Bendruomenes arbatas galite įsigyti čia.
Paremkite 2 procentais Aludarių gildija
RAŠINIO KONKURSAS

Rašinio – liudijimo apie asmeniškai patirtą Dievo Gailestingumą konkursas

Balsavimas baigėsi.



1.
Marijona SENKUVIENĖ
DIEVO MEILĖ IR GAILESTINGUMAS

Dievo meilę patyriau daug kartų per visą savo gyvenimą. O gyvenimas nebuvo lengvas. Daug sukrėtimų patyriau, daug ligų. Teko ištverti 12 operacijų. Tačiau su Dievulio pagalba atsikeldavau po ligos, pakildavau po kiekvieno išgyvenimo. Jau 23 m. kaip esu II grupės invalidė. Dievas leido sulaukt senatvės, nors ir nesitikėjau.
Prieš du metus dukra sužinojo, kad kolegės važiuoja melstis į Panaroje esančią Pilnų namų bendruomenę. Tuomet ir mes nuvažiavome. Mus nustebino neįprasta aplinka, ramybė, susikaupimas maldai. Tai ką jautėme, žodžiais sunku apsakyti. Po to vis nuvažiuodavome ir grįždavome su dideliu palengvėjimu bei ramybe.
Tęsdama pasakojimą apie savo ligas, noriu pasidalinti džiaugsmu, kurį patyriau, kai išgijau. Prieš metus paaštrėjo mano liga. Kreipiausi į gydytojus. Paskyrė gydymą, išrašė vaistų. Lyg ir pagerėjo, bet po kiek laiko dar blogiau pasidarė. Gydytojai sakė, kad reikia operacijos, kitaip nieko nebus. Aš nesiryžau dar vienai operacijai. Pavedžiau savo gyvenimą Dievo valiai ir jau kaip bus, taip bus.
2010 m. gruodį nuvykome į Pilnų namų bendruomenė  koplyčią. Klausydama kunigo Valerijaus Rudzinsko pamokslo buvau visa kaip sukaustyta, bet po Mišių išdrįsau nueiti ir paprašyti palaiminimo. Po palaiminimo labai palengvėjo, skausmas dingo. Kitą rytą pasigedau kasdienio skausmo ir negalavimų. Vakare, kai grįžo dukra pasakiau, kad įvyko stebuklas - nebeturiu ligos.
Kai vėl nuvykau į pamaldas, per išlaisvinimo maldas jaučiau šilumą kojos pėdoje, nors ji po trečios stuburo operacijos buvo visiškai nejautri. Tai dar vienas stebuklas.
Džiaugiuosi, kad įsigijau kompaktinius diskus su kun. Valerijaus įrašytomis madomis ir pamokslais. Klausydama išgydymo maldos jaučiu tokią pat šilumą savo kojos pėdoje, kaip ir dalyvaudama išlaisvinimo pamaldose.
Dėkoju Dievui už malones, kurias man suteikė, už tai, kad turime kunigą Valerijų ir Pilnų namų bendruomenę.


2.
Jolanta ŽIEMELIENĖ
PO 28 METUS TRUKUSIOS LIGOS VIEŠPATS MANE IŠGYDĖ

Nuo 2008 m. rugpjūčio 30 d. pradėjau lankytis Pilnų namų bendruomenėje. Atvažiuodavom su vyru kiekvieną sekmadienį. Ir negalvojau apie ypatingus išgijimus, tiesiog norėjau  keistis ir keisti savo gyvenimą.
Nuo 19-os metų (šiuo metu man 48-eri) mane kankino gastritas (skrandžio uždegimai). Suprantu, kad tai nemirtina liga, tačiau uždegiminiai procesai, kurie kartodavosi kas mėnesį ar du, trukdami iki savaitės laiko, labai mane vargino. Tokie skausmai, spazmai tiesiog riesdavo visą kūną, gniauždavo kvapą.
Buvau apsipratusi su tokia gyvenimiška realybe. Ir supratau, gydytojai man siūlo tik laikinas priemones, kurios padeda kurį laiką gyventi be skausmų, be amžinų dietų... Išbandžiau  labai daug, atlikau begalės tyrimų, kurie rodė tik tai, kad tokia pasikartojanti savijauta yra dėl įtampos, stresų.
Taigi, bendruomenėje jau lankiausi apie pusę metų (kiekvieną sekmadienį). Tačiau niekada nesusimąsčiau, kad Dievas nori mane išgydyti.
Ir štai, Dievas manęs pasigailėjo 2009 m. ankstyvo pavasario vieną sekmadienį.
Tą dieną, mes kaip visada ruošėmės vykti į Panaroje esančią Dievo Gailestingumo koplyčią. Kelias neartimas (150 km), o man pradėjo skaudėti skrandį. Žinojau, kad skausmas didės, taip visada būdavo, ir todėl reikia gulėti, gerti atitinkamus vaistus...  Apie kelionę negali būti nei kalbos (taip aš galvojau, nors dabar suprantu, kokios jėgos mane norėjo sulaikyti nuo galimybės išgyti). Tačiau mano vyras, labai tikintis žmogus, patarė man važiuoti (už tai jam esu labai dėkinga). Tuo metu jis suprato, kas yra man geriausia. Paklausiau ir išvykau kartu. Tąkart dar pagalvojau, jog važiuoju į Dievo Gailestingumo namus, todėl blogiau gal ir nebus. Tuomet dar buvo žodelis ,,GAL”.
Prasidėjus Mišioms (jos dar vyko mažoje koplytėlėje) man skausmai vis stiprėjo. Aš atsirėmiau į savo vyrą, nes teko stovėti, ir meldžiausi. Mišių metu atrodė jau nebegaliu iškęsti ir turiu išeiti iš koplyčios, tačiau kažin kokia jėga to padaryti neleido. Pasibaigus Mišioms aš vis dar kenčiau skausmus. Ieškojome vietos, kur galėtume atsisėsti. Tai buvo bendruomenėje esantis namas, kuriame pietaujama. Greitai ten atėjo ir mūsų draugė Vilija. Aš sėdėjau susirietus ir prašiau man padėti. Tada man patarė eiti pas kunigą Valerijų Rudzinską. Suriesta begalinio skausmo, kurį puikiai pažinojau per tiek metų, aš nuėjau pas kunigą.
(Būtinai dar noriu padėkoti broliui Aleksandrui Glebenkov, kuris man tuo metu labai padėjo).
Taigi, įėjus pas kunigą Valerijų jau negalėjau išlaikyti ašarų ir verkdama pasakojau, kad šis skausmas, laikas nuo laiko, mane kankina ne tik šiandien, bet ir ištisus 28-rius metus. Kunigas Valerijus nuramino ir pradėjo melstis. Tai truko labai neilgai ir jis pasakė, kad... dabar viskas bus gerai. Aš padėkojau ir išėjau. Skausmą vis dar jaučiau ir negalėjau stovėti, todėl grįžome vėl į bendruomenės namelį, esantį netoli koplytėlės.
Štai čia ir viskas įvyko!
Staiga pajutau, kad man norisi garsiai raudoti. Aš jaučiau didelį suspaustą kamuolį, kuris kilo į viršų nuo skrandžio. Pradėjau verkti pasikūkčiodama, matydama tik tiek, kad šalia esantys mano mylimi žmonės meldžiasi. Šis kamuolys spaudė ir kilo vis aukštyn. Jaučiau, kad kažkas iš manęs išeina. Negalėjau suvokti, kiek laiko tai vyko (vėliau sakė apie 15 min.). Niekada nieko panašaus nesu jautusi. Palengva pradėjau rimti. Norėdama susitvarkyti pasiėmiau veidrodėlį ir pamačiau nemažą randą po viena akimi ir patinimą. Dar pagalvojau, kas tai? Ar tai išnyks? Atrodė, kad pro ten kažkas būtų per jėgą išsiveržęs.
Nebejaučiau jokio skausmo! Ir iki šios dienos jo nebejaučiu! Randas taip pat išnyko.
Tai buvo neįtikėtina. Aš negalėjau sulaikyti savo džiaugsmo, savo maldos šlovinti Viešpatį. Norėjosi šaukti visam pasauliui apie šį stebuklą. Tada aš jau patikėjau, kad esu išlaisvinta iš savo ligos.
Koks didis Aukščiausiojo gailestingumas!
Dabar aš liudiju savo išgijimą daugeliui žmonių..
Dėkoju Viešpačiui ir džiaugiuosi, kad šiandien galiu Jį šlovinti ne tik malda, bet ir giesmėmis!


3.
Zosė - Irena TUR
DIEVAS IŠLAISVINO NUO RŪKYMO IR PARODĖ GAILESTINGUMĄ

Esu katalikė, gimusi katalikų šeimoje, priėmusi Krikšto, Atgailos ir Sutvirtinimo sakramentus.
1959 m. baigiau vidurinę mokyklą. Mokydamasi vyresnėse klasėse, paauglystės metais, atitolau nuo Bažnyčios. Kaip tai įvyko - negaliu tiksliai paaiškinti. Tik prisimenu, kad man ateidavo į galvą tokios mintys: ,,Kaip galėjo Dievas viską sutverti?‘‘ Dėl išpažinties vėlgi galvojau: ,,Ką aš kunigui sakysiu? – Aš gi nieko blogo nedarau.‘‘
1963 m. sukūriau šeimą. Santuoka buvo civilinė. Šeimoje gimė dvi dukros. Jos buvo pakrikštytos. Priėmė ir Atgailos, ir Sutvirtinimo sakramentus. 1972 m. tragiškai žuvo mano vyras. Likau su dviem mažametėm dukrom. Vienai buvo šeši metai ir dešimt mėnesių, kitai tik vieneri metai ir aštuoni mėnesiai. Mes su vyru vieas kitą labai mylėjom. Taigi, sukrėtimas buvo baisus. Galvojau, kad neišgyvensiu. Naktimis kankino košmarai. Paprašiau savo mamos, kad parneštų iš bažnyčios šventinto vandens (visai dar nebuvau praradusi tikėjimo). Prieš eidama gulti, pašlakstydavau butą, lovą. Šventintas vanduo labai padėjo. Košmarai nustojo kankinę.
Deja, ramybės neradau. Du mėnesius verkiau ištisom dienom, paskui jau rečiau. Bet žaizda širdy negijo. Pradėjau rūkyti. Kuo toliau, tuo daugiau. Atrodydavo, kad parūkius darosi lengviau. Nesusimąstydavau, kad mūsų kūnas yra Šv. Dvasios Šventovė, kad jį teršti negalima.
Nuo rūkymo pradėjau negražiai kosėti. Net pačiai buvo negera klausyti. Tada pradėjau galvoti, kad reikia mesti rūkyti. Bandžiau tai daryti kelis kartus, bet šios priklausomybės negalėjau įveikti. Numojau ranka ir rūkiau toliau.
1985 m. sausio mėnesį, gal peršalus buvau, bet ir nuo rūkymo kvėpavimo takai buvo pažeisti, labai kosėjau. Iš vakaro nieko net nepagalvojau, kad vis tik reikia mesti rūkyti. O ryte, kai atsikėliau, ir vėl mane užklupo kosulio priepuolis. Aš netgi pasišlykštėjau savo kosuliu. Ir šovė į galvą tokia staigi mintis: ,,Kosiu kaip kokia senė, o nesu jau tokia sena. Daugiau nerūkysiu.‘‘ Išmečiau cigaretes, kurias turėjau ir daugiau jų nepirkau.
Tas pasišlykštėjimas savo kosuliu išvadavo mane iš priklausomybės rūkymui. Trylika metų žalojau savo organizmą. Bet tada, kai mečiau rūkyti, dar nesupratau, kad čia apsireiškė Dievo gailestingumo malonė, Dievo meilė.
1991 m. Vis dažniau pradėjau galvoti apie Dievą. Ir jau tada man ateidavo į galvą tokios mintys: ,,Kaip aplinkui, kur bepažvelgsi, viskas gražu. Tai tik Dievas galėjo viską sutverti. Ir tai padarė iš meilės mums.‘‘ Supratau, kad Dievą reikia mylėti, laikytis Jo įsakymų. Pasiėmiau mamos maldaknygę, pasiskaičiau ir man atsivėrė akys, kad aš nuodėminga. Tada pasitikrinau savo sąžinę, apgalvojau savo kaltes ir užėjo didelis noras išsipažinti viso gyvenimo nuodėmes.
Susiruošiau eiti išpažinties. Apie tai pasipasakojau vienai savo bendradarbei. Ji taip pat užsidegė tokiu noru. Ir mes vieną sekmadienį su ja nuėjome į bažnyčią. Pataikėme į Kristaus Karaliaus – Visatos Valdovo iškilmių šv. Mišias. Prieš išpažintį labai jaudinomės. Bet, atlikę išpažintį, po Šv. Mišių, ėjome į namus tokia pakilia nuotaika, kad sunku tą žodžiais apsakyti. Labai norėjosi tą apsivalymo džiaugsmą išreikšti, ką ir padariau 1991 m. gruodžio 21 d. Sukūriau eilėraštį:

Dievas Visagalis visa man atleido
Ir apvalė sielą mano nuo nuodų.
Širdyje man lengva, širdyje taip gera,
O Aukščiausias Dieve, aš Tave myliu.

Atradau aš kelią, taip ilgai ieškotą.
Tas kelelis tiesus pas Tave nuves.
Nuo dabar laikysiuos Tavo žodžių
Ir Tavo malonė manęs neapleis.

Dieve, aš taip noriu dar labiau mylėti,
Garbinti ir šlovint, ir Danguj regėti.
Niekad neapleiski Tu manęs, Skaisčiausias,
Kad siela paražystų lelija balčiausia.

Šį kartą irgi nesupratau, kad tai yra man parodytas Dievo gailestingumas. Nuo šiol bažnyčios jau neapleidau.
1994 m. rugsėjo mėnesį sužinojau apie piligriminę kelionę į Šiluvos atlaidus. Užsirašiau vykti ir aš. Tai buvo mano pirma piligriminė kelionė. Apsilankius Šiluvoje, jaučiausi labai laiminga. Po šios kelionės ir toliau dažnai dalyvauju piligriminėse kelionėse. Pamėgau maldą, kasdien sukalbu pilną rožinį.
Ir, pagaliau, aš praregėjau – Dievo gailestingumas man pasireiškė tuo, kad aš neberūkau, kad aš naudojuosi Atgailos sakramentu, kad aš pamėgau melstis.
Dėkoju, Dieve, Tau, šlovinu Tave Švenčiausioje Trejybėje, pasilieku aš Tavyje dabar ir Amžinybėje.


4.
Ingrida VAISIETIENĖ
MEILĖJE GALI BŪTI TIK MEILĖ

…Supratau, kad aš nesu baltoje erdvėje, tik visa aplinkui buvo nutvieksta akinamai balta šviesa... Akys pamažu apsiprato ir pamačiau kontūrus: štai čia šviesiai rusvas su balkšvais intarpais aptrupėjęs akmuo. Aš sėdžiu ant jo. Visai panašus į akmenis ant Švenčiausiosios Mergelės Marijos Apsireiškimo kalno Medžiugorėje... Taip, aš kalno viršūnėje, sėdžiu ant akmens. Man patinka kalnai, nuo jų atsiveriančios panoramos grožis...
Dabar man tai visai nesvarbu. Priešais save matau stovintį Jį, tik Jį. Atrodo, kad Jis yra visur: ir nutolusioje erdvėje, ir čia pat, priešais mane, – tik ranką reikia ištiesti ir paliesiu Jo rūbą. Jis ir manyje... Manyje? Keista ir kartu nuostabi būsena. Nuo Jo sklinda šilta baltai auksinė šviesa. Mūsų akys susitiko. Aš supratau - Mokytojas atėjo paaiškinti pamoką. Jis kalba šviesa: šilta, šilta, švelnia, švelnia... Užvertusi galvą lyg vaikas gaudau akimis kiekvieną Jo žodį... Viską suprantu. Linksiu galva: ,,Taip, Jėzau, suprantu, ką nori man pasakyti“. Mokytojas rodo pavyzdį pamokai: konfliktinė situacija, beprasmiška, supainiota, beviltiška, be išeities... Atrodo, nėra sprendimo. Liūdna... Jėzus ištiesia savo ranką ir paliečia tą beviltišką situaciją Savo Meile... Mano nuostabai, Jo Meilė viską išgydo... Jau visai nesvarbu, kas yra kaltas, ar kas pirmas pradėjo – tiesiog Jėzaus Meilėje tam nėra vietos, ištirpsta skausmas, kaltė, neatleidimas ir kitas Adomo bei Ievos nuopuolio ,,palikimas“.  Meilėje gali būti tik Meilė. Visa, prie ko Tu, Viešpatie, prisilieti, virsta meile. Ir aš tvirtėju Tavo Meilėje.
Man rodo jau kitą situaciją: auka negali atleisti savo skriaudėjui, kaip ir  daugybė žmonių, patyrę bolševikų tremtį, negali atleisti juos trėmusiems... Istorinis teisingumas atstatytas. Kas toliau? Viešpatie, kaip sunku, kaip skauda širdį... Mano senelių šeimą su mažais vaikais ištrėmė Sibiran... Užaugau kartu su pasakojimais apie Sibirą, pastangas išgyventi, Tėvynės, namų ilgesį... Kaip išspręsti šią situaciją? Taip sunku atleisti skriaudėjams, atrodo, jeigu atleisiu, tai pritarsiu jų blogiems darbams... Viešpatie, meldžiu, suteik mums malonę atleisti, esame silpni – be Tavęs nepajėgsime išsilaisvinti iš neatleidimo nuodėmės, tik Tu vienas viską gali... Jėzus šypsosi ramia vidine šypsena... Jo gydanti Meilės šviesa apgaubia mūsų skaudulius... Meilėje gali būti tik Meilė – blogis traukiasi, tirpsta... Tie klystantys, trėmusieji, skriaudikai - jie irgi yra Dievo vaikai...  Ne Dievo žmonių darbas kiršinti Dievo vaikus...
Taip, mano Viešpatie, aš supratau Tavo pamoką: be Tavęs mes esame silpni ir akli, lyg ką tik gimę kačiukai. Nuodėmės, ypač netikėjimas Gyvuoju Dievu, atskyrė mus nuo Tavęs. Pamiršome Tavo visą kuriančią Meilę, pamiršome savo pašaukimą – būti Dievo vaikais ir gyventi Dievo Meilėje, kaip vienas Mistinis Kristaus Kūnas - Bažnyčia...
Pastaraisiais mėnesiais išgyvenau dvasinės dykumos būseną. Netikėtai užgriuvusi šeimos nario sunki liga tiesiog išmušė žemę man iš po kojų. To užsitęsusio streso būsenoje gyvenau lyg robotas... Maldose meldžiau sveikatos savo artimui ir prašiau, kad Dievas padėtų man nepalūžti, kad turėčiau jėgų rūpintis ligoniu bei šeima... Tik dabar supratau, kad buvau praradusi meilę gyvenimui... Aš šaukiausi Tavęs, Viešpatie, iš nevilties, o Tu, iš Savo didelio Gailestingumo, apdovanojai mane Savo Meile. Kokia man garbė. Aš su meile ir dėkingumu priimu Tavo Meilę... Su meile ir dėkingumu priimu visą pasaulį ir pasaulis priima mane... Tu, Jėzau, vėl mane prikėlei gyvenimui...
...Ir visai nesvarbu, kad ten, ant kalno, buvo tik sapnas, nes kaskart, prisimindama tą akimirką, kai susitiko mūsų akys, Jėzau, kaskart prisimindama tą jaudinančią šilumą ir Tavo Meilę man, aš kiekvieną kartą išgyvenu dvasinių ir fizinių jėgų antplūdį.
...Ore tarsi čiurlena pavasario upeliukas – tik taip galiu nusakyti tų žodžių skambėjimo grožį: ,,Tavo maldos išklausytos... Gyvenk!..“


5.
Birutė VITKAUSKIENĖ
VIEŠPATS MANO SŪNŲ PRIKĖLĖ NAUJAM GYVENIMUI

Šiandien mano 25-erių metų sūnus Darius sveikas. Jis vaikšto, mato pavasarinės saulės spindulius, džiaugiasi gyvenimu... Dar laimingesnė esu aš, matydama savo sūnų Viešpaties prikeltą naujam gyvenimui.
Nors rašyti labai sunku, bet pamėginsiu mintimis nusikelti į 2011 m. sausio 2-osios rytą. Tą naktį sūnus su draugais šventė Naujuosius Metus ir pasiliko nakvoti pas draugą.
Visą naktį miegojau vis prabusdama. O paryčiais nubudau tarsi išgirdusi beldimą į duris. Pasiklausiau, širdis susidaužė, mintyse pagalvojau: „O gal mano Dariukas parėjo?“
Bandžiau užmigti. Deja... Vėl – beldimas į duris! Nesupratau, ką tai galėtų reikšti. Pasirodo, tuo metu mano sūnus šaukėsi pagalbos...
Atsikėliau po sunkios nakties, nuėjau į parduotuvę. Suskambo mobilusis telefonas. Skambino Dariukas, pasakė, kad jis esąs ligoninėje, į ten nuvežtas labai šlapias, prašė atnešti drabužius. Net neprisimenu, ką ir bekalbėjau. Žemės nejausdama po kojomis, parbėgau namo, su jaunesniuoju sūnum sudėjom viską, ko reikia ligoninėj ir paprašiau kaimyno, kad pavežtų.
Ir štai aš ligoninėje. Su besidaužančia kraujuojančia širdimi, slėpdama ašaras, priėjau  prie sūnaus lovos. Jis žvelgė pilnu išgąsčio veidu į mane ir nežinia, ką galvojo... Paprašė kitus ligonius išeiti iš palatos. Atsiprašęs manęs, nerišliais sakiniais, drebančiu balsu pasakojo, kas nutiko...
Paryčiais Dariukas pabudo slegiamas minties, kad reikia tuoj pat nusižudyti. Apsirengti pavyko niekam negirdint. Iš namų išėjo niekieno nepastebėtas. Kelias iki tilto per Nemuną buvo labai ilgas. Beeidamas parašė draugams atsisveikinimo žinutes, striukę palikęs ant tilto, šoko į upę (aukštis – 15 m). Jo laimei, Dievulis buvo paklojęs minkštą patalą – ledas buvo padengtas storu sniego sluoksniu.
Po skrydžio, atgavęs sąmonę, sakė: „Supratau, kad labai noriu gyventi!“ Savo šiltu kūneliu buvo ištirpinęs žiemos sniegą – jis gulėjo baloje. Tada bandė šaukti: ‚,Gelbėkit!”
Jam atrodė, kad labai garsiai šaukė, bet trūkę plaučiai garsą slopino. Skausmas ir nežinia... Pajudinęs skaudamas rankas (lūžę raktikauliai) ir kojas (ačiū Dievuliui – jos buvo sveikos), bandė gelbėtis pats, turėdamas didelį troškimą gyventi. Dievulis suteikė tiek jėgų, kad mano sūnelis išlipo iš balos su iki kaulo šlapiais drabužėliais ir Nemunu ėjo link pirmo gyventojo šalia upės. Sakėsi,  kelyje sutikęs  properšą ir ją sėkmingai apėjęs, bandė kopti į krantą. Buvo labai sunku: stigo oro, skausmas kaustė visą kūną... Vargais negalais pasiekęs krantą, rado medelį, prisiglaudė prie jo, atsikvėpė ir pasiekė savo tikslą – pasibeldė į nepažįstamų žmonių namo duris. Įėjęs pro duris, jau susmuko ant kėdutės. Namų šeimininkės paprašė pagalbos. Ta sunkiai patikėjo, kad jis galėjo būti nušokęs nuo tilto. Ne vienas jis įveikė šį sunkų kelią. Su Dariaus netvirtais žingsneliais kartu keliavo ir Aukščiausiasis bei jo Angelas sargas...
Šalia sūnaus ligoninėje tvardžiausi, neverkiau. Esu begalo dėkinga Dievuliui už man suteiktą stiprybę ir jėgas. O įėjusi į gydytojo kabinetą, pravirkau. Įsiminė gydytojo ištarti žodžiai: ,,Ne verkti, o džiaugtis reikia...“ Viską supratau, bet ašaromis dažnai laisčiau kelią į ligoninę.
Esu labai dėkinga vienai moteriai (su ja dažnai atvažiuoju pas tėvą Valerijų Rudzinską), kuri mokė mane ištverti tą sunkią minutę, nepalūžti, ji siūlė kasdien melstis už sūnelio sveikatą ir dėkoti Dievuliui už suteiktą malonę mano šeimai. Meldžiausi aš, minėta moteris ir jos paprašyti maldininkai. Jos patarimu užprašiau padėkos Mišias už išgelbėtą sūnaus gyvybę.
Mano sūnelis kasdien vis stiprėjo: atsistatė plaučiai, sugijo raktikauliai, šonkauliai. Džiaugiuosi, kad Dariukas vakarais pasimeldžia, padėkoja Dievuliui už jam suteiktą malonę.
Šiandien neabejoju, kad Dievulis mano sūneliui numatęs atlikti dar daug kilnių darbų Žemėje, kadangi jo tąkart nepasišaukė...
Nežinau, ar pasisekė nuosekliai išdėstyti mintis. Nors tą darau dažnai (rašau straipsnelius laikraščiui), tik niekada nėra nebuvę taip sunku rašyti, kaip šiandien. Tikiuosiu pasiseks mano padrikas mintis perskaityti ir suvokti, kad pasakyti norėjau labai daug...
Ar gali būti Motinai svarbesnių dalykų žemėje už sūnaus gyvybės sugrąžinimą?
Negaliu daugiau rašyti... Vėl srūva ašaros... Imu Rožinį ir kalbėsiu ,,Dievo Gailestingumo vainikėlį“.


6.
Rasa – Beatričė KLIMAVIČIŪTĖ
GYVENIMO KAINA

Šv. Kotryna Sienietė rašė: „Pirmasis dalykas, kurį Dievas dovanojo, tai – gyvenimas; antrasis – naujas sukūrimas per Kristaus kančią ant kryžiaus“.
Jeigu norime pažinti Dievo gailestingumą, – prašykime Viešpaties, kad perplėštų širdį ir suprastume, kokia yra gyvenimo kaina...
Mane sukrėtė netikėtai į galvą atėjusi mintis: o jeigu to siaubingo nukryžiavimo patyrimo jau niekada nebus galima užmiršti, – net ir tada, kai pasaulis bus išgelbėtas iš piktojo vergijos, kai aplinkui bus vien gėris ir grožis... Nejaugi Jis niekada nebegalės nusišypsoti? Todėl klausiu Viešpaties:
- Ar nusišypsosi, kai erškėčių vainiką ant Tavo galvos pakeis žemėje dar neregėto puošnumo karūna? Ar šypsosies, kai sužydės po vinimis pervertomis kojomis Tavo Krauju ir Tavo Motinos ašaromis suvilgyta žemė? Kokia Tavo šypsena? Ar šypsojaisi tada, kai atgailojanti nusidėjėlė Tavo kojas patepė kvapniu aliejumi, kai pats apaštalams plovei kojas?.. Ar liks Tavo rankose žaizdos, kad ir mums parodytum, kaip netikinčiam Tomui vinių dūrius? Pažadu, tikėsiu ir be šito, nes noriu pamatyti Tavo nesužeistų rankų... Ar šypsosies tada, kai Tavo rankos laimins šį pasaulį ir gydys mūsų pilnas skaudulių išvargintas sielas ir silpnus, taip neištvermingus kūnus?.. Ar begalėsi šypsotis, šitiek iškentęs, Visagali? Kraujas ir vanduo, ištryškęs iš Tavo Širdies, pirmiausia apšlakstė tą, kuris drįso Ją persmeigti ietimi... Ir jam atleidai... Ar nusišypsosi, ar šypsosies, Viešpatie, nors mes nemokėsime mylėti taip, kaip Tu nusipelnei? Ar leisi suklupus apkabinti Tavo kojas, ar tada nusišypsosi? Mūsų tiek daug... Ar visi kartu surinksime tiek meilės, kad užgytų žaizdos nuo erškėčių vainiko Tavo galvoje, nuplakto Švento Kūno kirčių ir smūgių, pervertų Tavo rankų ir kojų, Tavo Švenčiausios Širdies žaizdos, išdavystės ir paniekos žaizdos? Ar turėsime tiek meilės, kad Tu vis tik nusišypsotum, Dieve?.. Nusišypsok, Viešpatie Dieve, juk mes nepralenksim Tavęs nei savo ištverme, nei atlaidumu...
Gyvenimas kainos neturi, bet yra meilė, kuri kainuoja gyvenimą“...


7.
Rasa – Beatričė KLIMAVIČIŪTĖ
GALIU PASITIKĖTI

Kaip rašo kun. J. Sasnauskas straipsnyje „Gailestingumas – didesnis“: „Atsiversti – tai reiškia neatstumti dieviškojo Gailestingumo, kuris lyg drovus vaikas nedrąsiai pasirodo tarp šmėžuojančių mirties šešėlių ir prašosi apkabinamas. Dievo malonė yra galingesnė už nevaisingumą, už nuodėmę, už mirtį. Ji, paprasčiausiai, netikės, jog po trejų kantrybės ir laukimo metų nebus ir ketvirtųjų, ir penktųjų, ir šeštųjų, kol atėjęs šeimininkas pagaliau neras ant savo figmedžio nakčia sukrauto žiedo“.
Tada... vėl eilinį kartą Dievas parodė, kad Juo galima pasitikėti. Stengiasi ji būti išmintinga, vengia išmėginti Viešpatį...
Tą kartą dar nebuvo labai vėlu ir senamiesčio centrinėje gatvėje šurmuliavo žmonės. Eina keli augaloti jaunuoliai ir dvi aukštos merginos (viena iš jų – su skrybėle); kalbasi, juokauja... Prasilenkiant jaunuoliai lyg ir juokais apsupo ją (mažutę) taip, kad kiti žmonės nieko negalėjo matyti... Tik žiūri, kad čia jau ne juokai: prieš jos akis sušmėžavo peilis... Žaibiškai nupjovę jos krepšelio rankenas, jaunuoliai skubiai dingo. Ji liko kaip stovi: be darbo ir namų raktų, be svarbių kompiuterinių įrašų, mobilaus telefono, iš bibliotekos paimtų religinio turinio knygų, reikalingų kvitų, – lyg tyčia, tą dieną turėjo su savimi pasą, socialinio draudimo pažymėjimą, banko mokėjimo kortelę, – staiga prarado viską, kas gyvybiškai yra būtina. O juk jie ras ir raktus, ir adresą, – dar ir apvogti gali...
Pažiūrėjo į giedrą žvaigždėtą dangų, kuris net nuščiuvęs ją stebėjo: „Na, Dieve, ką dabar darysim?..“ Ji juk ne tokios jau stiprios sveikatos ir viena kaip pirštas. Na ne, ne viena – su Dievu! Kur prisiglausti šią naktį? Bepigu praleisti bemiegę naktį, kai žinai, kad kitą - galėsi pamiegoti. Ji bijojo palūžti be poilsio, maisto... Niekam nereikia svetimų bėdų... Atrodė keista, kad ji dar gyva, sveikos rankos ir kojos... Juk ir dirbti (save išlaikyti) nebegalės, nes darbe reikia galinčių dirbti... Kur dabar eiti? Ką daryti?..
Netoli yra policija. Gal reikia pranešti? Nors nesitiki, kad taip lengvai sulaikys tuos jaunuolius ir ji atgaus savo daiktus. Ji žino, kad netoliese vyksta nuolatinė Švenčiausiojo Sakramento adoracija. Gal parodyti begalinį pasitikėjimą ir eiti prašyti paties Aukščiausiojo pagalbos? Dievas juk nori, kad Juo pasitikėtume, – bet tokios situacijos parodo, kokie esame silpni; tokia žmogiška ta baimė... Visa naktis prieš akis, – į koplytėlę dar suspės... Tad pirmiausia pasuko policijos link... Bet čia įvyksta stebuklas: visai netoli policijos durų ją paveja vaikinas: „Štai jūsų daiktai“, – ir grąžina jai krepšelį su nupjautomis rankenomis, tačiau su visais daiktais ir dokumentais. Taip ji ir nesuprato (neįsidėmėjo), ar tai buvo vienas iš tų pačių jaunuolių: gal jie iš tiesų taip grubiai pajuokavo, arba išsigando, pamatę, kad ji eina į policiją. O gal kažkas svetimas pastebėjo ir suskubo jai padėti? (O gal, ...gal pagalba atėjo iš Aukščiau?) Reikėjo paklausti, – bet kokiu atveju derėjo padėkoti. Ji buvo iš tiesų labai pasimetusi, ir tepasakė: „Ne viskas kas vertinga – materialu; būna širdžiai brangių dalykų...“
– „Žinau...“ – tarstelėjo vyrukas ir skubiai pasišalino...
Ačiū, Dieve, ačiū!!!


8.
Rasa – Beatričė KLIMAVIČIŪTĖ
DIEVE, BŪK GAILESTINGAS...

Šventasis Tėvas Jonas – Paulius II 2004 metų pasaulinės taikos dienos proga apaštaliniame laiške pažymėjo du esminius dalykus: užuojautą ir atleidimą, kaip gailestingumo išraišką. Atleidimas veda žmogų prie gilesnio bei turtingesnio žmogiškumo, gebančio perteikti bent vieną Kūrėjo spindesio spindulį...

...Pasaulis serga... Viešpatie, būk gailestingas...
Bitutė plakasi į lango stiklą...
Skruzdžių takas - skersai žmonių kelio... Nepastebėjęs užminsi...
Žiogelis tik su viena ilgąja šoklia koja... Nebegalės šokinėti, nebesmuikuos...
Koks skausmas! Šalikėly moteriškė rauda balsu, – isteriškai, pasikūkčiodama... Vyriškis tvirtai apglėbęs ją laiko... Kas atsitiko?.. Suvažinėjo jų mylimą šuniuką...
Gruodo sukaustyta žemė, vanduo virtęs ledu... Mergaitė ant žvyro krūvos rado visai mažytį sušalusį kačiuką... Paėmusi dar bandė šildyti... Veltui...
Negyva žuvėdra jūros bangose (mazutu sutepti sparnai)...
Stiprus, veržlus veislinis šuo, šeimininkams išeinant iš namų, sugalvojo juos vytis iššokdamas pro paliktą pravirą langą, – užsikabinęs pavadėlis buvo per trumpas... Užsismaugė...<
Ir... ir... ir... Begalės mažų (!?) tragedijų...
Vaikų palata ligoninėje. Kokių penkerių metukų mergytė pasistiepusi prie kriauklės išsiplauna puodelį, valosi dantukus. Tyli, susikaupusi, trindama rankšluosčiu veidelį, rimtu žvilgsniu nužvelgia kitus, esančius palatoje. Seselės pakviesta tuoj paklūsta ir išeina iš palatos... Rytą jai operuos širdelę...
Atėjo išblyškusi trapi senučiukė į bažnyčią. Drabužėliai prasti, plaukučiai reti, susukti į kuodelį. Vos kreta pasiremdama lazda. Pro akinių viršų žiūri išblukę, visko mačiusios akys, sugrubusiais pirštais verčia nušiurusią maldaknygę ir laiko keliose vietose sumazgytą rožančių. Sunkiai, oi sunkiai ji atsiklaupia... Ar kam rūpi, ką ji jaučia, kas skauda, kas liūdina; kokia tvirta ji turi būti su savo negalėmis ir netektimis... Kaip malonu pamyluoti, išbučiuoti, nuprausti, išpuošti mielą sveikutį mažylį. Nelabai norisi priglausti, išskalbti drabužius, nuplaut kojas kokiam purvuose išsivoliojusiam, prasmirdusiam girtuokliui... O juk ne visi jauni, sveiki ir gražūs...
Pasiutęs šuo žiauriai apkandžiojo vaiką...
Žmogus su kuriuo ilgai ir nuoširdžiai bendravai – mirė... Vėžys... Prisimeni žvilgsnį, judesius, paskutinį pokalbį...
Gabi, dora, draugiška, visiems geranoriška, gražiai nuaugusi, sportuojanti abiturientė su drauge, pasivažinėjusios dviračiais, grįžo namo. Besišnekučiuodama su bičiule laukė lifto. Atsidarius lifto kabinos durims, – žengė... o liftas dar nebuvo atvažiavęs... mergaitė nugarmėjo žemyn... Tik per stebuklą išgyveno... Sunkus atsigavimas... Tėvų nebepažįsta. Viską pradeda mokytis iš naujo: paimti šaukštą, kalbėti... Bet svajonė tapti mokytoja išliko!!!
Šeima žuvo autoavarijoje... Tėvai, sūnus ir dukra. Tik jauniausioji duktė – reanimacijoje... Žinoma, – siaubingi skausmai... Bet kas dar laukia ateityje, kai sužinos, kad nebeturi artimiausių žmonių ir pati likusi invalide... staiga, per vieną akimirką... Visam gyvenimui... Kiek tvirtybės reikės visa tai ištverti...
Keturi vaikai, žaisdami slėpynių, užsitrenkė kraičio skrynioje ir nebegalėjo atidaryti dangčio... Užduso... Galima tik įsivaizduoti, koks košmaras ten, toje skrynioje, vyko!.. Gal šaukėsi pagalbos, gal vienas dar leisgyvis tarp mirusių…
Tėvas gelbėjo sūnų, o pats paskendo...
Žmogų nutrenkė žaibas... duobkasį... per laidotuves... kasant duobę... mirusios močiutės giminaitį...
Autobuso vairuotojas įvažiavo į būrį žmonių, ėjusių per perėją... Mėsmalė... Kažkas žuvo vietoje, kažkas skubėjo į darbą, kažkurio vaikai vieni namie liko... Vairuotojas sužeistas...  Lūžiai sugis, – ar užgis širdies žaizda? Ar išdils iš atminties avarijos vaizdas?
Smagus būrelis iškylavo; plaukiojo motorine valtimi... Vyravo džiaugsminga nuotaika, giedri vasaros diena, – nė minties apie nelaimę nebuvo... Užsimiršo... Gal nesilaikė saugumo instrukcijų... Keturi nuskendo... Jauni... Ar verta dabar ieškoti kaltų?.. Ar ką bepakeisi?
Sudegė autobusas su 32 vaikais...
Traukinys nuvažiavo nuo bėgių... 60 žuvusių...
Nukrito lėktuvas... Paskendo keltas... 80, 100 aukų...
Audra... Taifūnas... Cunamis... Žemės drebėjimas... Šimtai, tūkstančiai mirčių...
Visa tai – nelaimės (nors žmogaus protu ir sunkiai suvokiamos), kada belieka tarti: „Tėve mūsų... teesie Tavo valia...“ Jėzau, pasitikiu Tavimi!
Palyginimui galima rasti ir kitokių pavyzdžių, kurių ištakos prasideda gal nuo herbariume persmeigto drugelio ar ant meškerės kabliuko pamauto slieko...
Būrelis balandžių: vieno kojos užveržtos siūlu ir smarkiai pabrinkusios... Dar paskrenda... Bijo žmonių, neprisileidžia...
Prabangiai apsirengusi, tvirto sudėjimo, pasidažiusi ponia giriasi savo draugei, kad jos mylimas sūnelis be galo originalus ir išradingas, – sugalvojo kolekcionuoti... kačių letenėles!..
Per televiziją – gašlybės, siaubo filmai... Žiniasklaidoje pilna stebinančių savo žiaurumu pranešimų, kai norisi šaukte šaukti: „Jėzau, Marija, myliu jus, gelbėkite sielas!“
Smurtas prieš mažametį... Prieš save...
Tėvas daug metų kalino ir prievartavo dukrą...
Sūnus nudūrė tėvą... Apiplėšė ir nužudė senukus...
Motina kūdikį išmetė į šiukšlių konteinerį...
Apgavo paaugles, pardavė seksualiniam išnaudojimui...
Dėl turto paėmė įkaitais...
Susprogdino...
Vaikai darosi vis žiauresni – išžudo savo šeimos narius, šaudo į klasės draugus, mokytojus; net merginos: kerštaudamos padega klasę, sumuša ir apspardo draugę...
Vienas tėvelis mušė mažametę dukrą, panardinęs galvą į pilną vandens vonią, kad nesigirdėtų riksmo, o vėliau, pakėlęs už plaukų, trenkė į sieną...
Gydytojas (nekrofilas), dirbdamas onkologinėje ligoninėje... nužudė... virš 200 (!!!) ligonių... suleisdamas per didelę vaistų dozę...
Darželinukų būrelis. Šventiškai pasipuošę vaikučiai, su gėlėmis, balionais, vėliavėlėmis (vyko renginys)... Tik bėda, – kažkokiam vairuotojui tai nepatiko, nes pastojo jam kelią. Ir jis... važiavo pirmyn!.. Tyčia!!! Sąmoningai traiškydamas vaikus!!! „Dieviškasis Gailestingume, stebinantis angelus ir nesuvokiamas šventiesiems“, ar atleisi ir jam?..
Ir taip ligi Amerikos prekybos centro dangoraižių, į kuriuos įsirėžė teroristų lėktuvai...
Kas, kuo dar nustebins?..
Ir iš tiesų, koks turėtų būti didis DIEVIŠKASIS GAILESTINGUMAS...
VIEŠPATIE, PASIGAILĖK MŪSŲ!!!


9.
Linas OKUNEVIČIUS
BENDRUOMENĖJE PATYRIAU DIEVO GAILESTINGUMĄ

Prieš atvykdamas į Pilnų namų bendruomenę, o tai buvo beveik prieš dešimtmetį, nesupratau, kam iš viso reikalinga malda. O ir bendruomenėje pirmosiomis dienomis laukdavau, kad tik greičiau baigtųsi visos maldos. Bendruomenės maldų metu įsivaizduodavau, kad ant lempos sėdi senukas ir jam visi meldžiasi. Kartais atrodydavo, kad tas senukas stebi mane, stovėdamas už lango.
Tačiau dabar jau žinau Kam ir dėl ko meldžiuosi. Sutikau Dangiškąjį Tėvą, Kuriam kasdien dėkoju. Kai Jį pažinau, mane aplankė begalinė meilė visiems, o ypač bendruomenėje gyvenantiems žmonėms. Kaskart, kai meldžiuosi, širdyje gimsta troškimas kažką gero nuveikti dėl visų bendruomenės žmonių, nes kuo jautresni esame įvairiose savo gyvenimo aplinkybėse bei santykiuose su žmonėmis ir Dievu, tuo daugiau atrandame maldos galimybių. Liturginių valandų maldos metu jaučiu, kad mane stebi Dievas, mylinčiu žvilgsniu apkabindamas iš visų pusių. Dievas būna ir linksmas, ir liūdnas. Linksmas, kai maldos metu turiu bendrystės ryšį su Juo ir liūdnas, kai meldžiuosi išsiblaškęs. Vis dėlto, pažindamas slapčiausias mintis, Dievas man visuomet padeda. Maldos atradimas – didžiausia gailestingojo Dievo dovana mano gyvenime. Tik melsdamasis sužinau, koks Dievas yra gailestingas.
Kartais išgyvenu liūdesį, ypač kai nusidedu. Tuomet jaučiuosi labai prastai. Tačiau prieinu Išpažinties, atsiprašau Viešpaties ir vėl tęsiu savo gyvenimo kelionę. Mano pasirengimas Išpažinčiai ilgokas. Karatais net visą savaitę bandau gyventi atgailos dvasioje, tinkamai atpažinti savo netobulumus, kad po to galėčiau juos įvardinti ir atnešti prie Dievo gailestingumo aukuro. Nueinu pas mūsų kleboną, kun. Valerijų Rudzinską – tikrą gailestingojo Dievo apaštalą, ir iš jo lūpų sulaukiu daug paguodos bei gailestingumo žodžių. O tuomet ir vėl Dievo gailestingumas pripildo mano širdį. Norėčiau pasakyti visiems – kai gauname nuodėmių atleidimą, patiriame patį tikriausią Dievo gailestingumo stebuklą. Niekas man nėra parodęs didesnio gailestingumo, kaip mūsų klebonas, kun. Valerijus Rudzinskas.
Šiaip mane džiugina visos bendruomenėje vykstančios dvasinės pratybos: šv. Mišios, Dievo tautos liturginės valandos. Tiesa, melstis naujoje bažnyčioje man maloniau, negu ankstesnėje koplyčioje. Bažnyčioje išgyvenu didesnę dvasinę jėgą. Koplyčioje vykstančių maldų metu kartais pasigesdavau nuoširdumo. Vis dėlto labai laukiu Liturginių valandų Naktinės maldos, nes šią maldą ypatingai mėgstu. Ne retai maldai susikaupiu besigrožėdamas nuostabia gamta, kurią mums taip pat dovanojo gailestingasis Dievas. Visur, kur beapsidairysi, pamatysi Dievo gailestingumą. Labai gerai, kad bendruomenėje nėra televizorių ir radijo aparatų, nes tai labai trukdo susikoncentruoti dvasiniam gyvenimui.
Norisi su visais dalintis savo tikėjimo patirtimi ir begaliniu Dievo gailestingumu. Norisi, kad visi tartų: „Jėzau, pasitikiu Tavimi!“.


10.
Dr. Vaida ASAKAVIČIŪTĖ
PASITIKĖJIMAS KRISTUMI PADĖJO MAN ATSILAIKYTI
PRIEŠ DVASIĄ IR KŪNĄ ALINANČIĄ LIGĄ

Prieš metus - 2010 m. išvykusi gyventi į Londoną, čia įsitraukiau į lietuvių Šv. Kazimierobažnyčios bendruomenės veiklą. Dalyvavimo Bažnyčios bendruomenėje svarbą aš suvokiau lankydamasi Pilnų namų bendruomenės Dievo Gailestingumo koplyčioje ir bendraudama su kunigu Valerijumi Rudzinsku. Su džiaugsmu ėmiausi užduoties rašyti straipsnelius į Londono katalikųbažnyčios leidžiamą laikraštėlį. Nauja numerio tema buvo „Tikėjimas“. Širdyje nusprendžiau, jog turiu parašyti apie (pasi)tikėjimo Kristumi gelbstinčią galią, kurią jaučiu žvelgdama į Gailestingojo Jėzaus paveikslą. Tačiau pradėjusi rašyti šį straipsnelį kiek pasiligojau. Iš pradžių maniau, kad tai tik lengvas peršalimas, todėl į tai nekreipiau didelio dėmesio. Širdyje mąsčiau: Dieve, šiuo straipsniu noriu liudyti Tavo gailestingą veikimą, juk neleisi man susirgti? Tačiau po dienos kitos savijauta labai pablogėjo. Matyt, Dievas mano atžvilgiu turėjo kitų planų… Teko atidėti savo darbus ir gultis į lovą. Sveikata sparčiai blogėjo, ir, atrodė, nedidelis peršalimas sukėlė rimtas komplikacijas – dešiniojo smilkinio nervo uždegimą: nuolat skaudėjo dešinę galvos pusę, o skausmas nervo išsišakojimais plito į dešinę akį, burną, dantenas… Jutau neapsakomą kūno silpnumą, karščiavimą keisdavo šaltas prakaitas, savijauta buvo sunkiai pakeliama. Kurį laiką bandžiau nepalūžti, pakylėta dvasia juokavau: liga puola iš dešinės pusės, vadinasi, ji ateina nuo Dievo. Vaistai nepadėjo, be to, nuo jų pradėjo skaudėti skrandį… Liga greitai progresavo – prasidėjo dešinės akies ašarų liaukos uždegimas: akis smarkiai sutino, paraudo, nuolat tekėjo ašaros. Vengiau šviesos, nes tai didino skausmą, dar labiau silpnino regėjimą. Bandžiau nepalūžti, nors pamažu apėmė baimė ir neviltis… Vakare pasakiau sau, kad kitą rytą būtinai kreipsiuosi į gydytojus, tą ragino daryti ir artimieji.
Tą lemtingą naktį pabudau išpilta šalto prakaito, trūko oro, dėl nuolat tekančios slogos buvo sunku kvėpuoti, galvos dešinėje pusėje tvinksėjo stiprus skausmas, iš dešinės akies, kurios dabar jau nebegalėjau atmerkti, riedėjo karštos ašaros. Skausmas negailestingai veržėsi gilyn į ausį, degino akis, burną... Dabar jau skaudėjo visą kūną. Nedrįsau gerti jokių vaistų, nes skrandyje jaučiau aitrų skausmą. Pradėjau nerimauti dėl komplikacijų padarinių, tačiau suvokiau, kad aš prieš ligą esu visiškai bejėgė. Pabandžiau dvasioje nepasiduoti, save raminti ir mintis kelti į Dievą. Melstis stengiuosi kiekvieną vakarą, tačiau tą naktį pirmą kartą gyvenime meldžiausi taip atsargiai ir lėtai, ir ne todėl, kad kankino skausmas, – visa dvasia ir visu kūnu aš jutau nepaprastą maldos žodžio galią. Viešpatie Jėzau Kristau, Gyvojo Dievo Sūnau, prašau pasigailėk manęs nusidėjėlės, - kartojau maldą, kuri man liko atmintyje klausant kunigo Valerijaus Rudzinsko pamokslų. Mano širdies malda buvo kupina prašymo pasigailėti ir tikėjimo: Dievas girdi, Jis mato, Jis man padės. Ypač lėtai ir su nepaprasta pagarba tariau Jėzaus Kristaus vardą. Atrodo, kiekviena kūno ląstelė reaguoja į mano maldą. Niekada man dar neteko melstis su tokiu atsidavimu ir pasitikėjimu.
Po maldos iškart pajutau, kaip mane apgaubė ramybė, viduje išplito keistas deginimo pojūtis, akimirksniu įpuoliau į gilų miegą. Prasidėjo Jėzaus gydančios gailestingumo malonės laikas… Auštant vos pabudusi su didele nuostaba pajutau, kad galva nepaprastai lengva, mintys šviesios, karščiavimas liovėsi. Negalėjau patikėti, jog galiu visiškai lengvai ir švariai kvėpuoti. Veltui ieškojau bent kokios žymės slogos, kuri naktį mane dusino, – jos nebuvo. Nors dar jaučiau silpnumą, bet mane kankinę visi negalvimai buvo išnykę, apskritai nejutau jokio kūno skausmo. Mano dešinė akis dar buvo lengvai patinusi, bet ašaros jau buvo išdžiūvusios....
Tą naktį aš buvau davusi Kristui pažadą: jeigu išgysiu, apie tai parašysiu ir paliudysiu visiems. O pažadus būtina tesėti, ypač jeigu jie duodami Dievui. Tad tvirtai su tikėjimu liudiju, kad pasitikėjimas Kristumi padėjo man atsilaikyti prieš dvasią ir kūną alinančią ligą. Šią išgydymo malonę aš aprašiau ir savo straipsnelyje „(Pasi)tikėjimo galia“. Mano širdis dėkoja ir džiaugiasi šia Kristaus gailestingumo malone ir jokia galia nepajėgs išplėšti iš manęs šito tikėjimo. Tai patvirtinimas, jog stebuklai vyksta ir šiandien, jog Jėzus ir dabar pasiruošęs veikti, padėti į šiandieninius rūpesčius ir ligas panirusiam žmogui. Niekada nepamirškime (pasi)tikėjimo maldos gelbstinčios galios. Leiskime Kristui veikti mūsų gyvenime, įsileiskime į savo širdis tikėjimo maldą, pasitikėkime Kristaus galia, Jo Meile, Jo Gailestingumu ir viskas mums išeis į gera…


11.
Dr. Vaida ASAKAVIČIŪTĖ
(PASI)TIKĖJIMO GALIA

„Kelkis, eik!
Tavo tikėjimas išgelbėjo tave“
(Lk 17, 19)

Tikėjimo dorybė yra pagrindinis žmogaus žemiško ir antgamtinio gyvenimo pamatas, sunkiai išmatuojamas žmogiškais standartais. Kas yra tikėjimas? Neretai žmogus paklaustas atsako:„Taip, aš tikiu, Dievas yra.“ Tačiau tai tėra tik mažą prasmę savyje talpinantys žodžiai, neatspindintys vidinės „tikinčiojo“ nuostatos. Dažnai žmonės laikosi iš tėvų paveldėtos religinės, moralinės tradicijos ir retai priima tikėjimą kaip tikrą gyvenimo pagrindą. Neužtenka vien tikėti, kad Dievas yra, – reikia gyventi šiuo tikėjimu, juo remtis ir jį brandinti. Naujajame Testamente krikščioniškas tikėjimas pirmiausia iškyla kaip asmeninis santykis su Dievu, tai laisvas kiekvieno žmogaus apsisprendimas atsiliepti į Kristaus kvietimą įsileisti Jį į savo gyvenimą. Stiprėjant tikėjimui, žmogus pajunta vis didesnį Dievo troškimą, išgyvena vis gilesnę dvasinę bendrystę su Juo. Šis ryšys maldoje gilėja ir stiprėja. Todėl tvirtai tikintys žmonės, iškilus gyvenimo išbandymams, nepalūžta, nes turi tvirtą uolą – tikėjimą Kristumi. Tai mums nurodo neatsiejamą tikėjimo ir pasitikėjimo ryšį.
Evangelijoje gausu atsitikimų, kurie atskleidžia, kad (pasi)tikėjimas Kristumi kaip Viešpačiu Gelbėtoju išlaisvina žmones nuo visokių negandų, nelaimių, nuodėmių, ligų, net kūno mirties. Štai du neregiai sekė Jėzų maldaudami: „Pasigailėk mūsų, Dovydo Sūnau.“ <…> Jėzus paklausė: „Ar tikite, kad aš galiu jus pagydyti.“ Šie atsakė: „Taip, Viešpatie.“ Tada Jis palietė jų akis ir tarė: „Tebūnie jums, kaip tikite.“ Ir atsivėrė jiems akys“ (Mt 9, 27–29).
Šimtininko pasitikėjimo kupini žodžiai: „Viešpatie, nesu vertas, kad užeitum po mano stogu, bet tik tark žodį ir mano tarnas pasveiks.“ Toks tikėjimo tvirtumas nustebino net Jėzų: „Iš tiesų sakau Jums: niekur Izraelyje neradau tokio tikėjimo. <…> Eik, tebūnie tau, kaip įtikėjai.“ Ir tą pačią valandą tarnas pasveiko“ (Mt 8, 5–13).
Kitas tvirto (pasi)tikėjimo pavyzdys: „<…> Moteris, jau dvylika metų serganti kraujoplūdžiu, prisiartino iš paskos ir palietė Jo (Jėzaus – aut. past.) apsiausto apvadą. Mat ji pati sau kalbėjo: „Jeigu tik palytėčiau Jo drabužį – išgyčiau.“ Jėzus, atsigręžęs ir ją pamatęs, tarė: „Patikėk, dukra, tavo tikėjimas išgelbėjo tave.“ Ir tą pačią akimirką moteris pagijo“ (Mt 9, 20–22).
Visi šie ir daugelis kitų Evangelijoje aprašytų atsitikimų byloja, kaip žmonės, prispausti nelaimių, ligų ir nuodėmių, tvirtai pasitikėdami Jėzaus dieviška galia, šaukiasi Jo pagalbos. Suvokdami savo nuodėmingumą ir silpnumą, jie besąlygiškai priima Jėzų kaip vienintelį Viešpatį Gelbėtoją. Atrodo, nebeliko vilties, nėra jokios išeities, bet tikėjimas Kristumi gelbėja, ir įvyksta stebuklas… Šimtininkas, raupsuotasis, neregiai, serganti moteris ir kiti, patyrusieji Dievo gailestingumą, mums atskleidžia tikėjimą, kuris nėra paviršutinis, miglotas, kupinas dvejonių, bet tikėjimą, paremtą tvirtu pasitikėjimu. Kaip Jėzus atsiliepia į tokį žmonių tikėjimą?Tebūnie, kaip tikite. Visa, ko tikėdami melsite, – gausite. Eidami melstis, atleiskite, jei turite ką nors prieš kitus, kad ir jūsų Tėvas danguje jums atleistų jūsų nusižengimus“ (pgl. Mt 21, 22; Mk 11, 25). Sekdami šiuo pažadu ugdykime savo tikėjimo dvasią. Kristus yra tas pats vakar, šiandien ir per amžius (pgl. Žyd 13, 8). Jo mirties ir Prisikėlimo vaisiai visada išlieka ir veikia. Kristus nori, kad šiandien per mūsų tvirtą tikėjimą Jo kryžiaus pergalė taptų ir mūsų gyvenimo pergale. Tad šaukdamiesi Viešpaties vardo tvirtai pasitikėkime Jo begaline galia, kuri pranoksta bet kokį mūsų įsivaizdavimą,nes Dievas yra neįmanomų dalykų Viešpats. Tik būkime tvirti, kantrūs ir atkaklūs.
Gilią tikėjimo vidinę esmę ir beribį Dievo gailestingumą pajusime kartodami:„Jėzau, pasitikiu Tavimi!“ Tai šventi ir galingi žodžiai, apreiškimo metu perduoti mums paties Kristaus per vienuolę šv. Faustiną. Kristus ragina pasitikėti Jo Pažadais, Jo Žodžiais, Jo Meile: „Tegu žmonių širdys pasitiki mano begaliniu gailestingumu. <…> Siela, kuri pasitiki mano gailestingumu, yra pati laimingiausia, nes Aš Pats rūpinsiuosi ja.“
Pripažinkime, kad daugelis gyvenimo situacijų mums yra per sunkios, nepakeliamos, begalė problemų neišsprendžiamos, neįveikiamos, beviltiškos. Žodžiuose „Jėzau, pasitikiu Tavimi!“ slypi gilus suvokimas, kaip labai mums reikalingas Jėzus. Juos kaip maldą svarbu kartoti ne vien lūpomis, bet ir širdimi kiekvieną dieną, kiekvieną akimirką, kai norime dėkoti, prašyti, kai atrodo, kad jau nebėra, nematyti vilties, bet lieka (pasi)tikėjimas Kristumi. Pats Jėzus pažadėjo, kad kiekvienas, į Jį besikreipiantis su tokiu pasitikėjimu, neliks nepatyręs Jo gailestingumo ir pagalbos. Dievas trokšta padėti man, tau ir kiekvienam iš mūsų, bet tam būtinas paties žmogaus širdies atsivėrimas, jo (pasi)tikėjimas ir laisvas bendradarbiavimas.
Norėdami ištirti savo tikėjimo dvasią, turime patys savęs paklausti: „Kai man iškyla sunkumai, nesėkmės, į ką aš pirmiausia kreipiuosi, kuo pasitikiu, kur link krypsta mano mintys, į ką sudėtos visos mano gyvenimo viltys? Paanalizuokime, kiek laiko per savaitę skiriame savo reikalams, o kiek jo lieka bendrystei su Dievu? Ar iš tikrųjų Kristus man yra svarbiausia gyvenimo vertybė? Juk „kur tavo lobis, ten ir tavo širdis“ (Mt 6, 21). Dažnas žmogus Dievą prisimena tik tuomet, kai jį ištinka bėda. Tai nėra blogai, tačiau vos tik gyvenimas susitvarko, maldai ir Bažnyčiai laiko nebelieka. Dievui brangiausias tas mūsų Jam skirtas laikas, kai labiausiai skubame ir jaučiame jo trūkumą – kai reikia atlikti neatidėliotinus darbus, kai reikia užimti apsilankiusius svečius ar planuojame skubią kelionę. Būtent tuomet yra proga pasitikrinti, kiek Dievas mums svarbus. Čia ne vienas dažniausiai ir suklumpame, todėl kaip apaštalai turėtume prašyti: „Jėzau, sustiprink mūsų tikėjimą“ (pgl. Lk 16, 5).
Viena iš sunkiausių (pasi)tikėjimo kliūčių – egoizmas. Tai noras visiems, net ir Dievui, primesti savo sąlygas, siekis gyventi pagal savo užgaidas. Glaustis prie Kristaus – tai savo valią palenkti Jo valiai. Svarbu įgyvendinti ne savo, o Dievo valią. Tikinčios širdys visuomet turi būti pasiruošusios visiškai atsiduoti į mylinčio Tėvo rankas. Jis turi nuostabų planą kiekvienam iš mūsų. Žinoma, tai nereiškia, kad mes negalime Viešpaties prašyti to, ko mums reikia, apie ką svajojame, ko mes trokštame… Prisiminkime Jėzų Alyvų kalne. Jis maldavo Tėvo, jei galima, kad Jį aplenktų toji kančios ir mirties valanda. Tačiau svarbiausi žodžiai buvo ištarti po to: „Tebūna ne mano, bet tavo valia“ (Lk 22, 42). Mūsų širdies nusiteikimas priimti viską iš Dievo rankų, pasitikint Jo Meile, – pats svarbiausias, nes Visagalis Viešpats, žvelgiantis praeities, dabarties ir ateities žvilgsniu, gali turėti kitokį užmojį, daug išmintingesnį už mūsiškį (pgl. Ef 3, 20). Todėl Jėzus mus drąsina:„Nebijok, tiktai tikėk“ (Lk 8, 50). Tikėjime, kuris mus glaudžiai suvienija su Kristumi, glūdi mūsų gyvybė, mūsų galia, mūsų išganymas. „Tikinčiam viskas įmanoma“, – tokią, atrodytų, protu nesuvokiamą tikėjimo galią mums atskleidžia Išganytojas (pgl. Mt 9, 24; Mk 11, 22–25). Kai atrandame tikėjimą, net patys sudėtingiausi dalykai tampa smulkmena... Jonas Paulius II rašė, jog tikėjimas Kristumi – tai laisvės pasiūlymas mums, tai laisvė nuo pykčio, pavydo, nevilties, depresijos, vienišumo, nesaugumo. Tikėdami „jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus“ (pgl. Jn 8, 32).
Nuolatinis stresas, nepaliaujamas skubėjimas, kasdienių rūpesčių našta – didžiausi tikėjimo priešai. Kristus mus įspėja: neužkietinkite savo širdžių, per nuodėmę užsimezga netikėjimo piktybė, atitolinanti nuo Gyvojo Dievo, tikrojo gyvenimo kelio. Kiekvienos nuodėmės pagrindas yra netikėjimas. Netikėjimą Dievu dažnai pagimdo per didelis rūpestis rytojumi ir pasitikėjimas savimi – protu, gabumais, darbu, pinigais, draugais… Žmogus, remdamasis savimi, daiktais arba kitais asmenimis, tikisi savais būdais pasiekti įsivaizduojamą laimę, atmesdamas Dievo jam parengtą planą. Toks žmogus panašus į paiką žmogų, pasistačiusį namą ant smėlio, tokio namo griuvimas yra smarkus ir neišvengiamas (pgl. Mt 7, 26). Žmogus, įpuolęs į netikėjimo tamsą, pasiduoda stresui ir abejonėms. Papuolęs į piktojo pinkles, jis linkęs nuolat ieškoti tikėjimo įrodymų, kurdamas teorijas, kurios pateisintų jo neteisingus poelgius. Tam, kuris turi tikėjimą, nereikia jokių Dievo įrodymų, o tam, kuris jo neturi, įrodymų visada bus per mažai. Šiame teiginyje slypi svarbi tiesa – dažnai netikinčiam žmogui yra beviltiška įrodinėti, kad Dievas ne tik yra, bet ir iš Meilės žmonėms mirė ant kryžiaus. Ne protas, o širdis jaučia Dievą, nes Dievas yra Meilė. Tikėjimas yra ne proto įrodymai, o širdies balsas. Todėl labai veiksmingas būdas atnešti Kristų į netikinčio žmogaus širdį - per meilę jam, per gerą pavyzdį, gailestingumą, per maldą. Tą liudija kunigai, vienuoliai, šventieji: patirdami pasipriešinimą jie nesiginčija, neįrodinėja, ne grasina, bet artimo meilės galia ir maldomis nutiesia kelią į netikinčių žmonių širdis.
Kristus yrakiekvieno iš mūsų Kelias, Tiesa ir Gyvenimas (pgl. Jn 14, 6).Tad klaidinga manyti, kad religinis tikėjimas tėra išsamus teologinių doktrinų ir teiginių išmanymas. Tikėjimu reikia gyventi. Pirmą kartą, kai apaštalai kalba apie krikščionybę, jie apie tai kalba kaip apie „gyvenimą“ (pgl. Apd 5, 20). Nepakanka atrodyti tikintiems, geriems ir teisingiems. Reikia iš tikro tokiems būti. Jėzus šv. Faustinai priminė, kad Jo gailestingumas žmogui kelia savus reikalavimus – be veiklios artimo meilės nedaug tepadės pats stipriausias tikėjimas. Apaštalas Jokūbas taip pat nedviprasmiškai perspėja, kad tikėjimas be darbų yra miręs (pgl. Jok 2, 17). Dievo žodis privalo įsišaknyti žmogaus gyvenime, įsikūnyti maldoje, darbuose ir veiksmuose – iš čia trykšta tikėjimo tikrumas. Tik toks gyvas tikėjimas perkeičia žmogų, jo vertybines nuostatas, mąstymą, pasaulėžiūrą. Žmogus įžengia į kitokią gyvenimo kokybę, bendrystę su Dievu, santykį su savimi ir aplinkiniais.
Tad saugokime ir ugdykime savo tikėjimą, niekada neabejokime šalia savęs stovinčiu Jėzumi, kuris nori mums padėti. Jėzus yra Tas, kuris niekada nepalieka ir neleidžia pasiklysti gyvenimo klystkeliuose: dieną po dienos, akimirką po akimirkos jis kovoja kartu su mumis, Jis jaučia mūsų džiaugsmą ir skausmą. Niekada nepamirškite (pasi)tikėjimo maldos gelbstinčios galios.
Man ne kartą gyvenime teko išgyventi tikėjimo išbandymus, tačiau nepaprastai džiaugiuosi, kad Kristus, iškilus sunkumams, dažnai man leido patirti Jo globą ir pagalbą: per sutiktus gerus žmones, per nelauktus įvykius, per pasiektas pergales. Neabejoju, kad daugelis iš jūsų tą patyrėte ir savo išgyvenimuose.
[...]
Ar gali kas paneigti, kad Dievo planai žmonėms yra nepaprastai nuostabūs ir išmintingi. Leiskime Kristui veikti mūsų gyvenime, įsileiskime į savo širdis tikėjimo maldą, pasitikėkime Kristaus galia, Jo Meile, Jo Gailestingumu ir viskas mums išeis į gera… Kaip šv. Augustinas rašė: „Mylintiems Dievą viskas išeina į gera, net ir nuodėmė.“


12.
Ona ALESIŪTĖ - BLEIZGIENĖ
BITĖS

Vokiečiai jau traukėsi į Vakarus. Paskubomis rengė pasipriešinimo įtvirtinimus ir buvo suirzę. Mūsų kaimas glaudžiasi prie Šilainių miško juostos, o už jos Avirio ežeras. Rusai už ežero – rytų pusėj. Vokiečiai čia – vakarinėj daly.
Visas kaimas pilnut pilnutėlis vokiečių kareivių, šarvuočių, priešlėktuvinių patrankų ir kitų pabūklų. Kareiviai kerta obelaičių šakas, nupjauna du baltus prie vartų augančius beržus – jų šakomis maskuoja pabūklus. Troboje – vyresnieji vadai: niūrūs, įtarūs ir baugūs. Mūsų septyneto šeimai vietos nėra. Kažkuris darkyta lenkų kalba mums paliepia sodybą palikti. Darže ir sode šeimininkauja svetimi. Mes su mažais ryšuliukais atsiduriame kaimo gale, prisiglaudžiame pas geraširdį dėdę Fliorą. Nakvojome klojime, krūpčiojome nuo lėktuvų ūžesio ir įvairių pabūklų šūvių.
Tėvams rūpi, kaip ten palikti namai. Tėtis susiruošia eiti pažiūrėti. Sesė (jau buvo keturiolikos metų), įsikibusi į tėvelio rankas, nelieka, eina su juo drauge.
O ten, sodyboje, nejaukus vaizdas. Tvyro parako, benzino ir nukirstų šakų bei lapų vytulio kvapai. Iš šnypščiančio katilo ant ratų virsta garas. Daržas ištryptas, troboje visuose kambariuose pritempta šiaudų. Pamatę tėtį, prišoko keli kareiviai ir vėl darkyta  lenkiška kalba įsakė – iš avilių išimti medaus. Tėvelis aiškina, kad aplinkui tiek daug triukšmo ir kvapų - pavojinga biteles liesti.
Neįtikino. Nuvarė jį prie avilių ir, tarškindami dubenėliais, laukė medaus. Na ir sulaukė. Vos tik iškėlė tėtis pirmą korį, bitės suūžė, sukilo ir pasklido po sodą, po kiemą ir ėmė gelti kiekvieną... Kareiviai gynėsi, rėkė, rodė, kad  tėtis sutvarkytų bites. Kiti bėgo į kluoną – nešėsi pėdus šiaudų ir padegė visus šešis avilius.
Vienas vokietis prišoko prie tėtės, pagriebė už apykaklės, pastatė prie tvoros ir, išsitraukęs ginklą, ėmė taikyti jam į krūtinę. Sesė puolė ant žemės prie atėjūno kojų ir jas apkabinusi šaukė – pasigailėkit! Ar suprato jis, ar išsigando vaiko šauksmo, bet nuleido ginklą, paspyrė ją ir liepė abiems dingti.
Grįžo jie abu į sodybą kaimo gale nepanašūs į žmones. Sugelti, ištinę, pamėlę iš skausmo... Ištvėrė...
Tėtis sakė, kad tą akimirką, kai į jį taikė, sutinusiom lūpom tepasakė: „Dieve, būk gailestingas. Išgelbėk, jei ne mane, tai mano dukrelę...“ Ir Viešpats pasigailėjo, nes Jo Gailestingumas yra begalinis.


13.
Ona ALESIŪTĖ - BLEIZGIENĖ
VAIKYSTĖJE PATIRTAS VIEŠPATIES GAILESTINGUMAS

Buvo birželio pabaiga – 22-oji. Sekmadienis. Iš vakaro mes, visi penki vaikai, buvome išprausti ir pervilkti drobiniais marškiniais. (O kaip jie gardžiai kvepėjo linais!) Paklusniai atsigulėm į lovas – juk rytoj laukė kelionė pėsčiomis į bažnyčią.
Ilgai negalėjau užmigti. Vis girdėjau, kaip sunkiai atsidusdamas vartosi jam paklotame guolyje nakvynei priimtas ubagas. Gal jam gėlė sąnarius ar buvo labai pavargęs. Pagaliau užsnūdau...
Rytas buvo saulėtas ir šiltas. Tik girdėjosi kažkoks keistas ūžesys. Mačiau, kad tėvai labai sunerimę. Ir štai virš sodelio medžių pralėkė lėktuvas. Netrukus ant lauko ir Šilainių miško ėmė kristi bombos – tokios pailgos, juodos, ištrėkšdamos stulpus žemės.
O plentu Rytų link traukė rusų kariuomenė – sunkvežimiai, vežimai, pėstieji...
Į mūsų kiemą įbėgo du rusų kareiviai. Prabilo piktai ir garsiai. Pareikalavo duoti arklį, nes jų vieną arklį pašovę. Tėtis aiškino, kad arkliai toli, ganykloje, bet vyresnysis  pamatė pro tvarto slenkstį jauno kumeliuko kojas ir liepė jį išvesti. Tėvelis bandė jiems paaiškinti, kad jis dar jaunas kinkyti, kad nesiduos kinkomas. Jo nesiklausė.
Arklys ir trys žmonės nubrido per išplaukusį rugių lauką. Mūsų širdelės daužėsi. Atrodė, kad tėtį matome paskutinį kartą – juk vėl užskrido keli lėktuvai, vėl krito bombos, tratėjo kulkosvaidžiai, drebėjo žemė. Mes, vaikai, ir mama sušokome į rūsį. Pro keturkampį be stiklo langelį liejosi vidurdienio saulės spinduliai. Suklupę verkdami kartojome motinos tariamus maldos žodžius. Iš baimės krėtė drebulys. Mama ramino: „Dievulis pasigailės...“
O virš plento, virš mašinų, virš gyvų žmonių – civilių ir kareivių – vėl užskrido lėktuvai. Aidėjo kulkosvaidžiai, sproginėjo bombos. Net į rūsį veržėsi parako kvapas ir dūmai. Rodosi, dejavo draskoma visa žemelė.
Tėvelis ilgai negrįžo. O kai atkėlė rūsio dangtį, jį vos bepažinome – buvo išblyškęs, apneštas žemėmis, suplėšytais marškiniais ir kruvinomis kojomis. Vėliau jis papasakojo, kaip stebuklu išliko tame ugnies pragare.
Jį, nusivarę prie plento, kareiviai liepė kumeliuką kinkyti vietoj nušauto arklio. Nebuvęs pakinktuose jaunėlis muistėsi, šoko į viršų. Tėčiui liepė jį vesti už pavadžio. Priėjus prie miško, vėl virš galvos sugaudė vokiečių lėktuvai. Kareivis, sėdėjęs vežime, sušuko: „Bežim!“ Abu pasileido į mišką. „Bėgam, – pasakojo tėtis, – šalia lūžta pušų viršūnės, šakos krinta ant galvų. Pribėgom dvilypę pušį, prigludome prie jos ant žemės. Lyg kažkas sakė, kad  bėgtume toliau. Pasileidom tolyn. Po keliolikos žingsnių suklupom. Už pečių krito bomba. Pakėlę galvas pamatėme – vietoj dvilypės pušies žiojėjo didelė duobė, o medis buvo sudraskytas. Viskas lyg pritilo. Kareivis liepė man bėgti, o pats grįžo prie gurguolės.“
Miško gelmėj pasislėpęs tėtis išliko gyvas. Jį saugojo Dievas. Be Dievo valios negalėjo būti tokie sutapimai: geraširdžio kareivio įspėjimas, jų pasitraukimas nuo dvilypės pušies ir per šūvių papliūpas tėvelio grįžimas namo... Tąkart patirtą Dievo gailestingumą mes prisimename visą gyvenimą.
Kartais klausiu savęs. O aš? Ar daug gailestingumo yra mano širdyje?


14.
Ona ALESIŪTĖ - BLEIZGIENĖ
DŽIAUGSMAS

Ėjau tryliktus. Frontas jau buvo nugarmėjęs į Vakarus. Gimtajame kaime vietoj sodybų dūlavo pelenai. Žmonės paskubomis virš galvos rentė stogus. Mūsų septyneto šeima susigūžėme aprūkusioje linų mynimo pirtelėje, perkeltoje iš pamiškio į kiemą ant sudegusio svirnelio pamatų. Čia, šioje trobelėje, patyriau ligi šiol neužmirštamą Dievo gailestingumą.
O buvo taip. Ruduo. Grįžau iš mokyklos jau temstant, nes mokiausi popietinėj pamainoje. Pravėrusi trobelės duris, nustėrau. Metalinėje lovelėje gulėjo mama. Jos veidas buvo baltutėlis kaip sniegas. Vos beištarė žodį – pašnibždomis, o juk išeidama į mokyklą ją palikau staklėse.
Tėtis santūriai paaiškino – kraujoplūdis...
Karo išgriautame miestely buvo ką tik apsigyvenęs gydytojas Čeplinskas. Parvežtas tepasakė: „Reikia vaistų. Be jų nieko negaliu padėti.“ Parašė receptą. Vaistinės nebuvo nė viename aplinkiniam miestely, kuriuos dviračiu aplėkė brolis.
Bėgo dienos ir naktys. Viltis geso. Šalti kompresai mažai  bepadėjo. Motina visai nusilpo, jos veidelis sumenko, papilkėjo.
Sesė metė universitetą, o aš mokyklą. Nesitraukėme nuo mamytės. Buvo baisu jos netekti. Vakarais suklupę meldėmės. Vieną vakarą tėtis uždegė graudulinę žvakę, o man liepė nubėgti pakviesti kaimynę giminaitę (buvo toks kaime paprotys, prie mirštančio pasikviečia kaimynus.)
Bėgau tamsoj per bulvių lauką springdama ašaromis. Bulvienojai pynėsi po kojom. Bėgau parkrisdama ir vėl pasikeldama. Į beldimą niekas neatsiliepė. (Mat, pokaris – bijojo.) Grįžau viena. Žvakelė spragsėjo spengiančioj tyloj, mama vos alsavo... Mūsų veidais tekėjo ašaros – tylios be žodžių. Jau po vidurnakčio mama pratarė: „Gesinkit...“ Supratome, kad jai palengvėjo...
Tą naktį mes abi su sese suklaupėme prie mažo langelio į sodą, kuris švytėjo apšviestas mėnulio pilnaties. Jo šviesa pro ašaras atrodė liejosi nežemiška sidabrine šviesa. Meldėmės. Bemieges naktis keitė nerimo dienos. Stiprino vien tik malda. Prašėme: „Viešpatie, pasigailėk... Tik Tu gali jai pagelbėti...“
Po keleto dienų brolis dviračiu nukako į Liškiavą pas besislapstantį daktarą, apsimetusį batsiuviu. Iš jo gavo reikalingų vaistų - ampulių.
Ir, o stebukle! Po šešeto injekcijų mama pamažėl ėmė sveikti. Viltis stiprėjo. Kovo vidury pirmą kartą motina, mūsų su sese prilaikoma, peržengė slenkstį į kiemą ir įkvėpė pavasario gaivumo.
O koks džiaugsmas! Mes visi buvome be galo laimingi... Tai kas, kad ir sesė, ir aš atsilikome moksluose. Pasivysim. (Beje, matematikos taip ir neišmokau). Bet dar daug dešimtmečių turėjome Motiną...


15.
Zita VAIČIULIENĖ
KAM KAS SKIRTA GYVENIME?

Kiekvienas žmogus savo gyvenime turi ir mažesnių, ir didesnių sunkumų. Didžiausias mano gyvenimo skausmas buvo netektis.
Kiekvieno žmogaus netektis yra unikali, todėl nėra griežtų taisyklių, kaip kas turėtų gedėti ir kiek laiko tai turi užtrukti. Gedinčiajam nereikia patarimų, jam reikia buvimo šalia, supratimo ir nuoširdžios atjautos.
Žmogus gedi dėl bet kurios netekties – ar tai būtų mylimo žmogaus mirtis, ar sunki liga, skyrybos, namų, šalies, netekus darbo. Patyręs netektį žmogus išgyvena gedėjimą – šoką, baimės, kaltės jausmą, pyktį, depresiją, kol galiausiai ateina susitaikymas. Reikia leisti sau gedėti, neslopinti jausmų. Leidžiant sau išjausti – paleisti jausmus, tokius kokie jie yra, tada siela natūraliai gyja...
Kaip palengvinti kančią ir pagelbėti išgyventi gedulą, skirtingas gedulo formas, ypač komplikuotą gedulą, patyrus vaiko netektį, staigią mirtį, kelias netektis iškart?
Mano gyvenime, tai buvo staigus kritimas į prarają ir lėtas, lėtas pakilimas. Visus gyvenimo nuosmukius man padėjo išgyventi kunigas Valerijus Rudzinskas. Vieną nesėkmę atlaikius, jau lydėdavo kita.  
Nuoširdžiai dėkoju kunigui Valerijui už viską: už maldas, už paguodos ir atjautos žodžius, kurie kėlė mane iš nevilties, iš skausmo gniaužtų, suklupusią, netekusią jėgų, bet tikinčią Dievo gailestingumu. Svarbiausia yra nepatirti dvasinės krizės. Turint stiprų tikėjimą, jaučiant Dievo gailestingumą, mūsų vidus, sielos žaizdos greičiau gyja. Tiems žmonėms, kurie patiria ir dvasinę krizę (dažnai ši krizė yra depresijos priežastis) jiems yra sunkiau išgyti.
Darau tai, ko mano siela trokšta pagal Dievo valią ir dalinu savo širdies gerumą, apšviestą Šventosios Dvasios vedimo, tuo pačiu gaudama palaimą savo sielai – stiprybę.
Visus, norinčius susipažinti su krikščionybe, ieškančius atsakymo į gyvenimo klausimus, ar norinčius pagilinti savo tikėjimą, siūlau išklausyti „Alfa“ kursą. Švč. Trejybės slėpinį aš išgyvenau asmeniškai ir radau artimesnį santykį su Jėzumi.
Mano gyvenime buvo tokių įvykių, kuriuos galiu pavadinti stebuklais. Aš tai suprantu taip: kuo arčiau esu prie Dievo, tuo labiau veikia Dievo gailestingumas.
Jaučiu, kad kas tiki Jėzumi pilnu tikėjimu, pas jį ateina Kristus ir aš, būdama tikinti, tam tikru būdu įsijungiu pasitarnauti Dievui gerais darbais. Bet tai gali įvykti tik tada, kada drauge su tikėjimu yra viltis ir meilė Švč. Trejybei.
Reikia tikėti. Tikėti tuo, jog Kristus mums dovanojo Šventąją Dvasią, kad Ji yra Asmuo. Manyje įsikūrė kupinas laukimo tikėjimas. Su lig tuo mano laukimu bei tikėjimu ir vyksta Dievo gailestingumas man.
Tad, pasak šv. Pauliaus, Šventosios Dvasios atėjimas reiškia Dievo meilės atėjimą į mūsų širdį: „Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse šventosios Dvasios, kuri mums duota“ (Rom 5, 5).
O, Dieve, būk mums gailestingas!..


16.
Ana ALEKSANDRAVIČIENĖ
ŽUVĖDRA

Tarsi nuo grandinių nutrūkę šunys, taip smarkiai duodas už lango bažnytėlės varpai. Atrodo, kad vienas kitą, peštukais gaidžiais pergiedoti stengtųsi. Viens už kitą skambesnį jie šį rytą: „Kristus kėlės!“ – skalambydami spaudžia aštriais gnybtais širdį, užristą sunkiausio žemės akmens – netekties: Dukra krito, – atitūravoja gildinanti mintis protą. Gniaužia mirtis savo kaulėtais pirštais, barsto gailų gruodą šventą rytą, ausys nebepasiekia žmogaus lūpų garso, žvilgsnis, ir tas, pavandenijęs: „Už kokią sunkią nuodėmę baudi, Jėzau!?“ – alpsta vienatvės agonijoj siela: „ Kuo aš prieš tave nusidėjau, kad tokią auką iš mano širdies plėši? Ar mažai meilės daviau? Ar duonos kąsnio kam pagailėjau?“ – kerpėja sausu amalu gyvenimo mirksnis, gesta visos viltys.
„Neatiduosiu!“ – skylu lyg Šventos Madonos įsčios, vienintelė blaivos blykstė rėžia lyg stiklą smegenis: „Nesilies svetimos rankos mano kūdikio“, – nuveria toks deginantis ryžtas: „Nepjaustys mano vaiko!“ – skubiais judesiais, lyg aplink spiestųsi kokie vaiduokliai, velku vieną po kito rūbelius ir bijau užgauti: „Paskutinį kartą, vaikeli brangus, nuprausiu tave, paskutinį juk kartą išrengsiu, jau Amžiams, kelionei“, – krūtinę užgula luitas, net ašarai nėr kaip prasisprausti. O sako: „Verkia motinos“. Kažin ar tai galima pavadinti verkimu – rauda skaldo, veržia retežiais, o tau... net ir sudejuoti nėra plyšio. „Kaip aš dabar be tavęs, laimuže mano?“ – svirs nuo šiol tuščia ranka, ieškos akys juk: „Kur tu, mano paukštele? Rauda juk rauda kasdien tavo motinos glėbys,“ – juodos baimės akys nardina į pragarų degutą, dairausi lyg kokia pamėklė, dar vis laukiu stebuklo. Palatoje – kapų tyla ir mes – dvi skirtingų pasaulių vargetos.
– Jakštiene, ką darysime? Pagal ligoninės taisykles, jau turime išvežti į lavoninę kūną, – trenkia lyg veriančiu žaibu – žodžiais vedėjos balsas. Argi galiu kaltinti? – toks darbas. Juk nežino, jei atiduosiu, slankiosiu lyg šmėkla be vietos aplink niūrų lavoninės pastatą, suris paskutinį protą skausmas. Kaip atiduoti darkyti savo kūną ir kraują, geriau pati gulčiau po tuo peiliu, tik ne ją. Surenku paskutinius blaivius pasąmonės trupinius – nerėkiu, tik tyliai tyliai... prašau:
– Būkite gera, leiskite vežtis į namus. Prašėsi – nespėjau. Ant rankų parsinešiu, – o mintys suklykia: „Atims, dabar tikrai atims!“ Lyg slogaus sapno košmaras krenta vėl, nebegaliu išsikapstyti iš baisaus letargo liūno, lanku suveržia.
Išeinu koridorium su dukrele ant rankų. Suvyniota į valdišką ligoninės antklodę glunda prie krūtinės nurimusi. Pagailėjo, leido namo. Juk mirties datą galima pavaryti priekin. Plačiam ligoninės koridoriuj – nė dvasios. Atrodo visi laimingi, niekas neserga, tik mes – apleistos paties Dievo. Spaudžiu brangų nešulį: „Kad tik nesuklupus, kad tik ištvėrus iki galo. Kaip ji be manęs?“ O ausyse skamba: „Dievas kilo, dukra krito... Dukra krito, Dievas kilo...“ – Velykų rytą dviese sutikom.
Plakas mintis: „Reikia tik iki namų, tik iki namų... Viskas bus ten mums gerai? Grįšim, bus kaip buvę. Klegės mano mažoji“. Ne veltui juk žmonės sako: Viltis miršta paskiausiai.
Tada aš nieko nemačiau, vėliau sužinosiu – buvo palatose, buvo daug ligonių, bet... slėpėsi. Pasakos viena moteris, kaip raudojo mano mažylės. Juk daug tokių, dalios apleistų mamų, spiečiasi tokiuose skyriuose. Regėdamos tokį vaizdą – nesidžiaugia, bet... atrodo, dar Viešpats truputėlį pratęsė jų vaikų gyvybę šio sąskaita. Teko juk ir man patirti visus devynis nuopuolio ratus. Apraudoti ne vieną. O savo... nebeužteko ašarų. Žinojau ką jos tą naktį galvojo, puikiai žinojau. Juk likimo sesės tapom per tą laiką ne su viena. Mačiau kaip akyse žyla žmogus. Per sekundę žyla, vos išgirdęs, jo vaikui skirtą diagnozę, vėžys. Juk ir aš – neišskirtinė buvau. Sabalo juodumo plaukai nušarmojo lyg senutės, nesuvokus dar net ligos prasmės.
Baisiausią savo naktį pralaukiau stebuklo trise: dukrelė, aš ir žvakė. Prašvitęs rytas – tik patvirtino mano baisią negandą, „Nebeprikelt“, – slėgė ir namų sienos. Dejavo širdis. Lyg kranklys ant šakos laukė savo grobio Mirtis. Išplėšė.
Seniai pramyniau taką link pušies, po kuria ilsisi mano gyvenimo džiaugsmas. Patys gražiausi gėlelių žiedai keičia vieni kitus, gula ant mano mažytės kapo. Atsisuku atgal – viskas lyg čia pat, bet ir toli toli... atstumai datų skaičium didėja, metai mano veide naujas raukšles įrašo, tik... netiesa, kad Mirtis yra galingiausia žemėj – Meilė nušluoja dulkes. Girdžiu ir matau, matau ir girdžiu. Einu juk lankyti savo vaiko. Auga mano mažoji. Regiu – paauglę, regiu žydinčią mergaitę, regiu dabar jau nuotaką. Ir taip, kol pasitiks, kol ateisiu. Ne kartą ir ne du nuskambėjo jau Velykų varpai. Tik nedžiugino jie jau manęs daugiau iki šiųmetinių. Gal susitaikiau pagaliau su Dievu, gal Angelo Gabrieliaus „Aleliuja“ buvo siųstas kitoks. Juk ir dangus pravėrė tokį mėlyną plyšį, kai pakėliau šventoriuj į jį akis – net ir tos maldos mano kitoniškos, prilipo žvilgsnis. Gilioj žydrynėj suko ratus vieniša, ir tokia švytinti, žuvėdra.
Nebeišturėjau: „Dukrele mano brangi, tu čia juk tu!? – prasivėrė pūlinga votis, aižė skausmas lyg išdžiūvusią dykumą. Nebegalėjau atplėšti akių nuo to nykstančio taško aukštybėse. Ir kartu beldėsi balsas: „Mama, aš juk šalia. Niekur neišėjau. Galiu prie tavęs glaustis. Argi svarbu, kad nematom – sielos liečiasi...“ – varstė kažkokia keista šiluma, durstė trūkusias gijas. Taikiausi pati su savimi ir su Tavimi, Dieve: „Saugok mano vaiką. Priglaudei – saugok. Už save ir už mane. Už abu – meilėj globok...“ – pirmą kartą, po juodo gedulo, aš vėl išgirdau varpo skambumą, galėjau visa krūtine įkvėpti Vilties.
Niekam nepasakojau to – dar išjuoktų – gniužčiau. Bet tikiu, kad yra danguj Rojus, kur angelai gražias giesmes vingiuoja. Tarp jų... ir mano mažytė. Turiu tuo tikėti, nes kitaip juk ir nebūčiau įstengusi pasikelti. Kieno ranka tada glostytų tą žemės lopinėlį? Pas ką ateitų glaustis sapne? Kam tyliai kalbėtų: „Mamyte, leisiu žemėn debesies laivelį...“ – baltasparnė žuvėdra mano.


17.
Ana ALEKSANDRAVIČIENĖ
UTĖLĖS

Atsilapoja klasės durys, įlekia lyg viesulas vidun auklėtoja ir... susmeigia lyg iešmus akis tiesiai į mane. Nutirpstu, kai išgirstu:
- Ūla, ko jau ko, bet iš tavęs... aš niekad nesitikėjau tokių patyčių! - virpančiu balsu išdaužia auklėtoja. Regiu, kad ne juokais, ji supykusi. Skruostai man tik nukaista: „Ką aš jai blogo padariau!?“ - užverda smilkiniai, užburbuliuoja lyg koks garo puodas, - „Kodėl ji taip su manimi?“ - niekaip negaliu prisiminti ką esu tokio baisaus padariusi, kas ją įskaudintų, vos ne iki ašarų. Juk per pamokas sėdžiu tyliai, lyg baigšti pelė po šluota, pertraukų metu - slepiuosi apleistoje mokyklos laiptinėje. Negaliu būti tarp kitų vaikų, kraušo mane, išjuokia, pravardžiuoja skaudžiai. O būna, kad ir gerą niuksą padovanoja. Slėptuvėje - ramu, pasikartoju čia ir naują pamoką, niekas nekabakštija nei kūno, nei dvasios. Susigūžiu lyg koks žebenkščiukas, dabar jau, suole. Atrodo sulįsčiau pati į save, jei tik galėčiau, nes jau regiu pašaipius klasiokų žvilgsnius. Girdžiu kaip jie prunkščioja iš pasitenkinimo.
- Eime su manimi pas direktorę, - nukerta lyg kirviu šaką, mano viltį, kad dar bus viskas gerai, praeis tie debesys, kurie susikaupė virš galvos. Keliuosi ir einu paskui auklėtoją. O mintyje tuksi: „Už ką?“
Pasikasau. Papt! - ant languoto lapo utėlė. Apsidairau, kad niekas nematytų, dar tiek suvokia antrokės protas: nepasirodyk. Nutreškiu nagu. Ir skubu rašyti. Niežti juk pastoviai galva. Draskau aš ją tankiai. Gyviais esu aplipusi, neatsimenu kada ji neniežtėjo. Mokytoja diktuoja sakinius, turiu suspėti. Bars, jei neparašysiu kas liepta. Lyg tyčiomis, galvoj juda nekviestos „nuomininkės“. Vos pasikasai - krenta lyg pupos ant lapo. Taip aš vargstu jau seniai. Suspėjau. Paskutinę raidę įraičiau, jau pasigirdus skambučiui. Užverčiau sąsiuvinį, kurį Adelė, jai buvo liepta surinkti, tuoj ir ištraukė iš rankų. Ji labai nemėgsta manęs, kaip ir visi likusieji. Visada tvarkingai aprengta, geltonose kasose pūpso didžiuliai kaspinai, tarsi klasės „karalienė“ spindi. Pataikauja jai visos mergaitės, o berniukai varžosi, kuris šiandien lydės, panešės portfelį. Tai ne aš, nudryžusia, ponios Jurevičienės dukros padėvėta uniforma, kuriai net balto kalnieriuko neturiu, nuklypusiais, kaimynės Bortnikovienės sudovanotais batais, pora numerių didesniais apauta. Žinau, kad atrodau kaip kaliausė, bet nėra kur dingti, skurdas daro savo. Kai namuose pastovios išgertuvės, nėra kada rūpintis vaiku.
- Pažiūrėk gal pati! - auklėtoja atverčia mano rusų kalbai skirtą sąsiuvinį, tą, kur rašėme diktantą. Nesuprantu ko nori dar ir dabar, bet... staiga pamatau kelias prilipusias, išdžiūvusių utėlių skūras ir suprantu: „Kokia tu durnė! Ar negalėjai nuvalyti!?“ - karšta tik pasidaro, - „Dabar tai jau man bus!“ - baisus gėdos tvilksnis svilina skruostus. O auklėtoja, jau nekalba, o šaukia:
- Ir tu taip man atsidėkoji už tai, ką aš tau gero padariau!? Begėde tu, nevala! - net uždūsta, gaudo kvapą. Šalia jos stovinti direktorė stebi pokalbį. Aš neturiu ko pasakyti, tik gūžiuosi gūžiuosi... lyg šunytis įspeistas į kampą. „Nepasiteisinsi. Niekas tavimi netikės. O ir viešinti man nieko nesinori. Kokia gėda būtų, jei žinotų viską,“ - kietai surakinu burną, - „Kaip bus, taip bus. Aš juk jau pripratusi prie visko,“ - pirma išdavikė ašara nurieda skruostu. Neatlaikiau, pasruvo jos upeliu. Stoviu ir verkiu pasikūkčiodama. Galva ir dabar niežti, tik bijau ten ranką įkišti, kaltė mano, kad turiu utėlių.
- Auklėtoja, jūs nesinervinkite, pakvieskite man, prašau, mokyklos medicinos sesutę, - ramiai ištaria direktorė, meta liūdną žvilgsnį į mane ir priduria, - Manau čia nėra tas atvejis, kai vaikas specialiai daro išdaigas, - o mane paramina, - Neverk, viskas bus gerai. Aš supratau.
Didelis dėkingumas užlieja mano širdį. Pastoviai stumdoma ir užguita, retai aš girdžiu malonų žodį. Nuleidžiu galvą lyg raupsuotoji, tik apima baimė: „Kas dabar bus!“ - kai prasiveria durys ir įeina auklėtoja su sesele. Pastaroji, matyt, jau viską žino, pakeliui papasakota, kokia nedora esu, tai nesivaržydama prieina ir klausia:
- Utėlės! - tyliu lyg vandens į burną prisisėmusi, tik makteliu ir dar labiau nulenkiu galvą. Bijau į akis joms pažiūrėti, - O, Dieve mano! - praskleidusi mano plaukus, nustėrsta, - Ateikite, pažiūrėkite! - šaukiasi lyg išganymo kitų dviejų, - Dar nesu mačiusi tokio košmaro, tokio tėvų žiaurumo! - net sudejuoja seselė, - Greit į medicinos kabinetą, - paliepia man. Direktorė ir auklėtoja guža iš paskos.
Man jau tas pats. „Darykite ką norite su manimi,“ - toks nuovargis ir abejingumas apima mane, kad žiūriu lyg avis į jas ir nesuprantu, - „Už ką esu taip tampoma! Aš juk, kaip nors susitvarkyčiau, nematau pati“, - verkiu tyliai, bijau net prieštarauti, kai seselė kerpa mano plaukus, - „Niekas manęs neužstos, niekam nebus įdomu“, - nukrenta paskutinė sruoga.
- Galva - vieni šašai, o po jais gyviai krutėte kruta. Bet kaip naikinti, kad atviros žaizdos, neužtepsi gi parazitų „truto“ ant jų! - direktorė ir auklėtoja atsitraukia atatupstos.
- Sesele, čia jau jūsų darbas, - apsisuka eiti pro duris, - Pasistenkite, - priduria išeidama direktorė. Auklėtoja lyg ožka išstreksi iš paskos. Liekame vienos dvi.
- Na, ką Ūla, tu dabar turėsi pakentėti, jei nori, kad sutvarkyčiau, - jaučiu gerumą jos balse ir jau sutinku su viskuo, kad tik greičiau mane paleistų.
Ilgai triūsė, skalavo mano beplaukę galvą, krapštė lauk gyvius sesutė. Atsiduso, kai buvo viskas atlikta:
- Tu manęs nebijok, dabar turėsi ateiti kiekvieną mielą dieną. Išgydysime mes tas tavo „bėdas“. Nesuprantu, kaip tu galėjai kęsti? - žiūrėjo į mane, - Užjaučiu aš tave, - tepė kažkokia košele žaizdas, vyniojo bintu galvą, - Taip bus geriau, atvira galva negali vaikščioti. Rytoj, būtinai ateik, perrišime, - išleisdama, paglostė skruostą, - Nebijok, tu ne viena, - drėko jos akys.
Vaikščiojau ilgai pas ją. Pirmą kartą buvo taip gera, neniežtėjo galva, o kai užgijo žaizdos, dar geriau liko. Visa bėda buvo tik ta, kad neturėjau plaukų. Kai nebereikėjo vynioti binto, sesutė man dovanojo gražią skarutę.
- Kol užaugs plaukučiai, panešiok, - matyt, suprato, kad vaikai juoktųsi, nesmagu man būtų.
Stebėjausi, kad klasiokai nustojo erzintis. Bet, nepasitikėjau aš jais, nežinodavai iš kur atpūs patyčias laikas.
- Pažiūrėkite! - Šveistys, su kuriuo mane pasodino rugsėjo pradžioje, nutraukė skarutę nuo mano beplaukės galvos, - Utėlėta, utėlėta... - sušuko ir numetęs gėlėtą mano dovaną ant žemės, smaginosi toliau, - Auklėtoja, ji utėlėta, aš su ja daugiau nesėdėsiu, - purkštavo piktai ir paniekinamai mane baksnojo. Aš nesigyniau, tik susitraukiau lyg ežys į kamuoliuką. O klasėje jau griaudėjo klasiokų juokas.
Niekas neįsivaizduoja, kas dedasi tokio vaiko sieloje. To negalima nupasakoti. Sėdėjau sustingusi ir, atrodo, net ašara užšalo. „Tik nepravirk,“ – tuksėjo, tabalavosi širdis. Nesitikėjau, kad mane kas užstotų. Iš klasės išbėgti - negalėjau, kojos tirpo, buvo skaudu ir gėda. Lyg nuplakta ir, visų akivaizdoje, išrengta nuogai, nepajudėjau iš vietos. Tik žemai nuleidau galvą
- Kęstuti, - toks buvo mano bendrasuolio vardas, - pakelk nuo žemės skarelę ir užrišk ją Ūlai, - išgirdau auklėtojos žodžius...


18.
Birutė DEGUTIENĖ
DIEVO PALAIMINTA ŽEMĖ

Patinka žiūrėti į dangų, stebėti, kaip plaukia baltos debesų avelės, kaip rytais užsidega auksiniai ryto spinduliai. Jie tokie skaistūs ir puikūs, kad norisi sušukti: Dieve, ačiū, kad man davei dvi akis, kurios gali matyti Tavo nuostabų sukurtą stebuklą! Dieve, ačiū, kad mano krūtinėj dega karšta širdis, kuri gali mylėti ir džiaugtis Tavo, Dieve, tvariniais! Ačiū už sielą, už širdį, už žodį, kurį šiandien noriu ištarti, žvelgdama į šiltą ir mielą plevenančią ugnį, už nepalytėtą  bekraštį  dangų, už šauksmą: ,,Aš čia, mano Dieve, aš ieškau tako į Tavo Širdį, aš jį  rasiu …aš radau!’’
Ačiū, gerasis Dieve, už mūsų kraštą. Už šitą mažą gintaro gabalėlį – Lietuvą. Mes skubame, mes bėgame per gyvenimą, per begalinius rūpesčius ir darbus, per pilką kasdienybę, pamiršdami pažvelgti į savo Tėvynės laukus ir miškus, upes ir jūrą, į jų nuostabų nepakartojamą grožį, pamirštame nusilenkti savo daug iškentėjusiai žemei. Mes tik išnaudojame ją, plėšiame iš jos viską, ką tik ji mums gali duoti. Mes negalvojame, kad ir žemė trokšta gauti iš mūsų meilės – didelės ir karštos, globos –rūpestingos ir nesavanaudiškos.
Ach, kokia graži mūsų Tėvynė – Lietuva, pasidabinusi vasaros šviesa ir šiluma, rudenį, kai svyra brandžios javų varpos, o sodai dosnūs savo derliumi. Kokia nuostabi žiema, kai žemė užmiega ir ilsisi ramiai, kad, išaušus pavasariui, pakviptų saldžia beržų sula.
Palaiminta žemė, kurią apšviečia saulės šviesa, palaiminta tauta, kurios širdis sušyla ir šildo tol, kol neišblėsta jaukus namų židinys. Palaiminti žmonės, kurių geras ir šiltas žvilgsnis dega, kaip žvakė, pastatyta lange, kad pakviestų sužvarbusį keleivį vidun.
Pasitikėdami Viešpačiu, melskimės, kad Lietuvoj kiekvienas rastų ramybės uostą, kad neapykanta virstų meile, kad ten, kur melas, viešpatautų tiesa, nusivylimą keistų viltis, liūdesį – džiaugsmas.
Dieve, suvienyk, sutaikyk mus su Savo meile, su Savąja auka.


19.
Sigutė ŠOKAITIENĖ
ATLEISK MUMS, VIEŠPATIE, ATLEISK !

Ankstyvą, rudeniop pasislinkusios vasaros rytą, mėgavausi šaltu tyro šaltinio vandeniu. Pro medžių šakas prasiskverbiančios saulės spinduliai žaidė upelio vandenyje. Lyg užhipnotizuota žiūrėjau į vandenį ir meldžiausi.
Nežinia iš kur miško take pasirodė moteris. Draugiškai pasisveikino ir neklausta pradėjo pasakoti:
- Einu kartą prie šaltinio, o čia guli žmonės. Klausiu, ką čia veikiat?
- Čia šventa žemė, tai ir gulime.
Moteris linksmai nusikvatojo ir sako:
- Jei ji šventa, tai mes čia gyvenantys būtume sveiki kaip arkliai, o dabar vos kojas pavelkam.
Drūta, pagyvenusi moteris su kibiru vandens rankose atsisveikino ir nuėjo toliau... matyt į kapinaites.
Nežinau kas nutiko man, bet persmelkė baisus skausmas ir iškilo kryžiaus kelias. Norėjosi pulti ant žemės ir šaukti „Atleisk mums, Viešpatie, atleisk!” Du tūkstančius metų prašome Tave: padėk, gelbėk, pasigailėk, duok tą, duok aną. O ką Dievui duodame mes?
Koks Tu, Viešpatie, gailestingas, kad ištveri mus - žmones ir lieki mylintis.
Ant kalno dunkso vieniša bažnyčia. Kaip mums, Šv. Mergele Marija, ateiti pas Tave ? Purvini, paskendę nuodėmėse, išpuikę, amžinai nepatenkinti savimi teisiame Dievą.
O Tu... viską atleidi.


20.
Sigutė ŠOKAITIENĖ
GIEDOK, ŠIRDIE, GYVENIMĄ!

Gaisras... sudegė... Kaip žaibas pervėrė mintis, tai jis... mano brolis.
Nieko nebepamenu, tik tą aštrų skausmą širdyje. Kodėl taip? Juk taip meldžiausi!
Nepaliko mintis – kaip reikės eiti atpažinti? Ir viskas įvyko... nealpau, nekeikiau, tiesiog dariau, ką tuokart reikėjo daryti.
Buvo jis vienintelis brolis. Trejetą metų jaunesnis. Gabus, nenuorama, studijavo radijo techniką ir turėjo sveiką humoro jausmą. Bėda atėjo nelauktai. Bešokdamas laiptais, trylikos metų berniokas, susižeidė koją. Na ir prasidėjo - supūliavo kaulas. Keturios operacijos per pusmetį, o skausmai nenumalšinami jokiais vaistais. Namuose ligoti tėvai. Mama ,,mirdavo“ dažną naktį, o su ja ir aš - vaikas. Taip baisu kai mama serga ir dar taip sunkiai. Tėčio nemačiau gulinčio lovoje - vis sėdėdavo per naktis, kad neuždustų. Taip ir bėgo dienos, mėnesiai, metai. Vien skausmas, ašaros, dejonės ir greitosios. Ir ne po vieną. Visi serga, o aš drūta, kaip priekaištas visiems. Dažnai smerkiama kai nusijuokdavau ir visuomet kalta, kad sveika.
Tėvai iškeliavo gana anksti. Pasiliko jis - brolis. Jo šeima iširo dėl priklausomybės. Gerdavo nes skaudėjo, skaudėjo vis labiau, nes gerdavo. O man skaudėjo iš nevilties, jog nieko negaliu pakeisti - niekuo padėti.
Pradėjau melstis su didele viltimi Dievo gailestingumu. Tąkart nesupratau, jog Dievo gailestingumas - tai ne mūsų norų įvykdymas. Bet meldžiau: ,, Dieve, padėk, padaryk tai, kas mano broliui šiuo metu būtų geriausia. Viešpatie, Tavo valia, ne mano".
Ir padarė... Daktarai sakė, kad jis nesikankino - nuo dūmų tiesiog nebeatsikėlė.
Koks didis Dievo gailestingumas ir taip dažnai mums nesuprantamas. Vos išgirdus žodžius apie tai kas įvyko, aiškiai suvokiau, kad šiuo metu tai broliui buvo geriausia.
Viešpatie, Tavo valia, ne mano!..


21.
Sigutė ŠOKAITIENĖ
MEILĖ MIRTIES VALANDĄ

Tąkart diena prasidėjo kaip visos. Važiavome melstis į Keturnaujieną. Be maldos grupės žmonių dalyvavo dar vienas žmogus, kurio anksčiau nepažinojome. Tokia jau Dievo valia, kad pamokos duodamos tik tokiu būdu, kaip Jis nori. Meldėmės pusbalsiu, nes bažnyčioje daugiau nieko nebuvo. Staiga, įkyriai, vis garsiau ir garsiau rėkė man į ausį nepažystamoji „ Ir mirties valandą, ir mirties valandą”. Maldininkai nesutriko tik pradėjo garsiau melstis. Maldos kilo plėšdamos bažnyčios stogą į dangų ir sugrįždavo kaip šviesa apgaubianti besimeldžiančius. Pajutau kaip šviesa mano širdyje peraugo į visa apimančią meilę. Aš tiesiog mylėjau tą moterį. Norėjau ją apkabinti, paguosti ar tiesiog priglausti prie širdies. Mano siela tarytum atsiskyrė nuo manęs ir apgaubė nepažįstamąją ramybe ir meile. Kuo garsiau ji šaukė, tuo labiau aš ją mylėjau. Buvo taip ramu, o meilės tiek daug, kad norėjau viską atiduoti tai kraujuojančiai širdelei. Tuo metu jaučiau visų meilę. Viskas ištirpo... Liko malda ir meilė. Mylėjo visi visus ir viską.
Išlipdama iš autobuso, moteris atsiprašė. Dievo gailestingumo dovana – ta meilė, kuri atėjo taip nelauktai kaip svečias, pasiliko amžinai kaip šeimininkė.


22.
Gema GALINIENĖ
DIEVO GAILESTINGUMAS - BERIBIS

Perskaičius skelbimą apie konkursą, nutariau, kad neberašysiu, nes Dievo Gailestingumą jaučiu kasdien, kiekviename žingsnyje, o papasakoti kažką ypatingo negaliu. Deja, mes labai daug ką greitai pamirštame...
Sekmadienį, šv. Mišių metu, mano galvą staiga perskrodė netikėta mintis: juk aš širdyje jaučiu begalinę padėką Dievui ir privalau papasakoti, kaip prieš tryliką metų patyriau ypatingą Viešpaties Gailestingumą.
Taigi, 1998 m. rugpjūčio mėn., apsilankius pas gydytoją, gavau siuntimą į Kauno Onkologinę ligoninę (operacijai). Visi suprantame, ką reiškia toks siuntimas... Sukrėtimas buvo didžiulis, nemačiau kelio pro ašaras, atrodė, kad žemė slysta iš po kojų...
Pirmiausia nuėjau į bažnyčią, atlikau išpažintį, labai karštai ir nuoširdžiai meldžiausi, prašydama Dievą, kad savo Galybės dėka leistų man jauniausią dukrą (jai tada buvo 11 m.) užauginti iki pilnametystės, o vėliau pažadėjau susitaikyti su viskuo, kas bus man Jo skirta. Bažnyčios duris uždariau jau nusiraminusi, visiškai pasitikėdama Dievo Gailestingumu ir atsiduodama  Viešpaties Valiai.
Operacijai ruošiausi ramiai. Stebėtinai ramiai laukiau ir išvadų po operacijos. Dievas man buvo tikrai gailestingas: onkologinės ligos dar nebuvo, už ką nepaliauju Visagaliam Dievui dėkoti.
Mano jauniausioji dukra užaugo, ištekėjo. Dabar jau džiaugiuosi ir nuostabia mažiausia  anūkėle.
Ačiū Tau, Gailestingasis Dieve, kad išklausei mano maldų ir suteikei šią galimybę.
Kiekvieną kartą dabar, prašydama Dievą pagalbos, besąlygiškai Juo pasitikiu ir žinau, kad Viešpats kiekvienam suteiks tai, kas reikalinga. Jis geriausiai žino, ko kiekvienam iš mūsų labiausiai reikia, kad būtume išganyti, belieka visada Juo pasitikėti, kadangi Viešpaties Gailestingumas beribis ir jokiais  matais  neišmatuojamas.


23.
Beatričė MARTINKUTĖ
DIEVAS IŠGIRSTA KIEKVIENĄ

Niekada netikėjau stebuklais. Gyvenau maištaudama, nepaisydama jokių visuomenės normų, siekdama įrodyti savo paaugliškas tiesas. Diena iš dienos mane vargino monotonija, aitrus nepasitenkinimo kartėlis, bet nieko negalėjau pakeisti – atstūmiau tuos, kurie mane glaudė, nusigręžiau nuo tų, kurie mane šaukė.
Pavargusi mano siela ieškojo vietos, kur jai būtų saugu. Šleikštus vidinis klyksmas draskė vis stipriau. Už plačios, spindinčios šypsenos slėpėsi ledinės akys, trokštančios ramybės. Žvelgiau į visus tuos, kasdien į mane spoksančius veidus ir supratau, kad tarp mūsų visų didžiulė marmurinė siena - blizganti, bet nesunaikinama. Nepasitikėjau niekuo, o ypač savimi ir begalinis noras pritapti, tolino nuo šeimos, nuo Dievo ir Bažnyčios.
Maniau, kad tokius žmones kaip aš Dievas paprasčiausiai atstumia. Žinojau, jog palaiminti tik tie, kurie nuoširdžiai Juo tiki. O kuo tikėjau aš? Galbūt per visą savo gyvenimą nepadariau nieko kilnaus, nieko prasmingo. Jaučiausi tartum netikęs, sudraskytas juodraštis, kuris visada išmetamas juo pasinaudojus. Bijojau Jo, tartum mažas vaikas bijo tamsos. O jei nuteisi mane? Kaip tuomet pakelti vienatvę, kai nuo tavęs nusigręžia netgi pats Kūrėjas?
Viltis ėmė gesti. Supratau, kad tik praradusi viską, galėsiu prisikelti. Įsiklausiau ką pasakė vienas žmogus – „Užtenka net ir paties mažiausio lašelio tikėjimo, kad tavo siela būtų išgelbėta“. Tuomet atrodė, kad praregėjau. Begalinėje nevilty pamačiau tą mažytę mirksinčią švieselę. Verkiau didelėmis, kamuolinėmis ašaromis ir ploviau savo nuodėmingą veidą. Vis dar negalėjau patikėti, kad Jis priims mane. Nesijaučiau verta meilės.
Kaskart mūsų pokalbiai ilgėdavo. Niekad negirdėjau tiesiogiai sklindančio balso, viską jutau širdimi. Pasikeičiau. Ryte pabusdavau žvali ir laiminga. Padėdavau visiems ir visur, vis labiau pasitikėjau aplinkiniais ir savimi.
Dievo meilė atvėrė ramybės vartus. Supratau, kad Jam reikia ne herojų, o nuoširdžiai tikinčių žmonių.


24.
Skaistė KRAPTAVIČIENĖ
GAILESTINGUMAS

- Mama, kai aš buvau maža, tu buvai paskendus... – pasakė man kartą trejų metų dukrelė. Taip. Tada - buvau paskendus. Mano siela glūdėjo visiškoj nevilty. Nemačiau nieko aplinkui. Elgiausi baisiai. Per dienas jokios šypsenos veide. Tik burbėjimas ir kaltinimas visų aplinkui. Siaubingiausia tai, kad labiausiai nuo mano tokios būsenos ir elgesio kentėjo mažoji dukrelė – ji tada tebuvo pusantrų metukų. Konkretus pavyzdys: dukrelė užmigdavo naktį labai vėlai. Ir vieną tų naktų, jai neužmiegant, aš ne tik kad nežaidžiau su ja, neapkabinau, nepakalbinau, leidau jai būti pačiai sau, bet ir kai prisivėrus pirščiuką stalčiumi, pradėjo verkti, išrėžiau tokius žodžius: „Taip tau ir reikia“. Mano siela merdėjo.
Ir tada Dievas, būdamas labai geras, nusprendė man padovanoti neįkainojamą Dovaną – savo Gailestingumą. Druskininkų sanatorijoje, kurioje atsidūrėm 2010 metų lapkrity, Dievas atsiuntė gydytoją, kuri, pamačiusi kryželį ant mano kaklo, pasiūlė aplankyti netoli Druskininkų esančią koplytėlę Pilnų namų bendruomenėje. Paklausėm gydytojos. Šeštadienį vyras su vyresniąja dukrele atvažiavo į sanatoriją ir visi nuvažiavom į Panarą, į palaimintą vietą, kur ir įvyko stebuklas. Jau tą dieną, šeštadienį, kojos pačios nunešė išpažinties. Tepajėgiau kunigui pasakyti vieną sakinį – „Noriu būti gera žmona ir mama, bet negaliu...“ ir prapliupau raudot. Per visas Šventąsias Mišias verkiau. Jau tada Dievas palietė mano sužeistą, nuodėmingą sielą, apvalydamas ją išsiveržusia iš sielos gelmių rauda... Užsakėm sekmadieniuiMišias už mūsų šeimą, visos giminės nuodėmių atleidimą. Sekmadienį vyras su vyresniąja dukra dalyvavo Šventose Mišiose ir vidinio išgydymo pamaldose. Ir tą pačią sekmadienio naktį sanatorijoje įvyko stebuklas. Naktį, kaip visada, mažajai dukrelei užmigus, meldžiausi, skaičiau Evangelijos ištrauką, ir staiga  - Dievas leido man suprasti, kas su manimi vyksta, vyko ir ką reikia daryti. Nurodymai buvo labai konkretūs, aiškūs ir tikslūs: „Blogis įėjo į tave per tą ir tą moterį“ (su kuria bendravau).
Pūvančią ranką reikia kirst be gailesčio. Išmest visus jos dovanotus daiktus iš namų. Pašventint mūsų sodą, (nes mes su ta moterim vis nuvažiuodavom ten).
Visą naktį negalėjau iš nuostabos užmigti. Tik dėkojau Dievui už begalinį Jo gailestingumą. Taip išaušo rytas, pušų šakose, matomose per langą, pradėjo šokinėti voveraitės, patekėjo saulė, buvo labai giedra diena (iki tol visos dienos buvo apsiniaukę). Visą dieną, rodos, lengvai kvėpavau, lyg kas akmenį nuo krūtinės būtų nuridenę... Pačiam ryte paskambinau vyrui, su džiaugsmu pasakydama, kas įvyko. Jis puolė „švarinti  namus“  – išmetė daiktus, tos moters dovanotus, šventino kampus švęstu vandeniu...
Diena praėjo su palaiminga šypsena veide. Tačiau – naktimis nuo 00.30 prasidėjo keisti dalykai – barbenimai į langą, kažkoks kvėpavimas greta, radiatoriaus įkyrus žvangsėjimas – kažkaip nemalonu buvo ir neįprasta. Tuo metu, kai viskas vykdavo – užsidėjus ausines klausydavausi telefone įrašytų brolio Numgaudžio pamokslų, taip pat meldžiausi – ir tai padėjo ištverti visa tai. Po kelių tokių naktų paskambinau kunigui Valerijui Rudzinskui, pasiguosdama ir papasakodama, kas atsitiko. Jis mane nuramino, pasakydamas, kad taip būna. Kad blogis, kuris išėjo iš manęs, dar nori sugrįžti, kad gąsdinimai ilgai netruks. Patarė melstis, prašant Šventojo  Archangelo Mykolo kariaunos užtarimo. Taip ir dariau. Po penkių naktų viskas nutilo, nurimo... Vėliau Dievo nurodymus įvykdžiau. Su ta moterim iškart nutraukiau santykius, neatsakiau į jos skabučius. Pažįstamas kunigas iš maldos grupelės, kurią pradėjau lankyti po Panaros, sutiko pašventinti soduką. Mano gyvenimas pradėjo ženkliai keistis. Dievo begalinis gailestingumas palietė mano širdį. Leido jai pamažu  keistis ir skleistis. Dabar žinau, ką reiškia Gyvasis Tikėjimas, Gyvasis Dievas. Jis visada šalia. Dabar mano gyvenimo kokybė priklauso nuo santykio su Juo. Nuo santykio su Jėzumi Kristumi – pačiu didžiausiu Užtarėju ir Gynėju...
Gailestingumo jūra užliejai mane, Dieve, netikėtai,
Ir iki šiol -  su nuostaba, lengvai kvėpuodama, plaukiu...


25.
Ona Birutė RAILIENĖ
„MANO ŠIRDIS DŽIAUGIASI VIEŠPATYJE...” (1 Sam.2;1)

Tikrai ilgai mąsčiau ar dar kartą kalbėti apie didelę Dievo malonę savo gyvenime ir tikrai žmogui ne visada suvokiamą iki galo, Jo beribį gailestingumą. Dažnai, atvėrus širdį į ją mėtomos „akmenų krušos“, norima prilipdyti pasaulietiškų filosofijų, pagyrūniškumo ir net nuodėmių, kurių tikrai (Dievas mato) nebuvo. Vienintelis noras ir troškimas, kad žmonės praregėtų ir priimtų Viešpaties siunčiamą išgelbėjimą, Jo gailestingumą vargšui žmogui, kuris gyvena šiandienos dovanojama garbe, pripažinimu ir daugeliu kitų dalykų. Beje, visa tai ne be Viešpaties malonės ateina į mūsų gyvenimus. Talentai, pripažinimas - tai Dievo dovanos, už kurias turėtume būti dėkingi Jam, o ne pūstis ir girtis savais darbais.
Mane labai palietė Motinos Teresės žodžiai: „VISKĄ DIEVAS DUODA IR PASIIMA. TAIGI
DALYKITĖS VISKUO, KAS JUMS DUOTA, - SAVIMI.“ („Meditacijos iš paprastojo kelio“).
Vaikystė buvo be galo sunki ir sužalota. Šešių mėnesių buvau atskirta nuo tėvų, nes sirgau sunkia plaučių uždegimo forma, o tėvus tuo metu išvežė į Sibirą. Mamytei reikėjo rinktis: palikti ar vežtis, rizikuojant mano gyvybe. Suklupusi maldai, ji ant savo peties pajuto šiltą ranką ir išgirdo tylius žodžius: „Šeimininke, palikit Onutę man, aš užauginsiu.“ Tai buvo mūsų samdinės Justinos balsas.
Taip ir buvo, tačiau niekas negalėjo numatyti tolimesnės ateities. Justina kiekvieną dieną turėdavo eiti į kolūkį dirbti, o mane palikdavo senutei, kuri varė „naminukę“. Buvau labai nerami, tad, kad nurimčiau senolė įpildavo į mažą burnytę „stebuklingo gėralo“. Šiuos įvykius vėliau pasakojo Justina, kuri užbaigė savo gyvenimą mūsų namuose, nes turėjau ištesėti vaikystėje jai duotą pažadą - nukaršinti.
Bėgo metai. 1955m. prieš pat šv. Kalėdas sugrįžo tėveliai su dviem broliukais ir sesute, kuri gimė Sibire, Krasnojarsko krašte. Sesutei atidaviau pačią mylimiausią ir vienintelę savo lėlę.
Taip troškau artimųjų prisiglaudimo, buvau išsiilgusi jų meilės. Pirmos šv. Kalėdos, kada namai pakvipo švara ir tikra švente. Ant eglutės kabojo broliukų padaryti iš šiaudų žaisliukai, mamos kepti kalėdiniai sausainukai, obuoliukai, žvakutės. Kūčių vakarienei susėdome visa šeima. Šventę pradėjome karšta padėkos malda Dievui, laužėme plotkelę ir linkėjome vieni kitiems geriausių dalykų.
Suaugau, baigiau dailės technikumą Telšiuose, atvykau dirbti į Druskininkus. Sutikti 1974 Naujuosius metus, buvau pakviesta į Kuršėnus pas gimines, kur ir susipažinau su savo būsimuoju vyru Rimantu, o tų pačių metų birželio 29 d. susituokėme. Santuokos Sakramentą gavome savo vaikystės bažnyčioje Kužiuose. Tai labai brangi šventovė, nes čia buvau pakrikštyta, čia priėmiau pirmąją  Komuniją. Į  santuoką žiūrėjau ir šiandien žiūriu, kaip į Dievo duotą neišardomą sąjungą, dėl kurios išlaikymo turiu viską iškęsti. Tai paties Dievo palaiminta meilės sąjunga, kurią gina pats Viešpats... „Ką Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“ (Mk 10, 9).
Po vedybų praėjo keleri metai, tačiau nesulaukėme palikuonių. Vyras labai sunerimo, nusivylė manimi, kaip jo būsimų vaikų motina. Jis planavo turėti tris vaikus. Anyta ėmė jį raginti skirtis, juk paprasta, ras tą, kuri išpildys svajones. O man dėl vaikystės emocinių traumų sutrikusi endokrininė organizmo veikla, dėl kurios sutrikęs menstruacinis ciklas. Šią ligą, po ilgų ir labai skausmingų gydimų, nustatė Peterburgo (tuometinio Leningrado) OTO ginekologiniame mokslinio tyrimo institute, į kurį papuoliau ne be Dievo pagalbos. Tada man jau buvo 40 m. „Gal padės labai brangūs vaistai iš JAV“ - pasakė senutė profesorė. Parašiau dėdei į Floridą prašydama pagalbos, išsiunčiau receptą, kuris negalioja Amerikoje. Tačiau jie padarė viską ir atsiuntė 1000 JAV dolerių kainuojančius vaistus. Susileidau, prižiūrima savų medikų, du kursus, tačiau jokių teigiamų rezultatų nebuvo, o man jau 40 m. Vyras visiškai sugniuždytas pasinėrė į stikliuką.
Vieną gražią vasaros dieną, einant gatve, išgirdau nuostabios giesmės melodiją, kuri kaip magnetas patraukė mane. Priėjau arčiau ir išgirdau, kaip jauni žmonės skelbia Evangeliją.
Tai palietė mano širdį. Netrukus mane aplankė mano buvusi mokinė, kuriai nežinia kodėl atvėriau savo paslaptis. O jinai: „Mokytoja jums gali padėti tik Jėzus. Jis šiandien taip pat gydo, kaip prieš 2000 m.“ Aš atsakiau, jog meldžiausi daug kartų, ir prašiau Dievo pagalbos, bet... mokinė pasakė, kad būtina atgimti iš dvasios ir perskaitė iš Naujojo Testamento Jono Evangelijos istoriją apie Nikodemą, nakčia atėjusį pas Jėzų. Po ilgo pokalbio kažkas nutiko manyje. Atsirado didelis poreikis atlikti viso gyvenimo išpažintį, kad būčiau visiškai švari savo viduje. Pasiėmiau „Liturginį maldyną“ ir įsigilinau į „Sąžinės patikrinimą“. Ir pamačiau, kad esu pati didžiausia nusidėjėlė, nes beveik visi Dievo Įsakymai mane apkaltino, - esu labai nuodėminga ir manęs laukia pragaro kančios. Bet žinojau ir tai, kad jei tai išpažinsiu, man bus atleista. Taigi, taip ir padariau. Neapsakoma našta nukrito nuo širdies, o gamta pražydo visu grožiu, net oro plevenimą regėjau, o spalvos, jos buvo tokios, tarsi vaikščiočiau rojuje. Mylėjau visą pasaulį, nepriklausomai nuo  to, kaip jo atstovai elgėsi su manimi.
Pradėjau studijuoti Šv. Raštą, o Dievas ėmė guosti ir vesti mane nauju gyvenimo keliu. Buvau labai atsargi. Į apreikštą Šv. Rašto eilutę visada laukdavau patvirtinimo per pamokslą bažnyčioje ar bendraujant su tikinčiaisiais.
Vieną dieną, paprašius Šv. Dvasios apšviesti Raštą, po maldos: „Viešpatie, Tu matai mano kančias, pažeminimus, besiartinančia ištuoką, vyro nuopuolį, prašau palaimink mane sūnumi, kurį jau šiandien pažadu Tau Dieve. Išliek savo gailestingumą mano Dieve. Nes iš didelio sielvarto ir skausmo Tau kalbu...“ Pirmą kartą ėmiau skaityti 1-ą Samuelio knygą. Buvau paliesta Dievo Dvasios - tai Onos istorija, kuri buvo tapati manajai. „Eik ramybėje, o Izraelio Dievas teįvykdo tavo prašymą“ - skambėjo atsakymo žodžiai. Graudžiai pravirkau ir prakalbau į Viešpatį: „Viešpatie, ar tai gali būti man atsakymas?“ Pradėjau pasninką ir prašiau, kad Dievas  tai patvirtintų bažnyčioje pamokslo metu. Sekmadienį  bažnyčioje buvo pamokslaujama iš tos pačios vietos, o aš springau nuo ašarų gausos. Gimė toks tikėjimas, kurio niekas negalėjo išimti iš širdies.
Prabėgo geras pusmetis ir vėl išgirdau bažnyčioje per pamokslą: „...nepraeis nei metai, kai tu prie krūtinės glausi sūnų“. Buvau stiprinama Dievo žodžiu, kaip Abraomas.
Praėjo dar keturi mėnesiai ir aš pasijutau kitaip, nei įprastai. Nusipirkau nėštumo testą ir ankstyvą rytą pasitikrinau: ir... „O Viešpatie, teigiamas.“ Įpuoliau į miegamąjį ir pažadinau vyrą... „Mes turėsim sūnų, Dievas išklausė“..., o jis – „Jau šimtus kartų girdėjau“ ...ir nusisuko tolimesniam miegui.
Bėgo dienos, vyras toliau gėrė, o aš laukiau ir meldžiausi Dievui, kad kažkokiu būdu paliestų sutuoktinio širdį, nes nebuvo jokios teigiamos reakcijos. Labai pergyvenau, kad nepakenktų mano ašaros vaikeliui. Turiu pasakyti, kad prieš tai, kai pastojau tuo laikotarpiu, gal metus vyras negėrė, nes gydėsi nuo stuburo išvaržos. Buvo 16 savaičių, kai paslydau, lipdama mokyklos laiptais ir nugriuvau. Bendradarbiai parvežė namo, pradėjo skaudėti, ėmiau kraujuoti, kilo pavojus vaisiui. Medikai paguldė į ligoninę, kurioje buvau prižiūrima iki pat gimdymo. Visą tą laikotarpį jaučiau begalinę globą ir rūpestį. Galėčiau išvardinti daug dalykų, kurie atrodė tarsi būtų Dievo numatyti iš anksto. 1995 m. rugpjūčio 24 d. gimė Samuelis. Buvo padarytas Cezario pjūvis ir taip turėjo būti, nes virkštelė apie kūdikį buvo apsivijusi 3 kartus. Akušerinio skyriaus seselė po gimdymo pasakė: „Mes visos meldėmės už tave gimdymo metu.“ Dievas surado ir užtarėjų. Ačiū joms už paklusnumą ir pagalbą...
Po 20 vedybinių metų Dievas išliejo savo gailestingumą 47 metų nelaimingai, bevaisei moteriai ir atvėrė nevaisingas įsčias. Dabar Samueliui jau 16 m., o mūsų tėtė atgimė ir pamilo Viešpatį. Jis nuostabus rūpestingas vyras ir tėvas, bet čia jau kita Dievo meilės ir gailestingumo istorija, pareikalavusi iš manęs labai daug kančios ir ašarų, tačiau su laiminga pabaiga.
„Pradžioje buvo Žodis, tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. Jis pradžioje buvo pas Dievą. Visa per Jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas yra atsiradę“ (Jn 1, 1 - 3).


26.
Albertas VIZBARAS
GYVENIMO ESMĖ

Karštas oras - blogai, šaltas - skundžiamės, lyja - nepatinka, sninga - negerai. Kada tai baigsis, ką keisti? Požiūrį, aprangą, vietą, ką dar? Gal užsiimti kuo kitu? Blaškausi... Kažką darau ne taip? Ir prisimenu kada buvo daug blogiau, atrodė net beviltiška. Nelaukta liga, didelė palata, senų, ligotų žmonių dejonės ir mane užplūdusios mintys. Ar ir manęs tokio jauno laukia vaistai, skausmai, gal dar blogiau? Tada aš buvau tik ką pradėjęs savarankiškai gyventi. Su liga susidraugavau ir ji pasitraukė.
Blogas oras, tik maža smulkmena palyginus su ligomis.
Vėluoju, nespėju, išsprūsta nepadorus žodis. O gal visai nebūtina skubėti? Mintis nuveja laikas su vaizdais. Tėtis neaišku kodėl netikėtai krenta, lūžta jo kaulai, gyja, vėl krenta, lūžta ir taip kartojasi, nors kabinasi į gyvenimą, bet tai mažai padeda. Jis gyvenime atrodo tiek gero padaręs, kartais buvęs kaip angelas. Padedu jam, kartu išgyvenu, ieškau geriausios išeities, kad pasveiktų, bet kažko vis pritrūksta. Dabar jau suprantu, kad jei ir buvo kaip angelas, tai tik su vienu sparnu, todėl ir pakilęs vėl krito, kol neatradom antro sparno - Dievo Gailestingumo. Ir po sunkiausių išbandymų tėvukas grįžo į įprastą gyvenimą. Dievo Gailestingumo sparnas jau dvidešimt metų lemiamais momentais iš mirties gelbsti ir motiną, kurią ir šiandien turime, galime ja džiaugtis. To norėjom mes - jos vaikai, bet to nepakako. Tai matydamas savo sparnu mūsų motiną vis keldavo Aukščiausiasis.
Nespėjau ir gerai, bet apsidžiaugiau prisiminęs savo gimdytojus.
Bandžiau, bet nelaimėjau milijono, beprasmiškai išgyvenau. Ką man duotų milijonas? Ogi nieko, tik rūpesčius, atimtų brangų laiką, kitas, amžinas vertybes. Dabar jau žinau didžiausia brangenybė sūnus, kurio troškom, ilgai laukėm. Labai lauktas, ligų kankintas, bet Dievo Gailestingumo pakeltas geras, gražus, gabus, laimingas, nepakartojamas, sveikas - mūsų sūnus. Jo neatstos joks milijonas.
O kur mano liga? Gal ji buvo atsiųsta tam, kad galėčiau suprasti, įvertinti ir kitiems paliudyti, kas yra nepraeinamos vertybės. Kitos vertybės, kurios praeina, tapo nereikšmingos. Dievo Gailestingumo niekada nepamiršiu, nes jis  atsiuntė gydytojus kūnui ir sielai, kitą reikalingą pagalbą. Man tik reikėjo truputį pasistengti, be puikybės išdrįsti prašyti pagalbos, kad padėčiau kitiems, nors iš tikrųjų daugiau padėjau sau. Dabar žinau, svarbiausia nepamiršti Aukščiausiam padėkoti. Dievo Gailestingumas ir nuoširdi padėka Jam, tai du vienu ritmu plasnojantys sparnai, kuriems suplasnojus žmogus pakyla iš giliausių gyvenimo duobių. Kol jauni ir sveiki žmonės varžosi, lenktyniauja, jėgos trykšta ir tai atrodo bus amžinai. Jei nepamiršim Dievo Gailestingumo, tai jėgos mūsų nepaliks ir ilgai galėsime daryti gerus darbus.
Dievas siunčia mums idėjas,
Kužda - laikas priartėjo,
Žvelgt į žemę ko atėję,
Kiek joj metų jums praėjo.
Atsigręžti atgalios,
Kai užplūs prisiminimai,
Mintys plauks iš praeities,
Kad primintų pakitimus.
Regis daug jūsų nuveikta, krista, stota,
Daug bandyta, net stebuklų pamatyta.
O ir kiek džiaugsmų patirta,
Būta ir klaidų daryta,
Išdykauta, surimtėta, eita, eita, eita.
Siekta gauti, tik geriau ir turėti kuo daugiau
Ir  norėta būt galingu,
Bet silpnu būta  dažniau.
Kai problemų neišsprendus,
DIEVAS tapdavo brangus,
Tai puikiausiai supratau,
Jam dėkoti privalau.


Hostingas Serveriai.lt Svetainių kūrimas Dizaineriai.lt Profesionalus Hostingas.lt Dedikuoti.lt serveriai Sertifikatai.lt SSL