Paremkite 2 procentais Aludarių gildija

2012.04.06
Loreta ŽUKAITĖ
Kaunas
TAU ATLEISTA! KELKIS IR EIK!

Dar kokioje šeštoje klasėje sirgau radikulitu. Vėliau daug metų bandžiau „draugauti“ su nugaros skausmu, paūmėjančiu po kiekvieno sunkesnio buities ar fizinio darbo. Taip palaipsniui skausmas tapo neatsiejama gyvenimo dalimi. Daug kartų bandžiau ieškoti pagalbos poliklinikose, bet daryti tyrimai nerodė jokios patologijos, todėl ir negalėjau gauti siuntimo rimtesnio specialisto konsultacijai. Dažnai tuose kabinetuose girdėdavau replikas: „Jūs dar labai jauna, o tyrimai - puikūs“,... “Viskas čia gerai, neieškokite ligų“,... „Jei skauda, tai nusipirkite ką nors nuo skausmo ir turėtų praeiti.“... Visą tą laikotarpį atsakymų ieškojau pati: knygose, TV laidose, internete, bendravau su daugybe žmonių ir savo „kailiu“ bandžiau net pačias keisčiausias jų rekomendacijas. Išbandžiau viską, išskyrus medikamentinį gydymą. Deja, situacija stabiliai blogėjo. Galiausiai pradėjau stipriai šlubuoti, o skausmai, jei dieną ir nurimdavo, tai naktį prabusdavau kaskart, kai tik versdavausi ant kito šono.
2004 09 28 buvo eilinė darbo diena, biure dirbau įprastus darbus ir staiga pasilenkus, atsitiesti nebegalėjau. Pervėrė aštrus skausmas, kuris net kvėpavimą darė skausmingu... Pirminė reakcija buvo įprasta – gal praeis. Juk turėjau daug darbo,... „nebuvo kada“. Tačiau jau po kelių minučių supratau, kad privalau atlikti kompiuterinę tomogramą ir papulti konsultacijai pas neurochirurgą. Delsti nebegalėjau. Net neišjungusi kompiuterio išėjau... Iš tos dienos įvykių pamenu tik skausmą, kuris gal galėtų būti panašus į gyvo žmogaus „mėsinėjimą“... Galiausiai skaudėjo viską, net ir mintis. Atėjo akimirka, kai atrodė, kad mano kūnas baigiasi ties juosmeniu, o aš kojų nebejaučiu, jų tarsi nebūtų. Pamenu jausmą, kai atrodė, kad viršutinė kūno dalis „kabo“ ore ir tuoj gali nukristi ant asfalto. Mėšlungiškai dairiausi kokio medžio ar stulpo, norėdama įsikibti. Veltui, aplink nebuvo nieko. Net ir žmonių. Manasis protas isteriškai vertino situaciją: jei kojų nebėra, tai kas geriau, krentant susilaužyti rankas, o gal saugoti rankas ir krentant susilaužyti nosį... Tada atėjo pati baisiausia mintis - kas dabar bus su manimi, jeigu aš vaikščioju paskutinę dieną savo gyvenime?
Nevalingai pradėjau melstis „Tėve mūsų...“, bandžiau atsiprašyti JO už viską ir prašiau, kad JIS neatimtų iš manęs kojų... Pažadėjau pakeisti VISKĄ... Turbūt tai buvo nuoširdu, nes po maldos palengva pradėjau jausti kojų pirštus, pėdas, kelius... Skausmas „leido“ žengti kelis mažus žingsnelius... Slinkau, šliuožiau sraigės tempu... Manau, kad tada mano atliekami judesiai su ėjimu neturėjo nieko bendro... Paskambinau keliems artimiausiems žmonėms, bet jie visi buvo užimti savo darbais ir liepė man kviesti taksi. Nežinau iš kur atsiradusi moteris paklausė: „Kas jums, gal iškviesti greitąją?“ Atsakiau, kad nereikia, nes neapleido pojūtis, kad viskas kažkaip išsispręs, kad manimi jau pasirūpinta, kad mane ir taip kažkas veda – ramiai, kantriai ir saugiai... Stebuklu galiu vadinti dar ir tai, kad tą dieną man nereikėjo laukti niekur – visų kabinetų durys atsiverdavo vos prie jų priėjus, pacientų ten nebuvo, o specialistai, atrodė, jog laukė tik manęs... Net trys JO siųsti medikai buvo kitokie, nei sutikti iki šiol, jie geriausiai padarė viską, ką tik galėjo. Nebuvo tuščių pliurpalų, išvedžiojimų ir improvizacijos. Jie matė tyrimų rezultatus ir dirbo. Tada ir sužinojau, kad padėtis tokia rimta, jog uždelsus pasekmės galėjo būti nebepataisomos. Kompiuterinė tomograma parodė, kad mano išvaržai gal 15-20 metų, o mano kairė koja jau pradėjusi džiūti. Dar sužinojau, kad kiti žmonės panašioje situacijoje jau nebevaikšto...
Gydytojas peržvelgė savo darbų grafikus ir laiką operacijai paskyrė jau po savaitės, davė gana griežtus nurodymus, kaip tą laiką turėčiau elgtis namuose... Operacija pavyko puikiai. Jau kitą dieną man buvo liepta keltis iš lovos. Visą savaitę, praleistą Kauno klinikų neurochirurginiame skyriuje – toje gerumo oazėje - su manimi dirbo daugybė įvairiausių specialistų. Mane operavęs gydytojas L. Jagminas (iškeliavęs amžinybėn 2011 gruodį) kasdien užbėgdavo po kelis kartus, rūpinosi, juokavo ir visaip drąsino. Atsisveikindamas mane pavadino „metų atradimu“, o paklausus kodėl, atsakė, kad operacijos metu jis rado dvigubai didesnę išvaržą, negu rodė kompiuteris, kad savo praktikoje tokio atvejo dar nebuvo turėjęs ir kad per tokius ligonius auga jo profesionalumas. Tik būdama reabilitacijoje sužinojau, kad pas šį specialistą žmonės operacijos laukdavo po 4-6 mėnesius...
Pasveikusi grįžau į darbą ir sužinojau, kad jo tiesiog nebeturiu, nes... pasiėmiau „per ilgą“ biuletenį. Gydytojų išvados ir mano teisinimasis, kad dariausi ne plastinę grožio operaciją, bosei nepadarė įspūdžio. Jos nuomone aš buvau kalta, kad neparuošiau sau pamainos, o ji samdydama naują žmogų patyrė per daug nuostolių... Aštuoneri darbo metai buvo nubraukti vienu brūkšniu...Tokias privataus verslo grimasas pajutau savimi, todėl už šį „nusižengimą“ buvau išmesta, tarsi nuplyšusi tapkė. Ačiū už tai ir, Dieve, duok šiai moteriai sveikatos bandant „užkalti“ viso pasaulio pinigus, o man tik pasitikėjimo einant savuoju gyvenimo keliu. Dabar dirbu jau visai kitokį darbą, kur man nuolat tenka bendrauti su nugaros skausmus kenčiančiais žmonėmis. Dažniausiai visos istorijos būna panašios... beveik tipinės, o kartu ir gana skirtingos. Visada žmonės kalba apie save, o aš atpažįstu save, todėl nebeliko abejonių, kad TADA buvo kritinė diena, kai man buvo leista priimti JO dovaną – naują gyvenimą. Jei reikia, dabar aš galiu žmogų paguosti, nuraminti ir pasakoti, kas man buvo nutikę, kad pasveikau, o dabar – ačiū Viešpačiui - ir visai nebejaučiu jokių simptomų. Nuo tos dienos praėjo daugiau nei septyneri su puse metų, tačiau visa, kas buvo patirta ne tik kad nepasimiršo, bet kalbant su žmonėmis kaskart atrandu naujų slėpinių, liudijančių, jog „tą dieną“ man buvo įteikta neįkainojama dovana – Jėzaus meilė ir gailestingumas. Dažnokai atminty iškyla tėvo Valerijaus Rudzinsko pamokslų trupinėliai apie dieviškąją išmintį, besąlygišką meilę ir mums ruošiamas dovanas, apie tai, kad niekas gyvenime nevyksta be JO valios, apie tai, kaip mes dažnai gauname daug daugiau, nei pajėgiame priimti nuolankiai, išmintingai ir natūraliai... Dažniausiai papuolame į visuomenės, šeimos, savo pačių sampratų suręstas pinkles – tariamą žmogaus galimybę suvaldyti visas gyvenimo aplinkybes... Aš supratau, kad be Jo meilės, dovanojamos per sutiktus žmones, situacijas, įvykius, mes neturime galimybės pasveikti, išlikti ar išgyventi vien pasikliaudami savo jėgomis. Tai – Dievo valioje. Ačiū Viešpačiui už gyvenimo dovaną!..
Maldas „Tėve mūsų“ ir „Sveika, Marija“ mokėjau iš vaikystės, bet tiktai tiek... Gaila, kad aš priklausiau „simuliuojančių“ katalikų giminei, o į bažnyčią papuldavome nebent per laidotuves. Šventąsias Velykas, Kalėdas mes švęsdavome su visais tų švenčių atributais, ant nukrautų stalų skaičiuodavom patiekalus, bet niekada nesigilinome į švenčių prasmę, nesilankėme šventose Mišiose... Buvome tarsi vienišų vilkų gauja, susitinkanti „pabaliavoti“ ir giminiškai „pasikandžioti“. Įsisukę į kasdienę rutiną, mes neieškojome nieko. Gyvenome taip, kaip dauguma... Nors gaila tuščiai praleistų metų, bet aš negaliu pakeisti praeities. Galiu tik pabandyti visam pasauliui papasakoti savąją patirtį ir suvokimus apie patirtą Viešpaties gailestingumą, nežemišką kantrybę ir beribę meilę. Penkerius metus po operacijos man buvo siunčiami įvairūs žmonės, primenantys ir man pačiai leidžiantys įsitikinti didžiule maldos galia.
Tik 2009 12 27 pirmą kartą ir „atsitiktinai“ papuoliau į Panarą,
tik čia reguliariai pradėjau lankyti sekmadienines Mišias, švęsti sekmadienius ir nebedirbti,
tik 2010 m. gegužės 3 d. Panaroje pas tėvą Valerijų Rudzinską priėjau Pirmosios Išpažinties ir Komunijos,
tik dabar dvasiniams reikalams ir maldai per dieną skiriu 1-2 valandas,
tik dabar pastebėjau kokia didžiulė pasitikėjimo, atsiprašymo, dėkingumo galia. Tik dabar...
Esu dėkinga Viešpačiui, kad, nežiūrint praeities, vieną akimirką Jis manimi patikėjo... atleido... ir pasigailėjo dovanodamas man stebuklą – galimybę vaikščioti. Tik dabar žinau, kad Jam nėra neįmanomų dalykų ir reikėjo tiek metų, kad suprasčiau, jog tada nebyliai man buvo pasakyta: „Tau atleista! Kelkis ir eik...“


Hostingas Serveriai.lt Svetainių kūrimas Dizaineriai.lt Profesionalus Hostingas.lt Dedikuoti.lt serveriai Sertifikatai.lt SSL