Paremkite 2 procentais Aludarių gildija


55 dalis
„Matydamas kraują, jus praeisiu, ir jokia rykštė neištiks jūsų“ (Iš 12, 13)

Šįkart drauge su izraelitais ruoškimės kelionei. Atėjo metas stabtelti prie tryliktos Išėjimo knygos eilutės. Šioje eilutėje Viešpats kalba: „Juk tą pačią naktį aš pereisiu per Egipto žemę, užmušdamas visus Egipto krašto pirmagimius ne tik žmonių, bet ir gyvulių; padarysiu teismą visiems Egipto dievams - aš, VIEŠPATS!“ (Iš 12, 12). Toliau Viešpats kalba: „Betgi kraujas paženklins namus, kuriuose jūs esate. Matydamas kraują, jus praeisiu, ir jokia rykštė neištiks jūsų, kai aš niokosiu Egipto kraštą“ (Iš 12, 13).
Reikia pasakyti, kad šis pažadas iki šių dienų nė kiek neprarado savo reikšmės. Galbūt šiuolaikiniam žmogui jis nieko nereiškia, tačiau šiuolaikinis žmogus be kraujo kūne – lavonas. Per amžius tai nepakito. Viešpats kalba: „Matydamas kraują“ (Iš 12, 13). Ar suprantate šią ištrauką? Čia pasakyta: „Matydamas kraują, jus praeisiu, ir jokia rykštė neištiks jūsų“ (Iš 12, 13)...

(Kun. Valerijaus Rudzinsko nuotrauka)

Yra dvi žinomos žmonių grupės. Viena iš jų – tikintieji, kita – priklausantieji politinėms partijoms. Per istorinį laiką abi šios grupės kraugeriškai išžudė milijonus žmonių. Tie žmonės nesuprato, ką reiškia Kristaus pralietas kraujas. Kas gali nuplauti mūsų nuodėmes? Niekas, tik Jėzaus Kristaus kraujas. Ko Dievas iš mūsų reikalauja? Negyventi nuodėmėje. Mūsų venomis teka kraujas. Jei taip, tuomet kodėl visi miršta? Mirštame dėl to, kad mūsų kraujas niekam tikęs. Kur atrasti švarų ir nenuodėmingą kraują? Šis kraujas teka iš Jėzaus Kristaus šaltinio, o nusidėjėliai, į tą šaltinį pasinerdami, nusiplauna visas nuodėmių dėmes. Ant kryžiaus mirštantis plėšikas ėmė džiūgauti, kai pamatė šį kraujo šaltinį. Ir mes, nors ir būtume beviltiški, lygiai taip pat galime ten pat nuplauti savo nuodėmes. „Matydamas kraują, jus praeisiu, ir jokia rykštė neištiks jūsų“ (Iš 12, 13)...
Atėjo naktis. Išėjimo knygoje pasakojama: „Vidurnaktį VIEŠPATS užmušė visus Egipto krašto pirmagimius, - nuo savo soste sėdinčio faraono pirmagimio ligi kalėjime esančio kalinio pirmagimio, ir visus gyvulių pirmagimius. Nakties metu atsikėlė faraonas - jis ir jo pareigūnai, ir visi egiptiečiai. Egipte girdėjosi didelis klyksmas, nes nebuvo namų, kuriuose nebūtų buvę numirėlio“ (Iš 12, 29 – 30). Tuo tarpu Izraelio sūnūs padarė viską, ką Viešpats buvo liepęs Mozei ir Aaronui.

O žmogiškasis varganume, kylantis iš visų žmogaus nuodėmių ir prislėgtumų, tu išraiškingai įrodai didį Dievo gailestingumą, teikiantį vilti ne tik Dievą atrasti, bet gi puolusiajam leidžiantį priminti Dievui gailestingumo pažadus...

Šeimos tėvas nuėjo ir pasiėmė mažą ėriuką. Išrinko be jokios kliaudos, patį geriausią ir perrėžė jam gerklę. Tada ėriuko kraujui leido tekėti į kibirą. Po to paėmė izopą, vieną iš augalų, sugeriantį drėgmę, kad paženklintų krauju durų staktas ir sąramas. Atliko viską, kaip buvo liepta. Kai tėvas darbą užbaigė, berniukas išbėgo iš namų ir stebėjo, kaip mažam ėriukui buvo perpjauta gerklė, kaip ryškia srove ištryško kraujas, kaip tuo krauju buvo pateptos durys ir sąramos ir kaip nuo paženklintų vietų kraujo srovelės bėgo į apačią. Mažasis berniukas paklausė tėvą: „Ką tu darai?“ Jo tėvas atsakė: „Aš papjoviau avinėlį, sūneli“. Tačiau sūnus nesiliauja klausinėjęs: „O kam viso to reikia?“ Tėvas atsakė: „Ši avinėlis tave išgelbės“. Berniukas kalba toliau: „Tačiau ką visa tai reiškia?“ Tėvas paaiškino: „Dievas priims jo kraują, kaip atlygį už mūsų nuodėmes, nes Dievas taip pasakė. Šiąnakt Jis pereis per visą egiptiečių kraštą ir nužudys visus egiptiečių pirmagimius“. Berniukas tarė: „Bet juk aš esu pirmagimis“. Tėvas vėl atsakė: „Žinau. Todėl ir patepiau krauju duris, kad angelas, pamatęs kraują, praeitų pro šalį ir tavęs nenužudytų“. Berniukas, užspaudęs žadą, stebėjo viską, kas vyko...
Nesunkiai galime įsivaizduoti egiptiečius, besišaipančius iš izraelitų: „Tu tik pasižiūrėk į tą jų žiaurumą. Jie visi tikriausiai pasigėrė. Visą dieną egiptiečiai grubiai tyčiojosi iš izraelitų, stebėdami, kaip visuose namuose pjaunamas avinėlis. „Jūs tik pažvelkite į šią kraugerišką religiją“...
Tuo metu saulė krypo vakarop. Viena šeima paženklinusi duris, grįžo į namus. Staiga jiems prabilo Viešpats: „Visi sueikite į namus ir iki pusiaunakčio iš jų nekelkite kojos. Niekur neikite iki pusiaunakčio“...

(Kun. Valerijaus Rudzinsko nuotrauka)

Vienuose namuose jaunuolis sako savo tėčiui: „Tėti, ar galiu paimti kupranugarį? Šiandien vakare prie piramidžių turiu pasimatymą“. Tačiau šeimos galva kategoriškai taria: „Ne, sūnau, negalima. Viešpats iki pusiaunakčio liepė nekelti iš namų kojos“. „Bet, tėti...“ „Ne! Jokių diskusijų nebus“. „Tėti!“, - bando spyriotis vaikinas. „Pasakiau ne!..“ Palaiminti vaikai, turintys tokį tėvą. Jaunuoliui teko likti namuose, norėjo jis to ar ne.
Prieš tai, kol mirtis žengs į sceną, pasižvalgykime po izraelitų namus ir pasiklausykime, kas ten vyko.
Vienuose namuose šeima patogiai įsitaisė foteliuose, skaitydami „Egipto dienraštį“. Jų krepšiai sudėti ir visi pasirengę iškeliauti. Motina pakavo pusryčius su džiūvėsiais. Visi jie laukia, kol ateis Viešpats. Visi laimingi ir gieda giesmes, svarstydami: „Šlovė Viešpačiui! Pagaliau mes ištrūksime iš šios vietos“.

Niekas labiau nelaukia mūsų gailestingumo už tuos, kurie jau išeina. Palieka mus. Neatšaukiamai. Kad ir nenorėdami. Prieš jiems iškeliaujant, nuo gailestingumo medžio, kurį Dievas išaugino tavo širdyje, nuskink pačius geriausius vaisius ir dovanok iškeliaujantiems... Antraip tavo vaisiai supus...

Antruose namuose randame 70-metę senutę ir 25 metų jaunuolį. Jie abu budi. Jaunuolis sako: „Panašu, kad reikalai klostosi nerimtai“. Senutė atsako: „Ne, Viešpats kalbėjo, kad viskas baigsis pusiaunaktyje“. Jaunuolis abejoja: „Nelabai aš tuo tikiu. Dar visai neseniai mano tėvas žuvo druskos šachtoje“. Senutė taria: „Nesijaudink, anūkėli, Viešpats gal ir delsia, tačiau Jis galingas ir tvirtas. Viskas, ką mes galime veikti – laukti Jo atėjimo. 12 val. nakties Jis viską užbaigs“... 11 val. neįvyko nieko. Pusę dvyliktos taip pat niekas nepasikeitė. 11,45 val. jaunuolis sako: „Na, čia tik vienas iš biblinių pajuokavimų“. Tai ištaręs jis eina miegoti. Tačiau senelė nesumerkia akių.
Trečiuose namuose kai kurie ilsėjosi, o kiti pakavo daiktus, visiškai pasirengę išvykimui. Tėvas sėdi ant kėdės, prieš išvykdamas kelionėn. Viskas tvarkoj.

(Kun. Valerijaus Rudzinsko nuotrauka)

Dar kituose namuose jaunas vyras be perstojo žingsniavo grindimis. Pirmyn, atgal. Pirmyn, atgal. Neramu. Jis sunkiai alsuoja ir pats sau kalba: „Nežinau, ar tai suveiks ar ne? Gal visa tai melas? Gal tai nebuvo pasakyta tiesiogine žodžio prasme? Gal viską reikėjo suprasti perkeltine prasme?“ Jo žmona sako: „Gal liausiesi kvailioti ir galų gale atsisėdęs nurimsi? Viešpats pasakė, kad Jis ateis lygiai pusiaunaktyje. Tai reiškia, kad būtent taip ir bus“. Jaunas vyras atsakė: „Taip, bet jei Jis nužudys mūsų vaiką?“ „Jis nenužudys vaiko. Jis sakė, kad tu patepsi krauju duris, tuomet Jis praeis pro šalį ir vaiko nelies. Vaikas visiškai saugus. Juk tu patepei duris krauju?“ „Be abejo, kad patepiau“. „Na, tuomet prigulk ir pailsėk. Pailsėk prieš ilgą kelią. Jei tu patepei krauju duris ir sąramas, tu atlikai viską, ką Viešpats liepė, todėl paprasčiausiai Juo pasitikėk“. „Taip, tu teisi. Tačiau aš nežinau. Nesu įsitikinęs, kad tai, ką tikiu, yra tiesa. Gal aš pasiklioviau savo jausmais? O gal ir mano tikėjimas visai ne toks, kokio reikia? Gal mano tikėjimas manęs neišgelbės? Aš tiesiog nežinau, net kuo tikėti?“ Žmona atsako: „Kas su tavim darosi?“ Vyras kalba toliau: „Ar tu pastebėjai tuos girtus egiptiečius? Jie mėto butelius į duris, o gėrimo likučiai drauge su krauju teka žemyn nuo durų. Jie sumaišo viena su kitu. Ar gi nesupranti? Toje afrikiečių religijoje visuomet yra ši problema“. Vyras ir toliau laikėsi savo: „Na, kas liečia mane, man dar reikia pasikrikštyti. Galbūt man reikėtų mesti rūkyti? Gal reikėtų?..“ Žmona jį nutraukė per pusę sakinio: „Ar gi Viešpats nesakė, kad reikia vien tik kraujo?“ Vyras atsakė: „Taip“. Žmona dar kartą jį paklausė: „Ar tu patepei duris krauju?“ Vyras atsakė: „Taip“. „Na, tuomet sėsk ir nurimk“, - paaiškino jam žmona.

Kokia graži Gailestingumo amžinybė! Ji pasitiks mus apgaubdama nenusakomo baltumo spindesiu ir įves į sodus, kokių žemėje žmogaus akis nėra mačiusi. Kai amžinybė ateis, nebijok jos, o pasitikėdamas tiesk jai ranką ir sutiks tave Viešpaties meilė. Tokia didelė, kad net Visata jos sutalpinti neįstengia... Šios meilės begalybė, patikėk, skirta tau!..

Noriu jūsų paklausti, kuri iš šių šeimų buvo labiausiai apsaugota? Visos. Visos buvo vienodai saugios. Skirtumas toks, jog kai kurie krikščionys džiūgauja dėl savo išgelbėjimo, o kiti - ne...
Dabar dar kartą paskaitykime 29 eilutę: „Vidurnaktį VIEŠPATS užmušė visus Egipto krašto pirmagimius, - nuo savo soste sėdinčio faraono pirmagimio ligi kalėjime esančio kalinio pirmagimio, ir visus gyvulių pirmagimius“ (Iš 12, 29).
Kaip matome, Dievas visuomet laikosi savo žodžio. 11,45 val. nieko neatsitiko. Be dešimties dvyliktą taip pat nieko neatsitiko. Be minutės dvyliktą irgi neatsitiko nieko. Visi ėmė stebėtis ir mąstyti, kad galbūt išvis nieko neįvyks? Iki dvyliktos liko tik 10 sekundžių, tačiau niekas nevyksta. Penkios sekundės – nieko. Keturios, trys, dvi, viena... „Egipte girdėjosi didelis klyksmas, nes nebuvo namų, kuriuose nebūtų buvę numirėlio“ (Iš 12, 30). Tai reiškia, kad jei Dievas pažadėjo kažką nuveikti, Jis tai ir nuveiks. Būtinai nuveiks. Kuomet Dievas sako, kad esame nuplauti Jo krauju, - esame saugūs. Saugūs. Tačiau, kai Dievas sako, kad be kraujo praliejimo nėra nuodėmių atleidimo, nesielk taip, tarsi tavo nuodėmės būtų atleistos. Jos nebuvo atleistos. Nuodėmių atleidimas įvyksta tik per kraujo praliejimą. Kalbama apie naktį prieš Velykas...

(Kun. Valerijaus Rudzinsko nuotrauka)

Žydų legenda pasakoja apie Velykų naktį. Mažas berniukas klausia savo tėtį: „Kai pro mus praeis mirties angelas, ar jis mane nužudys?“ Tėvas vaikeliui atsakė: „Mano branguti, tau nėra ko jaudintis. Aš patepiau krauju duris, o jei aš krauju duris patepiau, mirties angelas praeis pro šalį. Jis negali tavęs nužudyti“. Tačiau mažylis toliau klausinėja: „Bet ar iš tiesų kraujas yra ant durų?“ „Be abejo, aš juk pats jas patepiau antroje dienos pusėje. Eik ir ramiai miegok“. Berniukas nuėjo miegoti, tačiau apie vienuoliktą valandą jis pabudo ir ėmė visu balsu šaukti. Jam prisisapnavo košmaras. Jis ir vėl tarė tėvui: „Aš noriu pažiūrėti, noriu pamatyti, leisk man įsitikinti“. Tėvas paėmė berniuką ant rankų ir išsinešė į lauką. Lauke ryškiai švietė mėnulis. Tėvas ėmė rodyti sūnui duris, tačiau kraujo ant jų nebuvo. Jis iš pat ryto buvo liepęs savo tarnui, kad šis pateptų duris, nors šią užduotį privalėjo atlikti pats. Po pietų jis dar kažką paprašė, kad pateptų duris, tačiau ir anas pamiršo. Tad likus pusvalandžiui iki pusiaunakčio tėvas paėmė ėriuką, laiku jį papjovė, kad išgelbėtų gyvybę savo sūnui.

Gailestingumas suteikia jėgų patikėti žmogumi, kuris prarado visa, kas jame buvo gera ir pats savimi jau nebetiki...

Pamokymas labai paprastas. Klausyk! Klausyk! Klausyk! Klausyk! Neatidėliok ir kam nors kitam neperduok atlikti tai, ką atlikti privalai pats. Pasinaudok krauju. Viešpats juk sakė: „Matydamas kraują, jus praeisiu, ir jokia rykštė neištiks jūsų“ (Iš 12, 13)...


Laimingi supratusieji, kad:

1. mūsų nuodėmes gali nuplauti tik Kristaus Kraujas;
2. jei būsime nuplauti Kristaus Krauju, jokia nelaimė neištiks mūsų;
3. jei nebuvai nuplautas Kristaus Krauju, nesielk taip, tarsi tavo nuodėmės būtų atleistos;
4. Dievas ištikimas ir pažadus ištesi;
5. Dievas viską atlieka tinkamu metu.


2011 m. birželis

Hostingas Serveriai.lt Svetainių kūrimas Dizaineriai.lt Profesionalus Hostingas.lt Dedikuoti.lt serveriai Sertifikatai.lt SSL