Paremkite 2 procentais Aludarių gildija


59 dalis
„Teatsileidžia surambėjusios jūsų širdys“ (Jer 4, 4)

Kas yra atgaila?
Tikra atgaila kyla, kai
1. nuodėmę pažįstame visa širdimi,
2. kai nuodėmės baisumą įvertiname atgailos akimis,
3. kai suprantame, jog darydami nuodėmę, atsisakome Dievo valdžios ir atmetame Jo reikalavimus.

Kokie laimingi žmonės, pasitikintys Dievo gailestingumu! Net ir nusidėję jie visuomet suranda jėgų pulti į Tėvo glėbį, kuriame išnyksta visos nuodėmės.

Kad šis supratimas ateitų, reikia Šventosios Dvasios darbo žmogaus širdyje. Todėl mums būtinas
  • šventos baimės perteklius,
  • neapykanta nuodėmei,
  • gilus gailestis, kad nusidėjome,
  • sakramentinis nuodėmės išpažinimas per kunigą Dievui
  • ir iš širdies gelmių kylantis troškimas nuodėmės atsisakyti.
  • Dievas tol mums neatleis, kol šių dalykų nesuprasime, nepajusime ir neatliksime.

    Net ir sunkiausiomis nuodėmėmis nusidėję, visuomet išsaugokime sieloje „gerojo“ piktadario, nukryžiuoto kartu su Jėzumi, šauksmą: „Pasigailėk manęs, nusidėjėlio!“ Tuomet patirsime atleidimo pažado išsipildymą...

    Kiekvienas, norintis sužinoti, ką apie tai sako Šventais Raštas, atras, kad šių dalykų mokė Mozė, pranašai, Kristus ir Jo apaštalai. Štai ko Dievas reikalavo apsivalymo dieną: „Bet jei kas elgdamasis savavališkai, vietinis ar ateivis, užgautų VIEŠPATĮ, toks žmogus bus pašalintas iš tautos. Dėl to, kad paniekino VIEŠPATIES žodį ir sulaužė jo įsakymą, toks žmogus turi būti pašalintas. Kaltinti jis gali tik pats save“ (Sk 15, 30 – 31).
    Atlikus visus aukščiau išvardytus veiksmus, būtina pasitikėti Dievo gailestingumu.

    (Kun. Valerijaus Rudzinsko nuotrauka)

    Jonitų kunigas Pascal Haegel taikliai pastebi, kad Gailestingumas mus atgimdo, ir tada praeities nebereikia nešiotis ant kupros, kaip vėžliui savo namuko. Paprastai savo ankstes­nius poelgius nešiojamės su savimi, ir žmonės nesibodi mums juos priminti negalvodami, kas nuo to laiko galėjo įvykti mūsų sieloje: „Prisidirbai — teks susimokėti“. Ir kas akimirką mūsų egzistencija darosi vis sunkesnė.
    Teisingumo požiūriu, išeities nėra, nes matome vedamą nepriekaištingą apskaitą. Tada į galvą ateina Šventojo Rašto žodžiai: „Man labai skaudu! Pulkime į Viešpaties rankas, nes didis jo gailestingumas; į žmonių rankas aš nepulsiu“ (2 Sam 24, 14). Jau geriau patekti į Dievo rankas. Suprantate kodėl? Nes gailestingumas, jei atgailodami atnešame savo praeitį ir priimame atleidimą, sudegina ją dieviškąja meile. Gailestingumas grąžina laiką, kurį mums, laimei, leidžia patirti „gerasis“ nusikaltėlis. Jo gyvenimas tikrai nebuvo pats garbingiausias. Galbūt jis buvo net koks žmogžudys. Girdėjote Jėzaus atsakymą į nusikaltėlio prašymą: „Prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę“ - „Dar šiandien su manimi būsi rojuje“ (Lk 23, 42 – 43). Kaip tai įmanoma? Nes šis „gerasis“ nusikaltėlis geru tapo ant kry­žiaus, kabėdamas šalia Nukryžiuotojo ir atpažindamas jame Išganytoją. Ant kryžiaus jis tapo naujagimis. Visas jo, nusikaltėlio, raukšles išlygino tikėjimas Jėzaus meile...

    Didžiausia malonė, kurią Dievas dovanoja nusidėjėliui – atleidimo viltis. Reikia tiek nedaug. Tik patikėti ir priimti atleidimą...

    Tačiau be galo apgailėtini žmonės, nesigailintys dėl savo nuodėmių...
    Įsigilinkime, ką Dievas kalba šiose Šventojo Rašto Senojo Testamento eilutėse:
    Kol aš neišpažinau {nuodėmės},
    mano kaulai dilo nuo mano nuolatinių dejonių
    .
    Juk dieną ir naktį mane slėgė tavo ranka, -
    man jėgos išseko kaip nuo vasaros karščių.
    Tada išpažinau tau savo nuodėmę,
    nebeslėpiau savo kaltės.
    Tariau: „Išpažinsiu savo nusikaltimus VIEŠPAČIUI“, -
    ir tu, atleisdamas man nuodėmę, pašalinai kaltę“ (Ps 32, 3 – 5).
    Kas slepia savo kaltes,
    nesusilauks sėkmės,
    o kas jas išpažįsta ir nebenusikalsta, ras
    gailestingumo
    “ (Pat 28, 13).
    „Apipjaustykite savo širdis
    VIEŠPAČIUI,
    teatsileidžia surambėjusios jūsų širdys [...],
    idant mano pyktis neužsipliekstų kaip ugnis
    ir nesileistų užgesinamas dėl jūsų nedorų
    darbų“ (Jer 4, 4).

    (Kun. Valerijaus Rudzinsko nuotrauka)

    „Todėl aš teisiu jus kiekvieną pagal jo kelią, Izraelio namai, - tai Viešpaties DIEVO žodis. Grįžkite ir gręžkitės nuo savo nusikaltimų, - tenebūna jie daugiau jums proga parpulti. Meskite nuo savęs visus nusikaltimus, kuriais nusikaltote, kurkite sau naują širdį ir naują dvasią. Kodėl gi norite mirti, Izraelio namai? Aš netrokštu nė vieno mirties, - tai Viešpaties DIEVO žodis. Grįžkite ir būkite gyvi!“ (Ezek 18, 30 – 32).
    „Vėl grįšiu į savo vietą, kol jie suvoks savo kaltę
    ir ieškos mano veido.
    Savo varge jie maldaus mano malonės“ (Oz 5, 15).
    „„Tačiau net dabar, - tai VIEŠPATIES
    žodis, -
    grįžkite pas mane visa savo širdimi, -
    pasninku, verksmu ir raudojimu, -
    perplėškite sau širdį,
    o ne drabužius
    ".
    Grįžkite pas VIEŠPATĮ, savo Dievą,
    nes jis maloningas ir gailestingas,
    kantrus ir kupinas gerumo,
    pasiruošęs atleisti, o ne bausti
    .
    Kas žino, kad jis vėl neatleis
    ir neatsiųs palaiminimo -
    grūdų atnašų ir liejamųjų aukų
    VIEŠPAČIUI, jūsų Dievui?
    Pūskite ragą Zione,
    pasninką,
    sušaukite iškilmei bendriją!
    Sutelkite tautą,
    paaiškinkite susirinkimui,
    sukvieskite senelius,
    surinkite mažutėlius,
    net žindomus kūdikius.
    Jaunikis tepalieka savo kambarį
    ir jaunoji - savo pavėsinę.
    Tarp prieangio ir aukuro
    teverkia kunigai, VIEŠPATIES tarnai.
    Tesako: „Pasigailėk, VIEŠPATIE, savo tautos,
    nepadaryk savo paveldo pajuoka,
    priežodžiu tautoms.
    Kodėl tautos turėtų sakyti:
    'Kur yra jų Dievas?'“
    Tuomet VIEŠPATS pajuto pavydą
    dėl savo krašto
    ir pasigailėjo savo tautos“ (Joel 2, 12 – 18)...

    Kai nuodėmės sutemos apgaubia mūsų gyvenimą, nepamirškime, kad Viešpats ieško mūsų ir rūpinasi labiau, negu teisiaisiais. Jam nepastoja kelio nei kalnai, nei bedugnės, nei erškėčiai, nei mirtis. Todėl leiskime Jam mus pagydyti, apraišioti žaizdas, ir ištarti, kaip Jis mus myli...

    Netrukus po to, kai JAV prezidentas Linkolnas paskelbė laisvę vergams, viena ponia, lankydama Pietines Valstijas, sutiko juodaodę, kuri ir toliau vergavo savo ponui, atlikdama pačius sunkiausius darbus. Ji tiesiog nežinojo, kad juodaodžiams suteikta laisvė. Tiesa, jis prisiminė, kad apie tai buvo kalbama, tačiau jos šeimininkas ir daugelis kitų baltaodžių pasistengė įtikinti ją, kad viskas tėra gandai ir melas, todėl ji ir tęsė savo vergovę. Kai ji aiškiai sužinojo, kad daugiau nebėra vergė, ji tuo pasinaudojo ir išėjo į laisvę...
    Dauguma žino, kad Dievo Sūnus visus tikinčiuosius išlaisvino iš vergovės velniui ir nuodėmei. Kodėl tuomet kai kurie lieka vargingoje nuodėmės vergovėje? Pasinaudokime mūsų teise ir eikime į kilnią Dievo vaikų laisvę. Tikėkime Jėzų: Jis nugalėjo velnią ir nuodėmę.

    (Kun. Valerijaus Rudzinsko nuotrauka)

    Laimingi supratusieji, kad:

    1. nuodėmę išpažįstame visa širdimi;
    2. nuodėmės baisumą įvertiname atgailos akimis;
    3. darydami nuodėmę, atsisakome Dievo valdžios ir atmetame Jo reikalavimus;
    4. Dievo baimė saugo nuo nuodėmės;
    5. gailestis dėl nuodėmių ir Dievo gailestingumo priėmimas sutaiko mus su Dievu.


    2011 m. liepa

    Hostingas Serveriai.lt Svetainių kūrimas Dizaineriai.lt Profesionalus Hostingas.lt Dedikuoti.lt serveriai Sertifikatai.lt SSL