Paremkite 2 procentais Aludarių gildija


35 dalis
„Mirtis prasiskverbė į visus žmones, nes visi nusidėjo“ (Rom 5, 12)

Kas yra pragaras? Biblija sako, kad pragaras – tai aimanų, verksmo ir dantų griežimo vieta. Biblija tvirtina, kad pragaras – reali vieta. Pragaras – tai ne sutrikusios vaizduotės padarinys.
Jūs paklausite, kur yra pragaras? Vienas žmogus paklausė krikščionį: „Jei yra pragaras, tuomet kur jis yra?“ Krikščionis atsakė: „Jis yra gyvenimo, nugyvento be Kristaus, pabaigoje“ Tai – geras atsakymas...

Pažinęs Kristų ir Jį priėmęs gyvena būsima dangiškos palaimos viltimi. Nuo Kristaus atsitolinęs šios vilties neturi. Tuo labiau negali jos suteikti kitiems.

Vienuolis basasis karmelitas šv. Juozapo Jonas Marija savo Gerosios mirties vadovėlyje (1665 m.) pateikė aštuonias gana dažnai aptinkamas juslių kančias:
  • lytėjimo (baisus karštis),
  • skonio (alkis, dūmai),
  • kvapo (smarvė),
  • klausos (triukšmas),
  • regėjimo (velniai ir pabaisos),
  • atminties (malonių atsiminimų neprisiminimas),
  • sąmonės (Dievo praradimo amžinai supratimas),
  • valios (nuolatinė nea­pykanta viskam).
  • Mykolas Alšauskis, xviii a. vid. aprašydamas pragarą, vardijo aštuonias didžiausias kančias –
  • didžiulį karštį,
  • didelį šaltį,
  • gausybę kandančių kirminų,
  • baisią smarvę ir dūmus,
  • nuolatinį alkio pojūtį,
  • tamsą,
  • nesibaigiančią velnių buvimo šalia baimę
  • ir Dievo užtarimo praradimą.

  • (Kun. Valerijaus Rudzinsko nuotrauka)

    Pragaro baimė – išganinga priemonė nuolat atminti mirtį ir tinkamai jai pasiruošti...
    Mindaugas Paknys monografijoje „Mirtis LDK kultūroje“ (Aidai, 2008) nuodugniai išnagrinėja ankstesnių laikų lietuvių ir kitų Europos tautų rimtą atsakomybę rengiantis mirčiai ir pastangas nepakliūti į pragarą...
    Anot M. Paknio, krikščionybėje nuolat deklaruojamas žmogaus gyvenimo trum­palaikiškumas, o mirtis suprantama kaip natūralus perėjimas į amžinąjį gyvenimą. Vis dėlto dažniausiai būsimos mirties kančios neapraudamos, dėl jų neverkšlenama - atvirkščiai, stengiamasi save ir kitus padrąsinti.
    Mirties baimė egzistavo visais laikais, religija arba savitaiga padėdavo ją slopinti, tačiau vargu ar pavykdavo visiškai įveikti, nors Šventasis Raštas vienareikšmiškai tvirtina, kad „žmonėms skirta vieną kartą mirti ir stoti į teismą“ (Žyd 9, 27).

    Kad ir kaip mėgintume aptarti pragaro baisybes, jos nenusakomai didesnės už visų žmonių vaizduotę, sutelktą vienoje vietoje. Kaip ir dangaus palaima. Ji taip pat neprilygstamai pranoksta mūsų vaizduotę.

    Baroko epo­choje mirties baimė dėl apraiškų įvairovės, kar­tais prieštaringų vertinimų ypač sustiprėja. Dera išskirti baimę
  • dėl artėjančių fizinių kančių
  • ir pomirtinės būklės nežinojimo,
  • taip pat baimę dėl nuodėmių
  • ir galimų pragaro kančių.
  • Kitaip tariant, tai dar šv. Augustino nurodytos dvi mirtys - fizinė ir dvasinė, abiejų bijoma. Baroko laikotarpiu ta dvejopa baimė tarsi papildo viena kitą - kasdien mąstydamas apie mirtį, tokiu būdu žmogus tikisi išvengti sielos mirties, o artėjant paskutinėms minutėms bijoma fizinių išgyvenimų.
    Tai, kad kartais nuo baimės apsisaugoti nepadėdavo nė nuojautą sustiprinantys artė­jančios mirties ženklai, rodo Alberto Stanislovo Radvilos pamokslininko jėzuito Luko Šulco mirtis (1639 04 22).
    Jam buvo stebuklin­gai pranešta apie mirtį prieš dvi dienas. Didįjį ketvirtadienį jis išvydęs dvi būtybes baltomis albomis, kurios pranešė, kad jis mirsiąs po dviejų dienų. Jėzuitas labai susijaudino, tuoj pat šią žinią pasakė rektoriui, nubėgęs prie Kristaus kapo balsu raudojo, kad nepamatysiąs Kristaus Prisikėlimo šventės. Ir iš tikrųjų - dar prieš Velykas, Didįjį šeštadienį, jį ištiko apopleksija, vėliau paralyžius, o vakare žmogus mirė...
    Vis dėlto tokią žinią turėtume laikyti palaiminta, nes žmogus, jausdamas besiartinančią mirtį, turi dėkingą progą tobulai susitaikyti su Viešpačiu, priimti Jį į savo širdį ir laukti šlovingo iškeliavimo į Tėvo namus... Biblija atskleidžia, kad tai yra gerai ir svarbu:
    „Tikėdamas Jokūbas mirties valandą palaimino kiekvieną Juozapo sūnų ir pagarbino, atsirėmęs į savo lazdos drūtgalį. Tikėdamas merdintis Juozapas užsiminė apie Izraelio vaikų iškeliavimą ir davė nurodymų dėl savo palaikų“ (Žyd 11, 21 – 22)...

    (Kun. Valerijaus Rudzinsko nuotrauka)

    Jei visi gyvenimo keliai veda ten pat, nėra esmi­nio skirtumo, kurį kelią rinksimės. Tačiau jei keliai veda į priešingas puses - į amžiną palaimą arba į amžiną kančią, į neįsivaizduojamą šlovę arba į neįsivaizduojamą tragediją, jeigu dvasiniai kūno ir dva­sios keliai yra tikrai ir objektyviai skirtingi ir jeigu tie keliai veda į tikrai ir objektyviai skirtingas vietas, tarsi į skirtingus miestus ar skirtin­gas matematines išvadas - tada gyvenimas yra gyvybės ar mirties reikalas, skustuvo ašmenys, ir be galo svarbu, kokius kelius mes pasirinksime...
    Esama daugybės liudijimų apie tai, kaip mirusieji duoda apie save žinią, tuo pačiu primindami, kad mes, kol esame gyvi, turime imtis atsakomybės už pasirenkamus kelius...
    Rytų Bažnyčios arkivyskupas Nilas savo užrašuose pasakoja tokią istoriją:
    1871 m. nuo choleros mirė arkivyskupo choro giedotojas, sulaukęs 24 metų amžiaus. Po devynių dienų nuo jo mirties jis arkivyskupui prisisapnavo. Arkivyskupas, trumpai su juo pakalbėjęs, paklausė:
    - Kaip tu dabar jautiesi?
    - Man sunku, - atsako giesmininkas.
    - Kaip būtų galima tau padėti? – paklausė arkivyskupas.
    - Melskitės už mane. Štai dar iki šios dienas niekas už mane mirusį nepaaukojo Mišių.
    - Išgirdęs tuos žodžius, labai susijaudinau, - rašo arkivyskupas, - ėmiau atsiprašinėti mirusiojo ir pažadėjau nieko nedelsdamas jo prašymą išpildyti, ką ir padariau...

    Širdys tampa pripildytos, jei jose rusena tikėjimo kibirkštis. Tikėjimo neturinčiose širdyse viešpatauja tamsa.

    Šiandien mūsų visuomenėje piktoji dvasia daro viską, kad nukreiptų žmonių dėmesį nuo pasirengimo mirčiai, o nepasirengusius sučiuptų savo gniaužtuose. Mes nustojome žavėtis dvasiniu gyvenimu. Apskritai nemokame džiaugtis gyvenimo dovana... Kai kuriomis aplinkybėmis verta prisiminti rūsčius apaštalo Pauliaus žodžius, labai tinkančius nūdienos žmonėms:
    Jie nesirūpino pažinti Dievą, tai ir Dievas leido jiems vadovautis netikusiu išmanymu ir daryti, kas nepridera. Todėl jie pilni
  • visokio neteisumo,
  • piktybės,
  • godulystės
  • ir piktumo,
  • pilni pavydo,
  • žudynių,
  • nesantaikos,
  • klastingumo,
  • paniekos,
  • apkalbų.
  • Jie - Dievo nekenčiami šmeižikai,
  • akiplėšos,
  • išpuikėliai,
  • pagyrūnai,
  • išradingi piktadariai,
  • neklausantys tėvų,
  • neprotingi,
  • neištikimi,
  • be meilės,
  • negailestingi.

  • (Kun. Valerijaus Rudzinsko nuotrauka)

    Nors žino Dievo sprendimą, jog visa tai darantys verti mirties, jie ne tik patys taip daro, bet ir palaiko taip darančius“ (Rom 1, 28 – 32)... Kitaip tariant, tai žmonės – praradę gyvenimo džiaugsmą ir besistengiantys jį atimti iš kitų...
    Profesorius Peter Kreeft primena, kad viduramžių žmonės atrodo tarsi žaislų neregėję valstiečiai lūšnose, - o jie vis tiek buvo susižavėję. Progų pagarbiai baimei ir nuostabai būta apsčiai: gimimas, mirtis, meilė, šviesa, tamsa, vėjas, jūra, ugnis, saulėtekis, žvaigždė, medis, paukštis, žmogaus protas. Taip pat — Dievas ir Dangus. Bet visa tai nepasikeitė, pasikeitėm mes. Visata netapo tuščia, o mes - pilni; visata tebėra pilna, o mes ištuštėjome, tapome nejautrūs jos pilnatvei, mūsų širdys atšalo.
    Tačiau netgi šioje šaltoje širdyje retkarčiais įsiplieskia keista ugnis - kažkas iš kito matmens, kitoks jaudulys - kai protu ir širdimi išdrįstame paliesti pragaro ir dangaus klausimą, susitikimo su Dievu klausimą. Tarsi Ezechielis sudžiūvusių kaulų slėnyje, išgyvename sukrėtimą, kai mirusieji atgyja...

    Bendrystė su Viešpačiu – saldesnė už medų, šviesesnė už saulę, brangesnė už auksą, mielesnė už bet ką visoje žemėje. Palaiminti, ją suradę!

    Mirties ir amžinojo gyvenimo danguje, skaistykloje arba pragare temos neišvengiamos. Verčiau nuo jų nebėgti, bet kuo išmaniau pasiruošti būsimai lemtingajai valandai...
    Mirštantiems turime padėti praktiškai. Prie mirštančiojo reikia skaityti maldas, skirtas sielos nuo kūno atsiskyrimo valandai. Reikia karštai šauktis Jėzaus gailestingumo, Švenčiausiosios Mergelės Marijos, angelo sargo ir visų dangaus angelų bei šventųjų, pasitinkančių sielą po jos atsiskyrimo nuo kūno. Naudinga prašyti užtarimo konkrečių šventųjų, visų pirma tų, kurių vardu buvo pakrikštytas mirštantysis, o taip pat melstis už jau mirusius jo gimines bei artimuosius.

    (Kun. Valerijaus Rudzinsko nuotrauka)

    Melstis galima ir savo žodžiais, tik svarbu, kad jie eitų iš širdies. Šventieji visuomet yra šalia mūsų. Ne atsitiktinai prisimenant pranašą Eliją liturgijoje sakoma, kad jis niekuomet neatsitraukia nuo Dievo Sosto, tačiau tuo pat metu yra šalia jo besišaukiančio ligonio...
    Mums reikalingas Dievo Gailestingumas, nes visi nusidėjome. Apaštalas Paulius tai liudija: „Todėl kaip per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, taip mirtis prasiskverbė į visus žmones, nes visi nusidėjo“ (Rom 5, 12). Todėl Jėzų Kristų įsileisdami į širdis, pakviesdami Jį tapti mūsų gyvenimo Viešpačiu, įgyjame realią viltį išvengti pragaro...

    Laimingi supratusieji, kad:

    1. pragaras sutinkamas be Kristaus nugyvento gyvenimo pabaigoje;
    2. išmintingas žmogus kasdien prisimena mirtį;
    3. abejingumas mirties temai gali kainuoti amžinybę;
    4. velnias stengiasi nukreipti dėmesį nuo mirties temos;
    5. mirties valandą mus išgelbės apsisprendimas rinktis Dievo Gailestingumą.


    2011 m. kovas

    Hostingas Serveriai.lt Svetainių kūrimas Dizaineriai.lt Profesionalus Hostingas.lt Dedikuoti.lt serveriai Sertifikatai.lt SSL