Paremkite 2 procentais Aludarių gildija


6 dalis
„Palaiminti liūdintys: jie bus paguosti“ (Mt 5, 4)

Šį pamąstymą norėčiau pradėti ištrauka iš Motinos Teresės Dienoraščio:
„Kartą Australijoje nuėjau į vieno vienišo žmogaus namus ir paklausiau jo: „Ar leisite man sutvarkyti Jūsų namus?“ Tas man atsakė: „Man gerai taip“. O aš atkirtau: „Jausitės geriau, jeigu leisite man išvalyti“. Tada man lei­do išvalyti savo namus. Tvarkydama viename kambario kampe pamačiau apdulkėjusią lempą. Paklausiau jo: „Ar neuždegate lempos?“ Jis man pasakė: „O kam? Jau daug metų niekas neateina manęs aplankyti... daug metų“. Tada pasakiau: „Jeigu Jūsų ateis aplankyti seserys, ar uždegsite lempą?" Jis atsakė: „Taip“. Tada nuvaliau lempą. Seserys ėmė lankytis jo namuose ir lempa neužgesdavo. Aš visiš­kai jį užmiršau. Po dvejų metų gavau iš jo žinių, jis sakė: „Pasakykite mano draugei, kad ta šviesa, kurią ji uždegė mano gyvenime, dar vis žiba“...

Imk šį kryžių...
(PNB foto archyvas. 2010 m. kovas. Noviciato apeigos)

Palaimos nešimas nuliūdusiems ar paliestiems vargo – tai tikroji krikščioniškojo gyvenimo realizacija praktikoje. Be šios realizacijos buvimas krikščioniu nėra išbaigtas. Kas be ko, tokio pašaukimo suvokimas bei įgyvendinimas nežada lengvo ar paviršutinio gyvenimo, tačiau būtent toks pašaukimas, - savęs paaukojimas ant kitų laimės aukuro, - yra tikras. Prisiminkime šventąjį Alfonsą...

Daug dalykų jungia žmones. Tačiau gražiausia jungtis – širdies ryšiai. Jie dažnai tampa tvaresni už kraujo ryšius.

Jei išties ką nors mylime Viešpatyje, meilė mumyse neužges net ir tuomet, jei bus atstumta.

Prieš tapdamas kunigu, Alfonsas buvo garsus advoka­tas. Jau tada jis troško tarnauti vien tiesai ir nesiimdavo jokios bylos, jei nebūdavo įsitikinęs jos teisėtumu. Pasi­bjaurėjęs parsidavėliškais ir šališkais teismais, jis atsisakė advokato mantijos. Tapęs teologu ir vyskupu, virto ga­lingu vargšų užtarėju ir „sąžinės advokatu“, kovojusiu prieš įstatymų vergiją. Alfonsas nesiekė garbės ir paaukštinimo tarnyboje, savo naująją „karjerą“ pradėjo kaip Neapolio valkatų ir benamių sielovadininkas. Jis būrė žmones į vakarines maldos mokyklas ir maldos grupes, prie kurių kūrimo tie vargetos patys aktyviai ir kūrybin­gai prisidėdavo. Jo pastoracinis genijus pirmiausia atsi­skleidė per pagarbą vargšams ir atstumtiesiems. Alfonsas de Liguori ir jo bendraminčiai, be trijų klasikinių neturto, skaistu­mo ir paklusnumo įžadų, įsipareigojo teikti pirmeny­bę vargšams ir nuskriaustiesiems. Tokia šventojo laikyse­na primena Jėzaus Krikštą Jordane ir kojų mokiniams plovimą. Dėl savo nepaliaujamos kovos prieš sustabarė­jimą ir sąžinės laisvės suvaržymus Alfonsas buvo smar­kiai užsipuolamas ir visaip plūstamas: visai normalu!..
Studijuodami įvairiais istorijos tarpsniais krikščionių persekiojimų kronikas, ne retai atrandame, kad vienas iš motyvų persekiojimui buvo nepakantumas krikščionių uolumui vykdant artimo meilės darbus. Tiesa, mūsų krašte gyvename sąlyginai ramiais laikais. Krikščionių persekiojimo lyg ir nejuntame. Tačiau tai nė kiek nesumenkina bet kurio iš mūsų veiklos Bažnyčioje. Niekas jokiomis aplinkybėmis neatleidžia nuo šios atsakomybės...

Nekalbėk kitam apie Dievą, jei tavo širdis užrakinta meilei.

Laimės patirsime tiek, kiek kitiems padėsime tapti laimingiems.

Teologas Bernard Häring pasakoja: „Pirmaisiais krikščionybės amžiais vyskupas aptarnau­davo beveik tiek pat tikinčiųjų, kiek jų yra šiandieni­nėje parapijoje arba parapijų junginyje. Jo aptarnaujami plotai apytikriai atitiko dabartines parapijas. Be to, pir­maisiais trimis krikščionybės amžiais vyskupas buvo „kandidatas“ į kankinius. Netgi drįsčiau teigti, kad kan­kinystė kunigo pašaukime buvo svarbiausia: vyskupas buvo liudytojas, jei prireikdavo, liudijo net krauju. Pa­sirengimas liudyti krauju buvo tam tikras „įšventinimas“, primenantis Jėzaus Krikštą Jordane. Bendruomenės arba vietos vyskupų (visų tos vietovės kunigų) išrinktasis ir įšventintasis suvokdavo, kad savo tikintiesiems įsipa­reigoja liudyti nepalaužiamą tikėjimą Prisikėlimu net ir gyvybės kaina. Kunigo - kankinio įvaizdis atsinaujindavo ir atgydavo beveik visais vėlesniais amžiais, patyrus krikščionių persekiojimus. Kaip tik tokiomis aplinky­bėmis tikėjimo liudytojai labiausiai ir atsiskleidžia, o prisiėmę kunigo ar vyskupo tarnystę ir pasirengę iškęs­ti visus sunkumus, priešiškumą, persekiojimus, - pri­reikus ir kankinystę, - tampa kunigais - išpažinėjais arba vyskupais – išpažinėjais“... Tai išpažinėjai, kurių ištikimybė Kristui nuostabiausiu būdu atsiskleidžia per ištikimybę esantiems ašarų klonyje...
Šią vasarą žiūrėjau puikų video pamokslą, kurį man atsiuntė bičiuliai iš Amerikos. Pamokslavo šaunus, kažkurios protestantų Bažnyčios pastorius Genadij Makhnenko iš Mariupolio miesto Ukrainoje. Pamokslą pastorius pradėjo liudijimu apie save.

Jei artimo kančia nepriverčia smarkiau plakti tavo širdies, vadinasi tu jos nebeturi. Jei tavo akys neregi kito ašarų, vadinasi esi aklas.

Būdamas jaunuolis jis augo alkoholikų šeimoje. Tokia padėtis jį smarkiai slėgė. Svajojo, kad kada nors  turės pinigų ir padės tėvams išsigydyti. Deja, niekas nepadėjo. Puolusiuosius į alkoholizmo liūną tėvus išgelbėjo tik vietos pastoriaus skelbiama Evangelija. Pastorius nesibodėjo dirbti su alkoholikų šeima. Tai išvydęs jaunuolis įtikėjo ir pats nuo ankstyvos jaunystės tapo pastoriumi. Tėvo atsivertimas jam tapo dideliu stebuklu. Po kurio laiko jo motina susirgo insultu. Jaunuolis su sese prašo sergančią motiną padainuoti kaip vaikystėje, - motina nereaguoja; prašo pasekti pasaką, - motina nereaguoja. Prašo pasimelsti, o tuomet motina, paėmusi abu vaikus už rankų, sukalbėjo Tėve mūsų maldą. Mirė būdama krikščione. Sesuo taip pat buvo alkoholikė, tačiau Dievas ir ją išgelbėjo...
Šis pastorius įkūrė didžiausią buvusioje TSRS reabilitacijos centrą, kurį pavadino Piligrimų Respublika. Centras skirtas vaikams narkomanams, benamiams, našlaičiams. Jų likimus įtakoja Evangelija. Šio pastoriaus bažnytinei bendruomenei priklauso apie 40 reabilitacijos centrų Ukrainoje ir Rusijoje. Kiekvieną rytą ten besiglaudžiantieji atsikelia ne gatvėje, o maldoje. Ten nėra garsių blaivėjimo programų, tačiau yra Evangelija. Nuostabiausia tai, kad įtikėjimas ir krikščioniškas gyvenimas – beveik šimtaprocentinis. Žurnalistai klausia, kur slypi sėkmė? Pasirodo, kad nėra jokių metodikų ar vaistų. Vienintelė gelbstinti jėga – Evangelija...
Evangelija – tai Dievo malonės jėga, atverianti žmogaus širdyje duris į dvasios aukštumas, prikelianti kenčiantį iš bet kokio skausmo, dovanojanti atsakymus į visus klausimus. Kai ją priimame su nuolankumu bei pasitikėjimu, ji visuomet mūsų gyvenime ima veikti, teikdama nuostabias permainas. Jos gelmės neišmatuojamos ir joje slypintys Dievo turtai neišsemiami. Visų laikų žmones Evangelija maitina stebuklingu maistu, kuris visuomet pasidaugina ir kurio niekam niekuomet nepristigs. Joje kiekviename puslapyje rasime nuorodų į laimės salą...

Kokia keista prieštara, slypinti daugelio širdyse: tobulybė slepiama, o ydos nesulaikomai veržiasi į paviršių. Sutikau ne vieną, kuriam pasisakyti, kad jis meldžiasi – gėda. Tačiau girtis nuodėme – pasididžiavimas.

Tarnaudamas Dievui Jo laimės nepadauginsi, tačiau savo laimės salą atrasi. Tarnaudamas pasauliui padidinsi jo nuodėmę ir savo paties sielą nustumsi į ašarų slėnį.

Taigi, šįkart išanalizuokime dar vieną laimės receptą. Jėzus apie jį taip sakė: „Palaiminti liūdintys: jie bus paguosti“ (Mt 5, 4).
Išstudijavę visus bažnytinius raštus ir remdamiesi asmenine patirtimi, atrasime, jog šie žodžiai – gryniausia tiesa.
Kristus sako: jei norite laimės, pirmiausia atlikite viską, kad Aš būčiau jums reikalingesnis už viską pasaulyje, o po to – keliaukite į ašarų šalį, į liūdesio šalį, į žmonijos skausmų bei kentėjimų šalį. Palaiminti liūdintys. Palaiminti verkiantys, t.y. tie, kurie drąsiai žengia į vargo šalį, į tragedijos, vienatvės, nevilties šalį, į netikėjimo šalį.
Patys prisipildę Dievo, neškime Jį į kitų, ypač vargo ištiktų, žmonių gyvenimus.
Pirmuosius krikščionis vadino Dievo nešėjais. Išties geras pavadinimas. Mūsų tikslas – tapti Dievo malone pripildytais indais ir nešti Viešpaties palaiminimus į kitų žmonių gyvenimus.

Procesijoje drauge su stačiatikiais palydime Marijos Karalienės ikoną
(PNB foto archyvas. 2010 m. kovas. Vilnius)

Pasaulis moko: nori laimės, - bėk kuo toliau nuo skausmo, ašarų nelaimių. Kristus moko: nori laimės, - eik ten, kur neįmanoma gyventi be ašarų, kur sunku išbūti ir į ten nešk Viešpatį. Kai pamatysi geras permainas, tapsi laimingu žmogumi.
Man patiko minėtas pastorius Genadij, tvirtinantis, kad yra pats laimingiausias žmogus pasaulyje. Jis verkia nuo laimės priepuolių...
Kiekvienas Dievo vaikas yra laimingas, nes Dievas atnaujina su atgimusiu žmogumi santykį ir visuomet to žmogaus gyvenime Dievas yra svarbiausias. Pamokslavęs pastorius nuoširdžiai ir pagrįstai tvirtino esąs laimingas, nes daug metų tarnauja lengvindamas žmonių skausmą. Kai kaskart kažkas keičiasi gėrio kryptimi, - jis laimingas...
Kai du narkomanai prieš dešimtmetį apsilankė jo namuose, nutiko taip, kad vienas iš tų narkomanų šiandien vadovauja kone didžiausiam reabilitacijos centrui visoje Rusijoje. Pastorius pagrįstai laimingas, nes tame yra jo pastangų dalis. Jis buvo laimingas, kai neseniai sutiko šį naujam gyvenimui prisikėlusį jaunuolį ir jį apkabino. Tai buvo laimė, plaukianti iš vienos dvasios ir vienos širdies.
Pastorius įsūnijo 26 vaikus. Tai daro jį laimingą. Tie žmonės, kurie net nenori pažvelgti į našlaitį ar nelaimingą, ieškodami vien asmeninės šeimyninės laimės, laimės nesuranda, jos nesukuria, o tik daugina nelaimes.
Per pastoriaus Genadij įkurtą Piligrimų respubliką perėjo pustrečio tūkstančio paauglių. Pastorius įdėjo milžinišką indėlį į gerą pasikeitusių jaunuolių likimuose. Kiekvienas, kuriam buvo paskelbta Geroji Naujiena, skelbėjui tampa laimės priežastimi...
Vienas iš pastoriaus įsūnytų sūnų, Andriejus, šventė amžiaus dvidešimtmetį. Andriejų į reabilitaciją atvežė, kai jam buvo 12 metų, o rūsiuose jis gyveno nuo 6 metų. Jo motina kažkada buvo žymi cirko artistė. Gyveno labai puikiai. Tarybiniais laikais turėjo kambarinę ir net asmeninę sargybą. Deja, žymioji cirko artistė, vaiko motina, prasigėrė. Ačiū Dievui, prieš mirtį reabilitacijos centro darbuotojų dėka spėjo atlikti atgailą. Girtuoklis jaunuolio tėvas dingo be žinios. Greičiausiai mirė. Didžiausia tikimybė, kad jį suėdė žiurkės, kaip ir daugybę benamių. Vyresnysis Andriejaus brolis pasikorė. Dar vienas brolis išprotėjo... Taigi, Andriejus tapo pastoriaus įsūniu. Jo gimtadienyje pastorių ištiko laimės priepuolis. Visi Andriejaus draugai – nepriekaištingi krikščionys. Andriejus puikiai užbaigė muzikos mokyklą ir Bažnyčioje atlieka šlovintojo tarnystę. Taip pat pats rašo giesmes, ir tokias gražias, tokias Dievo įkvėptas, kad jas jau pradeda giedoti viso pasaulio krikščionių bažnyčios. Kai per gimtadienį pastorius jį apkabino, vaikinas jam į ausį pasakė: „Ačiū, tėveli“. Tie du žodžiai brangesni už viso pasaulio auksą. Jie daro žmogų laimingą...

Mūsų dienomis daug dėmesio skiriama angelams.
Jie piešiami, lipdomi, drožiami... O kas iš tiesų yra angelai?
Ar susimąstome?..
Angelai – tavo rankos, ištiestos padėti kiekvienam,
laukiančiam tavo pagalbos!

Iš pastoriaus įkurtų centrų išeina daug pastorių, pamokslininkų, misionierių, šlovintojų, Bažnyčios tarnautojų. Savaime suprantama, kad pastorius patiria laimę, nes visame tame yra jo pastangų indėlis. Tie, kurie buvo kitados dugne, šiandien skelbia Evangeliją ir tai daro juos laimingus. Visas pasaulis su visais savo turtais neįstengs padovanoti tokios laimės...
Kad gyvenimą būtų lengviau atiduoti Viešpačiui per sutinkamus ašarų slėnio žmones, stabtelkime prie Jėzaus pavyzdžio. Teologas Bernard Häring pastebi: „Reikėtų dar gerai pamąstyti, kodėl Jėzus leidosi Jono pakrikštijamas. Aš šiame apsisprendime įžvelgiu Jėzaus, kaip „Žmogaus Sūnaus“, kaip „vieno iš mūsų“ apsireiškimo kulminaciją. Įžvelgiu ir visa pranokstantį Jo, kaip Išganytojo, solidarumo su mumis, „vargšais nusidėjėliais“, ženklą. Jis yra tas, kuris neša mūsų naštą ir mus užstoja. Jis tas, kuris padaro įmanomą visišką atsivertimą, kurį skelbė Jonas.

Verbų sekmadienis mūsų koplyčioje
(PNB foto archyvas. 2010 m. kovo 4 d.)

Sąmoningas ir laisvas [...] pasirinkimas bus iki galo įprasmintas tik tada, kai ištarę ryžtingą „taip“, tapsime solidarūs su Išganytoju, kai būsime visiškai pasirengę sekti Juo ir su Juo nešti kitų naštas.
[...] Jėzus paprašo Joną, pranašą ir kunigo sūnų, kad tas Jį pakrikštytų Jordane. Jono Krikštas – Jėzaus visuotinio solidarumo su tais, kurie ryžtingai keičia kryptį, t.y. grįžta prie sandoros su Dievu ženklas [...]. Jėzus yra Sūnus ir mūsų Brolis, ištaręs tvirtą „taip“ savo pašaukimui būti kenčiančiu, taikiu, gydančiu Dievo tarnu, „taip“, kurį ištikimai paliudija Tėvas [...]. Jėzus palieka Žodį, paliudytą savo veikla ir kentėjimu: „Juk ir Žmogaus Sūnus atėjo, ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti“ (Mk 10, 45). Šios žemės galingieji valdo kitus, dažnai darydami jiems žalą, o sau pasisavindami prašmatnius titulus. „Tarp jūsų yra ne taip! Kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebus jūsų tarnas...“ (Mk 10, 43). Pamąstykime gerai: Jėzus tai ne vien sako, Jis pirmas rodo Dievo Tarno pavyzdį ir tarnauja visų išganymui [...]. Mums, krikščionims, [...] ši dieviškoji pedagogika taps savastimi tik tada, kai visiems žmonėms dovanosime išankstinį pasitikėjimą taip, kaip Dievas mums teikia savo išankstinę malonę [...]. Kaip krikščionys [...] negalime turėti dalies Jėzaus paslaptyje ir pasiuntinybėje, jei, apimti nuostabos, neleidžiame Jam nuplauti mums kojų ir po to nesiryžtame plauti kojų vieni kitiems, t.y. vienas kitam tarnauti“...
Gerai įsidėmėkime: patarnaudami kitiems, tampame jų laimės dalininkais, o tuo pačiu Paties Dievo laimės dalininkais...

Dievui reikia tavo rankų,
kad Jis galėtų nušluostyti ašaras verkiančiam.

Didžiausi mūsų lobiai ne tie, kuriuos sukaupėme,
bet kuriuos išdalinome.

Ne vienas iš atvykstančiųjų į mūsų koplyčioje sekmadieniais rengiamas pamaldas tvirtina, kad pateko į laimės salą. Daugeliui čia labai gražu ir gera. Tačiau noriu pasakyti, kad bet kuris į čia atvykstantis turi nuosavą indėlį sukurtame grožyje bei palaimos atmosferoje. Aukomis ir maldomis jūs įnešėte indėlį. Todėl ši koplyčia nėra tik Pilnų namų bendruomenės nuosavybė. Tai - maldos namai Lietuvai. Namai, pastatyti už Lietuvos žmonių aukas, sklidini Lietuvos žmonių maldų. Viešpats į mano širdį įrašė mintį, kad tai, kas bus kuriama, turi būti kuriama Jo garbei, ir kuo Jo garbei nuoširdžiau bus panaudoti žmogiškojo talento bei galimybių resursai, tuo labiau visi bus palaiminti... Net ir geriausią maistą tenka suvalgyti, o juk daugelis vakare nebeprisimename, ką ryte valgėme pusryčiams! Net ir puikiausią rūbą sunešiojame ir atėjus metui išmetame. Tačiau tai, ką sudedame į Dievo namus, išlieka ilgam. Beveik visuomet tie dalykai tampa ilgaamžiškesni už mūsų žmogiškąjį gyvenimą. Tuo labiau, kad per tai, ką atnešame norėdami pagerbti Viešpatį, įdedame indėlį Dangaus Karalystės banke. Todėl aš džiaugiuosi, kad Dievas leido man pasirinkti tokią misiją. Tai man teikia laimę. Žinau, kad mūsų koplyčioje nėra pigių butaforinių daiktų, skirtų Dievo garbinimui ir liturgijai. Žinau, kad tą, ką įstengiame sukurti geriausia, tą ir padarome. Dėl to džiaugiuosi, dėl to tesidžiaugia visi pas mus atvykstantieji, nes visame tame yra jų dalis...

Laimingi supratusieji, kad:
1. pats gražiausias mūsų gyvenimo laikas – atiduotas kitų gėriui;
2. Dievas be perstojo laukia mūsų paguodos nuliūdusiuose, nelaiminguose, vargšuose;
3. Dangaus Karalystė prasideda ašarų klonyje;
4. mūsų asmeninė gyvenimo sėkmė priklauso nuo to, kiek būsime gera atlikę kitiems;
5. širdis pabuvojusi ašarų klonyje niekuomet nepristigs tikėjimo.

2010 m. liepa

Hostingas Serveriai.lt Svetainių kūrimas Dizaineriai.lt Profesionalus Hostingas.lt Dedikuoti.lt serveriai Sertifikatai.lt SSL