Paremkite 2 procentais Aludarių gildija


46 dalis
„Kiekvienas jų teparūpina savo šeimai avinėlį“ (Iš 12, 3)

Senajame Testamente tarp kitų nepaprastai įdomių knygų yra Išėjimo knyga. Viename iš šios knygos skyrių Viešpats nurodo, kaip švęsti Velykas:
„Sakykite visai Izraelio bendrijai, kad šio mėnesio dešimtą dieną kiekvienas jų teparūpina savo šeimai avinėlį - vieną avinėlį šeimai. Jei šeima visam avinėliui yra per maža, tesideda ji prie artimiausio kaimyno, kad avinėlį įsigytų, ir tesidalija juo, atsižvelgiant į skaičių asmenų, kurie jį turės valgyti. Jūsų avinėlis turi būti be trūkumo, vienerių metų patinėlis“ (Iš 12, 3 – 5).
Viešpats liepia pasirūpinti avinėlį dešimtą nurodyto mėnesio dieną. Liepia pasirūpinti avinėlį. Nors pasirūpinti avinėliu turi kiekviena šeima, tačiau apie avinėlį niekur nekalbama daugiskaitoje. Nesakoma, kad reikia apsirūpinti avinėliais. Visos aukščiau minėtos Biblijos eilutės kalba tik apie vieną avinėlį. Čia yra aiški nuoroda į išgelbėjimą, vykstantį tik per avinėlį. Evangelijoje pagal Joną sakoma: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę!“ (Jn 1, 29). Tačiau vien tai žinoti neužtenka. Šį Avinėlį privalome turėti kiekvienas:
„Visiems, kurie jį priėmė,
jis davė galią tapti Dievo vaikais –
tiems, kurie tiki jo vardą“ (Jn 1, 12)...

(Kun. Valerijaus Rudzinsko nuotrauka)

Mums reikia įsigyti Avinėlį – Kristų. Reikia labiau už viską pasaulyje... Man labai įstrigo palaimintojo popiežiaus Jono Pauliaus II žodžiai, užrašyti enciklikoje apie Dievo gailestingumą: „Dievas ypatingu būdu atskleidžia savo gailestingumą [...] kviesdamas žmogų „pasigailėti“ jo Sūnaus, Nukryžiuotojo“... Kaip mes galime pasigailėti? Jį įsigydami, t.y. priimdami į savo širdis...
Iš visų gyvūnų Viešpats išsirinko ne bet kurį. Tai turi būti avinėlis. Kodėl? Todėl, kad avinėlis – nuolankus. Jis – nusižeminęs, bejėgis, tyras, be dėmės, be kliaudos. Dievas kalba apie atpirkimą brangiausiuoju Jėzaus Kristaus Krauju. Kristaus, kuris ir yra Avinėlis be jokios sutepties, be nuodėmės, be kliaudos...

Kai laiko vandenys gyvenimo upėje plukdo šiukšles, neskubėk jų išgriebti. Upės nuplukdys jas kur reikia, o jei šiukšlės bus išgriebtos, - gali nepataisomai suteršti tavo gyvenimą.

Jei paklausčiau jūsų, ar esate matę avinėlį, ko gero dauguma atsakytų teigiamai. Tačiau šįkart kalbu apie kitą avinėlį – žmogų, pašauktą būti tokiu, kaip Dievo Avinėlis. Ar matėme tokį? Nežinau kaip jūs, tačiau man ne retai kyla mintis, kad prieš save ne avinėlį matau, o ožį. Lygiai taip pat kažkas kitas, žvelgdamas į mane, mato ožį... Sakoma, kad ožys ganėtinai kvailokas gyvūnas, neramus, nepripažįstantis jokios tvarkos... Daug ką galėtume pasakyti apie ožį...
Paminėjus šį gyvūną skirtingiems žmonėms kyla skirtingos asociacijos.
Kam teko domėtis įvairių kultūrų ir epochų tradicijomis, menu bei papročiais, tikriausiai pastebėjote, kad ožys beveik visuomet tapatinamas su velniu. Ožio atvaizdą matome ant senų laikų sektų emblemų, mūsų dienomis ožys – satanistų simbolis. Net ir lietuvių liaudies pasakose ožys ir velnias – tarpusavy neatsiejami...

(Kun. Valerijaus Rudzinsko nuotrauka)

Taigi, šis visuomet bliaunantis, nesutramdomas, sumaištį keliantis ir užsispyręs padaras nuolat jums apie save primins savuoju b-e-e-e-e-e, b-e-e-e-e-e, b-e-e-e-e... Patys ožiai ne tik itin užsispyrę, tačiau labai pasitiki savuoju teisumu...
Pamėginkime kai kuriems pasakyti: „Kaip tu gali sekmadienį neateiti išklausyti Mišių?“ Tarkime kitiems: „Kodėl tu nevaikštai išpažinties ir nepriimi Komunijos?“ O jie atsakys – b-e-e-e-e, b-e-e-e-e, b-e-e-e-e... Susikalbėti nepavyksta, mat jie įsitikinę, kad yra sukurti žymiai „didesniems“ dalykams: užkariauti pasaulį su visomis jo gėrybėmis ir malonumais...
Esame visi pastebėję: kuo didesnė menkysta, tuo aukščiau mėgina save iškelti... Šioje vietoje norisi prisiminti šventojo Bernardo Klerviečio atsakymą į klausimą, kokios dorybės yra pačios svarbiausios. Šventasis išvardijo keturias: pirmoji – nuolankumas, antroji – nuolankumas, trečioji – nuolankumas, ketvirtoji – nuolankumas...

Neapsigaukime savąjį džiaugsmo šventės vairą patikėdami socialinio gyvenimo šiukšlėms. Jos niekada laivo nenuplukdys į saugų uostą. Užtat lengvai jį paskandins, priversdamos skęsti drauge su jomis...

Vienas kunigas pasakojo, kaip jį prieš kelis dešimtmečius piktai atakavo vienas ožys. Jis sakė: „Tu sugadinai mano gyvenimą! Kuriam galui įtraukei mane į krikščionybę? Iki tol ramiai gyvenau pasaulyje, o dabar neturiu širdyje ramybės?“ „Tai kur gi dingo tavo ramybė?“ - paklausė jį kunigas. „Dabar, - paaiškino jis, - aš vėl darau nuodėmes, tačiau po to visuomet graužia sąžinė. Anksčiau viskas buvo žymiai paprasčiau. Todėl tu kaltas, kad man dabar sunku“...
Pažįstu ne vieną šių dienų ožį. Jie buvo priartėję prie Viešpaties. Ir dėl to kitąkart būna nepatenkinti. Kodėl jie pyksta? Todėl, kad jų dvasia žino Dievo įsakymus, suvokia, kokia turi būti krikščionio moralė, kurios jie nesilaiko, štai ir kyla pyktis...
Taip kartais nutinka. Pažinus Kristų, toliau likti ožiu nėra paprasta. Kurį laiką graužia sąžinė... Žinot, kokius žodžius užrašė Jonas Paulius II savo enciklikoje apie Dievo gailestingumą? Štai tie žodžiai: „Pačioje žmogaus dvasios gelmėje slypintis nerimas stipresnis nei visos laikinos priemonės“. Kitaip tariant – sąžinės priekaištai stipresni už nuodėmės malonumus... Tačiau visiems, norintiems likti ožiais, sakau, kad labai nenusimintų: dar truputis užsispyrimo, dar kurį laiką pagyvensite nuodėmėje ir sąžinė užges, daugiau nebepriekaištaus, vėl sugrįš „ramybė“, o tuomet galėsite į valias mėgautis „laikinosiomis priemonėmis“...

(Kun. Valerijaus Rudzinsko nuotrauka)

Pamokslininkas Piter S. Rakman, pagal kurio medžiagą parengiau šį mąstymą, pasakoja, kad jam pasitaikydavo pamokslauti ištisoms ožių bandoms, o ne avių ganiavai, kai daugiau niekam kitam nebūdavo progos pamokslauti. Ožiai žiūri į jus ir užsiveda: b-e-e-e-e, b-e-e-e-e, b-e-e-e...
Popiežius Jonas XXIII, sulaukęs itin garbaus amžiaus ir iniciavęs II Vatikano Susirinkimą, patyrė didelį ožių spaudimą. Ne retai jis sakydavo: „Esu tarsi paukštis, giedantis dyglių krūme“...
Ožių veiduose kažkoks laukinis žvilgsnis... Biblija taip pat nieko gero nesako apie ožius. Teismo dieną jie bus surikiuoti kairėje ir iš Jėzaus lūpų išgirs pasmerkimo žodžius...
Tačiau palikime ožius ramybėje, juk kalbame apie avinėlius...
Pamąstykime apie kiek paaugusį avinėlį. Jis niekam netinkamas, jokiems patarnavimams, kaip, tarkime, arkliai, karvės, šunys. Avinėlis vežimo netrauks, pieno neduos ir nieko neapsaugos. Jo neįmanoma išmokyti atnešti pametėtą daiktą. Jis negali medžioti. Jis nieko negali. Avinėlis – nekaltas naminis gyvulėlis, gimęs dėl vienintelio tikslo – numirti...
Viešpats visai Izraelio bendrijai liepė pasirūpinti avinėlį...
Yra dvi ypatybės, skiriantys Jėzų Kristų nuo visų likusių žmonių. Joks kitas žmogus negalėjo, negali ir negalės pakeisti Kristaus dėl poros priežasčių:
  • Jėzus vienintelis neturėjo nuodėmės;
  • Jėzus vienintelis buvo toks nuolankus, kad galėtų prisiimti pasaulio nuodėmes.
  • Visų pirma, kalbėdami apie Jėzų, turime pasakyti, kad Jis neturi nuodėmės, kai tuo tarpu visi žmonės yra nusidėję.

    Niekada netruks žmonių, besistengiančių suskaičiuoti tavo pinigus, sukritikuoti poelgius, išreikšti pretenzijas, tačiau visuomet ant vienos rankos pirštų suskaitysi tuos, apie kuriuos sakoma, kad jie – gailestingumo apaštalai...

    Kai kalbame apie Jėzaus nuolankumą, suprantame, jog bet kuris žmogus visoje žemėje turi bent kažkiek puikybės bei kitų ydų.
    Tai yra dalykai, kurie visiškai atskiria Jėzų Kristų nuo visų kitų eilinių mirtingųjų nusidėjėlių. Jame nuo pat gimimo nebuvo jokios kliaudos. Nebuvo pasipūtimo dėl teikiamos pagarbos. Nebuvo nė mažiausių puikybės užuominų. Nebuvo bandymų girtis savo išsimokslinimu. Kaip gi šis Žmogus, niekuomet nesimokęs, galėjo žinoti visus Raštus? Nesididžiavo, kad buvo plačiai žinomas. Taigi, kuklumas ryškia linija skiria Jėzų nuo visų kitų žmonių. Visame pasaulyje nerasite nė vieno žmogaus, kuris negalėtų ką nors gera pasakyti apie save arba kažkuo pasigirti. Aišku, nereikia savęs nuvertinti, tačiau perdėtai aukštinti – pražūtinga ir neišmintinga. Pasaulietiškoji psichologija skatina žmones save perdėtai sureikšminti, o nuo tada prasideda begalybė problemų... Esminis dabartinės psichologijos principas atsakyti į klausimą, kaip jaučiuosi aš, nesukant galvos, kaip jaučiasi kitas... Kai kada žmonės net išpažintį naudoja pasigyrimui... Žmonės visaip save teisina ir giria...

    (Kun. Valerijaus Rudzinsko nuotrauka)

    Paklausykime alkoholikų pokalbio. Tikriausiai ne vienas girdėjote, kaip jie bendrauja...
    Taigi, susiuostė keli alkoholikai ir ėmė kalbėtis. Vienas ir sako:
    - Aš, vyrai, jums tiek tepasakysiu: nors gyvenime man ir pasitaikė kai kada padauginti, bet aš niekuomet neprisigerdavau taip baisiai, kaip bet kuris iš jūsų.
    Kitas butelio draugas giriasi:
    - Nors ir nenoriai, bet pripažįstu, kad retsykiais po truputį išgeriu. Tačiau aš nesu beviltiškas alkoholikas. Aš tik laikas nuo laiko išgeriu, kad nuo degtinės neatprasčiau.
    Trečias tipelis postringauja:
    - Man nemalonu apie tai kalbėti, tačiau nė vienas iš mūsų nesame tobulybėmis. Taip, pasitaikė, kad aš prisigerdavau. Tačiau turiu jus užtikrinti, kad aš pats pareidavau į namus. Mano stabdžiai suveikia laiku, todėl aš niekuomet „neišsijungiu“. Niekad neįpuolu į griovį. Jei norėčiau, galėčiau iš viso negerti.

    Jei nori išsaugoti gyvenimo žavesį, nesigraužk dėl savo ateities. Patikėk ją Dievo Gailestingumui ir švęsk gyvenimą!

    Tuo metu įsiterpia paskutinis pokalbio dalyvis:
    - Žinot, draugai, man iš viso nelabai norisi apie tai kalbėti. Tačiau, kadangi nė vienas nėra tobulas, bet kuris galime prisigerti iki sąmonės netekimo. Aš buvau giras kaip kiaulė ir sirgau lyg dvesiantis šuo, tačiau taip man nutiko vos kelis kartus...
    Ką ir besakyti. Visi žmonės nulipdyti iš to paties molio. Jie visuomet suras būdų paglostyti save pačius. Patarlių knygoje sakoma:
    „Puikybė apima prieš žūtį,
    įžūlumas veda į nesėkmę“ (Pat 16, 18).
    Žmonės neretai sako:
    - Aš turiu ydą tingėti, tačiau yra daug didesnių tinginių už mane.
    - Jei aš ir esu nusidėjėlis, tai tikrai žinau, kad esama daug didesnių nusidėjėlių, negu aš.
    - Galbūt aš nepakilau į dideles aukštumas, tačiau pažįstu tokių, kurie yra tikrame dugne...

    Daug girdėjome apie iškilius karžygius, nugalėjusius ištisas tautas. Tačiau didžiausias karžygys yra tas, kuris nugali pats save...

    Tokius pavyzdžius galėtume tęsti iki begalybės...
    Mums reikia Avinėlio. Reikia Kristaus. Net ir pabuvę ožiais turime susirasti Avinėlį, kuris padės mums tapti panašiais į Jį... Jėzus apie save sakė:
    „Aš esu vartai.
    Jei kas eis per mane, bus išgelbėtas.
    Jis įeis ir išeis, ir ganyklą sau ras“ (Jn 10, 9)...
    Priimdami Avinėlį patys iš ožių privalome tapti avimis. Jėzus nesakė, kad Jis yra vartai ožiams. Niekur tokio teiginio nesurasime. Jėzus kalbėjo:
    „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums:
    aš - avių vartai“ (Jn 10, 7).
    Kokios šios avys? Paklusnios: „avys paskui jį seka“ (Jn 10, 4). Būtent klusnias avis Jėzus turėjo omenyje:
    „Jos klausys mano balso,
    ir bus viena kaimenė, vienas
    ganytojas“ (Jn 10, 16)...
    Į klusnumą mus veda susitaikymas su Dievu per Jėzų Kristų. Dievas laukia mūsų noro visuomet su Juo išsaugoti taiką, o suklydus – atsiprašyti, kad galėtų parodyti mums begalinį gailestingumą...
    Prieš tai, kai Jėzus buvo nukankintas ant kryžiaus, Petras triskart Jo išsigynė ir dėl to buvo labai nusiminęs. Po prisikėlimo Kristus pasirodė Petrui. Jis nepasmerkė jo už išsigynimą. Kristus kupinas užuojautos...


    Laimingi supratusieji, kad:

    1. kiekvienas turime pasirūpinti Avinėlį;
    2. vienintelis Dievo Avinėlis buvo be nuodėmės ir nuolankus;
    3. reikia saugotis netapti ožiais;
    4. baisiausias dalykas – leisti užmigti sąžinei;
    5. Kristus pasigaili atgailaujančio.


    2011 m. gegužė

    Hostingas Serveriai.lt Svetainių kūrimas Dizaineriai.lt Profesionalus Hostingas.lt Dedikuoti.lt serveriai Sertifikatai.lt SSL