Paremkite 2 procentais Aludarių gildija


61 dalis
„Visiems visur reikia atsiversti“ (Apd 17, 30)

Kad reikia atgailauti, bylojo ir apaštalai. Pilni Šventosios Dvasios, Jos paraginti, apaštalai kvietė atgailai. Sekminių dieną „tie žodžiai verte vėrė jiems širdį, ir jie ėmė klausinėti Petrą bei kitus apaštalus: "Ką mums daryti, broliai?"“ (Apd 2, 37). Petras nesakė: „Nedarykite nieko, tiesiog pasinaudokite tuo, ką jau atliko Kristus“. Priešingai, „Petras jiems atsakė: "Atsiverskite, ir kiekvienas tepasikrikštija vardan Jėzaus Kristaus, kad būtų atleistos jums nuodėmės, tada gausite Šventosios Dvasios dovaną“ (Apd 2, 38)...
Besistengiančiam praktikuoti malonės gyvenimą, Dievas suteikia gausias Šventosios Dvasios dovanas...
Mūsų koplyčioje po Marijos ikona pagarbiai saugoma šv. Ambraziejaus relikvija. Šio šventojo gyvenimo pavyzdžiai akivaizdžiai įrodo, kokia didžiulė Dievo malonė apsupa teisųjį...

Kalbėdamas apie save apaštalas nebijojo pasakyti, kad tarp nusidėjėlių yra pirmasis. Atgaila suteikė jam galimybę tapti pirmam tarp palaimintų...

Vienas eretikas, aršiausias ginčų dalyvis, užsispyręs ir neatverčiamas į tikėjimą, girdėdamas Ambraziejų pamokslaujant, išvydo angelą, kalbantį jam į ausis žodžius, kuriuos Ambra­ziejus sakė žmonėms per pamokslą. Tai išvydęs, eretikas ėmė ginti tikėjimą, kurį pats persekiojo...
Vienas žynys kvietėsi demonus ir siuntė juos kenkti Am­braziejui, tačiau grįžę demonai papasakojo, kad jie negalėjo prisiartinti ne tik prie jo, bet ir prie jo namų durų, nes ne­įveikiama ugnis visą tą pastatą saugojo taip, kad jie degė net ir stovėdami toli. Tačiau minėtasis žynys, teisėjo kankinamas už kažkokias piktadarybes, šaukė, kad yra dar labiau kankinamas Ambraziejaus...
Vieną demono apsėstąjį, šiam įžengus į Milaną, demonas paleido, o išėjus - apsėdo. Demonas, paklaustas apie tai, atsakė bijojęs Ambraziejaus...
Kitas žmogus naktį įėjo į Ambraziejaus kambarį, norėdamas jį nužudyti durklu, nes tai padaryti prašymais ir pinigais jį buvo paskatinusi imperatorė Justina, tačiau kai dešine ranka iškėlė durklą, kad pervertų Ambraziejų, jo ranka tuojau pat nudžiūvo...

(Kun. Valerijaus Rudzinsko nuotrauka)

Kuomet apaštalas Paulius atsivertė ir tapo pašauktas skelbti Evangeliją pagonims, buvo Jėzaus paragintas: „kad atvertum jų akis ir jie iš tamsybių gręžtųsi į šviesą, nuo šėtono galybės - į Dievą ir, tikėdami mane, gautų nuodėmių atleidimą bei dalį su pašventintaisiais“ (Apd 26, 18). Žinome, kad Paulius apie save sakė: „iš pradžių Damaske ir Jeruzalėje, o paskui visoje Judėjoje ir pagonijoje ėmiau skelbti, kad žmonės atsiverstų, sugrįžtų pas Dievą ir imtųsi tikro atsivertimo darbų“ (Apd 26, 20). Tiems, kurie netiki, skelbiami pranašo žodžiai:
„Atbukink širdį šios tautos, -
jų ausys tokios kurčios,
jų akys tokios aklos,
jog jie negali pamatyti akimis
nei išgirsti ausimis,
nei suprasti širdimi,
kad sugrįžtų ir būtų pagydyti“ (Iz 6, 10).
Tą patį kartoja Kristus:
„Šitos tautos širdis aptuko.
Jie prastai girdėjo ausimis ir užmerkė akis,
kad kartais nepamatytų akimis,
neišgirstų ausimis, nesuprastų širdimi
ir neatsiverstų, ir aš jų nepagydyčiau“. (Mt 13, 15)
Lygiai tokie apaštalų žodžiai:
„Šitų žmonių širdis aptuko,
jie prastai girdėjo ausimis ir užmerkė akis,
kad kartais nepamatytų akimis,
neišgirstų ausimis, nesuprastų širdimi
ir neatsiverstų, ir aš jų nepagydyčiau“ (Apd 28, 27).
Evangelijoje pagal Morkų apie tokius žmones sakoma:
„kad jie
regėti regėtų, bet nematytų,
girdėti girdėtų, bet nesuprastų,
kad neatsiverstų ir nebūtų jiems atleista“ (Mk 4, 12).

Kuo žmogus yra didesnis atgailaujantis nusidėjėlis, tuo stipresnį Dievo gailestingumą patiria, o jį patyręs, pats tampa gailestingumo apaštalu.

Nepaisant šių aiškių bei suprantamų Šventojo Rašto žodžių, kai kurie žmonės tvirtina, kad Dievo kvietimas atgailai nėra skirtas tiems, kurie gyvena vadovaudamiesi Naujuoju Testamentu. Tačiau Apaštalų darbuose užrašyta: „Ir štai Dievas nebežiūri anų neišmanymo laikų, bet dabar skelbia žmonėms, jog visiems visur reikia atsiversti“ (Apd 17, 30). Apaštalas rašo: „Iš pradžių Damaske ir Jeruzalėje, o paskui visoje Judėjoje ir pagonijoje ėmiau skelbti, kad žmonės atsiverstų, sugrįžtų pas Dievą ir imtųsi tikro atsivertimo darbų“ (Apd 26, 20).
Kai kas tvirtina, kad Biblijoje nėra daug raginimų atgailauti. Tai – netiesa. Tokių raginimų labai daug: „Mat liūdesys pagal Dievo valią per atgailą atveda į išgelbėjimą, ir to netenka gailėtis; o šio pasaulio liūdesys veda į mirtį“ (2 Kor 7, 10). Apaštalas savo mokinį Timotiejų ragina „švelniai aiškinti prieštaraujantiems, - rasi Dievas duos jiems atsiversti, pažinti tiesą“ (2 Tim 2, 25).

(Kun. Valerijaus Rudzinsko nuotrauka)

„Po saule nėra nieko nauja!“ (Koh 1, 9). Jokia naujiena, kai išgirstame balsus, tvirtinančius, kad išgelbėjimui nereikalinga atgaila. Toks išbandymas – rimtas piktojo ginklas, tik įvilktas į naują rūbą. Vargas tiems, kurie patiki velnio melu. Kad Dievas liautųsi reikalauti atgailos iš tų, kurie Jam nusikalto, Jis Pats turėtų išnykti. Tačiau tiesa aiški: atsiversk arba dek – atsiversk nuo savimeilės ir savivalės, atsiversk nuo sudaužytos širdies į Dievą, ieškodamas Jo gailestingumo Kristuje. Atsiversk, kad patiktum Dievui ir Jam tarnautum, priešingu atveju laukia amžinos kančios...
Kiekvienas iš mūsų turime slaptų nuodėmių. Tačiau slaptos jos atrodo tik žmogaus akiai. Nuo Dievo neįmanoma paslėpti jokios nuodėmės. Žmogus, atrodytų, gyvena puikų gyvenimą, tačiau neišpažintos nuodėmės tampa tarsi akmuo, tempiantis į dugną...

Tvarkykime savo gyvenimą taip, kad nuodėmės atspindėtų ne mūsų menkumą, o Dievo gailestingumą.

Vienose tarptautinėse irklavimo varžybose nutiko toks dalykas. Daugelis sirgalių spėjo, kad laimės ta irkluotojų komanda, kuri savo pergalėmis buvo garsi visame pasaulyje. Tačiau koks didžiulis tapo publikos nusivylimas, kai jų numylėtiniai, tvirti, garsūs ir draugiški, šįkart finišą pasiekė paskutiniai. Vargšai irkluotojai stengėsi iš visų jėgų, deja, jokios pastangos nepadėjo. Žiūrovai švilpė ir šaukė, trypė kojomis ir mojavo vėliavėlėmis, tačiau naudos jokios. Irkluotojai ištraukė valtį į krantą. Jie buvo pervargę ir niekaip neįstengė patikėti savo nesėkme. Ėmė aiškintis nesėkmės priežastis.
Atidžiai apžiūrėję valtį, priekinėje dalyje surado pririštą milžinišką akmenį. Kažkas, nenorėdamas jų pergalės, slapčia atliko šį piktą darbą. Tuomet visiems tapo aiški jų pralaimėjimo priežastis...

(Kun. Valerijaus Rudzinsko nuotrauka)

Aš visuomet širdyje reiškiu begalinę padėką Dievui už Atgailos Sakramentą. Gyvenantieji Pilnų namų bendruomenėje stengiamės atlikti išpažintį ne rečiau kaip kartą savaitėje. Tai padeda tobulėti, išsaugoti vidinę ramybę, gyventi malonės gyvenimą. Linkiu kiekvienam tai patirti ir visuomet, pasitikinti Dievo gailestingumu, budėti, kad sąžinės neslėgtų jokie akmenys...


Laimingi supratusieji, kad:

1. jei norime, kad nuodėmės būtų atleistos, turime atsiversti ir atgailauti;
2. tikintys Kristų ir Jo atsiprašantys visuomet gauna nuodėmių atleidimą;
3. liūdesys per atgailą veda į išgelbėjimą;
4. gyvenimas be atgailos veda į pražūtį;
5. besistengiančiam gyventi Dievo malonėje, Dievas suteikia gausias Šventosios Dvasios dovanas.


2011 m. rugpjūtis

Hostingas Serveriai.lt Svetainių kūrimas Dizaineriai.lt Profesionalus Hostingas.lt Dedikuoti.lt serveriai Sertifikatai.lt SSL