Paremkite 2 procentais Aludarių gildija


73 dalis
„Danguje bus daugiau džiaugsmo dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio
negu dėl devyniasdešimt devynių teisiųjų,
kuriems nereikia atsiversti“
(Jer 25, 10)

Prieš kelis metus laikraščiai aprašė istoriją, kaip viena šeima į namus parsivežė panterą. Jai tebuvo vos kelios dienos nuo gimimo, kuomet tėvai šį gyvą žaisliuką atvežė savo mažai dukrelei. Mergaitė buvo gera savo numylėtinei, jos abi ištisas valandas kartu žaisdavo. Pantera augo ir neturkus iš mažo katinėlio pavirto didžiuliu suaugusiu gyvūnu. Tėvus žmonės perspėdavo, kad tokį žvėrį laikyti namuose labai pavojinga. Tačiau jie ne itin dėl to jaudinosi. Juk jų dukrelė ir pantera išaugo kartu ir buvo didelės draugės. Mergaitė visus tikino, kad laukinė katė bendravimo su žmonėmis dėka tapo namine ir yra visiškai nepavojinga.
Kartą, žaisdama su pantera, mergaitė lengvai įsidrėskė pirštą. Gyvūnas nulaižė kraują ir vienu mirksniu gera, meili katytė pavirto laukiniu, kraujo ištroškusiu žvėrimi. Ji šoko ant savo šeimininkės, parvertė ją ant grindų ir pradėjo kandžioti bei draskyti.
Nuo bendravimo su žmonėmis laukinio žvėries prigimtis nepakito. Jos prigimtiniai instinktai tiesiog snūduriavo ir vėliau ar anksčiau turėjo nubusti...

Nėra taip svarbu, kiek gyvensime. Svarbiausia, kad gyvendami skleistume gailestingumą.

Didis yra tas žmogus, kuris pasižymi didžiu gailestingumu.

Lygiai tą patį galime pasakyti apie mūsų žmogiškąją prigimtį. Kiekvienas gimstame su prigimtiniu polinkiu į nuodėmę. Mums žymiai artimesni ir natūralesni egoizmo įstatymai, nei meilės įsakymai, o atlikti kažką bloga daug lengviau, nei nuveikti gera. Auklėjimo proceso metu tėvai gali savo vaikuose išugdyti pačias geriausias savybes, deja, netobula dvasinė prigimtis, paveldėta iš protėvių, visuomet lieka su jais, o ją pakeisti gali nebent tik mūsų Išganytojas Jėzus Kristus.
Psichiatrai tvirtina, kad padūkimas ir agresyvumas kyla iš negatyvių minčių sankaupos, impulsų ir emocijų. Įprastinėse gyvenimo situacijose žmogus įstengia save suvaldyti ir agresyvių emocijų neparodyti, tačiau užkluptas netikėtai, jis lengvai praranda vidinę kontrolę ir tuomet visos jame tūnančios blogybės išsiveržia į paviršių.

(Rimgaudo Suchankos nuotrauka)

Žmonės moka nuo kitų paslėpti savo trūkumus ir prieš aplinkinius demonstruoja tik šviesias savo charakterio ypatybes. Tame nėra nieko blogo, jei tik žmogus iš tiesų trokšta tapti geresniu ir atsikratyti kokių nors savo ydų. Tačiau, kai jis sutelkia visas pastangas, kad prieš aplinkinius pasirodytų kuo labiau patrauklesnėje šviesoje, bet tuo pačiu metu net neketina atsisveikinti su savo nuodėmėmis, tuomet jis paprasčiausiai tampa melagis ir veidmainys. Tokioje apverktinoje būklėje Jėzus regėjo žydų tautos vadus, kurie „žmonių pagarbą [...] brangino labiau už Dievo garbę“ (Jn 12, 43). Kristus jiems kalbėjo: „Vargas jums, veidmainiai Rašto aiškintojai ir fariziejai! Jūs panašūs į pabaltintus antkapius, kurie iš paviršiaus gražiai atrodo, o viduje pilni numirėlių kaulų ir visokių nešvarumų“ (Mt 23, 27).

Perdėtas valdžios troškimas pastūmėjo angelus į nuopuolį. Nesveikas geismas užvaldyti pasaulį, pražudo žmones. Tačiau gailestingumo niekuomet nebūna per daug. Jis neatneš žalos nei angelui, nei žmogui.

Kad išliktume prieš Dievą ir žmones be apsimestinės veidmainystės, visų prima reikia atstatyti prarastą ryšį su Dievu ir gauti nuodėmių atleidimą. Po to ims keistis mūsų vidus, prasidės visų jausmų, minčių bei troškimų pašventinimas ir nuskaidrinimas.
Nėra žmogaus, kuriam nebūtų reikalinga atgaila. Kristus ne kartą skatino atgailauti, keistis, atsiversti: „Atsiverskite, nes čia pat dangaus karalystė!“ (Mt 4, 17).
Svarbu suvokti Jėzaus misijos esmę. Ji atskleidžiama Viešpaties žodžiuose: „Atėjau šaukti ne teisiųjų, bet nusidėjėlių“ (Mt 9, 13).

(Rimgaudo Suchankos nuotrauka)

Atsivertimas, o tuo pačiu ir atgaila, reikalingi visiems. Ne vien pavieniams žmonėms, bet ištisiems miestams. Evangelijoje pagal Matą rašoma: „Jėzus ėmė priekaištauti miestams, kuriuose buvo padaryta daugumas jo stebuklų, kad jie neatsivertė:
„Vargas tau, Chorazine! Vargas tau, Betsaida! Jeigu Tyre ar Sidone būtų įvykę tokių stebuklų, kokie padaryti pas jus, jie seniai būtų atsivertę ir atgailavę su ašutine bei pelenuose““ (Mt 11, 20–21)...
Tiesa, šiais laikais ne visi supranta atsivertimo, atgailos ir išpažinties svarbą. Tačiau be atgailos neįmanomas susitaikymas su Dievu. Visi turime atgailauti...


(Rimgaudo Suchankos nuotrauka)

Vienas skulptorius pagamino nuostabią Kristaus skulptūrą, tačiau vienas jo pažįstamas, ją apžiūrinėdamas, tarė:
- Aš nesuprantu, ką norėjai pavaizduoti? Žinau, kad esi savo amato meistras, tačiau ši statula kažkokia keista. Negi pats to nepastebėjai?
Skulptorius atsakė:
- Tu nematai jos taip, kaip matau aš. Skulptūros papėdėje yra vieta, kur galima atsiklaupti, o tada, kai žvelgsi į skulptūrą, pamatysi tobulas proporcijas.
Tuomet skulptoriaus bičiulis atsiklaupė, pažvelgė į viršų ir prieš jį atsivėrė nepaprasto grožio Kristaus skulptūra...

Tikras gailestingumas niekada nelaukia atlygio.

Atgaila – tai nusižeminimas prieš Viešpatį, kad Jis mus pakeltų iš nuodėmės sunkumų ir padėtų pakeisti senojo Adomo prigimtį...
Esu labai laimingas, kad tiek man, tiek čia dirbantiems kunigams, kiekvieną savaitę tenka bent po kelis žmones atvesti pas mylintį ir gailestingą Viešpatį. Tai žmonės, kurie daug metų nėra buvę išpažinties, arba iš vis jos niekuomet nėra ėję...

(Rimgaudo Suchankos nuotrauka)

Vyskupo Benjamino Fedčenkovo knygoje „Dievo žmonės“ aprašytas atsitikimas, kaip vieno vienuolyno vyresnysis, tėvas Dionizas klausė vienos merginos išpažintį. Tai nutiko pirmoje XX a. pusėje. Mergina atsinešė ilgiausią nuodėmių sąrašą. Skaitė jį su baime ir begaline gėda. Pabaigusi išpažintį, mergina nedrįso net akių pakelti į senolį, priėmusį jos išpažintį. Didžiausiai jos nuostabai, baigęs klausyti išpažintį, tėvas Dionizas ėmė guviai vaikštinėti po kambarį, niūniuodamas linksmą melodiją. Pastebėjęs merginos nuostabą, senolis tarė: „Kai žmogus iš visos širdies atgailauja, tai malonė, kurią jis gauna, persiduoda ir kunigui“...

Būkite gailestingi ne tik naminiams gyvūnams, bet ir savo namiškiams!

Vienas išminčius sakė, kad gailestingumas panašus į nuogą vaikelį, dovanojantį medų sparnų neturinčiai bitei.

Linkiu kiekvienam pajusti atgailos bei atsivertimo džiaugsmą, teikiantį jėgų naujam gyvenimui. Tegul Kristaus žodžiai teikia galios kiekvienam iš mūsų priimti atsivertimo malonę: „Sakau jums, taip ir danguje bus daugiau džiaugsmo dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio negu dėl devyniasdešimt devynių teisiųjų, kuriems nereikia atsiversti“ (Lk 15, 7).


Laimingi supratusieji, kad:

1. mūsų nuodėmingą prigimtį gali pakeisti tik Jėzus Kristus;
2. neketinantis atsisveikinti su nuodėmėmis yra melagis;
3. būtina atstatyti prarastą ryšį su Dievu ir gauti nuodėmių atleidimą;
4. nėra žmogaus, kuriam nebūtų reikalinga atgaila;
5. be atgailos neįmanomas susitaikymas su Dievu.


2012 m. vasaris

Hostingas Serveriai.lt Svetainių kūrimas Dizaineriai.lt Profesionalus Hostingas.lt Dedikuoti.lt serveriai Sertifikatai.lt SSL