Paremkite 2 procentais Aludarių gildija


37 dalis
„Neapsileiskime lankyti savųjų susirinkimo“ (Žyd 10, 25)

Tikriausiai kiekvienam iš mūsų yra tekę pakliūti į aplinką, iš kurios norisi kuo greičiau išbėgti. Ir tik ištrūkę iš nemalonios draugijos pajuntame, kaip liaujasi įtampa, o akyse prašviesėja. Labai ilgai būnant netinkamoje draugijoje galima susirgti ar net numirti... Apaštalas Paulius laiške Romiečiams perspėja vengti netinkamų draugijų:
Aš raginu jus, broliai, vengti tų, kurie kelia nesutarimus bei papiktinimus, prieštaraudami mokslui, kurio jūs išmokote. Saugokitės jų! Tokie žmonės tarnauja ne mūsų Viešpačiui Kristui“ (Rom 16, 17 – 18)...

(Kun. Valerijaus Rudzinsko nuotrauka)

Noriu jums trumpai papasakoti apie garsų persų kilmės gydytoją ir filosofą (gim. 980 m., mir. 1037 m. po Kr.) - Aviceną. Jo atminimui Dušanbė mieste pastatytas paminklas. Avicena buvo išties genialus. Jis užaugo Bucharoje, būdamas 10 metų mintinai mokėjo visą Koraną ir žymiausius arabų klasikus, per kelerius metus išėjo teisės mokslus, taip pat matematiką, astronomiją ir mediciną. Būdamas 16 metų pagarsėjo išgydęs Bucharos valdovą Mansurą II-ąjį, kurio bibliotekoje jis baigė savo mokslinį pasirengimą.

Prisimenu kažkada skaitytą istoriją, kaip vienas žmogus pasiėmė globoti mažą meškutį, kurio motiną nušovė medžiotojai. Žmogus labai pamilo meškutį, o šis – žmogų. Tačiau vieną dieną meškutis užaugo ir tapo dideliu lokiu. Tada jame pabudo žvėriškoji prigimtis, paskatinusi nužudyti savo geradarį...

Avicenos veikalai, ypač medicinos srityje tapo viduramžių Europos universitetų vadovėliais. Jis arabų kalba (Europoje išversta ir išleista lotynų kalba) išleido medicinos kanoną, kurį sudarė 5 tomai:
  • Pirmajame - medicinos teorija, anatomija, fiziologija, aprašomos ligų priežastys, simptomai, profilaktika,
  • Antrajame - Paprasti vaistai, augalai, gyvūninės kilmės vaistai,
  • Trečiajame - atskirų kūno dalių, sričių ligos ir jų diagnostika,
  • Ketvirtajame - Chirurgija,
  • Penktajame - aprašomi sudėtingi vaistai, nuodai ir priešnuodžiai...
  • Nemanau, kad visus šiuos dalykus jums reikia atsiminti. Aš tik noriu papasakoti apie šio žymaus gydytojo eksperimentą, padėsiantį mums suprasti, kas nutinka, kai patenkame į netikusią draugiją.
    Taigi, kitados žymusis Avicena pririšo avį per kelis metrus nuo vilkų. Po trijų dienų avis nugaišo. Ne dėl to, kad ją būtų sudraskę vilkai, bet iš baimės...

    (Kun. Valerijaus Rudzinsko nuotrauka)

    Papasakosiu dar vieną istoriją. Ji nutiko 2010 m. Šią istoriją man papasakojo viena druskininkietė.
    2010 m. sergančiai garbaus amžiaus moteriškei globoti artimieji pasamdė jehovistę. Toji, vos pradėjusi globą, atėmė iš senutės rožančių, išnešė šventus paveikslus, neduodavo valgyti nei mėsos, nei varškės. Išsekino moterį ir fiziškai ir dvasiškai. Kaimynės vasarą slapčiomis ant suoliuko kieme ją pamaitindavo, kad nepastebėtų „globėja“. Tačiau „globėja“ išsekintą senutę prieš Kalėdas išgabeno į psichiatrinę ligoninę. Ten ji peršalo ir iš anos ligoninės ją grąžino į ligoninę pagal gyvenamą vietą. Greitai ji atsidūrė reanimacijoj, o po kurio laiko mirė...
    Patekus į netinkamą draugiją išties galima numirti. Todėl svarbu tokių draugijų vengti. Nebent Dievas į ten siųstų, kaip kitados siuntė Mozę faraono akivaizdon. Tačiau faraonas nesidžiaugė Mozės draugija. Kai savo menėje išvydo Mozę, „faraonas suriko: „Nešdinkis nuo manęs! Saugokis pamatyti mano veidą, nes tą dieną, kai pamatysi mano veidą, mirsi“. Mozė atsakė: „Tebūna taip, kaip sakai! Aš tavo veido niekad daugiau nebematysiu“...
    Taigi ir mūsų laikų žmogui kai kurių veidų draugijos geriau nematyti...
    Jei žmogus gyvena nuolatinėje baimėje, įtampoje ar nemalonioje draugijoje, jo gyvenimas tampa kupinas ligų ir gana trumpas... Tačiau ką reiškia laikinasis gyvenimas, lyginant jį su amžinuoju?..

    Kitados žymusis Avicena pririšo avį per kelis metrus nuo vilkų.
    Po trijų dienų avis nugaišo.
    Ne dėl to, kad ją būtų sudraskę vilkai, bet iš baimės...
    Jei žmogus gyvena nuolatinėje baimėje, jo gyvenimas kupinas ligų ir gana trumpas.

    Vienas metodistų pamokslininkas Los Andžele kažkada lankė prostitučių kvartalą ir skelbė joms Evangeliją. Į talką pamokslininkas pasikvietė pagyvenusį vyriškį iš savo bažnyčios. Tam žmogui buvo apie 70 metų. Abu jie žingsniavo gatvėmis ir pamatė daug įvairių dalykų. Tas pagyvenęs žmogus niekuomet anksčiau nėra buvęs panašiame miesto rajone ir net neįsivaizdavo, kas ten vyksta. Jis beveik visą gyvenimą praleido kaime ir tik neseniai buvo persikėlęs į Los Andželą. Kol jie žingsniavo, dairydamiesi aplinkui, pamokslininkas tarė:
    - Jums tikriausiai niekada nebuvo atėjus į galvą mintis, kaip būtų baisu, jei jūsų anūkė amžinybėje atsidurtų tarp tokių žmonių, kuriuos aplink matėme?
    Pagyvenęs žmogus buvo šokiruotas:
    - Ką jūs turite omenyje?
    Pamokslininkas atsakė:
    - O ar jūs neturite anūkės, kuri kai kada patarnauja mūsų bažnyčioje?
    Žmogus patvirtino:
    - Turiu.
    Pamokslininkas tęsė:
    - Ji juk iki šiol nepriėmė Jėzaus Kristaus, kaip asmeninio Viešpaties ir Gelbėtojo?
    Pagyvenęs žmogus atsakė:
    - Taip, ji iki šiol nepriėmė išgelbėjimo.
    Pamokslininkas jam paaiškino:
    - Jūs paprasčiausiai įsivaizduokite: Biblija sako, kad ugnies ežere degs stabmeldžiai, žmogžudžiai, bedieviai ir kitokie visiškai nemalonūs žmonės. Kaip jums patiktų, jei jūsų anūkė tokioje draugijoje leistų amžinybę?..
    Vyresnysis žmogus anksčiau niekada apie tai nesusimąstė. Kitą sekmadienį, per pamaldas vyriškis atsivedė anūkę ir atsisėdo šalia jos. Jis ją apkabino ir kalbėjosi apie dešimtį minučių. Po to anūkė pakilo, atėjo į priekį ir atgailavo, priimdama Viešpatį. Tai buvo išmintingas sprendimas...

    (Kun. Valerijaus Rudzinsko nuotrauka)

    Šiandien noriu klausti, kur yra tie, kurie mums brangūs: tėvai, vaikai, anūkai, kiti artimieji? Kokią draugiją jie pasirinko? Ar jie surado ir priėmė Viešpatį? Ar jie žino, kad sekmadieniais reikia dalyvauti Mišiose? O gal jiems sekmadienių bažnytinė draugija visai nemaloni ir jie laiką leidžia kitoje draugijoje, keliaujančioje į pragarą?..
    Kas nutinka, kai apleidžiame savo vaikus ir kitus šeimos narius, nesirūpindami jų dvasiniu gyvenimu?
    Genialusis pasaulio literatūros klasikas Oscar Wilde (gim. 1854 m. spalio 16 d. Airijoje ir palaidotas 1900 gruodžio 3 d. Paryžiuje), pasakoja, kaip vienoje iš nuostabiųjų savo pjesių Eschilas pasakoja apie didiką, kuris parsigabena į namus liūto jauniklį ir karštai jį pamilsta, nes liūtukas degančiomis akimis atbėga į kiekvieną jo kvie­timą ir dailiai vizgina uodegą, prašydamas ėsti, o paskui, kai tas padarėlis užauga, prabyla tikroji jo padermės prigimtis: užaugusiame liūte atgyja protėvių kraujas. Liūtas pražudo ir patį didiką, ir jo namus, ir viską, ką jis turėjo...

    Saugokis kuo mažiau kištis į kitų žmonių gyvenimus. Nieko juose nekeisdamas, o vien kritikuodamas, tu pritrauki kitų žmonių nesėkmes į savo bei artimųjų namus. Neatimk gyvenimo džiaugsmo nei iš vienų, nei iš kitų!

    Prisiminkime alkoholikus, narkomanus, azartinių lošimų žaidėjus... Kažkada jie buvo mieli tėvų vaikai, žmonų vyrai ar vyrų žmonos. Šiandien daugelio tėvų bei sutuoktinių gyvenimą jie pavertė ašarų pakalne... Jie pasirinko ne tą draugiją. Jie net nežino, ką reiškia tikinčiųjų susirinkimas...
    Apaštalas Paulius laiške Žydams paliko labai rimtą paraginimą:
    „Taigi, broliai, Kristaus kraujas laiduoja mums, kad žengsime į šventovę. Jis atvėrė mums naują ir gyvą kelią pro uždangą, tai yra per savąjį kūną; mes turime ir didį kunigą Dievo namams. Todėl ateikime
  • su tyra širdimi
  • ir giliu tikėjimu,
  • apvalę širdis nuo nešvarios sąžinės
  • ir nuplovę kūną švariu vandeniu!
  • Išlaikykime nepajudinamą vilties išpažinimą, nes patikimas tas, kuris yra davęs pažadus, ir sergėkime vieni kitus, skatindami
  • mylėti
  • ir daryti gerus darbus.
  • Neapsileiskime lankyti savųjų susirinkimo, kaip kai kurie yra pratę, bet skatinkime vieni kitus juo labiau, juo aiškiau regite besiartinančią dieną“ (Žyd 10, 19 – 25)...

    (Kun. Valerijaus Rudzinsko nuotrauka)

    Neseniai mane aplankė mieli žmonės, gyvenantys santuokoje ne vienerius metus. Net ir jų vaikai jau suaugo ir sukūrė savo gyvenimus. Grįždami į namus sutuoktiniai svarstė, ar yra priėmę Pirmąją Komuniją, ar ne? Tiesiog neprisimena! Visą gyvenimą šis klausimas jiems nebuvo iškilęs... Ačiū Dievui, kad tie žmonės atvažiavo. Ačiū Dievui, kad jie kelia tokius klausimus. Pamažu netikėjimo ledas lūžta... Tik įdomu, ką jie žino apie savo vaikus: ar jie pakrikštyti, ar privesti sakramentų, ar šiandien lankosi bažnyčioje, ar eina išpažinties?.. Tuos dalykus mes išsiaiškinsime. Tačiau to paties klausiu visų čia esančių ir nesančių: kur visi tie, kuriuos mylite? Ką jie veikia, kokioje draugijoje leidžia laiką? Juk tai – be galo svarbūs klausimai. Nuo to, kokie bus atsakymai, priklauso amžinybė: dangus arba pragaras...

    Nors ir kaip sėkmingai išdresiruotum beždžionę, ji niekuomet netaps žmogumi. Tik visiškam naivuoliui kartais kyla mintis, kad gali nutikti kitaip. Tuomet jis tampa skaudžiai sužalota savo klaidingo tikėjimo auka.

    Štai jūs išgirdote tiesą, kaip svarbu neapleisti tikinčiųjų susirinkimo, kad nėra kito išsigelbėjimo, tik per Jėzų Kristų. Ši tiesa įpareigoja. Kas ją atmeta – pasirašo liūdną nuosprendį. Šis nuosprendis užrašytas Biblijoje. Išgirskite jį:
    „O jeigu, gavę aiškų tiesos pažinimą, mes sąmoningai nusidedame, tuomet jokios aukos už nuodėmes nebėra, ir lieka kažkoks baisus laukimas teismo ir naikinančios ugnies, kuri praris priešininkus“ (Žyd 10, 26 – 27)...
    Man šie žodžiai baisūs. Aš bijočiau rizikuoti. Tačiau esama daugybė už mane drąsesnių. Vis dėlto jų drąsa manęs neįkvepia. Aš renkuosi tikinčiųjų bendriją. Aš renkuosi dangų!
    Šiandien daugeliui mūsų artimųjų atrodančios linksmos draugijos, tarkime vartojančių narkomanų, girtuoklių, vagių, reketuotojų, žmogžudžių ir kitos panašios draugijos - rytoj gali būti pražūtingomis...
    Ar kam nors iš mūsų norėtųsi visą amžinybę praleisti tokioje draugijoje? Gyvendami žemėje mes nuolat sutinkame ir sutiksime šiuos žmones, t. y. stabmeldžius, žmogžudžius, ištvirkėlius, bedievius, alkoholikus, narkomanus, vagis, melagius, tačiau danguje jų nepamatysime, nebent jie atgailautų ir priimtų Viešpatį (o tokių, beje, yra ir bus daug, nes Jėzus kalbėjo, kad daugelis ištvirkėlių greičiau pateks į Dangaus Karalystę, nei tie, kurie įsitikinę, kad jiems nereikia atgailauti...).
    Viešpats mus išgelbės, jei atgailausime ir priimsime Jį kaip asmeninį Išganytoją...

    Atradusiam tikrąjį pašaukimą jokios pigios smulkmenos, kuriomis daug kas stengiasi užpildyti savo laiką, tampa nebereikalingos.

    Kodėl žmonės patenka į pragarą? Todėl, kad save laiko teisesniais už patį Dievą. Jie Dievą paprasčiausiai ignoruoja. Jie neina sakramentų, nesimeldžia, apleidžia Mišias sekmadieniais, nesiekia krikščioniško gyvenimo idealų ir jais nesidomi... Jie „teisūs“ savo pačių akyse... Tačiau Biblija sako: „Baisu pakliūti į gyvojo Dievo rankas!“ (Žyd 10, 31).
    Geriau pažinti Dievo Gailestingumą ir Jį priimti...
    Slaptingu būdu gailestingasis Tėvas išlieja savo Dvasią per atjaučiančią Kristaus širdį. Kai Dvasia buvo atiduota ant kryžiaus, pasauliui ištryško gailestingumo šaltinis. Kryžiaus įvykis tampa prisikėlimo versme ir užliejančio gailestingumo jūra. Čia tikroviškai susitinka gailestin­gumas, teisingumas ir tiesa (plg. Ps 85). Čia amžinoji Meilė perkeičia žmogiškąjį vargą ir skurdą. Tai Dievo bučinys. Priimkime šį bučinį...


    Laimingi supratusieji, kad:

    1. aplinka, kuri mus supa, daro milžinišką įtaką dvasinio gyvenimo kokybei;
    2. tie, kurie šiandien aimanuoja, vakar pasirinko ne tą draugiją;
    3. krikščionims nevalia apleisti savųjų susirinkimo;
    4. baisu pakliūti į Dievo rankas, kai nuo Jo esame nutolę;
    5. Kristuje pasauliui ištryško gailestingumo šaltinis.


    2011 m. kovas

    Hostingas Serveriai.lt Svetainių kūrimas Dizaineriai.lt Profesionalus Hostingas.lt Dedikuoti.lt serveriai Sertifikatai.lt SSL