Paremkite 2 procentais Aludarių gildija


49 dalis
„Jis turi būti papjautas [...] dalyvaujant visai [...] Izraelio bendrijai“ (Iš 12, 6)

Skaičiau poetišką pasakojimą...
Visame Žemės rutulyje yra vienintelė upė, kuri niekuomet neišsenka ir neišsilieja iš krantų. Jos ištakos prasideda Meksikos įlankoje, o baigiasi – arkties jūrose. Niekur pasaulyje nėra tokios didingos vandenų srovės. Jos tėkmė daug greitesnė nei Misisipės ar Amazonės, o vandenų gausumu toji upė lenkia paminėtąsias tūkstančius kartų. Tai Golfas – upė vandenyne. Jo srovė nutolusi nuo užutekio, prie Karolinos krantų, o vandenys – melsvai violetiniai. Vandenys tokie ryškūs, kad juosta, jungianti upės susidūrimą su įprastu vandenyno vandeniu, matoma plika akimi. Dažnai galima išvysti, kaip laivas tuo pat metu plaukia Golfu ir įprastu jūros vandeniu. Štai tokia ryški riba tarp tos upės ir vandenyno. Taip tvirtai Golfo vandenys nenori susilieti su vandenyno vandenimis.
Šis įdomus fizinio pasaulio fenomenas turi antrininką dvasiniame pasaulyje. Žmonijos vandenyne bėga vieniša upė. Galingos aistrų srovės niekuomet nepajėgia paskatinti upę išsilieti iš krantų, kitų fanatizmas ir žiaurumas neįstengė upės išdžiovinti, nors per du tūkstančius metų upės vandenys ne kartą pavirto kankinių krauju. Jos ištakos – tolimoje istorijoje, o žiotys nusidriekia į amžinybės rūkus. Ji uoliai saugosi ir nesusimaišo su aplinkiniais vandenimis. Toji upė – žydų tauta...

(Kun. Valerijaus Rudzinsko nuotrauka)

Tęsdami svarstymus apie Velykų ištakas – žydų Velykas ir vesdami paralelę per mūsų dienų upes, prisiminkime, kokias temas jau esame aptarę:
  • kiekviena šeima turi pasirūpinti Avinėlį,
  • Avinėliu reikia dalintis,
  • kadangi Avinėlis šventas – ir mes turime siekti šventumo...
  • Šįkart apsistosime prie Išėjimo knygos 12 skyriaus šeštos eilutės. Joje apie žydų Velykų avinėlį pasakyta: „Laikysite jį iki šio mėnesio keturioliktos dienos, tada jis turi būti papjautas sambrėškio metu, dalyvaujant visai susirinkusiai Izraelio bendrijai“ (Iš 12, 6).
    Koks šio teksto ypatumas? Iš kur tūkstančius metų iki Kristaus gimimo Mozė galėjo žinoti, kad atsakomybė už Dievo Avinėlio nužudymą kris ant visos Izraelio tautos? Sakydamas, kaip turi būti paruoštas Velykų avinėlis, Mozė išpranašavo Jėzaus mirtį.
    Dabar pereikime į Naujojo Testamento laikus. Prisiminkime Jėzaus kančią.
    Evangelijoje pagal Matą skaitome aprašymą, kaip elgėsi minia. Jie visi rėkė: „Ant kryžiaus jį!“ (Mt 27, 22). Pilotas minios klausė: „O ką gi pikta yra padaręs?“ Bet tie dar garsiau šaukė: „Ant kryžiaus jį!“ (Mt 27, 23). Pilotas atsakė: „Aš nekaltas dėl šio teisiojo kraujo. Jūs žinokitės!“ (Mt 27, 24).
    Dabar prisiminkime, kokius žodžius šaukė minia: „Jo kraujas [tekrinta] ant mūsų ir mūsų vaikų!“ (Mt 27, 25). Visų nusistatymas buvo būtent toks ir vieningas. Visi tiesiog alsavo pykčiu. Tai – pats baisiausias piktžodžiavimas visoje žmonijos istorijoje. Tai – prakeikimas, kuri Izraelio tauta laisvanoriškai pasirinko...

    Kito skausmas yra mūsų žmoniškumo barometras...

    Toks pat vanduo, koks užpildo begalinę vandenynų platybę, toks pat ir kriauklelėje. Toks pat...
    Nepriklausomai, kokiai rasei priklauso žmogus, jis toks pat Dievo vaikas...

    Lietuvoje daugelis neblogai susipažinę su fašizmo žiaurumais. Kai kurių tėvai ir seneliai juos gerai prisimena. Mano karta fašizmo istoriją mokėmės mokyklose, o taip pat daug dalykų girdėjome iš vyresnių žmonių. Matėme daug filmų. Skaitėme Balio Sruogos „Dievų mišką“... Susiduriant su tokiais žiaurumais darosi šiurpu. Atrodytų, kad Dievas turėjo įsikišti į įvykių raidą, tačiau to neįvyko. Kodėl? Prisiminkime, kaip kraujo ištroškusi minia kitados šaukė: „Jo kraujas [tekrinta] ant mūsų ir mūsų vaikų!“ (Mt 27, 25)...
    Tikriausiai esate matę mažų vaikų iš žydų geto nuotraukas. Matėte ir filmus. Pagalvokite apie savo vaikus ir anūkus. Įsivaizduokite tuos vaikus žiemą, mirtinai sušalusius. Motina mirusi, tėvas miręs, o mažylis likęs vienas ieško bent duonos plutos. Niekas nekreipia dėmesio į mažus vaikus, mirštančius gatvėse...

    (Kun. Valerijaus Rudzinsko nuotrauka)

    Natūralu, kad jums kils klausimas: „Nejaugi Dievas negalėjo viso to sustabdyti?“ Deja, ne. Vokiečiai kur tik įmanydami naikino žydus. Geto gyventojams ištrūkti beveik nebuvo galimybių. Vokiečiai juos žudė be menkiausio gailesčio. Jie mažus vaikus paimdavo už kojų ir perplėšdavo per pusę. Vaikelius įsiūbavę trenkdavo galvomis į sieną. Vaikų motinos regėdamos tokius vaizdus prarasdavo sąmonę, puldavo į isteriją, išprotėdavo...
    Vėl atkakliai klausite, o kur buvo Dievas? Dievas tik žiūrėjo. Jis tik žiūrėjo. Žmonės nenori apie tai žinoti. Deja, istorija tokia. Taip buvo. Žmonės stengiasi nereaguoti į kitų problemas, vengdami, kad tai nesukeltų problemų jiems patiems. Tačiau Dievas laukia mūsų rankų. Net ir siautėjant fašizmui atsirasdavo drąsuolių, gelbėjusių žydus... Kiti - priešingai – juos naikino. Panašūs įvykiai kartojosi dažnai. Iki šiol visame pasaulyje netrūksta neramumų, nukreiptų prieš išrinktąją tautą... Tačiau kodėl Dievas tyli?.. Dievas tyli dėl to, kad laukia mūsų veiksmų. Susimąstykime: kur dar žmogus gali atskleisti savo dorybes, jei ne visuomenėje, ypač persekiojamoje? Kur įstengsime parodyti gailestingumą, kantrybę, pasiaukojimą, jei ne tarp savo artimųjų, nors jie būtų kitos tautos žmonės? Kaip dar žmogus įstengtų pažinti save kituose ir kitus savyje?.. Štai jums ir atsakymai...

    Stebimės, iš kur žmonėse tiek vargo bei įvairių negandų? Visa tai – iš pavydo sėklų išaugęs derlius...
    Saugokis pavydaus žmogaus! Jis savyje nešioja neišgydomą užkratą. Patekusieji į pavyduolio draugiją – tampa apnuodyti...

    Papasakosiu apie žydų bendruomenę, kuri buvo išnaikinta, ir sinagogos patarnautoją.
    Kiekvieną rytą, prieš pradėdamas tvarkyti šventovę, patarnautojas užlipdavo į sakyklą ir išdidžiai sušukdavo: „Atėjau tau pranešti, visatos Valdove, kad mes esame čia!“
    Žydus ėmė persekioti fašistai. Žmones prislėgė kančios ir sielvar­tas. Tačiau vis tiek patarnautojas kas rytą lipdavo į sakyklą ir sušuk­davo, kartais kiek piktokai: „Atėjau Tau pranešti, kad mes esame čia!“
    Prasidėjo pirmosios žudynės, po jų - kitos, tačiau patarnautojas vis dar buvo gyvas. Kas rytą ateidavo į sinagogą ir dabar jau daužyda­mas suolą kumščiu visa gerkle rėkdavo: „Matai, Visatos Valdove, mes vis dar čia!“
    Po paskutiniųjų žudynių liko tik jis vienas. Tuščioje nebylioje sinagogoje paskutinysis gyvas žydas paskutinįkart užlipo ant pakylos. Pakėlė aukštyn užgesusį žvilgsnį ir sušnabždėjo neapsakomai švel­niai: „Matai? Aš vis dar čia!“
    Minutėlę sustingęs tyloje, liūdnu prikimusiu balsu suaimanavo: „Bet Tu, kurgi esi Tu?..“

    (Kun. Valerijaus Rudzinsko nuotrauka)

    Vienas nacių konclageryje nukankintas vyskupas paliko užrašus, kuriuose rašė, kad labiau už viską mėgdavo nakties metą. Naktis jam buvo brangi lyg motina. Sutemos teikė laisvės jausmą, kurio nebūdavo įmanoma patirti dieną; sutemos perkeldavo virš erdvės ir laiko. Tamsa uždengdavo konclagerio sienas, sunaikindavo ribas tarp skirtingų tautų kalinių, tarp praeities ir ateities, slėpė jo kūną nuo piktų akių ir palikdavo jam vien tik sielą. Tuomet jis galėdavo be jokių liudininkų kalbėti pats su savimi ir Dievu. Tamsa pakylėdavo jį į dangiškas aukštybes, iš kurių žmonės jam atrodydavo geresni, nei dieną. Iš ten į juos žvelgdamas patirdavo gailestį bei užuojautą. O užuojauta puošia ir žmones, ir kiekvieną gyvą būtybę po dangumi. O nakties palaima! O palaimintoji tyla! Neskubėk, aušrele, neprasidėk, dienele! Tamsoje jis buvo tarp pačių geriausių pašnekovų, nors ir be žmonių. Pats didingiausias ir puikiausias jo pašnekovas buvo Dievas...

    Jei kas nors prieš ištardamas žodį „myliu“, prideda žodelį „jeigu“, netikėk net ir pačiais gražiausiais meilės žodžiais.

    Dvasios aklumas kitaip gyvenimą suprantantį žmogų verčia pasmerkti. Tačiau neretai nutinka, kad kaip tik daugumos nuomonė – didžiausias paklydimas.


    Laimingi supratusieji, kad:

    1. pasmerkdami Jėzų, žydai prakeikė save ir savo vaikus;
    2. nepaisant, kad žydai atmetė Jėzų, jie ir toliau liko išrinktąja Dievo tauta;
    3. niekinantys žydus praranda Dievo palaimą;
    4. kai žmonės kenčia, privalome jiems padėti;
    5. daugelio nelaimių nebūtų įvykę, jei žmonės nebūtų abejingi kitų skausmui.


    2011 m. gegužė

    Hostingas Serveriai.lt Svetainių kūrimas Dizaineriai.lt Profesionalus Hostingas.lt Dedikuoti.lt serveriai Sertifikatai.lt SSL