Paremkite 2 procentais Aludarių gildija


57 dalis
„Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu“ (Mt 22, 37)

Tikriausiai ne vienas prisimename tokį vaikystės epizodą...
Mūsų pažįstamų ar mūsų pačių namo kieme gulėjo, o gal ir iki šiol guli sunki lenta. Vaikai ateidavo ir, be abejo, iki šiol ateina prie tos lentos, iš viršaus gana dailios, ir, sutelkę dideles pastangas lentą pakelia, norėdami pamatyti, kas yra po lenta... Koks siaubas!.. Į visas puses šliaužioja kažkokios pilkos ir šlykščios kirmėlės. Tik išvydusios dienos šviesą, kirmėlės nuo jos sprunka, kur tik gali, kuo toliau, kuo giliau. Šviesa joms nepakeliama!.. Vaikai pasibaisėję tuoj pat lentą paleidžia, o po kurio laiko vėl ateina pasižiūrėti, kas po lenta slepiasi...

(Kun. Valerijaus Rudzinsko nuotrauka)

Ko gero daugelio sielose ir gyvenimuose yra tokia „lenta“... Išorinė jos pusė galbūt nupoliruota, nušlifuota, daili. Ji ir mums patiems patinka, todėl ją noriai rodome kitiems. Tačiau yra ir vidinė pusė: paslėpta, tamsi, prilipusi prie žemės bei uždengianti visus nešvarumus. Tą „lentą“ reikia pakelti! Tegul ją kiaurai persmelkia Dievo šviesa, tegul Jo šviesoje bus nuvalytas „paslėptas žmogus“. Dievui patinka tas,
„kam nusižengimas atleistas,
kuriam nuodėmė dovanota.
Laimingas žmogus, kurio VIEŠPATS nelaiko kaltu,
kurio dvasioje nėra apgaulės“ (Ps 32, 1 – 2)...
Turime nuodėmę atpažinti.
Nuodėmę atpažįstame studijuodami įstatymą. Apaštalas Paulius primena, kad „per įstatymą [...] pažįstame nuodėmę“ (Rom 3, 20). Be Dievo įstatymo suvokimo ir priėmimo, neįmanomas gebėjimas giliai ir teisingai suprasti, kas yra nuodėmė. Apaštalas Paulius kalba labai tiksliai: „Aš nebūčiau pažinęs nuodėmės, jei nebūtų įstatymo“ (Rom 7, 7). Kai Šventoji Dvasia apšvies nusidėjėlio protą bei sąmonę, kas yra Dievo įsakymai, tuomet bus įžvelgiama visa nuodėmės pilnatvė. Tačiau šie laikai – laikai, kai nepaisoma Dievo įsakymų. Chaosas vyrauja visose gyvenimo srityse. Kitaip būti net ir negali: ten, kur nepaisoma Dievo įsakymų, kur nėra skelbiama, ko Dievas laukia iš mūsų, ten nėra prasmės laukti pagarbos ir žmonių įstatymams. Dievas dabar leidžia valgyti vaisus tų dalykų, kurie buvo pasėti: sėjantys vėją, nupjaus audrą... Pastarųjų dienų pasaulinė suirutė akivaizdus šių dalykų liudijimas. Tačiau krikščionys yra raginami nepasiduoti supasaulėjimui ir iš pasaulio kylantiems pavojams, nors pagunda išties didelė...

Blogai, kuomet tikintis žmogus su pasitenkinimu pasakoja apie savo ankstesnį nuodėmingą gyvenimą, tarsi senas kareivis apie savo jaunystės mūšius kare. Viskas, ką galime padaryti su savo ankstesnėmis nuodėmėmis, aišku, jei jos jau atleistos, - jas tiesiog palaidoti. Laidosime nuodėmes teikdami tinkamą įvertinimą – panieką. Nestatysime mūsų buvusioms nuodėmėms paminklų. Jei tau iškils būtinybė kada nors dalintis prisiminimais apie ankstesnio gyvenimo nuodėmes, tuomet apie jas kalbėk su ašaromis ir gėda. Kalbėk tik atskleisdamas begalinį Dievo gailestingumą, suteikusį tau nuodėmių atleidimą.

Tolimoje Šiaurėje auga įdomus augalas. Jis žydi rugpjūčio mėnesį ir skleidžia nepaprastai puikų kvapą. Žiedai stebina nepakartojamu grožiu. Drugeliai būriais sukasi aplink augalą, nutupia ant žiedų ir minta nektaru... Augalo viduje yra ypatingos žnyplės, kurios sugauna vabzdžius ir nepaleidžia jų, kol šie žūva... Taip nutinka daugeliui, pasitikinčių pasaulio vilionėmis. Kodėl taip yra? Trūksta tikėjimo praktikos.
Tikėjimo praktiką užpildo gyvenimas pagal Dievo įsakymus ir gilus pritarimas Kristaus Evangelijai. Tačiau šių dalykų prasmę suvoksime tik tuomet, jei teisingai suprasime ir įstatymą, ir Evangeliją. Dievo reikalavimai išreikšti šiame įsakyme:
Mylėsi Viešpatį, savo Dievą,
visa širdimi,
visa siela ir visomis jėgomis
“ (Pak. Įst 6, 5);
Kai Įstatymo mokytojas paklausė Jėzų apie svarbiausią įsakymą, Jėzus jam ir visiems atsakė: "Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu“ (Mt 22, 37).
Atkreipkite dėmesį, kad čia nurodomos trys padėtys:
1. reikalavimas būtinai mylėti Viešpatį;
2. šios meilės Priežastis – Jis Pats, tavo Viešpats;
3. meilės kokybė – mylėti visa širdimi.
Taigi, nei daugiau, nei mažiau, o tiek iš mūsų reikalauja Dievas...

(Kun. Valerijaus Rudzinsko nuotrauka)

Vieną kartą pragare įvyko velnių susirinkimas. Liuciferis susišaukė visus savo pavaldinius ir ėmė tartis, kaip žmones kuo greičiau pražudyti. Vienas iš jo tarnų tarė:
- Aš, kaip daug patyręs, sakau žmonėms, kad nėra jokio Dievo ir jokios amžinybės. Nėra jokio skirtumo tarp nuodėmės ir teisingumo, todėl žmonės gali gyventi kaip tik panorėję.
Piktosios dvasios pritarė šiai minčiai. Tačiau Liuciferis tarė:
- Menką paslaugą tu man atlikai. Daugelis žmonių žino, kad yra Dievas. Daugelis supranta, kad yra skirtumas tarp nuodėmės ir teisingumo. Daugelis žino apie būsimas kančias pragare. Todėl tavo nuopelnai nėra dideli.
Tuomet pakilo kitas ir pasigyrė:
- Didysis valdove, aš manau, kad elgiuosi gudriau: pasakiau žmonėms, kad Biblija – pasenusi knyga, todėl nereikia ja tikėti.
Pasigirdo pritariantys plojimai ir šūksniai, kad jis iš tiesų atliko didelę paslaugą visam pragarui. Tačiau Liuciferis pasakė:
- Veltui tu užsiimi šia sena knyga. Ji pati kalba už save. Ji nepajudinama ir panaši į granito uolą. Bet kuriuo atveju tu man padarei neblogą paslaugą, nes atsiranda nemažai tavimi patikinčių. Tačiau tai netrukus liausis. Jei norime pasiekti geresnių rezultatų, reikia ieškoti išradingesnių priemonių.

Atgaila reiškia nuodėmių pripažinimą bei išpažinimą ir pastangas iš jų išlipti, ir daugiau į jas nepakliūti.

Tuomet iš savo vietos pakilo kitas velnias ir ėmė pasakoti:
- Aš pasakiau žmonėms, kad jie turi nemirtingą sielą, kad Dievas yra, o Biblija – tiesos knyga. Aš leidau jiems tikėti tais dalykais, tačiau jiems į ausį pašnibždėjau du dalykus:
jie dar turi labai daug laiko apie viską apmąstyti, todėl nereikia skubėti tikėti, atgailauti ir eiti Sakramentų;
nors tarp jų daug uolių krikščionių, aš juos apkroviau įvairiais užsiėmimais bei visokiausia pasaulio informacija, kad jie neturėtų laiko apie Dievą galvoti ir nepradėtų Jo mylėti. Tokiu būdu tarp krikščionių jau beveik išnyko meilė Dievui.
Po šių žodžių pragare kilo audringi plojimai, o Liuciferis patenkintas prabilo:
- Tu pasielgei geriau už visus. Tai pats geriausias tinklas, su kuriuo galėsiu sugauti begalybę sielų. Atidėliojimai ir meilės Dievui stoka – pats tinkamiausias tinklas sugauti sielas pragarui...

(Kun. Valerijaus Rudzinsko nuotrauka)

Būtent dėl to aš kiekvieną sekmadienį kartoju paraginimą nedelsiant skubėti pas Jėzų. Ne rytoj ar kada nors, bet nedelsiant. Atgailauti, susitaikyti su Juo ir prašyti, kad Jis mūsų širdyse uždegtų begalinę meilę Jam. Neatidėliokime šios apsisprendimo akimirkos. Drauge su apaštalu sakau: „Štai dabar palankus metas, štai dabar išganymo diena!“ (2 Kor 6, 2)...
Dabar pasiaiškinsime, ką reiškia tikra meilė Dievui.
Visų pirma – būtinas teisingas Paties Dievo įsivaizdavimas. Jei mes neteisingai suprantame Dievą, jei šis supratimas suformuotas ne pagal Šventąjį Raštą ir Bažnyčios mokymą, tuomet regimai pažįstame ne Dievą, o vadovaujamės savo pačių vaizduote. Teisingai Dievą suvokiame pripažindami Jo tobulumą. Jo tobulumą ir negęstančią šlovę privalome suvokti visa širdimi. Kai pažinsime tiesą, būsime Viešpaties guodžiami, laiminami, ugdomi ir stengsimės Dievui patikti. Taip kaip savimeilė skatina žmogų įtikti sau pačiam ir veikti tik vardan asmeninių interesų, taip ir tikra meilė Dievui paskatins mus visų pirma darbuotis vardan Jo interesų.
Daugelis buvo paklydę ir pasidavė pagundoms garbinti šio pasaulio „dievus“. Dėl to reikalinga atgaila. Visame kame. Apmąstyta, suvokta, gili. Be atidėliojimų. O po to – nuolatinis budėjimas, kaip išsaugoti Dievo malonę...

(Kun. Valerijaus Rudzinsko nuotrauka)

Linksma jaunuolių draugija nusprendė paplaukioti valtimi. Jaunuoliai nuėjo pas žveją, kuris už atitinkamą užmokestį pasiūlė jiems savo valtį. Valtis buvo erdvi, didžiulė, todėl jaunuoliams patiko.
Kai visi juokdamiesi ir šmaikštaudami susėdo į valtį ir ėmė irtis nuo kranto, pro šalį ėjo kažkoks senelis. Pamatęs jaunuolius senelis sustojo ir sušuko:
- Kuo greičiau lipkite į krantą! Valtis netinkama plaukti. Į ją teka vanduo. Šalia vairo, apačioje yra skylė, pro kurią vanduo veržiasi. Nors kol kas skylė yra nepastebima, tačiau tai nieko nereiškia. Vanduo greit pro ją įsiverš. Klijai, kuriais užklijuota skylė ištirps, o jums iškils didelis pavojus.
Žvejys, išnuomojęs jaunuoliams valtį, baiminosi, kad jie neatkreiptų dėmesį į senelio žodžius ir neišliptų iš valties. Jam rūpėjo tik geras uždarbis. Jis grubiai sušuko seneliui:
- Eik šalin! Ko čia sukiojiesi? Tik žmones gąsdini. Dink iš čia!
Tada kreipėsi į jaunuolius:
- Senis primelavo. Jis – mano konkurentas ir nori pasigrobti mano pelną. Drąsiai plaukite, nes valtis tvarkinga.
- Aišku, kad plaukiame! – pritarė vienas iš draugijos. – Aš nematau jokios skylės, o vanduo iš niekur nebėga.
Tuo metu kažkuris iš jaunuolių ėmė prieštarauti:
- Galbūt visų pirma mums vertėtų gerai apžiūrėti valtį?
Visa komanda ėmė garsiai juoktis ir mėginantį paprieštarauti išvadino bailiu. Valtis išplaukė. Greitai ji vis labiau tolo nuo kranto, kol visai dingo iš akiračio... Dingo visiems laikams. Senelis buvo teisus: visi žuvo... Kai jaunuoliai pastebėjo, jog vanduo skubiai sunkiasi valtį, paaiškėjo, kad vandens išsemti nebuvo kuo... Nė vienas iš jų neišsigelbėjo...

Niekuomet į kambarį nepateks šviesa, jei langus dengs storos užuolaidos. Tokiame kambaryje niūru ir nemalonu. Lygiai taip į nusidėjėlio širdį negali įžengti Šventoji Dvasia, kol širdyje viešpatauja nuodėmė.

Dievas per Savo Žodį perspėja žmogų apie galimus pavojus. Tuo tarpu šio pasaulio kunigaikštis stengiasi sunaikinti mūsų budrumą. Dievas laukia, kad Jį priimtume, su Juo susitaikytume ir Jį mylėtume. Kaip pasielgsime – sprendimas priklauso tik nuo mūsų pačių...
Kalbant apie atgailą svarbu suvokti, kad nuodėmė yra tai, dėl ko reikia atgailauti. Darydami nuodėmę pažeidžiame įstatymą:
„Kiekvienas, kuris daro nuodėmę, laužo įstatymą,
Nuodėmė - tai įstatymo laužymas“ (1 Jn 3, 4).
Pats didžiausias įstatymo reikalavimas – meilė Dievui virš visko. Todėl būtent tokios meilės trūkumas, iš širdies Dievui kylančios meilės nebuvimas, nes „kūno siekimai priešiški Dievui; jie nepaklūsta Dievo įstatymui ir net negali paklusti“ (Rom 8, 7), – ir yra toji didžioji nuodėmė, dėl kurios privalome atgailauti. Tačiau nuoširdžiai atgailauti negalėsime, kol nesuvoksime savo kaltės. Kaltės nesuvoksime, kol neateis išmanymas dalykų, kuriuos smerkia Dievas. Dievo didybė, absoliutus Jo tobulumas daro Jį vertą to, kad Jis būtų mylimas virš viso ko ir kad Jo paliepimai būtų besąlygiškai vykdomi. Esame teisiami, jei Dievo nemylime ir Jam netarnaujame. Nemeilė Dievui – tai pats didžiausias nusikaltimas, kokį tik pajėgiame įsivaizduoti...


Laimingi supratusieji, kad:

1. tik Dievo šviesoje turi būti nuvalytas „paslėptas žmogus“;
2. be Dievo įstatymo suvokimo ir priėmimo, neįmanomas gebėjimas giliai ir teisingai suprasti, kas yra nuodėmė;
3. mums turi būti aiškus Dievo reikalavimas mylėti Viešpatį;
4. šios meilės Priežastis – Jis Pats, tavo Viešpats;
5. meilės kokybė – mylėti visa širdimi.


2011 m. liepa

Hostingas Serveriai.lt Svetainių kūrimas Dizaineriai.lt Profesionalus Hostingas.lt Dedikuoti.lt serveriai Sertifikatai.lt SSL