambus aforizmas „Žemė išslydo iš po kojų“ prarado savo skambesį. Tai tapo realybe – man žemė išslydo iš po kojų ir nuo to momento kiekviena akimirka tapo nuolatine Malda...
Išgyvenau klaikų sunkumą širdyje - Mama guli bejėgė, tik tyliai ūžiantys gyvybės palaikymo aparatai konstatuoja jos egzistenciją... O  kur jos Siela dabar? Jos nepriima Danguje, jai neleidžia grįžti į Žemę. Ką išgyvenau tuo metu, atleiskite, supras tik patys tai patyrę.
Nepaisant begalinio skausmo, aš turėjau begalinį tikėjimą!!!
Mano malda buvo paprasta – Gerasis Dieve, jeigu galima, prašau, leisk mano Mamai sugrįžti.
Kiekvieną dieną melsdavausi prie Mamos palatoje. Vieną iš tokių akimirkų paskambino mano draugas Saulius Semėnas. Vėliau, po kelių savaičių aš suprasiu, jog tai buvo Viešpaties siųstas Angelas... Saulius  paklausė kodėl kalbu pašnabždomis. Atsakiau, negaliu garsiai kalbėti, stoviu prie Mamos reanimacijos palatoje. Keliais žodžiais nusakiau esamą būklę. Sauliukas iškart supratęs, greit atsisveikino...
Paskambino tą patį vakarą, paprašė priminti pilną Mamos vardą ir greitai ištaręs: „Nesijaudink, išgelbėsim Tavo mamą...“, vėl atsisveikino.
Nuo tos akimirkos ėmė pildytis Dieviškasis stebuklas...
Dar po dienos paskambinęs Saulius trumpai papasakojo apie Pilnų namų bendruomenę, tėvą Valerijų ir apie tai, kad sekmadienį, (o tais metais tai išpuolė Velykų, amžinojo Gyvenimo šventės sekmadienis) Pilnų namų bendruomenės broliai lygiai trečią valandą melsis už mano Mamą.
Su Sauliumi sutarėm, kad ir mes būsime kartu Maldoje.
Maldos dieną ir valandą pranešiau visiems artimiesiems ir brangiems draugams, kurie palaikė tomis išgyvenimų dienomis ir kartu budėjo Maldoje...
Velykų sekmadienį be dešimt trys ėjau ligoninės koridoriumi į Mamos palatą... Supypsėjo gauta žinutė nuo Sauliaus... „Šlovė Kristui, Saulele. Pradedam. Ir tepadeda mums Dievas!“
Aš stovėjau prie Mamos. Pojūtis kurį išgyvenau nenusakomas žodžiais. Tiesiog žmonių kalboje nėra tokių žodžių... Argi galima Dievo Meilę nusakyti žodžiais?.. Atrodė Dievas nematomais saitais sujungė mus visus, tą valandą besimeldžiančius, ir išliejo šventąją Dvasią...
15.10 val. mano Mama atsimerkė.
Mamai pabudus iš komos, nuskambėjo kitas šaltas gydytojų verdiktas – „Ruoškitės sunkiai slaugai. Ji liks pilnai neveiksni.“ Tai reiškia: maitinimas per zondą, vartymas kas dvi valandas... Priežiūra 24 valandas per parą.
Kitą sekmadienį, per Atvelykį, Saulius liepė važiuoti į Pilnų namų bendruomenę. Liepė pilna ta žodžio prasme, nes bandžiau teisintis, kad aš jau pervargusi, neturiu jėgų... Bet ir šį kartą Angelas veikė iki galo – Saulius taip viską suorganizavo, kad pati nesupratau kaip jau sėdėjau mašinoje pakeliui į tėvo Valerijaus įkurtus Namus. Dalyvavau Eucharistijoje. Saulius, mano gerasis, mielasis Saulius buvo šalia... Dėkojau Dievui. Rankoje laikiau Mamos nuotrauką, norėjau, kad ir ji būtų kartu su mumis...
Vėliau sekė stebuklas po stebuklo!
Gydytojai sakė ji negalės pati valgyti – ji pradėjo valgyti.
Gydytojai sakė ji liks paralyžuota – ji judėjo.
Gydytojai sakė ji nevaikščios – ji ėmė vaikščioti.
Pirmą kartą po ilgų mėnesių mudviem sėdint lauke, buvo vasaros šilta, saulėta diena, Mama pakėlė akis į dangų, į skrendančius paukščius. Dieve, kaip ji žiūrėjo!!!
- Mama, gera lauke? – paklausiau.
- O kam nebūtų gera... – švelniai atsakė ji.
Tą akimirką prisiminiau savo mylimą draugą Sauliuką, tėvą Valerijų, brolius, kurie meldėsi... Ir mylimą Viešpatį – AČIŪ, už stebuklą padovanotą mano Mamai ir už tokią didelę dovaną man – išgyventi Dieviškąjį veikimą ir suprasti kas yra tikroji laimė - būti šalia brangaus žmogaus, matyti saulę, dangų ir skrendančius paukščius... Tokią akimirką jauti, kaip Dievas glosto tėviškai Tau skruostą, o širdį užplūsta Jo begalinė ir amžina Meilė.


Hostingas Serveriai.lt Svetainių kūrimas Dizaineriai.lt Profesionalus Hostingas.lt Dedikuoti.lt serveriai Sertifikatai.lt SSL