Paremkite 2 procentais Aludarių gildija


38 dalis
„Ant nedorėlių jis siųs žarijų ir sieros lietų“ (Ps 11, 6)

Ką Kristus kalba apie pragarą? Pasirodo, Jo žodžiai labai radikalūs:
„Jei tavo ranka ar koja gundo tave nusidėti, nukirsk ją ir mesk šalin. Geriau tau sužalotam ar raišam įeiti į gyvenimą, negu su abiem rankom ar abiem kojom būti įmestam į amžiną ugnį. Ir jeigu tavo akis gundo tave nusidėti, išlupk ją ir mesk šalin. Tau geriau vienakiui įeiti į gyvenimą, negu su abiem akim būti įmestam į pragaro ugnį“ (Mt 18, 8 – 10)...

(Kun. Valerijaus Rudzinsko nuotrauka)

Į pragarą daugelis keliauja pamažu. Pirmiausia numarinama sąžinė. Dėmesio kitiems žmonėms stygius, smulkios melagystės, ambicijos, sekmadienio Mišių apleidimas ir kitokios ho­meopatinėmis dozėmis plintančios nuodėmės susitven­kia sąžinėje ir to pakanka, kad ji užmigtų! Jėzus apie visa tai pasisakė dar stipriau: „Žmonės valgė, gėrė, ve­dė ir tekėjo...“ Nieko blogo čia nėra! Be to žmonija išnyktų! Tačiau Jėzus priduria: „Nieko nenumanydami“ (plg. Mt 24, 38 - 39). Štai pagrindinė klaida:
  • širdis nebuvo nukreipta į Dievą.
  • Gyventa taip tarsi Dievo nebūtų.
  • Negana to, nieko nelaukiama!
  • Savyje užsklęs­tas gyvenimas.
  • Dažniausiai taip nutinka, kai to nesiti­kime. Net sakome: „Viešpatie! Viešpatie!", bet Dievo valia nevykdoma ir baigiasi mūsų namo griūtimi! (plg. Mt 7, 21 - 29). Pirmiausia egoizmas užmigdo mūsų sąžinę, o vėliau užmuša ir mus...

    Baisus dalykas, kai žmogus numarina sąžinę.

    Gyvendami žemėje piešiame mūsų asmenybės eskizą, kurį užbaigsime tik amžinybėje.

    Papasakosiu jums istoriją apie V a. persų krikščionę kankinę, vardu Anahid. Galbūt žinia apie jos požiūrį į tikėjimą ir mūsų laikų žmogui įkvėps drąsos tikėti, priimti Jėzų ir nepakliūti į pragarą?
    Anahid dėl savo tikėjimo pateko į kalėjimą. Būdama kalėjime Anahid praleido naktį garbindama Die­vą. Rytui atėjus susirinko didikai ir įsakė atvesti šventąją moterį. Kadangi ji negalėjo paeiti, nes buvo supančiota, ją turėjo įnešti. Kai Anahid buvo pasodinta prieš juos, jie rei­kalavo atsisakyti tiesų, kurių ji tvirtai laikėsi. Kai kurie iš susirinkusiųjų grasino, kiti — meilikavo jai, kol vienas artimas giminaitis prisiartino prie jos ir tarė: „Dukra mano, Anahid, kas nutiko, kodėl tu elgiesi kitaip nei visi? Juk jie pašalino tavo tėvą ir jis sulaukė liūdnos pabaigos, koks demonas tave apsėdo? Bent jau pasakyk „aš ne krikščionė“, tuomet aš galėsiu tave išgelbėti ir nugabenti ten, kur krikščionys, ir tu galėsi gyventi išpažindama krikščionybę visą likusį savo gyvenimą“.
    Išmintingoji moteris atsakė: „Kvaili ir bejausmiai žmonės, kaip aš galiu neigti Dievą, kuriame mes gyvename, judame ir esame (plg. Apd 17, 28)? Kur aš galėčiau eiti, kur Dievo nėra; kokia vieta nėra pripildyta Dievo, ir Dievo ten nėra? Be to, mūsų Viešpats Kristus yra pasakęs: „Tų, kas išsižada manęs kitų akivaizdoje, aš išsižadėsiu savo Tėvo akivaizdo­je“ (Mt 10, 33). Taigi aš jau išsižadėjau jūsų dievų - kurie netgi nėra dievai — ir toliau taip elgsiuos; aš išpažinau Jį ir išpažinsiu iki pat mirties“...

    (Kun. Valerijaus Rudzinsko nuotrauka)

    Atitolome nuo tokio požiūrio. Užtat priartėjome prie pragaro... Dievas besirenkantiems pragarą negailestingas:
    „Ant nedorėlių jis siųs žarijų ir sieros lietų,
    svilinanti vėtra bus jiems skirta taurė“ (Ps 11, 6)...
    Kodėl patenkama į pragarą?
  • Žmonės nepatenka į pragarą dėl to, kad atlieka žmogžudystę. Pranašas Mozė buvo žmogžudys, tačiau jis nepateko į pragarą. Jis atgailavo ir jam buvo atleista!
  • Žmonės nepatenka į pragarą dėl to, kad paleistuvauja. Karalius Dovydas nusidėjo paleistuvyste, tačiau į pragarą nepateko. Jis atgailavo ir jam buvo atleista!..

  • Sunkus mūsų pašaukimas bet kuriuo metų laiku: kiekvienas yra reikalingas kitų išbandymui... Tik vieni neša prisikėlimą, o kiti – mirtį...

    Mes neretai nuo atgailaujančio nusidėjėlio esame linkę nusigręžti. Tarkime, kiek iš mūsų būtų nenorėję pažinti Dovydo po incidento su Betsabėja, o vėliau visi nusekę paskui Absalomą į paklydimą ir pralaimėjimą drauge su visa Izraelio tauta? Absalomui pavyko suvedžioti Izraelį todėl, kad žmonės gyve­no pagal kūną ir sprendė pagal išorę, o ne pagal Dva­sią. Mes turime siekti, kad mūsų širdis būtų kaip kuni­go Sadoko, kuris sprendė apie Dovydą ne pagal jo sėk­mes ar nesėkmes, bet pagal Dievo jam suteiktą patepi­mą ir pavedimą. Apie Sadoką pasakyta, jog jis išliko išti­kimas netgi tuomet, kai visa Izraelio tauta išklydo iš kelio. Dėl to Sadokas buvo palaimintas ir gavo pažadą, jog jo sūnūs tarnaus Viešpaties akivaizdoje. Čia turimi ome­nyje ne vien tik Sadoko sūnūs pagal kūną, bet ir jo dva­siniai sūnūs - t. y. tie, kurie nesprendžia pagal išorę ir turi drąsos rizikuoti viskuo, kad išliktų ištikimi Dievo pa­teptiesiems...
  • Žmonės nepatenka į pragarą dėl to, kad prisiekia ir sulaužo priesaiką. Petras prisiekė, tačiau priesaiką sulaužė ir vis dėlto pateko į dangų. Jis atgailavo ir jam buvo atleista!..
  • Kaip moko domininkonų kunigas Paul – Dominique Marcovits, niekada nepraraskime drąsos! Petras skendo, išsigynė Viešpaties, bet Petras tapo apaštalų galva... Todėl jis skelbė apie velnią: „Pasipriešinkite jam tvirtu tikėjimu“ (1 Pt 5, 9). Petro tvirtu­mas visiškai nesisieja su gryna ir stačiokiška arogancija, jis panašesnis į gailestingumo uolą. Jėzus visada atnau­jindavo jo pasitikėjimą, nes Petras sutiko Jėzaus žvilgsnį (plg. Lk 22, 61). Viešpats ištiesia ranką tam, kuris po nuopuolio nepasiduoda rezignacijai, o bando prisikelti, kad „stiprintų brolius“ (plg. Lk 22, 32)...

    (Kun. Valerijaus Rudzinsko nuotrauka)

    Šventoji Dvasia sutvirtina mus kovoje dėl Kristaus. Be Jos neįmanoma jokia ištikimybė iki galo. Apaštalas Petras norėjo savo gyvybę atiduoti už Jėzų, nes jis buvo labai prisirišęs prie Mokytojo. Vis dėlto Petras Jo išsižadėjo tris kartus. Sekminių Dvasia atvėrė Petrui dovanos kelią. Todėl Petras gali iš savo patirties per­spektyvos, atliepdamas Jėzaus persekiojamųjų palaimi­nimui, liudyti Dvasios jėgą savyje: „Jei jus niekina dėl Jėzaus vardo, - jūs palaiminti, nes garbės ir Dievo Dva­sia ilsisi ant jūsų!“ (1 Pt 4, 14)...
    Ir dar apie Petro atgailą. Turime atskirti sąžinės graužatį nuo atgailos. Judas jautė sąžinės graužatį, tačiau neatgailavo. Petras atgailavo. Blogai jaustis dėl to, kad buvome sugauti, ar apskritai vien tik blogai jaustis dėl savo nuodėmių – nėra atgaila. Atgaila – tai nusigręžimas nuo nuodėmės, priimant kryžiaus permaldavimo auką...
  • Žmonės nepakliūva į pragarą dėl to, kad meluoja. Dovydas apgavo Getų karalių Anchusą ir pateko į dangų...

  • Kai gerai įsižiūrime, žmonių rankose neretai pamatome Dievo ranką arba... velnio kanopą...

    Jei džiaugiamės gyvenimu, reiškia, kad Dievo šviesa jau apšvietė mūsų širdis...

    Tad kodėl žmonės patenka į pragarą? Į pragarą jie patenka dėl to, kad laiko save teisesniais ir šventesniais už Dievą. Daug kas priešinasi, tvirtindami, kad taip negalvoja. Taigi, pažiūrėkime, kaip yra iš tiesų. Vargu ar atsirastų sveiko proto žmogus, norintis patekti į pragarą. Tačiau, norint į pragarą nepatekti, reikia kažkuo tikėti. Tad kuo tikite? Kai kurie sakys, kad gyvena padorų gyvenimą, nėra blogesni už kitus, neturi žalingų įpročių ir t.t. Atsiverskime Evangeliją. Iš jos sužinome, kad demonai greitai pripažindavo Jėzų bei Jo apaštalus ir suklupdavo prieš juos. Kartais jie labiau įgrisdavo, nei keldavo pavojų. Jėzų ir jo pasekėjus persekiojo ir nukryžiuodavo patys religingiausi ir garbingiausi to meto piliečiai, nė akimirką nesuabejoję savo teisumu...
    Pasikartosiu: problema tame, kad daug kas laiko save teisesniais už Dievą. Šventasis Raštas sako:
    „Nesuprasdami Dievo teisumo, jie bandė nusistatyti savą ir todėl nepakluso Dievo teisumui. Juk įstatymo tikslas - Kristus, atėjęs nuteisinti kiekvieno, kas tiki“ (Rom 10, 3 – 4). Dievas rodo mums, kas yra teisus, tačiau, deja, tai – ne tu ir ne aš. Nori patekti į dangų? Tikėk Jėzų Kristų! Nori patekti į pragarą? Pasitikėk pačiu savimi! Štai ir viskas.

    (Kun. Valerijaus Rudzinsko nuotrauka)

    Kodėl yra pragaras? Todėl, kad Dievas – šventas. Niekas iki galo neįstengs suvokti, kodėl Dievas leido žmonėms už jų nuodėmes per amžius degti pragare. Žinome tik, kad Jis taip padarė. Kaip tvirtina rašytojas Rick Joyner, Dievo buvime sudega visas medis, šiaudai ir šienas. Kai prisiartini prie Jo su širdyje paslėpta nuodėme, gali prarasti sveiką protą...
    Žinome, kad Dievas nenori, kad kas nors patektų į pragarą. Žinome, kad Dievas „kantriai elgiasi su jumis, nenorėdamas, kad kuris pražūtų, bet kad visi atsiverstų“ (2 Pt 3, 9). Ir vis dėlto, Dievas leido daug kam patekti į pragarą. Kodėl žmonės patenka į pragarą? Nes nenori pripažinti, kad jų pačių teisumas jų neišgelbės...

    Mokykime taip džiaugtis Dievu, kaip džiaugiamės pavasariu! Rytmetiniame paukščių koncerte išgirskime džiūgaujančios amžinybės aidą!


    Laimingi supratusieji, kad:

    1. geriau raišam patekti į dangų, negu sveikam į pragarą;
    2. pakeliui į pragarą pirmiausia numarinama sąžinė;
    3. kiekvienam atgailaujančiam bus atleista;
    4. tikėjimas užpildo dvasinę tuštumą;
    5. norintis dangaus privalo tikėti Jėzų.


    2011 m. kovas

    Hostingas Serveriai.lt Svetainių kūrimas Dizaineriai.lt Profesionalus Hostingas.lt Dedikuoti.lt serveriai Sertifikatai.lt SSL