Paremkite 2 procentais Aludarių gildija


7 dalis
Laimės saloje „meilė stipri kaip mirtis“ (Gg 8, 6)

Šiais metais mūsų koplyčioje keliskart teko melstis už sutuoktinius, švenčiančius penkiasdešimties metų santuokinio gyvenimo jubiliejų. Gera buvo regėti laimingus jų vaikus, anūkus ir net proanūkius. Išsaugota šeima mūsų dienomis - reta Dievo malonė. Todėl tokiomis nepaprastomis akimirkomis širdis virpa iš laimės bei pasigėrėjimo, o juos laiminant, rodos, visa dangiškoji malonė nusileidžia žemėn. Pats Viešpats gėrisi šiais ištikimais savo vaikais... Tačiau ne visuomet taip būna...

Mano našta lengva...
(PNB foto archyvas. 2005 m. rugpjūtis)

Kasmet mane aplanko dešimtys, šimtai, tūkstančiai žmonių. Didžiuliame sraute ne daug veidų išlieka atminty. Tačiau vienas atvejis įstrigo...
2010 m. liepos vidury mane aplankė jauna pora, kažkurioj bažnyčioj pakrikštijusi jauniausią vaikelį ir po to atvykusi paprašyti mano palaiminimo.

Nėra žmonių, kuriems negalėtume ištiesti pagalbos rankos.
Deja, sutinkame labai daug rankų neturinčių žmonių,
nes jų rankos tapo akmeninės, kaip ir širdys...

Ne retai mėginame Dievą apgauti: duoti kuo mažiau ir gauti kuo daugiau. Šalia kenčiantis artimas žmogus – akivaizdus įrodymas, kiek Dievui esame atidavę. Tik mažindami artimųjų kančią didiname Dievo malonę sau patiems.

Labiausiai Dievas mus apdovanoja už gailestingumą.
Nėra kitos dorybės, darbų ar maldų, viršijančių gailestingumą.
Tik jis vienintelis – tiesiausias kelias į laimės salą.

Prieš altorių sustojo jaunas vyras, laikantis glėbyje gal poros metų sūnų ir mama, laikanti tą dieną pakrikštytą dukrelę.
Jaunasis tėvelis pasirodė labai malonus, besišypsantis ir išties labai gražus. Tačiau jaunoji mamytė atrodė dar nuostabiau: ji ne tik buvo labai graži, bet taip pat jos akys spinduliavo gėrį ir kažkokią tuo metu man dar nesuvokiamą kančią. Abu vaikučiai atrodė tarsi angeliukai. Kitaip tariant – šeima, į kurią žvelgiant gėrisi akys ir džiaugiasi širdis...
Po palaiminimo sužinojau, kad jaunasis tėvelis nusprendė palikti šeimą. Jis pasakė gražiajai savo žmonai, kuri pagimdė du nuostabius jo vaikelius, kad su ja jam ilgiau likti nebeįdomu ir jis palieka šeimą...
Sunku paaiškinti, kas užkietino jaunuolio širdį, kokiais burtais ar apžavais kažkas pamėgino jį išplėšti iš puikios žmonos ir vaikelių. Deja, sutinkame taip besielgiančių žmonių. Tai žmonės, šeimose sėjantys skausmą, ant kurio mėgina susikurti nuosavą laimę, perspektyvoje neišvengiamai tapsiančia iliuzija...

Šventinio džiugesio akimirka...
(PNB foto archyvas. 2003 m. gruodžio 31 d.)

Kiekvienas vyras ir kiekviena moteris privalo atminti, kad tuos, kuriuos Dievas patikėjo jų širdžiai, reikia mylėti, nuolat budėti prie meilės židinio, su ypatinga atida stebint, kad ugnis neužgestų. Tačiau toji palaiminta meilės ugnis liepsnoja ne ką nors išplėšus iš kitos šeimos. Anapus išduotų vaikelių ašarų ir paliktų žmonų skausmo stovi Viešpaties angelai, regintys piktų žmonių, griaunančių šeimų laimę piktadarybes ir šaukia Viešpatį Dangaus keršto, o pastarasis paprastai būna neišvengiamas. Tik laiko klausimas, kuomet jis palies suvedžiotojas ar suvedžiotojus...

Kas gyvenimą atiduoda pasauliui, tas apsiskelbia Jėzaus priešu.

Kitas dalykas, į ką noriu atkreipti dėmesį, - kai patiriame išdavystę, neprakeikinėkime išdavikų. Nors ir skausmo ašaroms byrant, melskime jiems Dievo Gailestingumo. Maldaukime, kad jie pažintų Viešpatį ir bent jau mirties valandą apgailėtų padarytas klaidas. Melsdamiesi už mūsų skaudintojus atliekame herojišką tikėjimo aktą, laikui atėjus, tapsiantį didžiu palaiminimu...
Giesmių giesmės knygoje rašoma, kad tikra meilė stipri kaip mirtis. Štai tokios meilės mums reikia, tokios meilės ilgimės. Maldoje prašykime Viešpatį, kad mūsų širdys visuomet liepsnotų būtent tokia meile...

Ir vaistas, ir maistas...
(PNB foto archyvas. 2010 m. birželis)

Kažkada skaičiau rusišką knygą, kurioje surašytos čigonų pasakos. Manau, kad kalbant apie meilę, vieną pasaką vertėtų prisiminti. Trumpai ją savais žodžiais atpasakosiu...
Labai seniai Rusijoje, kol šią šalį valdė galingi carai, Dniepro pakrantėje gyveno čigonai. Vienoje jų šeimoje gimė sūnus. Tėvai jį pakrikštijo ir suteikė vardą Chelado. Tačiau berniukas buvo nepaprastas. Jis buvo apdovanotas begaliniu grožiu ir išmintimi. Nuo mažumės būriai čigonų net iš tolimų pakraščių traukė savo akimis pamatyti nuostabųjį berniuką. Augdamas Chelado darėsi vis labiau išmintingas ir toks gražuolis, kurį kartą išvydusios caro dukros, be galo įsimylėjo. Kai vaikinas suaugo, atėjo pas tėvą ir tarė:
- Tėve, manau, kad man atėjo metas vesti. Palaimink mane kelionei, kurioje ketinu susirasti sau nuotaką.
Tėvas palaimino sūnų, davė eiklų žirgą, aprengė puošniais rūbais ir išleido kelionėn.

Žodyje telpa viskas, tačiau, kad žodis taptų kažkuo, jis turi virsti meile.

Kitoj pusėj Dniepro Chelado rado čigonų taborą. Jame išvydo tokio grožio merginą, kad bet kuris, į ją pažvelgęs, netenka amo. Gražuolės vardas – Ružana. Kai Chelado ir Ružana pažvelgė vienas į kitą, suprato, kad vienas kitą myli ir yra vienas kitam skirti. Tačiau Ružanos broliai niekam nenorėjo jos atiduoti. Teko Chelado gudrumu Ružaną pavogti. Tai jam lengvai pavyko.

Susimąstymas...
(PNB foto archyvas. 2004 m. vasaris)

Pagaliau Chelado su Ružana grįžo į tėvų namus, kur atšventė šaunias vestuves. Vaikinas be galo mylėjo savo gražuolę žmoną ir visame kame jai padėdavo. O ir Ružana meilės savo jaunajam vyrui negailėjo. Abu buvo be galo laimingi. Tačiau Ružanos uošvė, Chelado motina, pavydėjo marčiai ir vis bambėdavo, kodėl sūnus nusižengia čigonų papročiams, nuolaidžiaudamas žmonai, jai patarnaudamas bei rodydamas begalinę meilę...

Norėdami pakliūti į laimės salą privalome pereiti ašarų slėnį.

Po metų Ružanai atėjo metas gimdyti. Ji prašo, kad vyras jai parneštų žuvies. Šis, nieko nelaukdamas, šoko ant žirgo ir išvyko žūklėn. Tuo tarpu uošvė sugavo mirtinai nuodingą gyvatę, nukirto jai galvą, nunėrė odą, užkalbėjo ir išvirė viralą. Kai gyvatė išvirė, ji atėjo pas marčią sakydama:
- Štai, dukrele, Chelado tau parvežė žuvelę. Dabar jis trumpam išvyko, tačiau liepė tave pamaitinti. Valgyk į sveikatą.
Suvalgė Ružana maistą ir netrukus labai blogai ėmė jaustis. Uošvė ją ragina:
- Prigulk mažumėlę, nusnūsk, gal viskas praeis.
- Ne, mamule, geriau aš eisiu į kiemą prie vartų ir ten lauksiu savo mylimo vyro, savo šeimininko.
Išėjo Ružana prie vartelių, atsirėmė į juos, o skausmas pasidarė nebepakeliamas. Ir vaikelis po jos širdim ėmė smarkiai nerimauti. Atsirėmė Ružana į vartelius ir akimirksniu pavirto šermukšniu. Tokiu gražiu, skaisčialapiu, tuo pat metu pilnu ir žiedų, ir uogų.

Skausmas – nedaloma meilės dalis. Mylint būtina išmokti pakelti skausmą.
Jei meilėje skausmo nėra, nėra nei pačios meilės.

Netrukus į namus grįžo Chelado. Labai nustebo prie vartų išvydęs šermukšnį, kurio anksčiau nebuvo. Pagalvojo nuskinti žydinčią šakelę ir parnešti mylimai Ružanai, tačiau šermukšnis prabilo žmogaus balsu:
- Chelado, čia aš, tavo žmona Ružana. Neskink šakelės, nelaužyk mano kaulelių.
Supratęs, kas atsitiko, Chelado ištiesė savo rankas, apkabino šermukšnio šakas, visa širdimi prigludo prie kamieno ir akimirksniu virto ąžuolu. Susipynė jų šakos neatskiriamai.
Tuo tarpu tėvas laukia grįžtančių sūnaus ir marčios, tačiau nesulaukia. Išeina kieman, pažvelgia į vartus ir nustemba pamatęs ten augančius bei šakomis susipynusius šermukšnį ir ąžuolą, kurių anksčiau nepastebėjo. Akimirksniu suvokė, kas nutiko. Tuoj sušaukė vyriausius čigonus ir šie ėmė klausinėti uošvę, ką ji padarė? Iš pradžių piktoji ragana smarkiai gynėsi, tačiau, išsigandusi čigonų priesaikos, papasakojo visą tiesą. Tuomet čigonų teismas pririšo ją prie eiklaus žirgo uodegos ir išginė žirgą per laukus bei kalnus, kol iš netikėlės išbyrėjo paskutinis kaulelis...
Visais laikais buvo ir yra žmonių, vietoj žuvies atkišančių gyvatę, vietoj gero žodžio ištariančio prakeiksmą. Tai baisu. Tačiau tokie dalykai neturi mūsų gąsdinti ir sustabdyti daryti gera kitiems. Net ir beviltiškiausiose situacijose veskime vieni kitus į laimės salą...

Tėvai, jūsų egoizmas ne retai aštriomis šukėmis paverčia vaikų širdis, sužaloja sielas, atima gyvenimo džiaugsmą.
Per ašaras vaikai nebemato kelio ir, kančios sužlugdyti, galų gale, paseka jūsų pėdomis, šitaip grąžindami skausmą jums.

Jau esu jums pasakojęs apie Ukrainoje besidarbuojantį pastorių Genadij Makhnenko. Noriu pateikti dar porą jo liudijimų apie patirtą laimę...
Pastorius laimingas, ištikimai puoselėdamas ryšį su Viešpačiu, ir su begaliniu pasiaukojimu patarnaudamas žmonėms. Liudijime pastorius prisimena istoriją, kaip vieną vakarą jį pakvietė Piligrimų Respublikos darbuotojai, atliekantys reidą miesto gatvėse. Jie rado 16 metų merginą. Mergina buvo 7 mėnesius nėščia, kamuojama baisios narkotikų abstinencijos, ŽIV infekuota, užsiėmė prostitucija. Kai merginą atvežė į reabilitacijos centrą, ji nieko neįstengė daryti, išskyrus keikti ir visus prakeikinėti. Darbuotojai be perstojo tris paras už merginą meldėsi. Pagaliau ji atsigavo ir atgailavo... Praėjus kuriam laikui mergina pagimdė dukrelę, kuri yra visiškai sveika ir kurią pavadino Bogdana (rus. - Bogom dannaja – Dievo duota)... Ar tai nėra pakankama priežastis būti laimingu?

Tvirtos rankos...
(PNB foto archyvas. 2005 m. rugpjūtis)

Kita istorija nutiko 2010 m. pavasarį. Pastoriui vykstant į Ameriką, jis sužinojo, kur kitados gyveno jo įsūnyto sūnaus motina, žlugusi alkoholikė. Berniukui jau keturiolika metų, iš kurių septynis jis gyvena pastoriaus namuose. Iš namų išėjo, kai jam buvo penkeri.
Kelionės į Ameriką išvakarėse pastorius sėdo į automobilį ir drauge su berniuku išvyko į kitą miestą. Šiaip jau linksmas paauglys, automobiliui artėjant prie miesto, darėsi vis labiau uždaresnis ir tylesnis. Pagaliau rado namą, kuriame kitados gyveno berniuko motina. Deja, namo durys ir langai buvo užkalti. Mėgino belstis, bet niekas neatidarė. Pastorius paklausė kaimynės, ar čia kitados gyveno tokia ir tokia moteris? Kaimynė atsakė, kad gyveno. Pastorius vėl klausia, ar moteris nėra mirusi? Sužinojo, kad gyva ir sveika. Kai pasiteiravo, ar geria, paaiškėjo, kad jau keli metai neprisiliečia prie stikliuko. Taip pat sužinojo, kad ji darbuojasi netoliese esančioje kavinėje.

Tavo mylimoji – rasos lašas ant Viešpaties delno. Nenužerk lašo neatsargiu judesiu.
     Tavo mylimasis – švelnus Dievo atsikvėpimas, nuvilnijantis laukais ir pievomis. Nesislapstyk nuo jo glamonių uolose, kur slypi gyvatės ar skorpionai.
     Tavo mylimoji – šaltinis pagirdantis meile. Neieškok kitų šaltinių, nes jie – apnuodyti.
     Tavo mylimasis – pats gražiausias Dievo sukurtoje Visatoje. Neieškok gražesnių, nes jų veidai pridengti kaukėmis.
     Tavo mylimoji – dieviškasis lopšys, supantis tavuosius vaikelius. Saugok šį lopšį, nes jame slypi tavo paties gyvybė.
     Tavo mylimasis – brangus lyg įstabusis vandenų sietuvos perlas. Didžiausių turtų nelaikyk vertesnių už jį.
     Tavo mylimoji – vaiskus padangių šviesulys. Kol neišleisi jos iš akių, net ir juodžiausią naktį surasi kelią namo.
     Širdies šventovėje įrašyk mylimojo vardą, tuomet jokia jėga nepajėgs jo ištrinti.
     Akių gelmėje įamžink mylimosios atvaizdą ir gundantys šešėliai neužstos mylimosios grožio.
     Tu – mylimoji, verta mylimojo. Dievas jį apdovanojo galia kurti laimę.
     Tu – mylimasis būtinas mylimajai. Antraip neturėsi kam laimės padovanoti.

Pastorius, paauglys jo įsūnis ir kiti pastorių lydėjusieji nuskubėjo į kavinę. Ten sutinka moterį ir klausia, kur rasti tokią ir tokią? „Tai aš!“ – atsako moteris.
- Ar pažįstate šį jaunuolį? - paklausė pastorius, rodydamas į savo įsūnį.
Moteris ilgai į jį žiūrėjo ir galiausiai drebančiu balsu ištarė:
- Saša!..
Po akimirkos jie abu atsidūrė vienas kito glėbyje.
Motina papasakojo, kad jau keli metai nebegeria. Visur bandė ieškoti sūnaus, tačiau niekaip nepavyko. Priežastis, dėl kurios ji liovėsi gerti – Viešpats. Ji įtikėjo Dievą, atgailavo, priėmė Jėzų į savo širdį, nuolat lankė bažnyčią ir nepaliovė melsti, kad Dievas padėtų rasti sūnų.
Viešpats ne tik išklausė jos maldą, bet ir sūnų jai grąžino ne puolusį, o atgimusį Dievo vaiką...
Pastoriui ir visiems drauge su juo dirbantiems tai buvo begalinė priežastis džiaugsmui. Džiaugsmo ašaroms. Ištikimybė Jėzui meilę padaro stipresnę už dvasinę mirtį ir net po kūno mirties ji nesiliauja...
Kiekvienas iš mūsų turime tūkstančius progų dalintis meile ir vesti vieni kitus į laimės salą...

Po darbų galima pailsėti...
(PNB foto archyvas. 2005 m. liepa)

Jokūbas Voraginietis, gimęs 1230 m., žymus šventųjų gyvenimų kronikininkas, apie šventąjį popiežių Grigalių pasakoja, kad Grigalius buvo toks dosnus, turėjo tokią mylinčią širdį ir taip negailėdavo išmal­dos, kad būtinų dalykų parūpindavo ne tik šalia esantiems žmonėms, bet ir toli - ant Sinajaus kalno - gyvenantiems vienuoliams. Jis turėjo susirašęs visų skurstančiųjų vardus ir juos kilniadvasiškai remdavo. Grigalius įsteigė vienuolyną Jeruzalėje ir pasirūpino tenai nepriteklių kenčiantiems Dievo tarnams nusiųsti būtinų dalykų. Taip pat jis kasmet skirdavo kasdienių išmokų po aštuoniasdešimt svarų aukso trims tūkstančiams Dievo tarnaičių. Ir kasdien jis prie savo stalo pasikviesdavo kokių nors piligrimų; kai vieną dieną su jais atėjo toks vienas, o Grigalius pats ketino iš nuolankumo jam ant rankų užpilti vandens ir nusisuko, kad paimtų ąsotį, tai atsigręžęs staiga neberado to, kuriam buvo ketinęs užpilti vandens ant rankų. Ir kai šiuo įvykiu pats sau stebėjosi, dar tą pačią naktį jam apsireiškė Viešpats ir tarė: „Kitomis dienomis mane priimdavai per mano kūno narius, o vakar tas, kurį pri­ėmei, buvau aš pats“...

Jei žmogaus meilę sulygintume su šaltiniu, sužinotume, kad šaltinis turi dugną. Jei sulygintume su upe, patirtume, kad upė turi ne vien dugną, bet ir krantus. Jei sulygintume su neaprėpiamu vandenynu, paaiškėtų, jog jis taip pat turi dugną ir ribas.
Žmogaus meilė ribų neturi tuomet, kuomet ji atsiduoda Dievo meilei.

Visi mūsų gerieji darbai, skatinami meilės – amžini. Juos prisimena žmonės, kuriuos mylėjome, iš kartos į kartą pasakodami apie herojišką kilniaširdiškumą. Tačiau dar svarbiau – meilė išlieka ir Amžinybėje. Mūsų meilės darbų niekuomet nepamiršta Dievas, o kai patys būsime Jo Akivaizdoje, suprasime, kad amžinąją vertę išsaugojo tik tie mūsų darbai, kuriuos įkvėpė meilė. Todėl meilė ne tik stipri kaip mirtis, bet ir už mirtį stipresnė. Ji – amžina, kaip ir amžinas Dievas!

Laimingi supratusieji, kad:
1. išsaugota šeima – tikras nesavanaudiškos meilės įrodymas;
2. laimės saloje meilė stipri kaip mirtis, o Amžinybėje – stipresnė už mirtį;
3. kitam vietoj žuvies atkišdamas nuodingą gyvatę, būsi sugeltas tu ir tavo palikuonys;
4. parodydamas meilę ten, kur pasaulis jaučia pasibjaurėjimą, sutiksi Kristų;
5. net ir didžiausias nusidėjėlis vertas mūsų užtarimo maldoje, kad Dievas apreikštų Jam Gailestingumą.

2010 m. rugpjūtis

Hostingas Serveriai.lt Svetainių kūrimas Dizaineriai.lt Profesionalus Hostingas.lt Dedikuoti.lt serveriai Sertifikatai.lt SSL