Paremkite 2 procentais Aludarių gildija


54 dalis
„Valgysite ant ugnies iškeptą“ (Iš 12, 9)

Vienoje knygoje skaičiau, kaip mažas pingvinas klausia savo tėtį:
- Tėti, ar tu pingvinas?
- Taip...
- Tėti, ar ir senelis yra pingvinas?
- Taip, ir senelis yra pingvinas.
- O mano prosenelis? Ar ir jis buvo pingvinas?
- Taip. Ir jis buvo pingvinas.
- Tai ir aš esu pingvinas?
- Taip, ir tu esi pingvinas!
- Tai kodėl man taip šalta?..
Šių laikų žmonės patiria didelį šaltį. Vaikai, paaugliai, jaunimas ir vyresnieji yra tarsi užgesusios lemputės. Vyksta tikybos pamokos, katekizmo studijos bei kiti renginiai parapijose, tačiau šviesa neįsižiebia. Ir visa tai todėl, kad turintieji rankose jungiklį, pamiršo, kaip uždegti šviesą. Daugelis galinčių šviesą įžiebti, to nepadaro, nes arba nemoka, arba nenori... Jie nežino trijų svarbių dalykų, apie kuriuos šįkart pakalbėsime...

(Kun. Valerijaus Rudzinsko nuotrauka)

Tęsdami pasakojimą apie žydų Velykas, paskaitykime Išėjimo knygos devintąją eilutę: „Nevalgysite iš jo nieko nei žalio, nei išvirto vandenyje, bet valgysite ant ugnies iškeptą - galvą, kojas ir vidurius“ (Iš 12, 9).
Velykų avinėlio mėsa turi būti iškepta ugnyje, o ne išvirta. Tai reiškia, kad Jėzus Kristus ant Golgotos kryžiaus mirė vietoje mūsų, nors kentėti turėjome mes. Mes nusipelnėme pragaro. Ar prisimename, ką Jėzus pasakė ant kryžiaus? „Trokštu!“ (Jn 19, 28). Ar Jam kas nors padavė bent lašelį vandens? Ne! Visa, ką Jėzus gavo troškuliui numalšinti – tai actas, kuriuo buvo laistomas kepamas avinėlis. Tai buvo ne vanduo, o actas. Jis prisiėmė viską, ką turėjome patirti mes ugnies pragare. Turtuolis pragare kalbėjo: „Tėve Abraomai, pasigailėk manęs! Atsiųsk čionai Lozorių, kad, suvilgęs vandenyje galą piršto, atvėsintų man liežuvį. Aš baisiai kenčiu šitoje liepsnoje“ (Lk 16, 24). Kristus Golgotoje garsiai sušuko: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!“ (Mt 27, 46). Kodėl?

Nežinia ar bus kita tokia svarbi akimirka, kaip dabar, kuomet tu gali priimti Jėzų į savo širdį ir leisti Jam Švenčiausiuoju Krauju nuplauti tavo nuodėmes.

Išėjimo knygoje užrašyta: „Nevalgysite iš jo nieko nei žalio, nei išvirto vandenyje, bet valgysite ant ugnies iškeptą“ (Iš 12, 9)... Parašyta, jog yra pragaras ir amžinos kančios negęstančioje ugnyje. Tai vieta, kur visą amžinybę turės kentėti kiekvienas neišgelbėtas nusidėjėlis. Turės būti kartu su demonais, tamsoje, ugnyje ir sukaustytas... Jėzus ant Golgotos kryžiaus už mus iškentė pragarišką skausmą. Išėjimo knygoje parašyta: „Jį taip turėsite valgyti: susijuosę juosmenį, su sandalais ant kojų ir lazda rankoje; valgysite jį paskubomis. Tai yra VIEŠPATIES Perėjimas“ (Iš 12, 11)...
Kodėl taip, o ne kitaip? Tai – Viešpaties Velykos. Daryk tai, kiek galėdamas greičiau ir neapsiriksi. Dabar palankus metas išsigelbėjimui, dabar išsigelbėjimo valanda. Paskubėk ir nedelsk. Čia nėra apie ką galvoti. Tiesiog priimk savo Velykų Avinėlį. Paulius sako: „Išmeskite senąjį raugą, kad taptumėte nauju maišymu. Jūs juk esate nerauginti, nes jau yra paaukotas mūsų velykinis Avinėlis, Kristus. Tad švęskime šventes ne su senu raugu, ne su blogybės ir nelabumo raugu, bet su nerauginta tyros širdies ir tiesos duona“ (I Kor 5, 7 – 8)...

(Kun. Valerijaus Rudzinsko nuotrauka)

Taigi, persijuosk strėnas ir susiveržk batus! Ką tai reiškia? Tai reiškia – ruoškis kelionei! Vos priėmei išsigelbėjimą, būk pasirengęs keliauti! Maukis batus ir keliauk skelbti Evangelijos visam pasauliui ir visai kūrinijai! Vos tapai išgelbėtas, ruoškis į išgelbėjimą vesti savo artimuosius! Dievo indas, ypač išgelbėtas, turi būti pasirengęs trims dalykams, be jokio ypatingo kvietimo...
Pirmiausia jūs privalote mokėti pasimelsti; būti tam pasirengę per porą sekundžių.
Antra – skelbti Dievo žodį ir būti tam pasirengę per tris sekundes.
Trečia – turite būti pasirengę numirti per keturias sekundes.
Jei mums beliko tik keturios sekundės maldai, Žodžio skelbimui bei iškeliavimui į kitą pasaulį, tai reiškia, jog privalome būti nuolatos pasirengę. Nuolatos.

Kai trokštame Dievo pasigailėjimo, sulaukiame jo dėl daugelio priežasčių, tačiau niekas taip nesunaikina mūsų nuodėmių bei iš jų išplaukiančių pasekmių, kaip pagalba kitam žmogui gyvenimą atiduoti Viešpačiui.

Pasiekti tokią kovinės parengties būseną privalo kiekvienas krikščionis. Diržas suveržtas – pasirengęs darbui. Kojos apautos – pasirengęs keliauti skelbti pasauliui Evangeliją. Todėl reikia keltis ir eiti, be menkiausių išsisukinėjimų. Kiekvienas privalo būti pasirengęs mokėti pasimelsti, pamokslauti ir numirti per keletą sekundžių.
Kitados vienas pamokslininkas keliavo vėlų vakarą raitas ant arklio. Netikėtai jį užpuolė jaunas plėšikas ir atėmė visą kuklią pamokslininko mantą. Tais laikais keliaujantys pamokslininkai prie savęs turėjo tik pačius būtiniausius daiktus, pakankamus vien tam, kad nemirtų iš bado. Kai jaunasis plėšikas pagrobė viską, ką turėjo pamokslininkas ir skubiai nėrė į nakties tamsą, pamokslininkas sušuko jam iš paskos: „Jaunuoli, kada nors ateis tokia diena, kai tave ims slėgti visų tavo nuodėmių našta. Tą dieną prisimink, kad Jėzaus Kristaus, Dievo Sūnaus Kraujas nuplauna visas mūsų nuodėmes“...
Tikriausiai įdomu sužinoti, kas nutiko?

(Kun. Valerijaus Rudzinsko nuotrauka)

Po penkių metų šis jaunuolis sutiko tą patį pamokslininką visiškai kitur ir priėjo prie jo. Pamokslininkas, aišku, jo nepažino. Tačiau šio jaunuolio pamokslininkas nepažino ne tik dėl to, kad apiplėšimas įvyko naktį, o dar ir dėl to, kad jaunuolis buvo tvarkingas bei pasitempęs. Anos nakties plėšikas priėjo prie pamokslininko ir grąžino pavogtus pinigus. Tuo pat metu jis pasakė pamokslininkui tokius žodžius: „Pone, tą nelaimingą naktį aš palikau jus be nieko, tačiau jau kitą dieną nebegalėjau taip lengvai pamiršti jūsų žodžių. Jie be perstojo sukosi mano galvoje. Galų gale aš puoliau ant kelių ir savo gyvenimą atidaviau Kristui. Nuo to laiko stengiausi jus surasti ir štai pagaliau suradau“...
Noriu pakartoti aną be galo svarbų liudijimą: Jėzaus Kristaus Kraujas nuplaus visas mūsų nuodėmes. Štai kokius vaisius atnešė labai trumpas liudijimas, paskelbtas naktį sutiktam plėšikui...

Kaip atskirti atgimusį krikščionį nuo neatgimusio? Atgimęs drąsiai ir nuolat liudys apie Dievo darbus jo gyvenime. Neatgimęs – apie tai stengsis nutylėti.

Neseniai man paskambino vienas vyras. Jis sakė, kad birželio pradžioje lankėsi sekmadienio Mišiose mūsų koplyčioje. Vyras serga onkologine liga. Jau kelintą kartą jam turėjo būti taikoma chemoterapija. Atvykęs pas mus jis nuoširdžiai meldėsi prie Marijos Visų Karalienės ikonos. Kai nuvyko pas gydytojus, paaiškėjo, kad chemoterapija nereikalinga...

(Kun. Valerijaus Rudzinsko nuotrauka)

Gal prieš 50 metų įvyko tokia istorija. Protestantų pamokslininkas dirbo viešbučio sargu. Vieną naktį prie jo priėjo plėšikas, įrėmė pistoleto vamzdį į kaktą ir liepė nedelsiant išimti iš kasos visus pinigus. Tuo metu sargas skaitė savo Bibliją. Kai jam į kaktą įrėmė pistoletą, jis užvertė Bibliją ir tarė: „Viešpatie Jėzau“... Sargas meldėsi maždaug tris minutes. Kai maldą baigė, plėšikas stovėjo šalia. Nuo galvos iki kojų jį krėtė drebulys, o nuo veido krito dideli prakaito lašai. Jis nerišliai klausė: „Ką man daryti? Ką man daryti?“ Anas sargas tiesiai atsakė: „Tau reikalingas išgelbėjimas“. Po šių žodžių plėšiką atvedė į atgailą.

Kas nutinka žmogui, kuris slepia Dievo malones? Pamažu visos malonės jį apleidžia...

Dievo gailestingumas tik tuomet mumyse įsitvirtina, kai apie jį liudijame!

Jei jūs atvedėte žmogų pas Viešpatį ir jo siela, jūsų patarnavimo dėka tapo išgelbėta, daugybė jūsų nuodėmių dingsta. Jums atleidžiama begalė nusikaltimų Dievui bei artimui. Įsidėmėkite šiuos žodžius!


Laimingi supratusieji, kad:

1. dabar palankus metas išsigelbėjimui;
2. Jėzaus Kristaus Kraujas nuplauna mūsų nuodėmes;
3. reikalui esant, privalome mokėti pasimelsti nedelsiant;
4. kiekvienas krikščionis bet kurią akimirką turi mokėti skelbti Dievo Žodį;
5. numirti turime būti pasirengę per keletą sekundžių.


2011 m. birželis

Hostingas Serveriai.lt Svetainių kūrimas Dizaineriai.lt Profesionalus Hostingas.lt Dedikuoti.lt serveriai Sertifikatai.lt SSL