Bendruomenes arbatas galite įsigyti čia.
Paremkite 2 procentais Aludarių gildija


79 dalis
„Mes jau nebegalime būti maži vaikai“ (Ef 4, 14)

Vienas profesorius savo krašto mokslų akademijos nariams demonstravo nuostabius išradimus. Iš degtukų dėžutės jis ištraukė tris muses. Po to jis liepė joms triskart apskristi aplink stalą. Tada, jam paliepus, musės penkis kartus sinchroniškai šoktelėjo į viršų. Galų gale musės ant stalo sušoko darnų šokį, kurio metu vaizdo projektorius, skirtas, kad auditorija matytų visas detales, rodė šiuos neįtikėtinus musių gabumus.
- O dabar, - tarė profesorius, - aš pademonstruosiu savo pagrindinį atradimą.
Ant stalo jis užvarvino lašelį medaus. Musės, nieko nelaukdamos, prie jo puolė. Tada profesorius riktelėjo:
- Musės, pradėkite šokinėti!
Tačiau musės niekaip nereagavo ir mėgavosi lipniu medumi.
- Ponai, tai įrodo, - apibendrino profesorius, - kad jei musių kojos meduje, jos nieko negirdi...
Ši pasakaitė gražiai iliustruoja žmogaus požiūrį į atsakomybę Dievui, kitiems žmonėms ir savo sąžinei. Labai dažnai nutinka, kad, kai vargas prispaudžia, žmogus šaukiasi Dievo, prašo kitų žmonių pagalbos, sąžinėje ima svarstyti, gal yra nusidėjęs. Tačiau, kol „kojos meduje“, poreikio ieškoti Viešpaties nėra...

Suteik kvailiui atsakomybę, o po to už viską privalėsi atsakyti pats.

Kiekvieno rankose yra dalelė kito žmogaus išganymo.

Dažnai pas mane atvyksta žmonės su bėdomis, prieš tai lankęsi prieš kelis ar net keliolika metų. Pasitaiko, kad po ankstesnio atvykimo kai kurie nėra užsukę į jokią bažnyčią. Tąkart reikalai susitvarkė, tai ir atsakomybę Dievui tuoj pat pamiršo. Tik kai vėl bėdos prispaudė ėmė gręžtis į Dievą...
Kartą imperatorius pasikvietė vienuolį, kad už jį pasimelstų. Vienuolis atėjo, tačiau melstis atsisakė. Jis tarė:
- Tai neįmanoma... Gyvenime yra dalykų, kuriuos kiekvienas turi atlikti pats. Tarkime jei jūs norite apkabinti savo žmoną, tai padaryti jūs privalote pats. Arba jums reikia išsišnypšti nosį, - niekas kitas vietoj jūsų to neatliks. Tą patį galiu pasakyti ir apie maldą. Jei jūs pats nesimeldžiate, tai ir aš už jus negaliu melstis...

(Valerijaus Rudzinsko nuotrauka)

Antikos pasaulis nepažino ir nepripažino asmenybės didybės ir jos vertės. Antikos pasaulis žmogų tarsi ištirpindavo visuomenėje, valstybėje, giminėje ar gentyje. Pavienio žmogaus interesai buvo visiškai nukreipti į bendrus visų interesus.
Krikščionybė asmenybę išlaisvino. Krikščionybė paskelbė, kad asmenybė yra unikali, nesuvedama į bendrą masę, atsakinga prieš Dievą ir Dievo mylima. Šis savivertės pažinimas leido suprasti žmogaus kilnumą. Gerasis Ganytojas Kristus savo avis šaukia vardais.

Sunkiai išmokysime kitą atsakomybės, jei jis pats jos nejaučia.

Tačiau garsiausias kalbas apie žmogaus vertę girdime ten, kur paminamas Dievas ir sąžinė. Jei dingsta tikėjimas, dingsta tikinčiojo pareigų suvokimas bei atsakomybės prisiėmimas, savivertės supratimas tėra dirbtinai išpučiamas, o tai gresia katastrofa.
Jei žmogus yra įsitikinęs, kad niekam neprivalo paklusti, kad gali daryti ką nori, ir net Dievas nėra jam Teisėjas, tuomet bet kokios atsakomybės apraiškos neišvengiamai žus.
Žus atsakomybė šeimai ir šeima sugrius. Teisėjas teis tik vadovaudamasis kyšiais, gydytojas gydys tik siekdamas papildomo uždarbio ir t.t. Viskas bus matuojama vien asmenine nauda. Tai – moralinė mirtis...

(Valerijaus Rudzinsko nuotrauka)

Dievo planas – krikščionių dvasinis augimas...
O dabar įvertinkime mūsų realybę.
Pirmoji mūsų dvasinio augimo pakopa – kūdikystė. Kaip galėtume kūdikystę charakterizuoti? Bejėgia ir neturinčia atsakomybės.

Aplankiusi sėkmė visuomet klausia, ką, patys pasiekę tikslą, nuveiksime dėl kitų?

Štai jauni tėvai turi tik ką gimusį vaikelį.
Jis - bejėgis. Negali nei košės išsivirti, nei kambario sutvarkyti, nei pamperso pats pasikeisti neįstengia.
Jis neturi atsakomybės. Gali sunkiu daiktu sumušti esantį šalia. Gali išplėšti iš knygos lapus, nudraskyti tapetus nuo sienos, suplėšyti nuotraukas ir t.t. ir t.t. Žodžiu – kūdikis.
Lygiai taip pat ir kūdikis Kristuje yra bejėgis ir neturintis atsakomybės.
Jam reikia pagalbos. Reikia, kad kažkas juo rūpintųsi. Tačiau iš jo paties jokios naudos. Tai verkia, tai rėkia, ožiuojasi ir nepaklūsta.

(Valerijaus Rudzinsko nuotrauka)

Tačiau šią kūdikystę privalome palikti! Apaštalas Paulius sako:
„Broliai! Nebūkite vaikai išmanymu. Verčiau piktybe būkite kūdikiai, o išmanymu - subrendę žmonės“ (1 Kor 14, 20).
„Mes jau nebegalime būti maži vaikai, siūbuojami ir nešiojami bet kokio mokymo vėjelio, žmonių apgaulės, jų gudrumo, vedančio į klystkelius. Ne! Elgdamiesi pagal tiesą, mes aukime meile visais atžvilgiais tame, kuris yra galva, - Kristuje“ (Ef 4, 14-15).

Lengva nebijoti atsakomybės, kai jos nejauti.

„Aš, broliai, tegalėjau kalbėti jums ne kaip dvasios žmonėms, bet kaip kūno žmonėms, kaip kūdikiams Kristuje“ (1 Kor 3, 1)...
Dabar siūlyčiau kiekvienam pasitikrinti dėl kūdikystės, ar, nepaisant nugyventų metų, nesame likę kūdikiai?
- Jei jūs neišmokote mąstyti savo pačių galva, o jums reikia viską rodyti pirštu ir raginti, ką reikia atlikti – esate kūdikiai.
- Jei nesuprantate, kokia jūsų paskirtis Kristaus Kūne – Bažnyčioje bei kokia tarnystė vietos bendruomenėje – esate kūdikiai.
- Jei jums gaila pačių savęs, jei atrodo, kad jums per mažai skiriama dėmesio ir norisi kažkam nepaklusti, su kažkuo ginčytis – tai kūdikystė, kurią būtina kuo skubiau išaugti!..

(Valerijaus Rudzinsko nuotrauka)

Laikų pradžioje išaušo diena, kai Dievas tik ką baigė tverti kūriniją. Tuomet visų tvarinių akivaizdoje išėjo angelas, nešinas didžiuliu krepšiu. Krepšys pilnas gėrybių – visokiausių gerųjų savybių. Tvariniai ėmė rinktis, ko kam reikia. Lapė išsirinko gudrumą, pelė – atsargumą, skruzdėlė – darbštumą ir t.t. Ir, kaip tokiais atvejais dažniausiai nutinka, paskutiniams nieko nebeliko.
Kas buvo paskutinis? Pasirodo, kad žmogus. Jam angelas atidavė tuščią krepšį. Suteikė galimybę mokytis ir pripildyti krepšį savo paties nuožiūra...
Tad išeina, kad kiekvienas pats save kuria. Svarbiausia – nekrauti į krepšį visokiausio šlamšto vien dėl to, kad jo yra daug ir kad jis nėra brangus...


Laimingi supratusieji, kad:

1. būtina „ištraukti kojas iš medaus“, kad pradėtume ieškoti Viešpaties;
2. gyvenime netrūksta dalykų, kuriuos kiekvienas privalo atlikti pats;
3. Dievo planas – dvasinis krikščionių augimas;
4. negalime likti dvasinėje kūdikystėje;
5. į savęs ugdymo krepšį verta krauti tik amžinai išliekančius dalykus.


2012 m. balandis

Hostingas Serveriai.lt Svetainių kūrimas Dizaineriai.lt Profesionalus Hostingas.lt Dedikuoti.lt serveriai Sertifikatai.lt SSL