Paremkite 2 procentais Aludarių gildija


4 dalis
„Danielis įėjo pas karalių ir paprašė, kad karalius jam duotų laiko“ (Dan 2, 16)

Šis mūsų susitikimas ypatingas, kadangi jis – vienintelis. Kito tokio nebus. Po akimirkos pasaulis taps kitoks, nes viskas šiame gyvenime pavaldu laikui bei kitimo dėsniui. Prisiminkime buvusius susitikimus. Aš pamenu, kaip mes rinkdavomės senojoje mūsų koplyčioje – avarinės būklės kluone, - kuriame vis tiek buvo gera melstis. Prisimenu, kaip buvau skiriamas klebono pareigoms į vieną ar kitą parapiją. Prisimenu, koks buvo džiaugsmas, kai gavau kunigystės šventimus. Prisimenu daug šviesių akimirkų. Tačiau atmintyje iškyla ir įvairios nesėkmės, brangių žmonių mirtys, daugelio atvykstančiųjų skausmingos istorijos.
Lygiai tą patį galėtumėte pasakyti kiekvienas iš jūsų. Prisimenate pirmą apsilankymą mūsų bendruomenėje. Prisimenate savo santuoką, džiaugsmą, gimus vaikeliams. Prisimenate savo darbovietes, karjerą, pergales bei vargus. Išties, viskas panardinta besikeičiančiame laike... Kol perskaitysite šiuos apmąstymus, pasaulyje nutiks daug įvairių džiugių ir baisių dalykų... Vis dėlto, šios akimirkos – ypatingos: atsiversdami interneto puslapį ar dalyvaudami pamaldose sekmadieniais, jūs atvykstate į laimės salą. Atvykstate susitikti su jos Šeimininku, mūsų Viešpačiu Jėzumi Kristumi... Iškart drįstu išreikšti įsitikinimą: kuo ilgiau būsite su Jėzumi, tuo gausesnės laimės salos paslaptys jums atsivers...

Akimirka Viešpaties Akivaizdoje...
(PNB foto archyvas. 2010 m. vasara)

Dažnas iš mūsų susiduriame su netvarkingai panaudojamo laiko problema. Mokslininkai paskaičiavo, kad, jei, tarkime, žmogus vidutiniškai gyvena 80 metų, iš jų jam lieka tik 17 metų nuosavo laiko. Akivaizdu, kad gyvenimas žemėje be galo trumpas. Todėl reikia tinkamai panaudoti Dievo mums dovanotą laiką. Neturime jo iššvaistyti. Tas, kuris laiką paskirsto teisingai, gyvena laimės saloje. Atminkime: kartais nuo laiko priklauso gyvybės ir mirties klausimas...
Teko klausytis vieno tikinčio krikščionio iš Moldovos liudijimą. Įtikėjo jis būdamas 38 metų amžiaus. Nors ir augo tikinčių tėvų šeimoje, 38 metus praleido vėjais. Tas žmogus nuo pat gimimo labai muzikalus. Kartą su tėvu, dar būdamas šešerių metų amžiaus, jis vaikščiojo miesto gatvėmis ir pamatė pardavinėjant smuikus. Tėvas vaikui pažadėjo, kad jei šis garbins Viešpatį ir bus Jam ištikimas, nupirks smuiką. Pažadą tėvas ištesėjo, tačiau sūnus ilgus metus gyveno be Viešpaties. Jo tikinti motina, kuri dar gyva ir jau sulaukusi virš 90 metų amžiaus, kasdien nepaliaujamai meldėsi už nuo Dievo nutolusį sūnų. Paaugęs vaikinas baigė mokslus, konservatoriją ir su valstybiniu orkestru lankydavosi įvairiose pasaulio šalyse. Kartą vienoje kelionėje jis patyrė lėktuvo katastrofą. Mirtis buvo visai arti ir atrodė neišvengiama. Muzikantas, krentant lėktuvui, meldėsi: „Viešpatie, išgelbėk mus! Pažadu, kad visą likusį gyvenimą ištikimai tarnausiu Tau!“ Dievas išklausė maldą. Lėktuvas nusileido laimingai. Tačiau vyriškis, vos išlipęs iš lėktuvo, pažadą pamiršo. Jis vėl gyveno įprastinį pasauliečio gyvenimą... Kartą grįžęs į namus jis pamatė ant kelių klūpantį savo trylikos metų sūnų, balsiai su ašaromis akyse besimeldžiantį: „Viešpatie, suteik atsivertimo malonę mano tėvui! Grąžink jį į tikėjimo kelią!“ Ši vaiko malda tapo lemtingu lūžiu. Tą pačią dieną atgailos malda meldėsi ir didysis muzikantas, ir jo žmona, ir artimiausi giminaičiai. Visi sugrįžo pas Dievą. Nuo tos dienos moldavas muzikantas važinėja po visą pasaulį, liudija Evangeliją ir groja Viešpačiui – atlieka aukšto profesinio lygio koncertus daugelyje pasaulio bažnyčių. Jo sūnus šiandien žinomas pastorius ir Bažnyčios tarnautojas... Nuo šiol šio žmogaus ir jo šeimos gyvenimas paskirtas vien tik Dievui. Nebeliko nieko, kas sietų jį su pasauliu.

Amžinybėje visuomet džiūgausime,
prisimindami Dievui skirtas akimirkas žemiškajame gyvenime,
ir galime skaudžiai susikrimsti, atmindami laiką, praleistą veltui.

Manau, kad Dievas jį išgelbėjo dėl dviejų dalykų: atkaklios motinos ir trylikamečio sūnaus maldų – šauksmo Viešpačiui.
Dievas šios šeimos gyvenime pašventino laiką. Tačiau ar taip nutinka mūsų gyvenime? Pasitaiko, kad nuo mirties mus skiria menkas laiko sprindis. Delsimas pražūtingas. Jei negrįšime pas Viešpatį, jei neskubėsime į laimės salą – žūsime...
Senajame Testamente yra viena nuostabi istorija apie pranašą Danielių:
„Antraisiais savo karaliavimo metais karalius Nebukadnezaras sapnavo sapną, kuris taip sukrėtė jo dvasią, kad nebegalėjo miegoti. Karalius įsakė sušaukti magus, kerėtojus, raganius ir kaldėjus, kad pasakytų karaliui, ką jis buvo susapnavęs. Kai jie atėjo ir stovėjo karaliaus akivaizdoje, karalius jiems tarė: „Sapnavau tokį sapną, jog mano dvasia liko sukrėsta noro jį sužinoti“. Kaldėjai atsakė karaliui {aramėjiškai}: „O karaliau! Gyvuok per amžius! Pasakyk tą sapną savo tarnams, ir mes pasakysime, ką jis reiškia“. Karalius kaldėjams atsakė: „Toks yra mano įsakas. Jei nepasakysite man to sapno ir jo nepaaiškinsite, būsite sudraskyti į kąsnelius ir jūsų namai bus išgriauti. Bet jeigu pasakysite man tą sapną ir jį paaiškinsite, gausite iš manęs dovanų, atpildo ir didžios garbės“. Jie antrąkart atsakė: „Tepasako karalius pirma savo tarnams tą sapną, tuomet mes galėsime jį išaiškinti“. Atsakydamas karalius tarė: „Man aišku, kad jūs norite laimėti laiko, nes žinote, jog mano įsakas duotas: jei nepasakote man to sapno, jums tėra tik vienui vienas sprendimas. Jūs esate susimokę man kalbėti melagingais ir apgaulingais žodžiais, kol pasikeis aplinkybės. Taigi pasakykite man tą sapną, kad aš žinočiau, jog jūs galite man jį išaiškinti.“ Kaldėjai atsakė karaliui tiesiai į akis: „Žemėje nėra nė vieno, kuris galėtų patenkinti karaliaus reikalavimą! Iš tikro joks karalius, kad ir kaip didis ir galingas, niekad nereikalavo tokio dalyko iš kurio nors mago ar kerėtojo, ar kaldėjo. Dalykas, kurio reikalauja karalius, yra per daug sunkus, niekas kitas negali jo karaliui pasakyti kaip dievai, kurių buveinė ne tarp mirtingųjų“.

Be dvasingumo neįstengsi švęsti gyvenimo šventės.
Tavo maldos ir darbai be dvasingumo tarsi gėlės kotas be žiedo,
medis be lapų, upė ar šaltinis be vandens.

Dėl to karalius tiek įtūžo, kad įsakė išžudyti visus Babilono išminčius. Paskelbus įsaką, kad visi išminčiai turi būti nužudyti, buvo ieškoma ir Danielio bei jo draugų, kad būtų nužudyti ir jie.

Gyva Viešpaties kūrinija...
(PNB foto archyvas. 2010 m. vasara)

Tuomet Danielis sumaniai ir atsargiai kreipėsi į Arjochą, karaliaus sargybos vadą, išėjusį Babilono išminčių žudyti. Jis paklausė Arjochą, karaliaus pareigūną: „Kodėl karalius išleido tokį nuožmų įsaką?“ Arjochas paaiškino dalyką Danieliui. Danielis įėjo pas karalių ir paprašė, kad karalius jam duotų laiko, ir jis išaiškinsiąs karaliui tą sapną.
Tuomet Danielis parėjo namo, paaiškino dalyką savo draugams - Hananijui, Mišaeliui ir Azarjui ir įsakė jiems maldauti dangaus Dievą pasigailėjimo, kad dėl šios paslapties nežūtų Danielis ir jo draugai drauge su kitais Babilono išminčiais. Paslaptis buvo apreikšta Danieliui nakties regėjime, ir Danielis šlovino dangaus Dievą.

Daugelis kitų tikėjimų išpažinėjų vertina krikščionis pagal tai,
kaip šie praleidžia savo laiką. Štai Koranas musulmonams įsako gerbti ir krikščionis, ir žydus, tačiau, žvelgdami į mūsų gyvenimą,
jie dažniausiai nemato tikėjimo įrodymų, todėl ne retai vien žemiškais reikalais susirūpinusių „bedievių“ etiketė mums tinka labiau.

Danielis tarė:
         „Tebūna pašlovintas Dievo vardas
         nuo amžių per amžius,
         nes jo yra išmintis ir galybė.
         Jis pakeičia laikotarpius ir metų laikus,
         pašalina ir į sostą pasodina karalius,
         suteikia išminčiams išmintį
         ir išmaniems žinojimą
         Jis apreiškia, kas gilu ir paslėpta,
         žino, kas yra tamsybėje,
         nes jame glūdi šviesa.
         Tau, mano protėvių Dieve, padėka ir gyrius,
         nes man davei išminties ir jėgų.
         Nūn man apreiškei, ko tavęs prašėme, -
         apreiškei mums karaliaus sapną“.

Tada Danielis nuėjo pas Arjochą, kurį karalius buvo paskyręs išžudyti visus Babilono išminčius, ir jam tarė: „Nežudyk Babilono išminčių. Nuvesk mane pas karalių, ir aš karaliui sapną išaiškinsiu“ (Dan 2, 1 – 24)...
Danieliui ir daugeliui akivaizdžiai grėsė mirtis. Todėl jis, pasitelkęs visą drąsą, kreipėsi į karalių Nebukadnezarą, kad dar laimėtų kažkiek laiko. Jam pavyko. Nemanykime, kad laiko jis gavo daug. Tačiau laiką jis panaudojo tinkamai. Supratęs, kad jokia žmogiška jėga neišspręs iškilusios problemos, Danielis ėmėsi maldos. Ir neapsiriko...

Kol nėra suvokimo apie gyvenimo trapumą bei trumpumą, mūsų veiksmams vadovauja pasaulio dvasia, iš visų jėgų mėginanti atitraukti dėmesį nuo amžinųjų dalykų. Tačiau mūsų tikrasis uždavinys – judėti vienintele kryptimi: link Dievo. Kuo sparčiau, kuo atkakliau, nesigręžiojant atgal ir nesižvalgant į kelkraščius.

Paklauskime patys savęs, kas yra mano draugai? Ar jie yra tie, kurie sunkumui ištikus, melsis už mane? Ar jie padės man geraširdiškai negandas nugalėti? Štai, gręsiant mirčiai, „Danielis parėjo namo, paaiškino dalyką savo draugams - Hananijui, Mišaeliui ir Azarjui ir įsakė jiems maldauti dangaus Dievą pasigailėjimo, kad dėl šios paslapties nežūtų Danielis ir jo draugai drauge su kitais Babilono išminčiais“ (Dan 2, 17 – 18). Ar mes turime tokių ištikimų draugų, nepaliksiančių mūsų ištikus negandai?..
Girdėjau gražų krikščionio liudijimą. Taip nutiko, kad darbe jis susižalojo akį. Gydytojas pasakė, kad padėtis beviltiška. Suteikė nukentėjusiam būtiną pagalbą, uždėjo tvarstį ir paleido. Žmogus nuėjo į tikinčiųjų susirinkimą. Šie, paklausė, kas nutiko jo akiai. Žmogus papasakojo apie nelaimingą atsitikimą. Tikėjimo broliai ir sesės ėmė už jį melstis. Kai kitą kartą žmogus nuėjo pas gydytoją, akis buvo sveika. Su ja jis matė dar geriau, nei su ta, kuri nebuvo sužalota. Gydytojui tai pasirodė nesuvokiama. Tačiau viskas suvokiama tikinčiam žmogui. Kai apsireiškia Dievo šlovė, vyksta stebuklai. Negalima paneigti, kad Dievas išklauso ir pavienių maldų. Tačiau kai drauge meldžiasi būrys atgimusių tikinčiųjų, visuomet kažkas įvyksta. Dievas liečia žmones... Kiekvienam linkiu, kad mūsų draugai būtų būtent tokie: tikintys, atgimę Viešpatyje, jautrūs mūsų poreikiams...
Kitas svarbus dalykas – Danielio požiūris į „Babilono išminčius“, t.y. magus, kerėtojus, raganius ir kaldėjus. Jis netroško jų mirties. Danielius tikėjo, kad gyvajam Izraelio Dievui apreiškus savo jėgą per nuolankų tarną Danielį, „Babilono išminčiai“ pažins tikrąjį Dievą ir jį pagarbins. Nė vienas iš mūsų taip pat neturėtume pasmerkti Dievo ieškojimų kelyje esančio žmogaus ar net ir pasiklydusio. Geriau melskimės, kad Jėzus savo galią ir gailestingumą apreikštų nuo Dievo nutolusio žmogaus gyvenime. Prašykime Viešpatį, kad visi, kurie ieško ne Jo Vardo šlovės, atsiverstų, atgailautų ir atgimtų. Raginkime nutolusius priimti Dievo Gailestingumą...
Jokūbas Voraginietis, gimęs 1230 m., žymus šventųjų gyvenimų kronikininkas, aprašydamas šventojo popiežiaus Grigaliaus gyvenimą, pasakoja:

Mūsų žolynuose...
(PNB foto archyvas. 2010 m. vasara)

„Vienas turtingas Romos gyventojas paliko žmoną ir buvo popiežiaus atskirtas nuo krikščionių bendruomenės. Priėmęs tai kaip sunkiausią asmeninį įžeidimą, tačiau negalėdamas pats susidoroti su taip autoritetingu popiežiumi, turtuolis pagalbos kreipėsi į magus. Šie pasižadėjo darbą padaryti už­kalbėjimais - užleisti ant popiežiaus žirgo demoną ir gyvulį tol kankinti, kol tas su raiteliu pateks į pavojų. Kartą, kai Grigalius jojo ant žirgo, magai užleido ant gyvulio demoną ir privertė jį taip stipriai blaškytis, kad niekas nebepajėgė jo sulaikyti. Tada Grigalius, iš dvasios apreiškimo atpažinęs šėtonišką išmonę, persižegnojo ir ne tik išlaisvino žirgą nuo dūko, bet ir amžinu aklumu nubaudė piktadarius. Pripažinę savo nusikaltimą, tie vėliau gavo šventojo krikšto malonę; re­gėjimo jiems, kad magijos meno iš naujo neskaitytų, Grigalius nepanoro grąžinti, tačiau nurodė juos išlaikyti iš bažnytinių atsargų“...

Kokie esame neišmanėliai: be reikalo iššvaistome daugybę laiko tarpusavio kivirčams, aiškinimuisi, ginčams, įrodinėjimams, pasiteisinimams. Bet gi, jei nepasiduotume šiems gundymams, širdy palaimindami, o ne keikdami mūsų trikdytojus, ramiai skubėtume į niekuomet nesibaigiančios laimės salą, žinodami, kad vėliau mums bus grąžinta šimteriopai.

Kartą vienas krikščionis, dar tarybiniais laikais, ragino savo gerą pažįstamą atsiversti. Tačiau žmogus vis atidėliojo galimybę priimti Jėzų. Galų gale atsakė, kad tai padarys, kai išeis į pensiją. Ir štai atėjo diena, kai atsiskaitė su darbdaviais ir pasiruošė užtarnautam poilsiui. Koridoriuje sutiko savo tikintį bičiulį, kuris vėl paragino priimti Jėzų. Atsakydamas pažadėjo tai padaryti artimiausiu metu. Tačiau žengiant per duris sustojo žmogaus širdis ir jis vietoje krito negyvas... Dėl ilgalaikio atidėliojimo jam nebuvo suteikta atgailos malonė...
2010 m. birželio gale mane aplankė viena nuoširdi mergina, prieš kelias dienas palaidojusi dvidešimtmetį brolį. Niekingi žmonės jį užmušė. Tai baisi tragedija tėvams, broliams ir seserims. Tačiau dar liūdniau, kad, kaip tvirtino mergina, jos brolis gyveno lengvabūdišką gyvenimą ir mirė turėdamas sunkias nuodėmes... Kiekvienam bet kokia nuodėme atitolusiam nuo Dievo tvirtai sakau, kad Dievas nenori nusidėjėlio mirties, bet kad atsiverstų ir gyventų. Todėl pasitikėkime Dievo Gailestingumu, skelbkime visiems, kaip Dievas juos myli, kad kiekvienas pažintų Jo šlovę, atsiverstų ir būtų išgelbėtas...
Danielio istorija moko, kad niekuomet nesiremtume savo pačių išmintimi ar pastangomis. Visa tai tegali būti nebent antraeilis dalykas. Pirmiausia ieškokime Dievo. Už Jį nieko nėra ir negali būti svarbesnio... Kai atrandame Viešpatį, patys sudėtingiausi dalykai tampa smulkmenomis...
Krikščionė moteris liudijo, kaip prieš daug metų susirgo sunkia liga. Ant kaklo jai atsirado anties kiaušinio dydžio auglys. Meldėsi ir ji pati, ir kiti tikintieji. Vieną naktį jai prisisapnavo Viešpaties angelas, kuris liepė aprišti kaklą medumi išteptu raiščiu. Tai atlikusi, moteris užmigo. Ryte pabudo sveika... Nuo to karto praėjo jau daug metų, tačiau ji su dėkingumu Viešpačiui liudija apie patirtą stebuklą...

Didžiausias kančias sukelia pasaulio rūpesčiai. Jie sunaikina tavo laiką, atima esamo ir būsimo gyvenimo džiaugsmą. Tik atsigręžęs į Jėzų susigrąžinsi ramybę, o pasaulis tau rūpės tiek, kiek jam galėsi parodyti Jėzaus Veidą.

Dievas davė mums laiką kad gyventume. Tačiau ne sau gyventume, o Jo garbei. Retai sutiksime sveiko proto žmogų, kuris norėtų mirti. Visų pirma paties Dievo Žodis liudija, kad iškilus mirties grėsmei, dažnas nori gyventi...

Ir jis Viešpatį šlovina...
(PNB foto archyvas. 2010 m. vasara)

Prisimenu tokią girdėtą istoriją.
Kartą vienas jaunuolis panoro aprašyti, ką jaučia nuteistieji mirčiai. Jis nuėjo pas pažįstamą teisėją ir šis apgyvendino jaunuolį mirtininkų kameroje. Visi kameros draugai buvo įsitikinę, kad jaunuolis yra vienas iš nuteistųjų. Kartą per plyšį duryse kalėjimo prižiūrėtojas į kamerą įmetė laikraštį, kuriame buvo rašoma, jog teisėjas nužudytas. Galime įsivaizduoti, kokį siaubą patyrė jaunuolis. Dabar niekas jo neišlaisvins ir jam teks patirti mirties bausmę! Jis stebėjo, kaip vieną po kito mirtininkus išveda iš kameros sušaudymui. Vieną naktį buvo iškviestas ir jis. Vargšas neabejojo, kad jam, niekuo nenusikaltusiam, tapusiam lemtingo atsitiktinumo auka, bus įvykdyta mirties bausmė. Tačiau prieš vedant sušaudymui, jaunuolį nuvedė į vieną salę, kurioje jis išvydo savo pažįstamą teisėją sveiką ir gyvą. Koks buvo džiaugsmas! Jis dėkojo teisėjui, kad šis gyvas, apkabino jam kojas, verkė iš laimės. Paaiškėjo, kad laikraštis nebuvo tikras, o teisėjas nebuvo nužudytas. Tačiau jaunuolis, kaip pats pageidavo, turėjo realią progą patirti, ką jaučia vedamieji mirti...

Daugumai laimės receptas per daug paprastas, kad įstengtų juo patikėti, o tereikia visame kame Dievui suteikti pirmumą ir laimė pati ieškos kelių, kaip apsigyventi tavo širdyje.

Mūsų Teisėjas – Jėzus Kristus yra prisikėlęs ir gyvas. Juo pasitikėdami ir rasdami Jam pakankamai laiko, sugebėsime gyventi laimės saloje. Svarbiausia, tinkamai elkimės su laiku. Jo nedaug turime... Viskas priklauso nuo mūsų pasirinkimo. Noriu tai iliustruoti dar vienu pavyzdėliu...
Prieš keliolika metų garsus milijonierius atidarė supermarketą. Prieš atverdamas didžiulės parduotuvės duris, jis sukvietė miesto vaikus ir liepė jiems per 15 minučių nemokamai išsirinkti kokį tik nori žaislą. Minia vaikų puolė į parduotuvę tarsi viesulas. Net lentynos virto. Kiekvienas troško išsirinkti kuo brangesnį žaislą. Tik vienas berniukas stovėjo vietoje, šalia parduotuvės durų. Į vidų jis nėjo. Savininkas jį paklausė, kodėl jis gaišta laiką, nes liko vos 5 minutės. Vaikas atsakė: „Aš jau išsirinkau!“ „Ką tu išsirinkai?“ – klausia nustebęs savininkas. „Aš išsirinkau jus!“ Tokio atsakymo supermarketo savininkas nesitikėjo. Labai susijaudino. Ši istorija baigėsi tuo, kad milijonierius galiausiai berniuką įsisūnijo. Šiandien jis – ano turtingo žmogaus įpėdinis... Vaikas suprato, kad visi pliušiniai meškučiai ir zuikučiai greit taps šiukšlių krūva. O štai, šis dėdė turi viską! Todėl jį ir išsirinko. Ir neapsiriko.
Taip ir mes pasirinkime ne pasaulį, o jo Sutvėrėją – Dievą. Ne šiame pasaulyje rasime laimės salą. Į ją pateksime tik priėmę Kristų, kaip savo asmeninį Išganytoją ir Gelbėtoją. Tik tada gyvensime laimės saloje, kai Jėzus mums bus pats svarbiausias ir reikalingiausias.


Laimingi supratusieji, kad:
1. bet kuri prabėgusi akimirka niekuomet nebesugrįš, todėl laikas – per daug didi vertybė, kurios veltui švaistyti negalima;
2. žemiškojo gyvenimo laikas mums duotas vis gilesnio ryšio su Jėzumi įtvirtinimui;
3. tikrieji draugai nėra tie, su kuriais tuščiai leidžiame laiką, bet tie, kurie palydi mus tikėjimo Dievu kelionėje;
4. su Dievu praleistas laikas niekuomet nebus prarastas;
5. žemiškasis gyvenimas – trumpa akimirka, tačiau ji lemia, koks bus amžinasis gyvenimas.

2010 m. birželis

Hostingas Serveriai.lt Svetainių kūrimas Dizaineriai.lt Profesionalus Hostingas.lt Dedikuoti.lt serveriai Sertifikatai.lt SSL