Paremkite 2 procentais Aludarių gildija


63 dalis
„Esu gailestingas ir maloningas Dievas“ (Iš 34, 6)

Žodis „gailestingumas“ reiškia geranorišką, kupiną užuojautos požiūrį į įžeidėją to, kuris turi valdžią ir galią. Mes žinome, kad Dievas turi galią pasmerkti mus pragarui kaskart, kai nusidedame. Tačiau Dievas mus stebi ir Jam, kupinam gailestingumo, visų pirma rūpi, kaip mus užjausti, pasigailėti, būti mylinčiu ir geru, ypač tiems, kurie labiausiai nuo Jo nutolo ir patyrė gyvenimo nesėkmes.

Nusidėjėliui didžiausia laimė suprasti, kad Dievas trokšta jo pasigailėti, o ne nubausti.

Prisiminkime pasakojimą iš Išėjimo knygos. Viename iš nuostabių Dievo ir Mozės susitikimų „VIEŠPATS praėjo prieš jį, tardamas:
„VIEŠPATS, VIEŠPATS,
esu gailestingas ir maloningas Dievas,
lėtas pykti, kupinas gerumo ir ištikimybės,
lydintis gerumu lig tūkstantosios kartos,
atleidžiantis kaltę, nusižengimą ir nuodėmę,
tačiau nepaliekantis kaltųjų be bausmės,
bet baudžiantis vaikus už tėvų kaltę
ir vaikų vaikus
lig trečios ir ketvirtos kartos“.
Mozė tuojau pat nusilenkė lig žemės ir pagarbino“ [Dievą] (Iš 34, 6 – 8).

(Rimgaudo Suchankos nuotrauka)

(Rimgaudo Suchankos nuotrauka)

Atverdamas savo savybes, į pirmą vietą Dievas iškėlė gailestingumą, lydintį iki tūkstantosios kartos. Vidutiniškai kartos trukmė tuo metu sudarė apie 40 metų. Gailestingumas „lig tūkstantosios kartos“ tęsiasi 40 tūkstančių metų į priekį, o bausmė – tik 160 metų. Jei paskaičiuosime, kad Mozė gyveno apytikriai prieš kelis tūkstančius metų, galėsime įsivaizduoti, kokios begalinės yra Dievo gailestingumo atsargos. Šio gailestingumo užteks ir mums...
Kartą gyveno nuo gimimo aklas berniukas. Gydytojai atliko sėkmingą operaciją ir berniukas praregėjo. Kai jis pamatė žaliuojantį sodą, mėlyną dangų ir saulę, sušuko:
- O, mama! Kodėl tu man anksčiau nesakei, kad pasaulis toks gražus?!
Motina apsiverkė ir atsakė:
- Aš mėginau tau paaiškinti, tačiau tu neįstengei to suprasti...
Apimtas didžiulio džiaugsmo berniukas ilgas valandas grožėjosi Dievo pasauliu...
Taip nutinka kiekvienam, kurio širdies akys atsiveria. Tuomet neįstengiame paaiškinti, kokį begalinį laimės jausmą patiriame, pažindami Dievo gailestingumą. Tačiau būdami nuo Dievo nutolę, liekame sutemose. Pažinę Jo gailestingumą, įgyjame patį Dievą. Net ir didžiausios nuodėmės neįstengia išplėšti mūsų iš Dievo rankų...
Nepulkime į neviltį dėl nuodėmių. Neatleidžiamų nuodėmių nėra!..
Niekas kitas labiau už pranašą Jeremiją neturėjo aiškesnio Dievo šventumo pažinimo. Kas, skaitydamas Jeremijo knygą, nepastebės jo liūdesio dėl Izraelio išdavystės, maištingumo ir atsitraukimo nuo tikėjimo? Niekas kitas už jį nėra daugiau kalbėjęs apie Izraelio nuodėmes. Tačiau Jeremijas taip pat turėjo atitinkamą Dievo gailestingumo suvokimą...

Žmogus pats save žiauriausiai nubaudžia, atsitraukdamas nuo gailestingojo Dievo.

Netapkime muzikantais, grojančiais viena styga.

Mūsų laikais iškilo didžiulė pamokslavimo šventumo tema problema. Dažnai sakome rūsčius pamokslus apie nuodėmes ir nusidėjėlius, nepalikdami vietos minčiai apie Dievo gailestingumą. Tai labai pavojingas reiškinys. David Wilkerson, o su juo daugelis kunigų ir pastorių, galėtų pasakyti žodžius: kai buvau jaunas pastorius ar kunigas, aš taip neapkenčiau nuodėmės, jog pamokslavimas apie Dievo pyktį buvo vienintelė melodija, kurią mokėjau groti. Tačiau smuikas, turintis tik vieną stygą, niekuomet neišgaus geros muzikos. Atkreipkime dėmesį į nepaprastą ištrauką iš pranašo Jeremijo knygos:
„Tada VIEŠPATS pasakė man: „Maištingoji Izraelio karalystė yra mažiau kalta, negu neištikimoji Judo karalystė. Eik, paskelbk šiaurei šiuos žodžius ir tark:
'Sugrįžk, maištingoji Izraelio tauta, -
tai VIEŠPATIES žodis, -
nebūsiu tau piktas,
nes esu maloningas
, -
tai VIEŠPATIES žodis, -
neapykantos amžinai aš nejaučiu.
Tik prisipažink,
kad esi
kalta
,
nes juk prieš VIEŠPATĮ, savo Dievą,
maištavai,
savo palankumą švaistei svetimiems
dievams
{po bet kokiu kupliu medžiu}
ir mano balso klausyti nenorėjai, - tai
VIEŠPATIES žodis'“.
„Sugrįžkite, atsimetėliai vaikai, -
sako VIEŠPATS, -
nes aš esu jūsų VIEŠPATS“ (Jer 3, 11 – 14).
Dievas šioje vietoje sako: „O Mano vaikai, jums nereikia trauktis ar išeiti. Kuomet jūs nusidedate, prisiminkime, koks Aš buvau švelnus, maloningas ir per visus laikus viską atleidžiantis. Vienintelis dalykas kurio prašau – pripažinkite savo nuodėmingumą ir silpnumą. Tuomet jūs liksite su Manimi. Aš jums atleisiu, jus atstatysiu ir sugrąžinsiu atgal“...

(Rimgaudo Suchankos nuotrauka)

(Rimgaudo Suchankos nuotrauka)

Kažkada skaičiau legendą apie karalių, nusprendusį išeiti iš rūmų ir paprastai gyventi tarp savo liaudies.
Karalius nusiėmė karūną, nusirengė karališkuosius rūbus ir apsirengė paprastais valstiečio rūbais. Palikęs rūmus jis atkeliavo į vieną kaimą ir pasibeldė į pirmas pasitaikiusias duris, kurias atidarė namų šeimininkė. Atvykėlis prabilo:
- Ar galėtumėte mane pamaitinti ir priglausti? Aš už viską atsilyginsiu savo darbu.
Moteris trumpai pagalvojo ir atsakė:
- Atrodai turintis sveikatos ir pasirengęs darbui. Einu pasiklausiu vyro. Manau, kad jis sutiks.
Moteris nubėgo pas vyrą ir netrukus grįžo, sakydama:
- Mano vyras tave priims, tačiau tau už visą prieglobstį teks atidirbti.
Karalius sutiko ir tapo valstiečio padėjėju. Diena iš dienos jis dirbo kartu su šeimininku ir kitais valstiečiais. Niekas neatpažino, kad tarp jų yra karalius.

Kai nuo muitininko Zachiejaus visi žmonės nusigręžė, Jėzus priėmė jį. Kai visi Zachiejų laikė niekinga menkysta ir vagimi, Jėzus išvydo jame pasiklydusį nelaimingąjį, reikalingą išgelbėjimo ir parodė begalinį gailestingumą.

Pasaulis daug labiau pasirengęs išgirsti žinią apie Dievo gailestingumą, nei krikščionys įstengia jį skelbti.

Kartą į tą patį kaimą atžygiavo karaliaus kareiviai, ieškodami žmogaus, pavogusio vynuoges iš karaliaus vynuogyno. Paaiškėjo, kad šis žmogus – tas pats valstietis, kuriam tarnauti pasisamdė karalius.
- Kodėl jį areštavote? Ką jis padarė? – paklausė karalius kareivių.
Kareiviai neatpažinę po kukliu valstiečio apdaru esančio karaliaus, piktai jam atkirto:
- Koks tavo reikalas?! Šis žmogus yra vagis ir nusipelnė bausmės.
Staiga, didžiam kareivių nustebimui, karalius jiems tarė:
- Aš jam atleidžiu. O jei jis ką nors pavogė, aš apmokėsiu jo skolą.
Išgirdę šiuos žodžius kareiviai ėmė juoktis:
- Kas tu toks?! Kaip tu gali atleisti šiam vagiui? Tik vienintelis karalius turi tokią galią!
- Aš esu karalius, - pasigirdo ramus atsakymas.
Kareiviai ėmė dar garsiau juoktis:
- Tu karalius? – šaipydamiesi paklausė. – Įrodyk, kad sakai tiesą!
Ramiai žvelgdamas į kareivių būrį, karalius išsitraukė iš kišenės žiedą ir parodė jį kareiviams. Iš tiesų tai – karaliaus žiedas. Jie atpažino karalių. Jis turėjo visišką galią atleisti apsivogusiam valstiečiui ir padengti jo skolą. Baimė apėmė visus įvykio dalyvius. Visi puolė prieš karalių ant kelių ir jam nusilenkė...

(Rimgaudo Suchankos nuotrauka)


(Rimgaudo Suchankos nuotrauka)

Siųsdamas savo Sūnų, mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, Dievas tapo tarp mūsų apsigyvenusiu Karaliumi. Jėzus Kristus, karalių Karalius ir viešpačių Viešpats, nepaliaujamai vaikšto ir gyvena tarp mūsų, dažnai net nepastebėtas. Jis tetrokšta vienintelio dalyko – kad Jį priimtume, o priėmę patirtume atleidimą už savo nuodėmes. Jėzus nori būti mūsų Draugas. Mums tereikia ne bėgti nuo Jo, o džiaugsmingai atpažinti, įsileisti į širdis ir priimti veltui dovanojamą atleidimą.


Laimingi supratusieji, kad:

1. Dievui rūpi, kaip mus užjausti, pasigailėti, būti mylinčiu ir geru;
2. savo gerumu Dievas lydi mus iki tūkstantosios kartos;
3. kuo labiau prie Dievo priartėjame, tuo geriau pažįstame Jo gailestingumą;
4. mums tereikia tik prisipažinti, kad esame kalti ir gausime atleidimą;
5. Jėzus gyvena tarp mūsų, trokšdamas pasigailėti, o ne pasmerkti.


2011 m. rugsėjis

Hostingas Serveriai.lt Svetainių kūrimas Dizaineriai.lt Profesionalus Hostingas.lt Dedikuoti.lt serveriai Sertifikatai.lt SSL